Aštuoniolikta mantra

Osemnajsta mantra

Tekstas

Besedilo

agne naya supathā rāye asmān
viśvāni deva vayunāni vidvān
yuyodhy asmaj juhurāṇam eno
bhūyiṣṭhāṁ te nama-uktiṁ vidhema

Synonyms

agne — o Viešpatie, galingas kaip ugnis; naya — vesk; supatha — teisingu keliu; raye — kad ateitume pas Tave; asmān — mus; viśvāni — visus; deva — o Viešpatie; vayunāni — veiksmus; vidvān — pažįstantis subjekte; yuyodhi — malonėk pašalinti; asmat — mūsų; juhurāṇam — visas kliūtis kelyje; enaḥ — visas ydas; bhūyiṣṭhām — gausias; te — Tau; namaḥ-uktim — nuolankumo kupinus žodžius; vidhema — aš sakau.

agne — o moj Gospod, silen kot ogenj; naya — prosim, vodi; supathā — po pravi poti; rāye — do Sebe; asmān — nas; viśvāni — vse; deva — o moj Gospod; vayunāni — dejanja; vidvān — poznavalec; yuyodhi — prosim, odstrani; asmat — od nas; juhurāṇam — vse ovire na poti; enaḥ — vse pregrehe; bhūyiṣṭhām — nadvse številne; te — Tebi; namaḥ uktim — besede spoštovanja; vidhema — izrekam.

Translation

O Viešpatie, galingas kaip ugnis, visagali. Su didžiausia pagarba puolu Tau po kojų. O Viešpatie, veski mane teisingu keliu, kad ateičiau pas Tave. Kadangi Tu žinai viską, ką esu padaręs praeityje, išvaduoki mane nuo praeities nuodėmių pasekmių – tenebus man kliūčių tobulėti.

O moj Gospod, silen kot ogenj, o vsemogočni, zdaj se Ti priklanjam in padam pred Tvoja stopala. O moj Gospod, prosim, vodi me k Sebi po pravi poti, in ker veš vse, kar sem kdaj storil, me, prosim, odreši posledic vseh preteklih grehov, da bom lahko neovirano napredoval.

Purport

Atsiduodamas Viešpačiui ir melsdamas Jo nepriežastinės malonės, bhaktas gali eiti į priekį savęs pažinimo keliu. Šioje mantroje į Viešpatį kreipiamasi kaip į ugnį, nes Jis gali pelenais paversti viską, taip pat ir Jam atsidavusios sielos nuodėmes. Ankstesnėse mantrose jau buvo kalbėta, kad Dievo Asmuo yra tikrasis ir aukščiausias Absoliuto aspektas. O Jo beasmenio brahmajyoti aspektas – tai akinančios šviesos skraistė, gaubianti Jo veidą. Karminė veikla, arba karma-kāṇḍa, – tai žemiausia savęs pažinimo forma. Kai karminė veikla nors truputį nukrypsta nuo Vedų nustatytų reguliatyviųjų principų, ji virsta vikarma – veikla, priešinga paties veikiančiojo interesams. Iliuzijos suklaidinta gyvoji esybė atlieka tokią veiklą dėl jausminių malonumų, ir jos veiksmai tampa kliūtimi savęs pažinimo kelyje.

Ko se predamo Gospodu in molimo za Njegovo brezvzročno milost, lahko napredujemo na poti popolnega samospoznanja. Gospod je silen kot ogenj, saj lahko sežge v pepel vse, tudi grehe predane duše. Prejšnje mantre opisujejo, da je Božanska Osebnost pravi in najvišji vidik Absoluta, brezosebni brahmajyoti pa je Njegovo slepeče zakrivalo. Pot karma-kāṇḍe oziroma delovanja z željo po uživanju sadov dela je najnižja stopnja samospoznavanja. Takoj ko se pri takem delovanju le za malenkost oddaljimo od načel, predpisanih v Vedah, se naša dejanja spremenijo v vikarmo, ali delovanje z neželenim učinkom. Zaslepljena živa bitja se v želji po čutnem uživanju posvečajo vikarmi, s čimer si zapirajo pot do samospoznanja.

Pažinti save tegalima turint žmogaus, o ne kitokią gyvybės formą. Yra net 8 400 000 rūšių arba gyvybės formų, iš kurių tik žmogus, išauklėtas pagal brahmaniškosios kultūros normas, turi galimybę pažinti Transcendenciją. Brahmaniškoji kultūra – tai visų pirma teisingumas, jausmų valdymas, savitramda, paprastumas, geras išmanymas ir visiškas tikėjimas Dievu. Tai neturi nieko bendra su didžiavimusi savo aukšta kilme. Kaip vaikas, gimęs gydytojo šeimoje, turi geresnes galimybes tapti gydytoju, taip ir vaikas, gimęs brāhmaṇo šeimoje, turi geresnes galimybes tapti brāhmaṇu. Tačiau toks aukštos kilmės pranašumas dar ne viskas – būtina pačiam išsiugdyti brāhmaṇo ypatybes. Kai tik brāhmaṇo sūnus ima didžiuotis savo kilme ir neigti būtinumą ugdyti brāhmaṇo ypatybes, jis bemat degraduoja ir išklysta iš savęs pažinimo kelio, o misija, kuri gulė ant jo pečių, jam gimus žmogumi, lieka neįgyvendinta.

Samospoznavanje je mogoče le v človeškem življenju. Obstaja 8.400.000 vrst ali življenjskih oblik in od teh si lahko znanje o duhovni razsežnosti pridobijo edinole ljudje, ki so se usposobili v brahmanski kulturi – resnicoljubnosti, samoobvladovanju, strpnosti, preprostosti, celovitem znanju in popolni veri v Boga. Samo na visoko poreklo še ne moremo biti ponosni. Z rojstvom v dobri družini dobimo priložnost, da tudi sami postanemo dobri, v brahmanski pa lažje postanemo brāhmaṇa – vseeno pa se mora vsak sam ustrezno usposobiti. Če je kdo ponosen na to, da se je rodil v brahmanski družini, in mu ni mar, da bi se posvetil pravemu brahmanskemu usposabljanju, nemudoma nazaduje in zaide s poti samospoznavanja. Tako zapravi smisel svojega človeškega obstoja.

„Bhagavad-gītoje“ (6.41–42) Viešpats patikina, kad yoga-bhraṣṭos ar išklydusios iš savęs pažinimo kelio sielos turi galimybę pasitaisyti, kai gimsta dorų brāhmaṇų ar turtingų prekijų šeimose. Tokia kilmė sudaro daugiau galimybių pažinti save. Tačiau jei iliuzijos paveiktas žmogus ima tuo piktnaudžiauti, jis praleidžia puikią progą, kurią jam suteikė visagalis Viešpats.

V Bhagavad-gīti (6.41–42) nam Gospod zagotavlja, da yoga-bhraṣṭe oziroma duše, ki so zašle s poti samospoznavanja, dobijo novo priložnost, da se spametujejo, in se rodijo ali v dobri brahmanski družini ali pa v družini bogatih trgovcev. Tako rojstvo nam daje boljše možnosti za samospoznavanje. Če pa jih zaradi zaslepljenosti zapravimo, zamudimo odlično priložnost človeškega življenja, ki nam ga je priskrbel vsemogočni Gospod.

Reguliatyviųjų principų laikymasis padeda žmogui pakilti nuo karminės veiklos lygio iki transcendentinio žinojimo. Po daugybės gimimų pasiekęs transcendentinio žinojimo lygmenį, žmogus visiškai atsiduoda Viešpačiui ir tampa tobulas. Toks yra įprastas tobulėjimo kelias. Tačiau tas, kuris iš pat pradžių atsiduoda Viešpačiui ir tarnauja Jam, kaip rekomenduoja ši mantra, iš karto įveikia visas palaipsnio tobulėjimo stadijas. Kaip nurodoma „Bhagavad-gītoje“ (18.66), Viešpats išsyk ima globoti atsidavusią sielą ir išlaisvina ją nuo nuodėmių pasekmių. Karma-kāṇḍos praktikoje yra labai daug nuodėmingų veiksmų. Jñāna-kāṇḍos, filosofinio tobulėjimo, kelyje nusidedama mažiau. Tuo tarpu atsidavimo tarnystės Viešpačiui, arba bhakti, praktikoje galimybių nusidėti beveik nėra. Viešpaties bhaktas išsiugdo ne tik brāhmaṇo, bet ir pačias tauriausias Paties Viešpaties ypatybes. Bhaktas nebūtinai turi būti gimęs brāhmaṇų šeimoje – jis savaime įgyja patyrusio, turinčio teisę atlikti aukas brāhmaṇo ypatybes. Tokia yra Viešpaties visagalybė. Gimusį brāhmaṇo šeimoje žmogų Jis gali padaryti tokiu pat puolusiu, koks yra šunėdis iš žemiausių kastų, o žemos kilmės šunėdį gali iškelti iki patyrusio brāhmaṇo lygio – tereikia, kad šis su atsidavimu tarnautų Viešpačiui.

Duhovne zapovedi so zasnovane tako, da se lahko z njihovo pomočjo dvignemo z ravni želja po uživanju sadov svojega dela na raven duhovnega znanja. Če se po številnih življenjih razvijanja takega znanja predamo Gospodu, postanemo popolni. To je običajna pot. Kdor pa se preda Gospodu in Mu začne vdano služiti že na samem začetku, kot nam predlaga ta mantra, se takoj dvigne nad vse predhodne stopnje. Bhagavad-gītā (18.66) pravi, da Gospod takoj poskrbi za tako predano dušo in jo osvobodi vseh posledic grehov. V okviru karma-kāṇḍe nam grozijo številne posledice grehov, medtem ko na poti jñāna-kāṇḍe (filozofskega razglabljanja) ne živimo tako zelo grešno. Na poti bhakti oziroma vdanega služenja Gospodu pa praktično nimamo nobene možnosti, da bi si nakopali posledice grehov, saj si bhakta pridobi vse odlike samega Gospoda, da o brahmanskih sploh ne govorimo. Bhakta si samodejno pridobi sposobnosti, kakršne imajo vešči brāhmaṇe, ki pooblaščeno prirejajo žrtvovanja, tudi če se ne rodi v brahmanski družini. Takó vsemogoč je Gospod. Človeka, rojenega v brahmanski družini, lahko poniža na raven psojedcev (ljudi najnižjega rodu), psojedca pa lahko že s samo močjo vdanega služenja Njemu dvigne nad usposobljenega brāhmaṇo.

Visagalis Viešpats glūdi visų širdyse, todėl Savo nuoširdiems bhaktams nurodo, kaip išeiti į teisingą kelią. Tokius nurodymus Jis duoda net tada, kai mes trokštame visai ko kito. Ypač Dievas globoja bhaktus. O visiems kitiems Jis leidžia veikti savo pačių atsakomybe. Tačiau bhaktui Viešpats vadovauja ir padeda niekada nesuklysti. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.5.42) pasakyta:

Ker je vsemogočni Gospod v srcu vsakogar, lahko Svoje iskrene bhakte usmeri na pravo pot. Gospod tako vodi samo bhakte – celo tiste, ki si želijo česa drugega – medtem ko vsem drugim omogoči, da si na lastno tveganje izpolnjujejo želje. Bhakte pa Gospod usmerja tako, da nikoli ne ravnajo napačno. Śrīmad-Bhāgavatam (11.5.42) pravi:

sva-pāda-mūlaṁ bhajataḥ priyasya
tyaktānya-bhāvasya hariḥ pareśaḥ
vikarma yac cotpatitaṁ kathañcid
dhunoti sarvaṁ hṛdi sanniviṣṭaḥ

„Viešpats labai maloningas Savo bhaktui, kuris visiškai atsidavė Jo lotoso pėdoms, ir net tada, kai jis susipainioja vikarmos pinklėse (veikia priešingai, negu nurodo Vedos), Viešpats, būdamas bhakto širdyje, tučtuojau ištaiso jo padarytas klaidas, nes Viešpačiui Jo bhaktai labai brangūs.“

»Tudi če se bhakte, ki so se popolnoma predali Gospodovim lotosovim stopalom, kdaj zapletejo v vikarmo (dejanja, ki so v nasprotju s predpisi Ved), je Gospod tako dober, da jim srce takoj očisti vsake napake, saj so Mu bhakte zelo ljubi.«

Šioje „Śrī Īśopaniṣados“ mantroje bhaktas meldžiasi Viešpačiui, kuris yra Jo širdyje, ir prašo Jo ištaisyti klaidas. Klysti žmogiška. Sąlygota siela labai dažnai suklysta, ir vienintelė patikima priemonė išvengti tokių netikėtų nuodėmių – nusilenkti Viešpaties lotoso pėdoms ir atsiduoti Jam, kad Jis nurodytų, kaip nepakliūti į tokius spąstus. Viešpats globoja Jam visiškai atsidavusias sielas, todėl, atsidavus Viešpačiui ir paklūstant Jo nurodymams, išsisprendžia visos problemos. Šie nurodymai pasiekia nuoširdų bhaktą dviem keliais: per šventus žmones, šventraščius bei dvasinį mokytoją ir per Patį Viešpatį, glūdintį kiekvieno širdyje. Taip bhaktas įgyja tobulą Vedų žinojimą ir tampa visapusiškai apsaugotas.

Bhakta v tej mantri Śrī Īśopaniṣad moli h Gospodu, naj mu srce očisti vseh grehov. Motiti se je človeško. Pogojena duša pogosto dela napake in njena edina možnost, da se odreši svojih nenamernih grehov, je, da se prepusti Gospodovim lotosovim stopalom in Njegovemu vodstvu mimo vseh pasti. Gospod skrbi za popolnoma predane duše, zato se že z izročitvijo Bogu in delovanjem, skladnem z Njegovo voljo, rešimo vseh težav. Gospod vodi bhakte na dva načina: eden je zgled svetnikov, nauk svetih spisov in napotki duhovnega učitelja, drugi pa je osebno vodstvo samega Gospoda, ki prebiva v srcu vsakogar. Bhakta, ki ga je vedsko znanje popolnoma razsvetlilo, je tako z vseh strani zaščiten.

Vedų žinios transcendentinės, ir jų negalima gauti tais metodais, kokiais paprastai naudojamasi, siekiant mokslo. Perprasti Vedų mantras padeda Viešpaties ir dvasinio mokytojo malonė (yasya deve parā bhaktir yathā deve tathā gurau). Jei žmogus suranda tikro dvasinio mokytojo prieglobstį, vadinasi, jis patyrė Viešpaties malonę. Viešpats apsireiškia bhaktui dvasinio mokytojo pavidalu. Taigi dvasinis mokytojas, Vedų nurodymai ir Pats Viešpats, glūdintis bhakto širdyje, teikia bhaktui nurodymus ir būtiniausią paramą. Todėl bhaktui negresia pavojus vėl nupulti į materialios iliuzijos liūną. Jis gerai apsaugotas ir tikrai pasieks aukščiausią tobulumą. Šioje mantroje apie bhakto tobulėjimo kelią tėra trumpai užsiminta, o „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.2.17–20) kalba apie tai plačiau:

Vedsko znanje je transcendentalno in ga ne moremo doumeti s posvetnim izobraževanjem. Vedske mantre lahko razumemo samo po milosti Gospoda in duhovnega učitelja (yasya deve parā bhaktir yathā deve tathā gurau). Če se zatečemo k verodostojnemu duhovnemu učitelju, je to znak, da smo prejeli Božjo milost. Gospod se bhakti razodene v podobi duhovnega učitelja. Tako ga s polno močjo skupaj vodijo duhovni učitelj, vedske zapovedi in sam Gospod v srcu. Bhakta torej nima možnosti, da bi spet zabredel v močvirje materialnega slepila. Ker je zaščiten z vseh strani, gotovo doseže najvišji cilj popolnosti. Ta mantra nakazuje cel postopek, še bolj pa ga pojasnjuje Śrīmad-Bhāgavatam (1.2.17–20):

„Viešpaties šlovinimas giesmėmis ir tų giesmių klausymasis savaime yra pamaldus darbas. Viešpats visoms gyvoms būtybėms linki gero, todėl Jis nori, kad visi klausytųsi ir giedotų apie Jo šlovę. Šlovindamas Viešpatį ir klausydamasis pasakojimų apie Jo šlovę, žmogus apsivalo nuo nepageidaujamų dalykų, ir jo atsidavimas Viešpačiui nepaprastai sutvirtėja. Sutvirtėjus atsidavimui, bhaktas įgyja brahmaniškų ypatybių, ir žemesniosios guṇos (aistra bei neišmanymas) jo nebeveikia. Atsidavimo tarnystės dėka bhaktas patiria prašviesėjimą. Jis išvysta kelią pas Viešpatį ir suvokia, kaip juo eiti. Visos abejonės išsisklaido, ir jis tampa tyras bhaktas.“

Gospod je dobrotnik vseh živih bitij, zato si želi, da bi se vsi posvetili opevanju Njegove slave in poslušanju o njej, saj s tem naše življenje samodejno postane pobožno. Tako se očistimo vse nesnage in naša vdanost Gospodu postane neomajna. Na tej stopnji si pridobimo brahmanske sposobnosti, učinki nižjih naravnih stanj (strast in nevednost) pa popolnoma izginejo. Vzvišenost vdanega služenja Gospodu nas povsem razsvetli; tako spoznamo Gospodovo voljo in pot do Njega. Vsi dvomi se nam razpršijo in postanemo čisti bhakte.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti „Śrī Īśopaniṣadą“, kurioje išdėstytos tiesos, priartinančios žmogų prie Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos.

Tako se končajo Bhaktivedantova pojasnila Śrī Īśopaniṣad, znanja, ki nas približa Vsevišnji Božanski Osebnosti, Kṛṣṇi.