Skip to main content

Dvylikta mantra

Mantra dvanáctá

Tekstas

Verš

andhaṁ tamaḥ praviśanti
ye ’sambhūtim upāsate
tato bhūya iva te tamo
ya u sambhūtyāḿ ratāḥ
andhaṁ tamaḥ praviśanti
ye ’sambhūtim upāsate
tato bhūya iva te tamo
ya u sambhūtyāḿ ratāḥ

Synonyms

Synonyma

andham — neišmanymą; tamaḥ — tamsą; praviśanti — patenka į; ye — tie, kurie; asambhūtim — pusdievius; upāsate — garbina; tataḥ — negu tai; bhūyaḥ — dar didesnį; iva — kaip tą; te — tie; tamaḥ — tamsą; ye — kurie; u — taip pat; sambhūtyām — Absoliutu; ratāḥ — užsiėmę.

andham — nevědomost; tamaḥ — temnota; praviśanti — vstoupí; ye — ti, kteří; asambhūtim — polobozi; upāsate — uctívají; tataḥ — než to; bhūyaḥ — ještě více; iva — jako to; te — ti, kdo; tamaḥ — temno; ye — kdo; u — také; sambhūtyām — v Absolutnu; ratāḥ — zaměstnáni.

Translation

Překlad

Kas garbina pusdievius, tas eina į tamsiausias neišmanymo sritis, juo labiau tai pasakytina apie beasmenio Absoliuto garbintojus.

Ti, kteří uctívají polobohy, vstoupí do nejtemnějších končin nevědomosti. Ještě více to platí pro ty, kteří uctívají Absolutno.

Purport

Význam

Sanskrito žodis asambhūti taikomas tiems, kurie yra nuo ko nors priklausomi. Sambhūti – tai Absoliutusis Dievo Asmuo, kuris yra absoliučiai nuo nieko nepriklausomas. „Bhagavad-gītoje“ (10.2) Absoliutusis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, teigia:

Sanskrtské slovo asambhūti označuje bytosti, jejichž existence není nezávislá. Sambhūti je Absolutní Osobnost Božství, Nejvyšší Pán, který nezávisí na ničem. Absolutní Osobnost Božství, Šrí Kršna, praví v Bhagavad-gítě:

na me viduḥ sura-gaṇāḥ
prabhavaṁ na maharṣayaḥ
aham ādir hi devānāṁ
maharṣīṇāṁ ca sarvaśaḥ
na me viduḥ sura-gaṇāḥ
prabhavaṁ na maharṣayaḥ
aham ādir hi devānāṁ
maharṣīṇāṁ ca sarvaśaḥ

„Nei pusdievių pulkai, nei didieji išminčiai nežino Mano kilmės, turtų ir galybės, nes visais atžvilgiais Aš esu pusdievių ir išminčių pradžia.“ Taigi Kṛṣṇa yra visų galių, kuriomis Jis apdovanoja pusdievius, didžiuosius išminčius bei mistikus, šaltinis. Ir nors jiems dovanotos galios yra didžiulės, vis dėlto jos nėra absoliučios, todėl jiems nelengva suvokti, kaip Kṛṣṇa Savo vidine galia apsireiškia žmogaus pavidalu.

“Ani zástupy polobohů, ani velcí mudrci neznají Můj původ nebo Mé vlastnosti, vždyť i oni mají v každém ohledu svůj počátek ve Mně.” (Bg. 10.2) Kršna je tedy původcem sil, jichž se dostalo polobohům, velkým mudrcům a mystikům. Přestože jsou obdařeni velkými silami, mohou velmi těžko pochopit, jakým způsobem se Kršna svou vlastní, vnitřní silou projevuje v lidské podobě.

Daugelis filosofų bei didžiųjų ṛṣių, mistikų, menkomis savo proto galiomis stengiasi atskirti Absoliutą nuo to, kas sąlygiška. Tokie mėginimai neišvengiamai atveda juos prie negatyviosios Absoliuto sampratos, bet suvokti kokių nors pozityvių Absoliuto žymių nepadeda. Vien neigimu Absoliuto išsamiai neapibrėši. Mėginimas apibrėžti objektą neigiant verčia žmogų kurti nuosavą sampratą, ir jis jau įsivaizduoja Absoliutą, neturintį nei pavidalo, nei ypatybių. Neigiamos ypatybės – tai neiginys reliatyvių materialiųjų ypatybių, todėl šios ypatybės taip pat reliatyvios. Šitaip mėginant suvokti Absoliutą, geriausiu atveju tegalima patirti beasmenį Dievo spindėjimą, vadinamą Brahmanu, tačiau iki Bhagavāno, Dievo Asmens, pažinimo lygio pakilti neįmanoma.

Všichni filozofové a ršiové nebo mystici se pokoušejí svými nepatrnými rozumovými schopnostmi odlišit absolutní od relativního. Mohou se tak dopracovat pouze k popírání všeho relativního, aniž by při tom realizovali cokoliv pozitivního z Absolutna. Definice Absolutna negací není úplná. Takovéto negativní definice vedou k vytváření vlastních představ, například že Absolutno musí být bez tvaru a vlastností. Negativní vlastnosti jsou pouze opakem vlastností pozitivních a jsou tedy také relativní. Člověk, který si představuje Absolutno, může dospět nanejvýše k neosobní záři Boha, známé jako Brahman, avšak nemůže dosáhnout realizace Bhagavána, Osobnosti Božství.

Šie spekuliatyvūs mąstytojai nežino, kad Absoliutusis Dievo Asmuo yra Kṛṣṇa ir kad beasmenis Brahmanas – tai akinantis Jo transcendentinio kūno švytėjimas, o Paramātmā (Supersiela) – pilnavertis visa aprėpiantis Jo aspektas. Nežino jie ir to, kad Kṛṣṇa turi amžiną transcendentinį pavidalą, kupiną amžinos palaimos ir žinojimo. Jam pavaldūs pusdieviai ir didieji išminčiai klysta, laikydami Jį galingu pusdieviu ir manydami, kad Brahmano švytėjimas ir yra Absoliučioji Tiesa. Tačiau Kṛṣṇos bhaktai, kurie tarnauja Jam, besąlygiškai Jį mylėdami, suvokia, kad Jis – Absoliutusis Asmuo ir kad viskas kyla iš Jo. Tokie bhaktai be paliovos su meile tarnauja visa ko šaltiniui, Kṛṣṇai.

Tito mentální spekulanti nevědí, že Kršna je Absolutní Osobnost Božství, že neosobní Brahman je oslňující září Jeho transcendentálního těla, a že Paramátmá, Nadduše, je Jeho všepronikajícím aspektem. Nevědí ani to, že Kršna je věčnou podobou Boha s transcendentálními vlastnostmi věčné blaženosti a poznání. Podřízení polobozi a velcí mudrci Ho mylně považují za mocného poloboha a zář Brahmanu za Absolutní Pravdu. Kršnovi oddaní, kteří Mu jsou zcela odevzdáni, však vědí, že je Absolutní Osobou a že vše emanuje z Něho. Takovíto oddaní nepřetržitě prokazují Kršnovi, zdroji všeho, láskyplné služby.

„Bhagavad-gītoje“ (7.20, 23) dar yra pasakyta, kad pusdievius tegarbina neišmintingi paklydę žmonės, skatinami aistringo noro patirti jausminius malonumus. Taip kuriam laikui jie išsprendžia laikinas problemas. Gyva būtybė yra materijos spąstuose, todėl, norėdama pasiekti amžiną dvasinį pasaulį, kur palaima, gyvenimas ir žinojimas amžini, ji turi ištrūkti iš materijos nelaisvės.

Taigi „Śrī Īśopaniṣada“ moko mus neieškoti laikino problemų sprendimo būdo, garbinant Viešpačiui pavaldžius pusdievius, kurie tegali suteikti laikinas malones. Garbinti reikia Absoliutųjį Dievo Asmenį Kṛṣṇą, visų patraukliausiąjį, kuris gali pasiimti mus namo, atgal pas Dievą, ir visiems laikams išlaisvinti iš materialios vergijos.

V Bhagavad-gítě (7.20) se rovněž praví, že pouze zmatení lidé, poháněni silnou touhou po smyslových požitcích, uctívají polobohy, aby vyřešili své dočasné problémy. Dočasné zmírnění jistých obtíží uctíváním některého poloboha je řešením, jež vyhledávají pouze méně inteligentní lidé. Lidská bytost je spoutána hmotou, a má-li dosáhnout věčného vysvobození na duchovní rovině, kde vládne věčná blaženost, život a poznání, musí být úplně oproštěna od materiálního otroctví.

„Bhagavad-gītoje“ (7.23) pasakyta, kad pusdievių garbintojai eina į pusdievių planetas, Mėnulio garbintojai patenka į Mėnulį, Saulės garbintojai – į Saulę ir panašiai. Šiuolaikiniai mokslininkai ryžtasi keliauti į Mėnulį raketomis, tačiau tokios kelionės nėra jokia naujovė. Turėdami tobulesnę sąmonę, žmonės yra linkę keliauti kosmine erdve į kitas planetas – tiek kosminiais laivais, tiek mistinių jėgų pagalba, tiek garbindami pusdievius. Vedų raštuose pasakyta, kad kitas planetas galima pasiekti bet kuriuo iš šių trijų būdų, tačiau paprasčiausias kelias – garbinti tą planetą valdantį pusdievį. Šitaip galima pasiekti Mėnulio, Saulės planetas ar net Brahmaloką, aukščiausią visatos planetą. Tačiau visos materialios visatos planetos yra laikini namai. Mūsų amžinieji namai – tai Vaikuṇṭhalokos planetos, kurios yra dvasiniame danguje. Jose viešpatauja Pats Dievo Asmuo. „Bhagavad-gītoje“ (8.16) Viešpats Kṛṣṇa sako:

V Bhagavad-gítě (7.23) též stojí, že uctívači polobohů mohou přijít na planety polobohů. Uctívači Měsíce mohou přijít na Měsíc, uctívači Slunce na Slunce atd. Moderní vědci se snaží dostat raketami na Měsíc, ale ve skutečnosti to nejsou žádné nové pokusy. Lidské bytosti mají pokročilé vědomí, a proto mají též přirozený sklon k cestám po dalekém vesmíru a na jiné planety pomocí kosmických lodí, mystických sil nebo uctíváním polobohů vládnoucích příslušným planetám. Ve védských spisech se praví, že kterýmkoliv z těchto způsobů je možno dostat se na jiné planety, ale nejobvyklejší metodou je uctívání poloboha, který vládne nad vytouženou planetou. Všechny planety tohoto hmotného vesmíru jsou však pouze dočasná sídla; jediné stálé planety jsou Vaikunthalóky. Nalézají se v duchovním světě a panuje na nich sám Nejvyšší Pán. Jak stojí v Bhagavad- gítě:

ā-brahma-bhuvanāl lokāḥ
punar āvartino ’rjuna
mām upetya tu kaunteya
punar janma na vidyate
ā-brahma-bhuvanāl lokāḥ
punar āvartino ’rjuna
mām upetya tu kaunteya
punar janma na vidyate

„Kiekviena materialaus pasaulio planeta – nuo aukščiausiosios iki žemiausiosios – yra kančių kraštas, kur nuolat kartojasi gimimas ir mirtis. Tačiau tas, kuris pasiekia Mano buveinę, o Kuntī sūnau, niekada daugiau nebegimsta.“

“Všechny planety v hmotném světě, Brahmalókou počínaje a nejnižší planetou konče, jsou místa utrpení a opakovaných rození a smrtí. Ale ten, kdo dosáhne Mého sídla (duchovního světa), ó synu Kuntí, se znovu nenarodí.” (Bg. 8.16)

„Śrī Īśopaniṣada“ pabrėžia, kad nors garbindamas pusdievius žmogus ir pasiekia jų valdomas materialias planetas, jis vis tiek neištrūksta iš tamsiausios visatos srities. Visata glūdi didžiųjų materijos pradmenų kevale, tarsi kokoso riešutas. Šis apvalkalas hermetiškas, o jo viduje tvyro tiršta tamsa, todėl ten reikalinga saulės ir mėnulio šviesa. Anapus visatos driekiasi bekraštė brahmajyoti erdvė, kurioje plauko nesuskaičiuojama daugybė Vaikuṇṭhalokų. Aukščiausia planeta brahmajyoti švytėjime – Kṛṣṇaloka, arba Goloka Vṛndāvana. Tai Aukščiausiojo Dievo Asmens, Paties Kṛṣṇos, buveinė. Viešpats Śrī Kṛṣṇa niekada nekelia kojos iš Kṛṣṇalokos. Ir nors Jis gyvena Kṛṣṇalokoje su amžinaisiais Savo palydovais, sykiu Jis yra visur – tiek materialiame, tiek dvasiniame kosminiuose pasauliuose. Apie tai jau buvo pasakota ketvirtojoje mantroje. Viešpats, kaip ir Saulė, yra visur, bet kartu Jis nesitraukia iš Savo buveinės, kaip kad Saulė neišeina iš savo orbitos.

Šrí Íšópanišad poukazuje na to, že člověk, který jakýmkoliv způsobem přelétá z jedné planety na druhou, zůstává v hluboké temnotě. Celý vesmír je pokrytý obrovskými hmotnými prvky, stejně jako kokosový ořech, do poloviny naplněný vodou. Protože skořápka je vzduchotěsná, je uvnitř hustá tma, a je třeba planet jako je Slunce a Měsíc, aby ji osvětlily. Vně vesmíru je nesmírná a neomezená expanze brahmadžjóti s mnoha Vaikunthalókami. Nejvyšší a největší planetou v brahmadžjóti je Kršnalóka neboli Gólóka Vrndávana, kde sídlí Nejvyšší Osobnost Božství, Šrí Kršna. Kršna nikdy neopouští Kršnalóku, kde žije se svými společníky, a zároveň je všudypřítomný v celém hmotném i duchovním stvoření. Tato skutečnost již byla vyložena ve čtvrté mantře. Pán je všudypřítomný jako Slunce, které svítí všude, i když se vždy nachází přesně na svém orbitu.

Gyvenimo problemų negalima išspręsti kelionėmis į Mėnulį ar į kokią kitą – tiek žemesnę, tiek aukštesnę planetą. Todėl „Śrī Īśopaniṣada“ pataria mums nesivarginti ir nesiblaškyti po materialios visatos tamsybes, o pasistengti ištrūkti iš jos ir nuskrieti į šviesos kupiną Dievo karalystę. Yra nemažai nesąžiningų žmonių, kurie tampa religijos veikėjais tik dėl pripažinimo ir šlovės. Tokie netikri tikintieji neturi nė mažiausio noro ištrūkti iš šios visatos ir pakilti į dvasinį dangų. Prisidengę Viešpaties garbinimu, jie tesiekia išlaikyti savo status quo materialiame pasaulyje. Ateistai ir impersonalistai, skleisdami ateizmo kultą, veda kvailus pseudotikinčiuosius į tamsiausias sritis. Ateistai atvirai neigia Aukščiausiojo Dievo Asmens egzistavimą, o impersonalistai, akcentuodami beasmenį Aukščiausiojo Viešpaties aspektą, juos palaiko. Kol kas „Śrī Īśopaniṣadoje“ mes neaptikome nė vienos mantros, kuri neigtų Aukščiausiojo Dievo Asmens egzistavimą. Ten pasakyta, kad Jis yra visų greičiausias. Tie, kurie skuba pirmi patekti į kitas planetas, be abejonių, yra asmenybės. Ar gali būti beasmenis Viešpats, kuris yra visų greičiausias? Beasmenė Aukščiausiojo Viešpaties samprata yra viena iš neišmanymo formų, kuri gimsta netobulai suvokiant Absoliučiąją Tiesą.

Problémy života nelze vyřešit cestou na Měsíc. Mnozí lidé se stávají rádoby zbožnými jen pro slávu a jméno. Tito pseudonábožní lidé si nepřejí odejít z tohoto vesmíru a dostat se do duchovního světa. Pod rouškou zbožňování Pána chtějí zůstat v hmotném světě. Ateisté a impersonalisté zavádějí takové lidi hlásáním ateismu do nejtemnějších končin. Ateisté přímo popírají existenci Nejvyšší Osobnosti Božství a impersonalisté podporují ateisty zdůrazňováním neosobního aspektu Nejvyššího Pána. Doposud jsme v Šrí Íšópanišadě nenarazili na žádnou mantru, která by popírala Osobnost Božství. Je řečeno, že může běžet rychleji než kdokoliv jiný. Ti, kteří se honí za jinými planetami, jsou zajisté osoby, a jestliže Pán umí běžet rychleji než tyto osoby, jak může být pokládán za neosobního? Neosobní pojetí Nejvyššího Pána je jen jiný druh nevědomosti, který má svůj počátek v nedokonalém pojetí Absolutní Pravdy.

Neišmanėliai „religijos veikėjai“, taip vadinamųjų inkarnacijų „kūrėjai“, kurie atvirai pažeidžia Vedų nurodymus, klaidina savo pasekėjus ir už tai privalo eiti į tamsiausias visatos sritis. Paprastai Dievo inkarnacijomis šie impersonalistai dedasi prieš kvailius, nesusipažinusius su Vedų išmintimi. Ir jei tokie kvailiai turi bent kiek žinių, tai jų rankose jos tampa pavojingesnės už nežinojimą. Tokie impersonalistai negarbina net pusdievių, kaip kad nurodo šventraščiai. Tam tikromis aplinkybėmis šventraščiai rekomenduoja garbinti pusdievius, tačiau tuo pačiu primena, kad šiaip jau to daryti nėra jokio reikalo. „Bhagavad-gītoje“ (7.23) aiškiai pasakyta, kad pusdievių garbinimo vaisiai laikini. Materiali visata nėra amžina, todėl visa, kas gaunama materialaus pasaulio tamsybėse, irgi yra laikina. Kyla klausimas, kaip pasiekti realų ir amžiną gyvenimą?

Nevědomí pseudonábožní lidé a výrobci tzv. inkarnací, kteří tím přímo porušují příkazy Véd, se dostanou do nejtemnějších končin vesmíru, neboť zavádějí na scestí ty, kdo je následují. Tito impersonalisté se před hlupáky, kterým chybí znalost védské moudrosti, většinou sami vydávají za inkarnace Boha. Mají- li tito pošetilci vůbec nějaké znalosti, pak jsou v jejich rukou nebezpečnější než sama nevědomost. Tito impersonalisté neuctívají ani polobohy, jak je doporučeno v písmech. Písma radí, jak za určitých okolností uctívat polobohy, ale současně podotýkají, že toho není zapotřebí. V Bhagavad-gítě (7.23) je jasně řečeno, že výsledek dosažený uctíváním polobohů není trvalý. Poněvadž ani tento hmotný vesmír není trvalý, není trvalé nic, čeho je dosaženo v temnu hmotné existence. Otázkou zůstává, jak dosáhnout skutečného, věčného života.

Viešpats teigia, kad tas, kuris pasiekia Jį su atsidavimu Jam tarnaudamas (o tai vienintelis būdas prisiartinti prie Dievo Asmens), galutinai sutrauko gimimo ir mirties pančius. Kitaip sakant, išsivadavimas iš materijos gniaužtų yra visiškai pagrįstas žiniomis ir atsižadėjimu, kuris įgyjamas tarnaujant Viešpačiui. Įvairaus plauko „religijos veikėjai“ neturi nei žinių, nei yra atsižadėję materialaus gyvenimo. Daugelis jų, dangstydamiesi altruistine bei filantropine veikla ir religijos principų laikymusi, nori gyventi surakinti auksinėmis materijos grandinėmis. Jie demonstruoja netikrus religinius jausmus, t. y. užsiima parodomąja atsidavimo tarnyste ir tuo pačiu metu atlieka įvairius amoralius poelgius. Ir, nepaisant to, jie laikomi dvasiniais mokytojais ir Dievo tarnais. Tokie religinių principų laužytojai negerbia autoritetingų ācāryų, šventųjų mokytojų, kurie priklauso mokinių sekai, besivadovaujančiai labai griežtais reikalavimais. Jiems nė motais Vedų nurodymas ācāryopāsana: „Garbink ācāryą.“ Jie nepaiso ir Kṛṣṇos žodžių „Bhagavad-gītoje“ (4.2): evaṁ paramparā-prāptam – „Šis aukščiausias mokslas pasiekė mus mokinių seka.“ Klaidindami plačiąją visuomenę, jie apsimeta ācāryomis, tačiau nesilaiko ācāryoms keliamų reikalavimų.

Pán praví, že jakmile Ho člověk dosáhne prostřednictvím oddané služby, která je jedinou cestou, jíž se lze přiblížit Nejvyššímu Pánu, bude zcela vysvobozen z otroctví rození a umírání. Cesta vysvobození z pout hmoty je tedy zcela závislá na poznání a odpoutanosti. Pseudonábožným lidem chybí jak znalosti, tak odpoutanost od hmotných záležitostí. Většina z nich chce pod rouškou altruistické a filantropické činnosti a ve jménu falešných náboženských zásad i nadále žít ve zlatých poutech hmotného otroctví. Předstírají náboženské city a oddanou službu Bohu, ale současně se oddávají různým druhům nemorálních činností, a přesto jsou považováni za duchovní mistry a oddané Bohu. Tito porušovatelé náboženských zásad nemají žádnou úctu k áčárjům, svatým učitelům v přímé učednické posloupnosti. Aby svedli lid, prohlásí se sami za takzvané áčárji, aniž by následovali zásady pravých áčárjů.

Šie sukčiai yra patys pavojingiausi žmonių visuomenės elementai. Kadangi valdžia yra bedievių rankose, valstybės įstatymai tokių apgavikų nebaudžia. Tačiau jiems nepavyks apeiti Aukščiausiojo įstatymų. „Bhagavad-gītoje“ Jis skelbia, kad pavydūs demonai, besidangstantys religijos pamokslininkų rūbais, bus nublokšti į tamsiausias pragaro sritis (BG 16.19–20). „Śrī Īśopaniṣada“ patvirtina, kad užbaigę dvasinių mokytojų „karjerą“, pasirinktą dėl jausminių malonumų, šie netikri tikintieji patenka į pačias bjauriausias visatos vietas.

Tito podvodníci jsou nejnebezpečnějšími živly lidské společnosti. Poněvadž neexistuje žádná náboženská vláda, unikají trestům státních zákonů. Nemohou však uniknout zákonu Nejvyššího, který v Bhagavad-gítě (16.19-20) jasně prohlásil, že závistiví démoni, vydávající se za šiřitele náboženství, budou svrženi do nejtemnějších končin pekla. Šrí Íšópanišad potvrzuje, že když tito pseudonábožní lidé skončí se svým duchovním učitelováním, jemuž se věnují čistě jen pro uspokojení smyslů, dostanou se rovnou do nejodpornějších končin vesmíru.