Saulė ir jos spinduliai kokybiškai tapatūs. Kokybės prasme gyvos esybės ir Viešpats irgi yra tapatūs. Saulė viena, o fotonų jos spinduliuose yra nesuskaičiuojama daugybė. Saulės spinduliai yra jos dalis, o visa Saulė – tai Saulės rutulys ir jo skleidžiami spinduliai. Saulėje gyvena Saulės dievas, analogiškai aukščiausioje dvasinėje planetoje Goloka Vṛndāvanoje, kuri skleidžia brahmajyoti šviesą, gyvena Viešpats ir ten vyksta amžini Jo žaidimai. Tai patvirtina „Brahma-saṁhitā“ (5.29):

„Lenkiuosi Govindai, pirmapradžiam Viešpačiui, pirminiam gimdytojui. Buveinėse, kupinose dvasinių brangakmenių, tarp milijonų troškimų medžių Jis gano karves, kurios patenkina visus norus. Jam su didžiausia pagarba ir meile nuolat tarnauja šimtai ir tūkstančiai Lakṣmī, sėkmės deivių.“

„Brahma-saṁhitoje“ rašoma, kad brahmajyoti – tai spinduliai, kuriuos skleidžia aukščiausioji dvasinė planeta Goloka Vṛndāvana, kaip kad spindulius skleidžia Saulės rutulys. Neprasiskverbus pro akinantį brahmajyoti spindesį, neįmanoma pamatyti Viešpaties karalystės. Apakintas brahmajyoti šviesos, filosofas impersonalistas nemato nei Viešpaties buveinės, nei transcendentinio Jo pavidalo. Turėdamas labai menkas ir ribotas žinias, mąstytojas impersonalistas nesuvokia visų palaimingiausiojo Viešpaties Kṛṣṇos pavidalo. Todėl šioje maldoje „Śrī Īśopaniṣada“ prašo Viešpaties praskleisti akinančių brahmajyoti spindulių skraistę, kad tyras bhaktas galėtų išvysti palaimingą transcendentinį Jo pavidalą.

Pažinus beasmenį brahmajyoti, patiriamas Aukščiausiojo gėrio aspektas, o pažinus Paramātmą – visa aprėpiantį Aukščiausiojo aspektą, patiriamas dar ryškesnis prašviesėjimas. Savo akimis išvydęs Patį Dievo Asmenį, bhaktas pažįsta didžiausią gėrį spinduliuojantį Aukščiausiojo aspektą. Aukščiausioji Tiesa negali būti beasmenė, nes šioje mantroje į Ją kreipiamasi kaip į pirmapradį filosofą, visatos globėją ir geradarį. Tokia „Śrī Īśopaniṣados“ išvada. Žodis pūṣan („globėjas“) ypač reikšmingas, nes Viešpats globoja visas būtybes, o Savo bhaktams Jis ypač dėmesingas. Prasiskverbęs pro beasmenį brahmajyoti ir regėdamas Viešpaties asmenybę bei amžiną, didžiausiąjį gėrį spinduliuojantį Jo pavidalą, bhaktas visiškai suvokia Absoliučiąją Tiesą.

„Bhagavat-sandarbhoje“ Śrīla Jīva Gosvāmis rašo: „Absoliučioji Tiesa galutinai pažįstama kaip Dievo Asmuo, nes Jis yra visagalis ir valdo visas transcendentines galias. Pažinus brahmajyoti, visa Absoliučios Tiesos galybė iki galo dar neatsiskleidžia. Taigi Brahmano pažinimas tėra dalinis Dievo Asmens pažinimas. O išminčiai, pirmasis žodžio bhagavān skiemuo (bha) turi dvi reikšmes: „tas, kuris parūpina viską“ ir „tas, kuris saugo“. Antrasis skiemuo (ga) reiškia „vadovas“, „vadas“ arba „kūrėjas“. Skiemuo vān pažymi, kad kiekviena būtybė gyvena Jame ir kad Jis gyvena kiekvienoje būtybėje. Kitaip sakant, transcendentinis garsas bhagavān reiškia neribotą išmintį, galybę, energiją, turtus, jėgą bei įtaką, ir visa tai neturi nė menkiausios materialios iliuzijos žymės.“

Viešpats labai rūpinasi Savo tyrais bhaktais ir padeda jiems palengva artėti prie tobulumo – meilės Dievui. Jis vadovauja Savo bhaktams ir galų gale įgyvendina tai, ko jie siekia per atsidavimo tarnystę, – dovanoja jiems Save. Nepriežastine Viešpaties malone bhaktai išvysta Jį savo akimis. Taigi Viešpats padeda Savo bhaktams patekti į aukščiausiąją dvasinę planetą Goloka Vṛndāvaną. Būdamas kūrėjas, Jis apdovanoja Savo bhaktą visomis reikalingomis ypatybėmis, kad šis galiausiai pasiektų Jį. Viešpats yra visų priežasčių priežastis, o kadangi Jis Pats Sau neturi priežasties, Jis yra pirminė priežastis. Vadinasi, apreikšdamas Savo vidinę galią, Jis semiasi džiaugsmo iš Savojo „Aš“. Išorinė galia nėra tiesioginė Jo išraiška, nes Jis išsiplečia puruṣų pavidalais ir būtent per šiuos pavidalus Jis palaiko materialųjį kosminį pasaulį. Šių ekspansijų pagalba Viešpats jį kuria, palaiko ir naikina.

Gyvosios esybės irgi yra atskiros Viešpaties „Aš“ ekspansijos. Kai kurios iš jų, pačios norėdamos tapti viešpačiais, ima mėgdžioti Aukščiausiąjį Viešpatį, ir tada Jis leidžia joms persikelti į kosmoso kūriniją ir suteikia galimybę iki galo patenkinti savo norą valdyti gamtą. Viešpaties neatsiejamų dalelių, gyvų esybių, buvimas išjudina reiškinių pasaulį, kuriame galioja veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Taip gyvoms esybėms suteikiamos puikiausios galimybės valdyti materialią gamtą, tačiau pirminis valdovas vis tiek yra Pats Viešpats, apsireiškęs pilnaverčiu Savo aspektu kaip Paramātmā, Supersiela. Supersiela – tai viena iš puruṣų.

Taigi tarp gyvosios esybės (ātmos) ir viską valdančio Viešpaties (Paramātmos), arba tarp sielos ir Supersielos, egzistuoja milžiniškas skirtumas. Paramātmā yra valdovas, o ātmā – pavaldinys, todėl jos nėra lygiavertės. Paramātmā ir ātmā veikia išvien, todėl Paramātmą vadina nuolatine gyvos būtybės palydove.

Visa aprėpiantis Viešpaties aspektas – tas, kuris egzistuoja visais būviais (būdravimo, miego ir potenciniu) ir iš kurio kyla jīva- śakti (gyvybės jėga) sąlygotų ir išsivadavusių sielų pavidalu, – yra žinomas Brahmano vardu. Viešpats yra ir Paramātmos, ir Brahmano šaltinis, taigi Jis – ir visų gyvų esybių, ir pačios būties pradžia. Kas tai žino, išsyk atsideda Viešpaties tarnystei. Toks tyras ir visiškai sąmoningas Viešpaties bhaktas pamilsta Jį iš visos širdies, o suėjęs draugėn su panašiais į save bhaktais, šlovina transcendentinius Viešpaties žygius, nes tam bhaktai ir tesusirenka. Tie, kurie dar nėra tokie tobuli, kaip tyri bhaktai, ir nepatyrė Viešpaties Brahmano arba Paramātmos aspektų, nesugeba deramai įvertinti tobulų bhaktų poelgių. Viešpats visada padeda tyriems bhaktams, į jų širdis įdėdamas reikiamas žinias. Taigi ypatinga Savo malone Jis išsklaido jų širdyse tvyrančius nežinojimo patamsius. Spekuliatyvieji filosofai ir yogai negali to suprasti, nes, šiaip ar taip, jie pasikliauna vien tik savo jėgomis. Kaip nurodo „Kaṭha Upaniṣada“ (1.2.23), Jį pažinti tegali tie, kuriems Viešpats jaučia prielankumą. O ypatingą prielankumą Jis dovanoja tik Savo tyriems bhaktams. Taigi „Śrī Īśopaniṣada“ kalba apie Viešpaties prielankumą, kuris peržengia brahmajyoti ribas.