Šioje mantroje rekomenduojama klausytis netrikdomos dvasios autoritetų. Jei žmogus nesiklauso pamokymų iš bona fide ācāryos, kurio ramybės netrikdo permainos, vykstančios materialiame pasaulyje, transcendentinis pažinimas jam neprieinamas. Bona fide dvasinis mokytojas, kuris śruti-mantras (Vedų išmintį) taip pat išgirdo iš netrikdomo ācāryos, pats nieko neprasimano ir neteigia to, kas nėra pasakyta Vedų raštuose. „Bhagavad-gītā“ (9.25) aiškiai sako, kad tie, kurie garbina pitṛus (protėvius), eina į protėvių planetas, primityvūs materialistai, norintys likti šiame pasaulyje, gimsta jame, o Viešpaties bhaktai, garbinantys vien Viešpatį Kṛṣṇą, aukščiausiąją visų priežasčių priežastį, pasiekia Jį dvasiniame danguje. Ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra patvirtina ir tą mintį, kad skirtingi garbinimo būdai teikia skirtingus rezultatus. Garbindami Aukščiausiąjį Viešpatį, mes pasieksime Jį amžinoje Jo buveinėje, o jei garbinsime pusdievius – Saulės ar Mėnulio dievus, be abejonių, pasieksime jų valdomas planetas. Tačiau jei trokštame pasilikti mūsų apgailėtinoje planetoje su visais mūsų plano komitetais ir plyšių kaišymo politika, suprantama, galime padaryti ir tai.

Autentiškuose šventraščiuose nesurasime tvirtinimo, kad visi galų gale ateis į vieną tikslą, nesvarbu, kas ką veikia ir kam lenkiasi. Tas kvailas teorijas skleidžia tik apsišaukėliai „dvasiniai mokytojai“, neturintys nieko bendra su parampara, autentiška mokinių sekos sistema. Bona fide dvasinis mokytojas niekada nepasakys, kad visi keliai veda į tą patį tikslą ir kad nesvarbu, kaip ir kam lenktis – pusdieviui, Aukščiausiajam ar dar kam nors. Visiems juk aišku, kad pasiekti kelionės tikslą tegalima įsigijus bilietą iki norimos stotelės. Žmogus, nusipirkęs bilietą į Kalkutą, nuvyks į Kalkutą, bet ne į Bombėjų. Tuo tarpu vadinamieji „dvasiniai mokytojai“ sako, kad bet kuris kelias atves į galutinį tikslą. Tokios pasaulietinės, kompromisinės idėjos patraukia daug tamsuolių, kurie didžiuojasi prasimanytais dvasinio tobulėjimo metodais. Tačiau Vedos tam nepritaria. Jeigu žmogus gavo žinias iš netikro dvasinio mokytojo, kuris nepriklauso autoritetingai mokinių sekai, jis negali pasiekti apčiuopiamų rezultatų. „Bhagavad-gītoje“ (4.2) Kṛṣṇa sako Arjunai:

„Šis aukščiausiasis mokslas pasiekė mus mokinių seka ir šitaip jį patyrė visi šventieji karaliai. Tačiau ilgainiui seka nutrūko, ir dabar, atrodo, šis mokymas bus prarastas.“

Tuo metu, kai Viešpats Śrī Kṛṣṇa apsireiškė žemėje, „Bhagavad-gītoje“ išdėstyti bhakti-yogos principai buvo iškraipyti. Todėl Viešpats turėjo atkurti mokinių seką ir jos pradininku pasirinko Arjuną, artimiausią Savo draugą ir bhaktą. Viešpats aiškiai pasakė Arjunai (BG 4.3), kad „Bhagavad-gītos“ tiesos yra suprantamos jam todėl, kad Arjuna yra Viešpaties draugas ir bhaktas. Kitaip sakant, tas, kuris nėra Viešpaties draugas ir bhaktas, „Gītos“ nesupras. Tai taip pat reiškia, kad suprasti „Bhagavad-gītą“ tegalima einant Arjunos pėdomis.

Mūsų laikais nemažai yra ir tokių, kurie, neturėdami nieko bendra su Viešpačiu Kṛṣṇa ir Arjuna, verčia šį didingą dialogą ir kuria įvairias interpretacijas. Tokie interpretuotojai savaip aiškina „Bhagavad-gītos“ tekstus ir šventraščių vardu skelbia visokiausias nesąmones. Jie netiki nei Śrī Kṛṣṇa, nei amžinos Jo buveinės egzistavimu. Tad ar gali jie aiškinti „Bhagavad-gītą“?

Kṛṣṇa aiškiai sako, kad tik praradusieji sveiką nuovoką garbina pusdievius, tikėdamiesi iš jų menkų malonių (BG 7.20, 23). Knygos pabaigoje Kṛṣṇa pataria atsisakyti visų kitų kelių bei garbinimo būdų ir visiškai atsiduoti Jam (BG 18.66). Tačiau tvirtai tikėti Aukščiausiąjį Viešpatį gali tik žmonės, visiškai nusiplovę nuodėmes. O kiti toliau blaškysis po materialųjį pasaulį, įsikibę nevykusių garbinimo formų, ir išklys iš teisingo kelio, klaidingai manydami, kad visi keliai veda į vieną tikslą.

Šioje mantroje labai svarbi reikšmė tenka žodžiui sambhavāt – „garbinant aukščiausiąją priežastį.“ Viešpats Kṛṣṇa yra pirmapradis Dievo Asmuo, ir visa būtis yra kilusi iš Jo. „Bhagavad-gītoje“ (10.8) Viešpats sako:

„Aš – dvasinių ir materialiųjų pasaulių pradžia. Viskas kyla iš Manęs. Išmintingieji, gerai suvokiantys tai, su atsidavimu tarnauja Man ir garbina Mane iš visos širdies.“

Šiame posme Aukščiausiasis Viešpats labai tiksliai aprašo Save. Žodžiai sarvasya prabhavaḥ nurodo, kad Kṛṣṇa sukūrė visus mus, įskaitant Brahmą, Viṣṇu ir Śivą. Kadangi šias tris svarbiausias materialaus pasaulio dievybes sukūrė Viešpats, Jis yra visko, kas egzistuoja materialiame ir dvasiniame pasauliuose, kūrėjas. „Atharva Vedoje“ („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.24) rasime tokius pat žodžius: „Tai Viešpats Kṛṣṇa egzistavo prieš Brahmos sukūrimą ir tai Jis perteikė Brahmai Vedų išmintį.“ „Nārāyaṇa Upaniṣada“ (1) taip pat sako: „Tada Aukščiausiasis Asmuo Nārāyaṇa panoro sukurti gyvąsias būtybes. Taip iš Nārāyaṇos gimė Brahmā. Nārāyaṇa sukūrė visus prajāpačius. Nārāyaṇa sukūrė Indrą. Nārāyaṇa sukūrė aštuonetą Vasu. Nārāyaṇa sukūrė vienuolika Rudrų. Nārāyaṇa sukūrė dvylika Ādityų.“ Nārāyaṇa yra pilnutinis Viešpaties Kṛṣṇos įsikūnijimas, todėl Nārāyaṇa ir Kṛṣṇa yra viena ir tas pat. Panašius žodžius rasime ir „Nārāyaṇa Upaniṣadoje“ (4): „Devakī sūnus [Kṛṣṇa] yra Aukščiausiasis Viešpats.“ Nārāyaṇos ir aukščiausiosios priežasties tapatumą pripažino ir patvirtino Śrīpāda Śaṅkarācārya, nors Śaṅkara nepriklauso vaiṣṇavų, t. y. personalistų, kultui. „Atharva Vedoje“ („Mahā Upaniṣada“ 1) taip pasakyta: „Pradžioje tebuvo Nārāyaṇa. Nebuvo nei Brahmos, nei Śivos, nei ugnies, nei vandens, nei žvaigždžių, nei saulės, nei mėnulio. Viešpats nebūna vienišas, Jis kuria, kaip Pats to nori.“ Kṛṣṇa sako „Mokṣa-dharmoje“: „Aš sukūriau prajāpačius ir Rudras. Jie nepažįsta Manęs iki galo, nes Mano iliuzinė energija temdo jų protus.“ „Varāha Purāṇoje“ pasakyta: „Nārāyaṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Iš Jo radosi keturgalvis Brahmā, taip pat Rudra, kuris vėliau tapo visa žinančiu.“

Taigi Vedų raštai patvirtina, kad Nārāyaṇa, arba Kṛṣṇa, yra visų priežasčių priežastis. „Brahma-saṁhitoje“ (5.1) taip pat pasakyta, kad Śrī Kṛṣṇa, Govinda, visų gyvųjų būtybių džiaugsmas ir pirminė visų priežasčių priežastis, yra Aukščiausiasis Viešpats. Iš tikrųjų mokytas žmogus žino apie tai iš liudijimų, kuriuos pateikia didieji išminčiai ir Vedos, todėl pasirenka Viešpatį Kṛṣṇą kaip vienintelį savo garbinimo objektą. Budha, arba tikrai mokytu, vadinamas žmogus, prisiekęs garbinti tik Kṛṣṇą.

Šis įsitikinimas susiformuoja, kai su tikėjimu ir meile klausomasi transcendentinės žinios iš netrikdomo ācāryos lūpų. Kas netiki Viešpačiu Kṛṣṇa ar nemyli Jo, tas neįtiki šia paprasta tiesa. Netikinčiuosius „Bhagavad-gītā“ (9.11) apibūdina žodžiu mūḍha – kvailys ar asilas. Pasakyta, kad mūḍhos išjuokia Dievo Asmenį, nes neturi išsamių žinių, kurias suteikia netrikdomi ācāryos. Ācārya negali būti tas, kurio dvasios pusiausvyrą gali sutrikdyti materialios energijos sūkurys.

Prieš išgirstant „Bhagavad-gītą“, šis materialus sūkurys išmušė iš pusiausvyros ir Arjuną, nes jis buvo prisirišęs prie savo šeimos, visuomenės ir giminės. Kitaip sakant, Arjuna norėjo būti filantropas, pasaulietis, besilaikantis prievartos nenaudojimo įžadų. Tačiau, gavęs iš Aukščiausiojo Asmens Vedų žinias, kurios išdėstytos „Bhagavad-gītoje“, Arjuna tapo budha. Jis pakeitė savo nuomonę ir ėmė garbinti Viešpatį Śrī Kṛṣṇą – tą, kuris ir sumanė Kurukṣetros mūšį. Kovodamas su savo vadinamaisiais giminaičiais, Arjuna garbino Viešpatį ir tokiu būdu tapo tyras Viešpaties bhaktas. Tai įmanoma tiktai garbinant tikrąjį, o ne tariamą „Kṛṣṇą“, kurį prasimano kvailiai, nežinantys visų mokslo apie Kṛṣṇą vingrybių, dėstomų „Bhagavad-gītoje“ ir „Śrīmad- Bhāgavatam“.

Pasak „Vedānta-sūtros“, sambhūta – tai gimimo ir egzistencijos šaltinis bei talpykla, į kurią po sunaikinimo viskas sugrįžta (janmādy asya yataḥ). „Śrīmad-Bhāgavatam“, to paties autoriaus „Vedānta-sūtros“ komentaruose, teigiama, kad visų emanacijų šaltinis negali būti negyvas akmuo ir kad Jis yra abhijña – sąmoningas. Pirmapradis Viešpats Śrī Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gītoje“ (7.26), kad Jis puikiai pažįsta praeitį, dabartį ir ateitį, ir kad niekas, net pusdieviai Śiva bei Brahmā, nepažįsta Jo iki galo. Be abejo, tie, kurių dvasios ramybę trikdo materialios egzistencijos bangos, negali pažinti Jo iki galo. Nemokšos „dvasiniai mokytojai“, ieškodami kompromisų, garbinimo objektu paverčia pačią žmoniją. Tačiau jie nesupranta, kad toks garbinimas apskritai neįmanomas, nes žmonija nėra tobula. Tai daryti tolygu laistyti medžio lapus, o ne jo šaknis. Laistyti reikia šaknis, tačiau ramybę praradusiems šių dienų lyderiams labiau rūpi lapai. Ir nors ant lapų be atodairos pilamas vanduo, medis džiūsta dėl drėgmės stokos.

„Śrī Īśopaniṣada“ pataria mums laistyti šaknis, visos gyvasties šaltinį. Žmonijos garbinimas, kai tarnaujama žmonių kūnams (o tai niekada nebus tobula tarnystė), yra ne toks svarbus, kaip tarnavimas sielai. Siela – tai šaknys, kurios pagal karmos dėsnį generuoja įvairių tipų kūnus. Tarnavimas žmonėms, teikiant jiems medicininę bei socialinę pagalbą ir sudarant galimybę mokytis, negali būti laikomas pasitarnavimu sielai, gyvai būtybei, nes tuo pat metu vargšams gyvuliams skerdyklose pjaunamos gerklės.

Turėdama skirtingų tipų kūnus, gyva būtybė nuolat patiria materialias kančias, kurias sukelia gimimas, senatvė, ligos ir mirtis. Žmogaus gyvybės forma – tai galimybė ištrūkti iš šių spąstų. Norint tai padaryti, tereikia atkurti prarastą gyvosios būtybės ryšį su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Viešpats Pats ateina mokyti pasiaukojimo Aukščiausiajam, sambhūtai, filosofijos. Realiai pasitarnauti žmonėms tegalima mokant juos iš visos širdies atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui ir garbinti Jį kiek leidžia jėgos. Taip nurodo ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra.

Pats paprasčiausias būdas garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį mūsų neramiame amžiuje – tai klausytis pasakojimų apie Jo nepaprastus žygius ir juos šlovinti. Tačiau spekuliatyvūs mąstytojai Viešpaties žygius laiko žmogaus fantazijos vaisiumi, todėl vengia klausytis pasakojimų apie juos ir beprasmiu žodžių žaismu nori atitraukti nuo Jo naivuolių minios dėmesį. Užuot klausęsi pasakojimų apie Viešpaties Kṛṣṇos darbus, jie reklamuoja save ir skatina pasekėjus aukštinti netikrus dvasinius mokytojus. Mūsų laikais tokių apsimetėlių žymiai padaugėjo, ir tyriems Viešpaties bhaktams tapo rimta problema apsaugoti žmoniją nuo ateistinės propagandos, kurią skleidžia tokie apsimetėliai ir pseudoinkarnacijos.

Upaniṣados netiesiogiai kreipia mūsų dėmesį į pirminį Viešpatį Śrī Kṛṣṇą, tačiau „Bhagavad-gītā“, apibendrinanti visas Upaniṣadų idėjas, tiesiogiai nurodo į Śrī Kṛṣṇą. Todėl žmogus turėtų klausytis, ką apie Kṛṣṇą kalba „Bhagavad-gītā“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“, nes taip iš jo sąmonės tolydžio išnyks visokios nešvarybės. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (1.2.17) yra sakoma: „Klausydamasis apie Viešpaties darbus, bhaktas atkreipia į save Viešpaties dėmesį. Ir Viešpats, glūdintis kiekvienos gyvos būtybės širdyje, padeda bhaktui, atitinkamai jį pamokydamas.“ Tą mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“ (10.10): dadāmi buddhi-yogaṁ taṁ yena mām upayānti te.

Viešpats, pamokydamas mus iš vidaus, išvalo bhakto širdį, suterštą materialia aistra ir neišmanymu. Abhaktai yra aistros ir neišmanymo guṇų valdžioje. Aistra trukdo žmogui atsikratyti materialių troškimų, o tamsuolis žmogus negali pažinti nei savęs, nei Viešpaties. Taigi, kol žmogų veikia aistra ir neišmanymas, jis negali pažinti savęs, nors ir kaip stengtųsi atrodyti religingas. Iš Savo malonės Viešpats apsaugo bhaktą nuo aistros ir neišmanymo guṇų poveikio. Tokiu būdu bhaktas pasiekia dorybę, o tai yra tobulo brāhmaṇo požymis. Brāhmaṇu gali būti laikomas kiekvienas, kuris, vadovaujamas bona fide dvasinio mokytojo, eina atsidavimo tarnystės keliu. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.4.18) irgi sako:

„Bet kuri žemos kilmės gyva esybė iš pačių nuodėmingiausių pasaulio kraštų gali tapti tyra, jeigu jai vadovauja visiškai pasikliaujantis Viešpačiu bhaktas, nes Viešpats nepaprastai galingas. Aš lenkiuosi šiam Viešpačiui.“

Kai žmogus išsiugdo brāhmaṇo ypatybes, jis tampa laimingas ir su įkvėpimu tarnauja Viešpačiui. Dievo mokslas jam tampa lengvai suprantamas. Mokydamasis apie Dievą, žmogus palengva atsikrato materialių prisirišimų, ir Viešpaties malone jo nerimstantis protas tampa skaidrus it krištolas. Pasiekęs šią pakopą, žmogus tampa išsivadavusia siela ir visur regi Viešpatį. Taip ši mantra aprašo vieną iš tobulų žmogaus būsenų, kuri vadinasi sambhavāt.