Trečia mantra

Mantra Three

Tekstas

Text

asuryā nāma te lokā
andhena tamasāvṛtāḥ
tāḿs te pretyābhigacchanti
ye ke cātma-hano janāḥ

Synonyms

asuryāḥ — skirtos asurams; nāma — garsėjančios vardu; te — tos; lokāḥ — planetos; andhena — neišmanymo; tamasā — tamsybės; āvṛtāḥ — apgaubtos; tān — į tas planetas; te — jie; pretya — po mirties; abhigacchanti — eina; ye — kurie; ke — visi; ca — ir; ātma- hanaḥ — sielos žudikai; janāḥ — asmenys.

asuryāḥ — meant for the asuras; nāma — famous by the name; te — those; lokāḥ — planets; andhena — by ignorance; tamasā — by darkness; āvṛtāḥ — covered; tān — those planets; te — they; pretya — after death; abhigacchanti — enter into; ye — anyone; ke — everyone; ca — and; ātma-hanaḥ — the killers of the soul; janāḥ — persons.

Translation

Sielos žudikas, kad ir kas jis būtų, eis ten, kur viešpatauja tamsa ir neišmanymas, į planetas, kurios vadinamos netikėjimo pasauliais.

The killer of the soul, whoever he may be, must enter into the planets known as the worlds of the faithless, full of darkness and ignorance.

Purport

Žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad jam tenka žymiai didesnė atsakomybė. Tie, kurie suvokia savo atsakomybę ir ja grindžia savo veiklą, vadinami surais (dievotais žmonėmis), o tie, kurie užmiršta apie atsakomybę, tekusią jiems gimus žmonėmis, arba nieko apie ją nežino, vadinami asurais (demonais). Šie du žmonių tipai sutinkami visoje visatoje. „Ṛg Vedoje“ tvirtinama, kad surai visada siekia Aukščiausiojo Viešpaties Viṣṇu lotoso pėdų, ir tai atsispindi jų veikloje. Jų keliai šviesūs kaip saulės takas.

Human life is distinguished from animal life due to its heavy responsibilities. Those who are cognizant of these responsibilities and who work in that spirit are called suras (godly persons), and those who are neglectful of these responsibilities or who have no information of them are called asuras (demons). Throughout the universe there are only these two types of human being. In the Ṛg Veda it is stated that the suras always aim at the lotus feet of the Supreme Lord Viṣṇu and act accordingly. Their ways are as illuminated as the path of the sun.

Išmintingi žmonės turi nuolat atminti, kad dabartinė žmogaus kūno forma įgyjama po milijonus metų trukusios evoliucijos, praėjus ilgą sielos transmigracijos kelią. Materialus pasaulis kitąsyk lyginamas su vandenynu, o žmogaus kūnas – su tvirtu laivu, specialiai pastatytu šiam vandenynui perplaukti. Vedų raštai ir ācāryos, šventieji mokytojai, yra tarsi patyrę kapitonai, o žmogaus kūno galimybės – tarsi palankūs brizai, padedantys laivui be kliūčių pasiekti tikslą. Jei turėdamas visas šias palankias sąlygas, žmogus gyvena ne tam, kad pažintų savąjį „aš“, jį reikia laikyti ātma-hā – sielos žudiku. „Śrī Īśopaniṣada“ be užuolankų perspėja, kad sielos žudikui lemta atsidurti tamsiausiose neišmanymo srityse ir amžinai kentėti.

Intelligent human beings must always remember that the soul obtains a human form after an evolution of many millions of years in the cycle of transmigration. The material world is sometimes compared to an ocean, and the human body is compared to a solid boat designed especially to cross this ocean. The Vedic scriptures and the ācāryas, or saintly teachers, are compared to expert boatmen, and the facilities of the human body are compared to favorable breezes that help the boat ply smoothly to its desired destination. If, with all these facilities, a human being does not fully utilize his life for self-realization, he must be considered ātma-hā, a killer of the soul. Śrī Īśopaniṣad warns in clear terms that the killer of the soul is destined to enter into the darkest region of ignorance to suffer perpetually.

Kiaulėms, šunims, kupranugariams, asilams ir kitiems gyvuliams jų gyvybiniai poreikiai tiek pat svarbūs, kaip ir mums, tačiau jų ekonominės problemos sprendžiamos pasibjaurėtinomis sąlygomis. Gamtos dėsniai žmogui suteikia visas sąlygas gyventi patogiai, nes žmogaus gyvybės forma daug reikšmingesnė ir vertingesnė negu gyvulio. Kodėl žmogus gyvena geriau už kiaulę bei kitus gyvulius? Kodėl aukšto rango tarnautojui suteikiamos geresnės sąlygos negu eiliniam klerkui? Esmė ta, kad aukšto rango pareigūnas eina atsakingesnes pareigas. Analogiškai ir žmogaus pareigos atsakingesnės už gyvulio, kuriam terūpi prikimšti savo alkaną pilvą. Šiuolaikinė sielą žudanti civilizacija tik paaštrino alkano pilvo problemas. Jeigu mes kreiptumės į rafinuotą gyvulį, turintį šiuolaikinio civilizuoto žmogaus išvaizdą, ir pasiūlytume jam daugiau dėmesio skirti savęs pažinimui, jis atsakytų, kad tenorįs pasirūpinti savo pilvu ir kad alkanam savęs pažinimas nerūpi. Tačiau gamtos dėsniai negailestingi, ir, nepaisant to, kad žmogus neigia poreikį pažinti save ir pasiryžęs lieti prakaitą dėl sotaus pilvo, virš jo galvos nuolat pakibus nedarbo grėsmė.

There are swine, dogs, camels, asses, etc., whose economic necessities are just as important to them as ours are to us, but the economic problems of these animals are solved only under nasty and unpleasant conditions. The human being is given all facilities for a comfortable life by the laws of nature because the human form of life is more important and valuable than animal life. Why is man given a better life than that of the swine and other animals? Why is a highly placed government servant given better facilities than those of an ordinary clerk? The answer is that a highly placed officer has to discharge duties of a higher nature. Similarly, the duties human beings have to perform are higher than those of animals, who are always engaged in simply feeding their hungry stomachs. Yet the modern soul-killing civilization has only increased the problems of the hungry stomach. When we approach a polished animal in the form of a modern civilized man and ask him to take interest in self-realization, he will say that he simply wants to work to satisfy his stomach and that there is no need of self-realization for a hungry man. The laws of nature are so cruel, however, that despite his denunciation of the need for self-realization and his eagerness to work hard to fill his stomach, he is always threatened by unemployment.

Žmogaus gyvybės forma mums suteikta ne tam, kad sunkiai dirbtume kaip asilai ar kiaulės, bet tam, kad pasiektume aukščiausią gyvenimo tobulumą. Jeigu pro pirštus žiūrėsime į savęs suvokimą, gamtos dėsniai privers mus lieti devynis prakaitus, net jei to ir nenorėsime. Mūsų amžiuje žmonės priversti dirbti išsijuosę tarsi įkinkyti asilai ar jaučiai. Šiame „Śrī Īśopaniṣados“ posme aprašytos kai kurios sritys, į kurias siunčiami dirbti asurai. Tas, kuris neatlieka savo, kaip žmogaus, priedermės, yra priverstas transmigruoti į asuryos planetas, kur viešpatauja tamsa bei neišmanymas, ir gimti tarp žemiausių gyvybės formų, kad dieną naktį išsijuosęs dirbtų.

We are given this human form of life not to work hard like asses, swine and dogs but to attain the highest perfection of life. If we do not care for self-realization, the laws of nature force us to work very hard, even though we may not want to do so. Human beings in this age have been forced to work hard like the asses and bullocks that pull carts. Some of the regions where the asuras are sent to work are revealed in this mantra of Śrī Īśopaniṣad. If a man fails to discharge his duties as a human being, he is forced to transmigrate to the asurya planets and take birth in degraded species of life to work hard in ignorance and darkness.

„Bhagavad-gītoje“ (6.41–43) pasakyta, kad žmogui, kuris stojo į savęs pažinimo kelią, tačiau, nepaisant nuoširdžių pastangų, nepasiekė tikslo, sudaroma galimybė gimti śuci arba śrīmat šeimoje. Žodis śuci nurodo dvasiškai pažengusį brāhmaṇą, o śrīmat – vaiśyą, prekijų luomo narį. Tai ženklas, kad už nuoširdžias pastangas, siekiant suvokti savo santykius su Dievu ankstesniuose gyvenimuose, jam suteikiamos geresnės galimybės tęsti savęs pažinimą. Jeigu net puolusiam kandidatui sudaroma galimybė gimti gerbiamoje ir kilmingoje šeimoje, tai ar galima įsivaizduoti padėtį to, kuris patyrė sėkmę. Vien pastangos pažinti Dievą laiduoja gimimą turtingoje ar kilmingoje šeimoje. Tačiau tas, kuris nededa jokių pastangų ir nori gyventi su iliuzijos aptemdyta sąmone, kitaip tariant, yra perdėm materialistiškas ir negali atsisakyti materialių malonumų, eis į tamsiausias pragaro sritis. Taip tvirtina visi Vedų raštai. Tokie materialistai asurai kitąsyk dedasi religingais, tačiau svarbiausia jiems – materiali gerovė. „Bhagavad-gītā“ (16.17–18) smerkia šiuos žmones, vadindama juos ātma-sambhāvitā, nes gerą vardą jie pelnė apgaulės būdu, o valdžią – neišmanėlių balsais ir savo materialiais turtais. Žmonės, kurie nesidomi savęs pažinimu ir neturi žinių apie īśāvāsyą, Viešpatį, yra asurai ir patenka į tamsiausias visatos sritis.

In the Bhagavad-gītā (6.41–43) it is stated that a man who enters upon the path of self-realization but does not complete the process, despite having sincerely tried to realize his relationship with God, is given a chance to appear in a family of śuci or śrīmat. The word śuci indicates a spiritually advanced brāhmaṇa, and śrīmat indicates a vaiśya, a member of the mercantile community. So the person who fails to achieve self-realization is given a better chance in his next life due to his sincere efforts in this life. If even a fallen candidate is given a chance to take birth in a respectable and noble family, one can hardly imagine the status of one who has achieved success. By simply attempting to realize God, one is guaranteed birth in a wealthy or aristocratic family. But those who do not even make an attempt, who want to be covered by illusion, who are too materialistic and too attached to material enjoyment, must enter into the darkest regions of hell, as confirmed throughout the Vedic literature. Such materialistic asuras sometimes make a show of religion, but their ultimate aim is material prosperity. The Bhagavad-gītā (16.17–18) rebukes such men by calling them ātma-sambhāvita, meaning that they are considered great only on the strength of deception and are empowered by the votes of the ignorant and by their own material wealth. Such asuras, devoid of self-realization and knowledge of īśāvāsya, the Lord’s universal proprietorship, are certain to enter into the darkest regions.

Taigi žmogaus uždavinys – ne spręsti ekonomikos problemas, atsirėmus į netvirtą pagrindą, o išsivaduoti iš visų materialios būties problemų, kurias mums lemia gamtos dėsniai.

The conclusion is that as human beings we are meant not simply for solving economic problems on a tottering platform but for solving all the problems of the material life into which we have been placed by the laws of nature.