Niekas nenori mirti, kiekvienas trokšta gyventi kiek galima ilgiau. Ši tendencija būdinga ne tik atskiram individui, bet ir bendruomenei, visuomenei, tautai. Visų rūšių gyvos esybės atkakliai kovoja dėl būvio, ir Vedos teigia, kad tai natūralu. Gyva būtybė iš prigimties amžina, bet, patekusi į materialios egzistencijos nelaisvę, ji priversta nuolat keisti savo kūną. Šis procesas yra vadinamas sielos persikūnijimu. Sielos persikūnijimo priežastis yra karma-bandhana – veiklos pančiai. Norėdama pragyventi, gyva būtybė turi dirbti – toks materialios gamtos dėsnis. Vengdama atlikti nurodytąsias pareigas, ji pažeidžia gamtos dėsnį ir yra priversta įsikūnyti kaskart vis kitokia gyvybės forma, t. y. ją dar giliau įtraukia gimimo ir mirčių verpetas.

Ne tiktai žmogaus, bet ir visų kitų gyvybės formų esybės, nuolatos gimsta ir miršta, tačiau kai gyvoji esybė gauna žmogaus kūną, ji turi galimybę sutraukyti karmos dėsnio grandines. Karmos, akarmos ir vikarmos principus labai aiškiai nusako „Bhagavad-gītā“. Veiksmai, kuriuos žmogus atlieka pagal apreikštųjų šventraščių nurodytas pareigas, vadinasi karma. Veiksmai, išvaduojantys iš gimimo ir mirties ciklo, vadinasi akarma. O veiksmai, kuriuos žmogus atlieka, piktnaudžiaudamas savo laisve, ir kurie veda į žemesniąsias gyvybės formas, vadinasi vikarma. Iš minėtųjų trijų veiklos rūšių išmintingi žmonės pasirenka tą, kuri išvaduoja iš karmos nelaisvės. Paprasti žmonės nori atlikti gerus darbus, tikėdamiesi būti pripažinti, iškilti šiame pasaulyje arba patekti į dangų. Tačiau tie, kurie pasiekė didesnės dvasinės pažangos, stengiasi išvengti paties veiksmo bei jo padarinių. Išmintingieji puikiai žino, kad ir geri, ir blogi darbai susaisto ir kad visi veiksmai yra materialių kančių priežastis. Todėl jie stengiasi veikti taip, kad išvengtų tiek blogų, tiek gerų darbų padarinių. Apie tokią veiklą, kuri sudaro galimybę žmogui išsivaduoti, kaip tik ir kalbama „Śrī Īśopaniṣados“ puslapiuose.

„Śrī Īśopaniṣados“ pamokymus plačiau gvildena „Bhagavad- gītā“, kurią kartais dar vadina „Gītopaniṣada“ – visų Upaniṣadų „kvintesencija“. „Bhagavad-gītoje“ (3.9–16) Dievo Asmuo sako, kad, neatliekant Vedų raštų nurodytų pareigų, naiṣkarmyos ar akarmos pasiekti neįmanoma. Vedos nukreipia žmogaus veiklos energiją tokia linkme, kad palengva jis ima suvokti Aukščiausiosios Būtybės visavaldystę. Dievo Asmens, Vāsudevos, arba Kṛṣṇos, visavaldystės suvokimas – tai pozityvaus pažinimo stadija. Pasiekus šią apsivalymo stadiją, gamtos guṇos (dorybė, aistra ir neišmanymas) žmogui nebeturi įtakos, ir tai leidžia jam veikti naiṣkarmyos lygiu. Tokia veikla neįstumia žmogaus į gimimo ir mirties ciklą.

Iš esmės nereikia daryti nieko daugiau, o tik su atsidavimu tarnauti Viešpačiui. Tačiau egzistuojant žemesniais būties lygiais, mums nepavyksta iš karto pradėti atsidavimo tarnystę ir visiškai nutraukti karminę veiklą. Sąlygota siela įpratusi veikti dėl jutiminių malonumų, savanaudiškais interesais – tiek siaurąja, tiek plačiąja šio žodžio prasme. Paprastas žmogus dirba dėl jutiminių malonumų. Jutiminių malonumų siekimo principą perkėlus aplinkiniams žmonėms – visuomenei, tautai ar visai žmonijai, jam duodami skambūs pavadinimai: altruizmas, socializmas, komunizmas, nacionalizmas, humanizmas ir pan. Visi šie „izmai“, be abejo, yra labai patrauklios karma-bandhanos (žmogų surakinančios veiklos) formos. Tačiau norinčiuosius paaukoti savo gyvenimą, įgyvendinant šiuos „izmus“, Vedos, „Śrī Īśopaniṣada“, moko suteikti jiems dievacentrinę orientaciją. Nieko bloga, jei žmogus sukuria šeimą, tampa altruistas, socialistas, komunistas, nacionalistas ar humanistas, tačiau jo veikla turi būti grindžiama īśāvāsya – dievacentrine samprata.

„Bhagavad-gītā“ (2.40) pažymi, kad Dievo vardan atliekama veikla yra neįkainojamos vertės, pakanka vos kelių žingsnių šia linkme, kad žmogus išsigelbėtų nuo didžiausio pavojaus nuslysti į gimimo ir mirties ciklą ir vėl evoliucionuoti per 8 400 000 gyvybės rūšių. Tas, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasinaudoja galimybe dvasiškai tobulėti, kurią suteikia žmogaus gyvybės forma, ir vėl nuslysta į evoliucinį ciklą, laikytinas didžiausiu nevykėliu, nors jutimų netobulumas trukdo kvailam žmogui šitai suprasti. Todėl „Śrī Īśopaniṣada“ mums pataria eikvoti energiją īśāvāsyos dvasia. Taip besielgiančio žmogaus noras ilgai gyventi visiškai pateisinamas, antraip ilgas amžius neturi jokios vertės. Medis gyvena šimtus, o gal net tūkstančius metų, tačiau kokia prasmė ilgai gyventi medžio kūne arba alsuoti tarsi dumplėms, gimdyti vaikus kaip kiaulėms bei šunims ir valgyti kaip kupranugariams. Kuklus gyvenimas dėl Dievo daug vertingesnis už didžiąją apgaulę – aukojimąsi įgyvendinant bedieviško altruizmo ir socializmo idealus.

Kai altruistinė veikla atliekama „Śrī Īśopaniṣados“ dvasia, ji tampa viena iš karma-yogos formų, kurią atlikti rekomenduoja „Bhagavad-gītā“ (18.5–9), mat ji apsaugo veikėją nuo pavojaus nuslysti į evoliucinį gimimo ir mirties ciklą. Net ir tuo atveju, kai veikla, turinti dievacentrinę linkmę, atliekama netobulai, ji yra naudinga žmogui, nes laiduoja jam žmogaus gyvybės formą kitą gyvenimą. Taip žmogus gauna dar vieną galimybę žengti kelis žingsnius išsivadavimo link.

Kaip pasinerti į dievacentrinę veiklą, išsamiai yra paaiškinta Śrīlos Rūpos Gosvāmio knygoje „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, kurią mes išvertėme į anglų kalbą ir pavadinome „Nectar of Devotion“ („Atsidavimo nektaras“). Šį vertingą veikalą mes rekomenduojame visiems, kurie nori veikti „Śrī Īśopaniṣados“ dvasia.