Skip to main content

Vienuolikta mantra

Mantra Once

Tekstas

Texto

vidyāṁ cāvidyāṁ ca yas
tad vedobhayaḿ saha
avidyayā mṛtyuṁ tīrtvā
vidyayāmṛtam aśnute
vidyāṁ cāvidyāṁ ca yas
tad vedobhayaḿ saha
avidyayā mṛtyuṁ tīrtvā
vidyayāmṛtam aśnute

Synonyms

Palabra por palabra

vidyām — tikras žinias; ca — ir; avidyām — nežinojimą; ca — ir; yaḥ — žmogus, kuris; tat — tuos; veda — žino; ubhayam — abu; saha — kartu; avidyayā — puoselėdamas neišmanymą; mṛtyum — besikartojančią mirtį; tīrtvā — peržengdamas; vidyayā — plėtodamas žinias; amṛtam — nemirtingumu; aśnute — mėgaujasi.

vidyām — verdadero conocimiento; ca — y; avidyām — nesciencia; ca — y; yaḥ — una persona que; tat — eso; veda — conoce; ubhayam — ambos; saha — simultáneamente; avidyayā — por cultivar la nesciencia; mṛtyum — muerte repetida; tīrtvā — trascendiendo; vidyayā — por cultivar el conocimiento; amṛtam — inmortalidad; aśnute — disfruta.

Translation

Traducción

Tik tas, kuris suvokia, kaip grimztama į nežinojimą, ir sykiu išeina transcendentinio pažinimo kelią, įveikia nuolat besikartojančius gimimą ir mirtį ir mėgaujasi aukščiausiąja nemirtingumo dovana.

Sólo alguien que puede aprender juntos el proceso de la nesciencia y el proceso del conocimiento trascendental, puede trascender la influencia del nacimiento y de la muerte repetidos, y disfrutar todas las bendiciones de la inmortalidad.

Purport

Significado

Nuo pat materialaus pasaulio sukūrimo akimirkos kiekvienas iš mūsų siekia gyventi amžinai, tačiau gamtos dėsniai tokie negailestingi, kad dar niekam nepavyko pabėgti iš mirties nagų. Niekas nenori mirti. Niekas nenori pasenti ar susirgti. Tačiau gamtos dėsniai nė vienam nesuteikia imuniteto mirčiai, senatvei ar ligoms. Materialaus mokslo pažanga šių problemų neišsprendė. Materialus mokslas pajėgus sukurti atominę bombą ir tuo pačiu priartinti mirtį, tačiau jis negali sukurti nieko, kas apgintų žmogų nuo negailestingų senatvės, ligų ir mirties nagų.

Desde la creación del mundo material todos han estado tratando de alcanzar una vida permanente, pero la ley de la naturaleza es tan cruel que nadie ha podido escaparse de las manos de la muerte. Es un hecho cierto que nadie quiere morir. Nadie quiere tampoco volverse viejo o enfermarse. Sin embargo, la ley de la naturaleza no inmuniza a nadie en contra de la muerte, la vejez o la enfermedad. El progreso del conocimiento material tampoco ha resuelto estos problemas. La ciencia material puede descubrir la bomba nuclear para acelerar el proceso de la muerte, pero no puede descubrir nada que proteja al hombre de las crueles manos de la enfermedad, la vejez y la muerte.

Purāṇose pasakojama istorija apie karalių Hiraṇyakaśipu, kuris buvo labai daug pasiekęs materialia prasme. Norėdamas nugalėti negailestingą mirtį savo fiziniais sugebėjimais ir tamsiomis jėgomis, jis praktikavo tokią griežtą meditacijos formą, kad jo mistinė galybė išgąsdino visų planetų sistemų gyventojus. Jis privertė nusileisti iš savo buveinės visatos kūrėją pusdievį Brahmą ir paprašė jo palaiminimo tapti nemirtingu (amara). Brahmā atsakė negalįs jam dovanoti tokio palaiminimo, nes netgi jis pats – materialaus pasaulio kūrėjas ir visų planetų valdovas – nėra amara. „Bhagavad-gītos“ (8.17) tvirtinimu, Brahmā gyvena ilgai, tačiau tai nereiškia, kad jis nemirtingas.

En los Purāṇas encontramos las actividades de Hirayakaśipu, un rey que era muy avanzado materialmente. Queriendo conquistar a la muerte con sus adquisiciones materiales y con la fuerza de su nesciencia, él se sometió a un tipo de meditación tan severa, que los habitantes de todos los sistemas planetarios quedaron disturbados con sus poderes místicos. Él forzó al creador del universo - el semidiós Brahmā - a bajar ante él. Luego le pidió a Brahmā que le concediera la bendición de amara, con la cual uno no muere. Brahmā le dijo que no podía otorgarle esa bendición ya que incluso él mismo, el creador material que rige todos los planetas, no es amara. Tal como se confirma en El Bhagavad-gītā (8.17), Brahmā vive mucho tiempo, pero eso no significa que no tenga que morir.

Žodis hiraṇya reiškia „auksas“, o kaśipu – „minkštas guolis“. Šiam gudriam karaliui rūpėjo tik du dalykai – moterys ir pinigai. Nemirtingumo jis siekė, kad amžinai galėtų jais tenkintis. Jis paprašė Brahmos įvairių palaiminimų, vildamasis netiesiogiai įgyvendinti savo troškimą – tapti nemirtingu. Kadangi Brahmā atsakė negalįs suteikti jam nemirtingumo dovanos, Hiraṇyakaśipu paprašė Brahmos palaiminimo, kad jo negalėtų nužudyti nei žmogus, nei žvėris, nei Dievas – jokia gyva būtybė iš 8 400 000 gyvybės rūšių. Ir dar – kad jis negalėtų mirti nei ant žemės, nei ore, nei vandenyje ir jo nesužeistų joks ginklas. Hiraṇyakaśipu puoselėjo kvailas viltis, kad šios garantijos išgelbės jį nuo mirties. Ir nors Brahmā dovanojo jam šiuos palaiminimus, karalių Hiraṇyakaśipu galų gale nužudė Pats Dievo Asmuo, nužengęs Viešpaties Nṛsiṁhos – pusiau liūto, pusiau žmogaus inkarnacija. Demonas buvo nužudytas ne ginklu: Viešpats jį sudraskė Savo nagais. Ir žuvo Hiraṇyakaśipu ne žemėje, ne ore ir ne vandenyje, o ant nepaprastos gyvos būtybės, kuri peržengė visas jo suvokimo ribas, kelių.

Hiraṇya significa oro, y kaśipu significa cama suave. Este caballero estaba interesado en esas dos cosas - dinero y mujeres - y quería disfrutarlas volviéndose inmortal. Él le hizo muchas peticiones indirectas a Brahmā con la esperanza de satisfacer su deseo de volverse un amara. Ya que Brahmā le había dicho que no podía concederle el regalo de la inmortalidad, Hirayakaśipu le pidió no ser muerto por ningún hombre, animal, dios, o por ningún otro ser viviente dentro de las categorías de las 8.400.000 especies. Él también pidió no morir ni en la tierra, ni en el aire, ni en el agua, ni por ninguna clase de arma. Hiraṇyakaśipu pensó así tontamente que estas garantías lo salvarían de la muerte. Sin embargo, aunque Brahmā le otorgó todas estas bendiciones, finalmente fue muerto por la Personalidad de Dios en Su forma de Nṛsiṁha, mitad hombre mitad león, y ninguna arma fue utilizada para matarlo ya que lo mataron las uñas del Señor. Él tampoco fue muerto ni en la tierra, ni en el aire, ni en el agua, sino en el regazo de ese maravilloso ser viviente que estaba más allá de su imaginación.

Ši istorija iš esmės kalba apie tai, kad net Hiraṇyakaśipu, galingiausiam iš materialistų, jokie planai nepadėjo tapti nemirtingu. Tad ko verti niekingi mūsų laikų „hiraṇyakaśipu“, kurių planai žlunga kas minutę?

Lo que se quiere señalar aquí es que ni siquiera Hirayakaśipu - el más poderoso de los materialistas - pudo volverse inmortal mediante sus diversos planes. ¿Qué pueden hacer entonces los diminutos Hirayakaśipus de hoy, cuyos planes quedan frustrados a cada momento?

„Śrī Īśopaniṣada“ moko mus, kad mūsų pačių pastangos laimėti kovą dėl būvio beprasmiškos. Kovodami dėl būvio, žmonės atiduoda visas jėgas, tačiau materialios gamtos įstatymai tokie griežti, kad niekas negali jų apeiti. Norint amžino gyvenimo, reikia būti pasirengusiam grįžti pas Dievą.

El Śrī Īśopaniṣad nos instruye que no hagamos intentos parciales para ganar la lucha por la existencia. Todo el mundo está luchando arduamente por la existencia, pero las leyes de la naturaleza material son tan rígidas que no permiten que nadie las sobrepase. Para poder alcanzar una vida permanente, uno debe estar dispuesto a regresar a Dios.

Sugrįžimas pas Dievą – tai ištisas mokslas. O mokytis reikia iš apreikštųjų Vedų raštų: Upaniṣadų, „Vedānta-sūtros“, „Bhagavad-gītos“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir t. t. Norėdamas būti laimingas šį gyvenimą, o atsiskyręs nuo kūno pasiekti amžiną palaimingą gyvenimą, žmogus turi studijuoti šiuos šventus raštus ir pasisemti iš jų transcendentinių žinių. Sąlygota gyva būtybė užmiršo savo amžiną ryšį su Dievu ir klaidingai mano, kad laikina jos gimimo vieta yra jos vieninteliai namai. Norėdamas priminti užmaršiam žmogui, kad tikrieji jo namai ne čia, materialiame pasaulyje, Viešpats maloningai dovanojo Indijai čia minėtus šventraščius, o kitus šventraščius dovanojo kitų šalių žmonėms. Gyvoji būtybė yra dvasinė asmenybė, ir laiminga ji tegali būti sugrįžusi į savo dvasinius namus.

El proceso para ir de vuelta a Dios es una rama diferente del conocimiento, y debe aprenderse en las Escrituras védicas reveladas tales como los Upaniṣads, El Vedānta-sūtra, El Bhagavad-gītā, El Śrīmad-Bhāgavatam, etc. Para volverse feliz en esta vida y alcanzar una vida bienaventurada y permanente después de abandonar este cuerpo material, uno debe recurrir a esta literatura sagrada y obtener conocimiento trascendental. El ser viviente condicionado ha olvidado su relación eterna con Dios, y ha aceptado erróneamente que el lugar temporal de su nacimiento es todo lo que existe. En forma bondadosa el Señor ha entregado en la India las Escrituras antes mencionadas, y otras Escrituras en otros países, para recordarle al ser humano olvidadizo que su hogar no es este mundo material. El ser viviente es una entidad espiritual y sólo puede ser feliz cuando regresa a su hogar espiritual.

Iš Savo karalystės Dievo Asmuo siunčia ištikimus tarnus skelbti žinią, kuri padeda žmogui sugrįžti pas Dievą, ir kartais šį darbą atlikti Viešpats ateina Pats. Kadangi visos gyvosios būtybės yra mylimi Jo vaikai, neatsiejamos Jo dalelės, tai Dievui dar skaudžiau matyti mus kenčiant šiame materialiame pasaulyje negu mums patiems. Materialaus pasaulio kančios netiesiogiai primena mums, kad tarp mūsų ir negyvos materijos negali būti darnos. Protingos gyvosios būtybės atkreipia dėmesį į šias užuominas ir ima plėtoti vidyą, transcendentinį pažinimą. Žmogaus gyvenimas – tai palankiausia galimybė plėtoti dvasinį pažinimą, todėl tas, kuris nepasinaudoja šia galimybe, vadinamas narādhama, žemiausiu iš žmonių.

La Personalidad de Dios envía de Su reino a Sus sirvientes fidedignos para que propaguen este mensaje mediante el cual uno puede regresar a Dios, y algunas veces el Señor Mismo viene para cumplir esta misión. Puesto que todos los seres vivientes son Sus amados hijos - Sus partes integrales - Dios se apena más que nosotros mismos al ver los sufrimientos que padecemos constantemente en esta condición material. Los sufrimientos de este mundo material sirven para recordarnos indirectamente sobre nuestra incompatibilidad con la materia muerta. Las entidades vivientes inteligentes generalmente toman en cuenta estos recordatorios y se dedican a cultivar el vidyā, o sea el conocimiento trascendental. La vida humana es la mejor oportunidad para cultivar el conocimiento espiritual, y el ser humano que no aprovecha esta oportunidad recibe el nombre de narādhama, el más bajo de los seres humanos.

Avidyos, arba materialaus mokslo pažangos, orientuotos į jausminį pasitenkinimą, kelias – tai besikartojančių gimimų ir mirčių kelias. Gyvosios esybės prigimtis dvasinė, todėl ji negimsta ir nemiršta. Gimsta ir miršta išorinis dvasinės sielos apvalkalas – kūnas. Mirties ir gimimo procesas lyginamas su drabužių persivilkimu. Kvaili žmonės, visa galva pasinėrę į avidyos (nežinojimo) puoselėjimą, nekreipia dėmesio į šį negailestingą vyksmą. Iliuzinės energijos grožybių užburti, jie be paliovos patiria tokias pačias kančias, ir nors gamtos dėsniai juos nuolat baudžia, jie nepasimoko.

El sendero de avidyā, o sea el progreso en el conocimiento material para lograr la satisfacción de los sentidos, es el sendero del nacimiento y de la muerte repetidos. Teniendo una existencia espiritual, la entidad viviente no tiene ni nacimiento ni muerte. El nacimiento y la muerte le corresponden al cuerpo, que es la cubierta externa del alma espiritual. Se hace la comparación de que la muerte es como quitarse unas vestimentas externas, y el nacimiento es como ponérselas. A los seres humanos necios que están excesivamente absortos en cultivar avidyā, la nesciencia, no les preocupa este cruel proceso. Estando enamorados de la belleza de la energía ilusoria, ellos sufren repetidamente el cruel proceso del nacimiento y de la muerte y no aprenden ninguna de las lecciones que les dan las leyes de la naturaleza.

Todėl plėtoti vidyą, ar transcendentinį pažinimą, žmogui yra būtina. Jausminiai malonumai, esant liguistos materialios būsenos, turi būti kiek įmanoma daugiau apribojami. Nežaboti kūniškieji malonumai reiškia nežinojimą ir mirtį. Gyvosios būtybės turi dvasinius jausmus. Visų gyvųjų būtybių pirminiam dvasiniam pavidalui yra būdingi tie patys jausmai, tačiau dabar per materialaus kūno ir sąmonės apvalkalus jie reiškiasi materialiai. Materialių jausmų veikimas yra iškreiptas pirminių, dvasinių jausmų veikimo atspindys. Įvilkta į materiją, dvasinė siela veikia materialiai, tačiau tokia jos būsena – liguista. Tikri jausminiai džiaugsmai įmanomi tiktai išsigydžius nuo materializmo ligos. Grynas pasitenkinimas tegalimas turint tikrą, materijos nesuterštą dvasinį pavidalą. Todėl žmogaus gyvenimo tikslas turėtų būti ne siekti iškreiptų jausminių džiaugsmų, o stengtis išsigydyti materializmo ligą. Materializmo ligos paūmėjimas – ne žinojimo, bet avidyos, nežinojimo, požymis. Sveiko žmogaus temperatūra neturi svyruoti tarp 40 ir 41 laipsnio, karštį reikia numušti iki normalios – 36,6 laipsnių temperatūros. Toksai turėtų būti žmogaus gyvenimo tikslas. Šiuolaikinėje materialistinėje visuomenėje jaučiamas polinkis kelti materialios karštligės temperatūrą, ir ji jau pasiekė 41 laipsnį (atominės energijos forma). Tuo tarpu kvaili politikai šaukia, kad kiekvieną akimirką pasaulis gali išlėkti į orą. Tai materialaus mokslo plėtojimo ir dvasinio pažinimo – svarbiausios gyvenimo sferos – ignoravimo išdava. Ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra įspėja mus, kad nesuktume pavojingu keliu, kuris veda į mirtį. Priešingai, mes privalome nuolat puoselėti dvasinio pažinimo kultūrą, kad galėtume ištrūkti iš žiaurios mirties glėbio.

Es esencial que el ser humano cultive el vidyā, o sea el conocimiento trascendental. En la condición material enferma debe restringirse lo más posible la satisfacción de los sentidos. El satisfacer los sentidos sin ninguna restricción en esta condición corporal, es el sendero de la ignorancia y de la muerte. Las entidades vivientes no carecen de sentidos espirituales; todo ser viviente en su forma espiritual original posee todos los sentidos, los cuales ahora son materiales al estar cubiertos por el cuerpo y la mente. Las actividades de los sentidos materiales son reflejos pervertidos de los pasatiempos espirituales. En su condición enferma, estando cubierta materialmente, el alma espiritual se dedica a actividades materiales. El verdadero placer de los sentidos es posible únicamente cuando se remueve la enfermedad del materialismo. En nuestra verdadera forma espiritual - la cual está libre de toda contaminación material - sí es posible el goce puro de los sentidos. La meta de la vida humana no debe consistir en el goce pervertido de los sentidos, sino que uno debe anhelar curarse de la enfermedad material. El agravamiento de la enfermedad material no es ningún signo de conocimiento sino de avidyā, la ignorancia. Para mejorar la salud no se debe aumentar la temperatura de 41 a 42 grados, sino reducirla a la normal de 37 grados. Ésa debe ser la meta de la vida humana. La tendencia moderna de la civilización material es aumentar la temperatura de la condición material febril, la cual ha llegado al punto de 42 grados en la forma de la energía atómica. Mientras tanto, los políticos necios están gritando que en cualquier momento el mundo se irá al infierno. Ése es el resultado de progresar en el conocimiento material y abandonar el cultivo del conocimiento espiritual, el cual es la clase de vida más importante. El Śrī Īśopaniṣad nos advierte aquí que no sigamos este peligroso sendero que conduce a la muerte. Al contrario, debemos cultivar el conocimiento espiritual para poder liberarnos completamente de las crueles manos de la muerte.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia nustoti rūpintis kūnu. Negalima nieko neveikti, lygiai kaip karščiuojant negalima numušti temperatūros iki nulio. Čia tiktų posakis: „Iš blogo sandėrio reikia išpešti kuo daugiau naudos.“ Plėtoti dvasinį pažinimą reikia pasitelkus kūną ir protą, todėl, siekdami tikslo, mes privalome jais pasirūpinti. Optimali kūno temperatūra – 36,6 laipsnio, ir didieji Indijos išminčiai bei šventieji stengiasi palaikyti ją, vadovaudamiesi nuoseklia dvasinio ir materialaus mokymosi programa. Jie visada draudė piktnaudžiauti žmogaus intelektu, stengiantis patenkinti liguistą norą siekti jausminių malonumų.

Esto no significa que deben pararse todas las actividades para el mantenimiento del cuerpo. No es posible parar todas las actividades, así como no es posible suprimir toda la temperatura al tratar de curarse de una enfermedad. La expresión apropiada es “darle el mejor uso a una mala ganga”. El cultivo del conocimiento espiritual requiere la ayuda de este cuerpo y de esta mente, y por consiguiente necesitamos mantener el cuerpo y la mente para llegar a nuestra meta. Debe mantenerse la temperatura normal de 37 grados, y los grandes sabios y santos de la India han intentado hacer esto mediante un programa balanceado de conocimiento espiritual y material. Ellos nunca permiten el uso erróneo de la inteligencia humana para la satisfacción enferma de los sentidos.

Žmogaus veiklą, kuri turi nesveiką jausminio pasitenkinimo tendenciją, reguliuoja Vedų išsivadavimo principai. Šita sistema apima religiją, ekonomikos plėtrą, jausminį pasitenkinimą ir išsivadavimą, tačiau mūsų laikais žmonės nesidomi nei religija, nei išsivadavimu. Vienintelis jų gyvenimo tikslas – tenkinti jausmus, ir, norėdami įgyvendinti šį tikslą, jie kuria ekonomikos plėtojimo planus. Paklydę žmonės mano, kad religija teturi išlikti todėl, kad ji skatina ekonomikos raidą, o pastaroji būtina jausminiams malonumams tenkinti. Tam tikra religinių apeigų sistema todėl ir reikalinga, kad būtų laiduojami pomirtiniai jausminiai džiaugsmai danguje. Tačiau ne toks yra išsivadavimo tikslas. Iš tikrųjų religijos kelias turėtų vesti į savęs pažinimą, o ekonomikos plėtra reikalinga, kad palaikytų sveiką ir stiprų kūną. Tam, kad suvoktų vidyą, tikrąsias žinias, (toks yra žmogaus gyvenimo tikslas) žmogus turi sveikai gyventi ir būti blaivaus proto. Gyvenimas duotas ne tam, kad dirbtume kaip asilai arba dėl jausminių malonumų ugdytume avidyą.

Las actividades humanas enfermas con la tendencia por satisfacer los sentidos, han sido reguladas en los Vedas bajo los principios de la salvación. Este sistema utiliza la religión, el desarrollo económico, la satisfacción de los sentidos, y la salvación, pero en la actualidad la gente no tiene ningún interés en la religión ni en la salvación. Ellos sólo tienen una meta en la vida: la complacencia de los sentidos; y para lograr esto hacen planes para el desarrollo económico. Los hombres extraviados piensan que debe conservarse la religión pues contribuye al desarrollo económico, el cual es necesario para la satisfacción de los sentidos. Se sigue así algún sistema de observancia religiosa para poder garantizar que continuará la satisfacción de los sentidos después de la muerte, en el cielo. No obstante, éste no es el objetivo de la salvación. El sendero de la religión es en realidad para alcanzar la autorrealización; y el desarrollo económico es necesario únicamente para mantener el cuerpo en una condición saludable. El hombre debe llevar una vida sana y tener una mente juiciosa con el único propósito de comprender el vidyā, el verdadero conocimiento, el cual es la meta de la vida humana. Esta vida no es para trabajar como un asno, ni para cultivar avidyā y conseguir así la satisfacción de los sentidos.

Vidyos kelią geriausiai nupasakoja „Śrīmad-Bhāgavatam“, kuri skatina žmogų skirti gyvenimą Absoliučiajai Tiesai patirti. Absoliučioji Tiesa pažįstama palaipsniui, iš pradžių kaip Brahmanas, vėliau – kaip Paramātmā ir galiausiai – kaip Bhagavānas, Dievo Asmuo. Ją tegali pažinti plataus akiračio žmogus, kuris, laikydamasis aštuoniolikos „Bhagavad-gītos“ principų, išvardintų dešimtosios mantros komentare, turi žinių ir yra atsižadėjęs. Pagrindinis šių aštuoniolikos principų tikslas – pasiekti transcendentinę atsidavimo Dievo Asmeniui tarnystę. Todėl visų visuomenės sluoksnių žmones Vedos skatina mokytis meno su atsidavimu tarnauti Viešpačiui.

En El Śrīmad-Bhāgavatam, se presenta perfectamente el sendero de vidyā, que guía al ser humano para que utilice su vida en inquirir sobre la Verdad Absoluta. La Verdad Absoluta es comprendida paso a paso como Brahman, como Paramātmā y finalmente como Bhagavān, la Personalidad de Dios. Comprende a la Verdad Absoluta el hombre magnánimo que ha alcanzado conocimiento y desapego al seguir los dieciocho principios de El Bhagavad-gītā descritos en el significado del Mantra Diez. El objetivo central de estos dieciocho principios es alcanzar el servicio devocional a la Personalidad de Dios. Por lo tanto, los hombres de toda clase están invitados a aprender el arte del servicio devocional al Señor.

Patį tiesiausią kelią į vidyos tikslus yra aprašęs Śrīla Rūpa Gosvāmis veikale „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, kurį mes išleidome anglų kalba pavadinimu „The Nectar of Devotion“ („Atsidavimo nektaras“). Vidyos puoselėjimą „Śrīmad-Bhāgavatam“ apibendrina taip:

Śrīla Rūpa Gosvāmī describe el proceso garantizado para alcanzar el vidyā en su Bhakti-rasāmṛta-sindhu, que nosotros hemos presentado en español como El néctar de la devoción. El Śrīmad-Bhāgavatam resume el cultivo del vidyā con las siguientes palabras:

tasmād ekena manasā
bhagavān sātvatāṁ patiḥ
śrotavyaḥ kīrtitavyaś ca
dhyeyaḥ pūjyaś ca nityadā
tasmād ekena manasā
bhagavān sātvatāṁ patiḥ
śrotavyaḥ kīrtitavyaś ca
dhyeyaḥ pūjyaś ca nityadā

„Todėl reikia nuolat, labai susikaupus klausytis pasakojimų apie Dievo Asmenį, bhaktų gynėją, Jį šlovinti, atminti ir garbinti.“ (SB 1.2.14)

“Por lo tanto, los devotos constantemente deben oír hablar de la Personalidad de Dios (Bhagavān), y glorificarlo, recordarlo y adorarlo a Él, quien es su protector” (Bhāg. 1.2.14).

Religija, ekonomikos plėtra bei jausminis pasitenkinimas, jeigu nekeliamas tikslas su atsidavimu tarnauti Viešpačiui, tėra įvairiomis formomis besireiškiantis neišmanymas, – tai pabrėžiama kitose „Śrī Īśopaniṣados“ mantrose.

A menos que la religión, el desarrollo económico y la satisfacción de los sentidos no se encaminen hacia la obtención del servicio devocional al Señor, todos serán únicamente diferentes formas de nesciencia, tal como lo indica El Śrī Īśopaniṣad en los mantras siguientes. Para cultivar el vidyā en esta era, uno siempre debe oír, cantar y adorar con atención concentrada dirigida hacia la Personalidad de Dios, quien es el Señor de los trascendentalistas.