Pirma mantra

Prva mantra

Tekstas

Besedilo

īśāvāsyam idaḿ sarvaṁ
yat kiñca jagatyāṁ jagat
tena tyaktena bhuñjīthā
mā gṛdhaḥ kasya svid dhanam

Synonyms

īśa — Viešpaties; āvāsyam — valdoma; idam — tas; sarvam — viskas; yat kiñca — kas tik; jagatyām — visatoje; jagat — visa, kas gyva ir negyva; tena — Jo; tyaktena — skirtą dalį; bhuñjīthāḥ — tu turi paimti; mā — ne; gṛdhaḥ — stenkis įgyti; kasya svit — kieno nors kito; dhanam — turtą.

īśa — od Gospoda; āvāsyam — nadzorovano; idam — to; sarvam — vse; yat kiñca — kar koli; jagatyām — v vesolju; jagat — vse živo ali neživo; tena — od Njega; tyaktena — odmerjeno; bhuñjīthāḥ — bi morali sprejeti; mā — ne; gṛdhaḥ — prizadevati si za; kasya svit — kogar koli drugega; dhanam — bogastvo.

Translation

Visa, kas gyva ir negyva šioje visatoje, priklauso Viešpačiui ir yra Jo valioje. Todėl žmogus turi imti tik būtiniausius dalykus, kurie skirti jam kaip jo dalis, ir nesikėsinti į kitką, gerai žinodamas, kam viskas priklauso.

Vse živo in neživo v vesolju je v Gospodovi lasti in pod Njegovim nadzorom. Zato bi si smeli vzeti le tisto, kar potrebujemo in nam je odmerjeno, drugih stvari pa ne, saj moramo dobro vedeti, komu pripadajo.

Purport

Vedų žinios nėra klaidingos, nes jos pasiekia mus tobula dvasinių mokytojų seka, kurią pradėjo Pats Viešpats. Vedų žinių semiamasi iš transcendentinių šaltinių, o pirmąjį jų žodį ištarė Patsai Viešpats. Viešpaties žodžiai vadinasi apauruṣeya. Tai reiškia, kad juos ištarė ne šio materialiojo pasaulio gyventojas. Materialiajame pasaulyje gyvenančioms gyvosioms būtybėms yra būdingi keturi trūkumai: 1) jos pasmerktos klysti, 2) jos pasiduoda iliuzijai, 3) jos linkusios apgaudinėti kitus ir 4) jų jutimai netobuli. Ribojamas šių keturių trūkumų, žmogus nepajėgus išsamiai ir teisingai atsakyti į visus būties klausimus. Vedos nėra tokių netobulų būtybių, kaip žmogus, kūrinys. Pasaulio aušroje Vedų žinios buvo įdėtos į pirmosios sukurtos gyvos būtybės – Brahmos širdį, o Brahmā savo ruožtu perteikė jas savo sūnums ir mokiniams, kurie toliau tęsė jo pradėtą darbą iki pat mūsų dienų.

Vedsko znanje je nezmotljivo, saj sestopa po popolnem nasledstvu duhovnih učiteljev in učencev, začenši s samim Gospodom. Vir vedskega znanja je božanski, saj je njegovo prvo besedo izgovoril sam Gospod. Božje besede imenujemo apauruṣeya, kar pomeni, da jih ni izrekel navaden smrtnik. Živo bitje materialnega sveta ima štiri pomanjkljivosti: (1) zagotovo dela napake, (2) je zaslepljeno, (3) nagnjeno je k varanju in (4) ima nepopolna čutila. Nihče s takimi lastnostmi ne more podati popolnega znanja. Ved ne more ustvariti nepopolno bitje. Gospod je vedsko znanje izvorno razodel v srcu Brahme, prvoustvarjenega živega bitja, ta pa ga je prenesel svojim sinovom in učencem, ki so ga skozi zgodovino prenašali naprej.

Viešpats yra pūrṇam, visų tobuliausias, Jis valdo materialiąją gamtą, todėl gamtos dėsniai Jo neveikia. O štai gyvąsias esybes ir negyvus objektus valdo gamtos dėsniai, taigi galų gale juos valdo Viešpaties galia. „Īśopaniṣada“ yra „Yajur Vedos“ dalis, todėl joje yra informacijos apie tai, kam priklauso visi daiktai visatoje.

Gospod je pūrṇam, vsepopoln, zato nikakor ne more biti podrejen zakonom materialne narave, ki jih nadzira. Nasprotno pa zakoni narave pod upravo Gospodove energije gotovo vplivajo tako na živa bitja kot nežive predmete. Īśopaniṣad je del Yajur Vede, zato govori tudi o lastništvu vsega v vesolju.

Septintasis „Bhagavad-gītos“ skyrius (7.4–5), kuriame nagrinėjamos parā ir aparā prakṛti, patvirtina, kad viskas visatoje priklauso Viešpačiui. Gamtos pradai: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir ego – priklauso žemesniajai, materialiai Viešpaties energijai, o gyvoji būtybė, arba gyvoji energija, yra Viešpaties parā prakṛti (aukštesnioji energija). Abi energijos (prakṛti) kyla iš Viešpaties, todėl Jis yra galutinis būties valdovas. Visatoje nėra nieko, kas nepriklausytų parā arba aparā prakṛti. Todėl viskas yra Aukščiausiosios Būtybės nuosavybė.

Sedmo poglavje Bhagavad-gīte (7.4–5), ki govori o parā in aparā prakṛti, potrjuje Gospodovo lastništvo nad vsem v vesolju. Naravni elementi – zemlja, voda, ogenj, eter, um, razum in lažni jaz – pripadajo Gospodovi nižji, materialni energiji (aparā prakṛti), medtem ko so živa bitja, organska energija, Njegova višja energija (parā prakṛti). Obe prakṛti oziroma energiji izvirata iz Gospoda, ki končno nadzoruje vse, kar obstaja. Vse v vesolju je bodisi del parā ali aparā prakṛti, zato vse pripada Vrhovnemu Bitju.

Aukščiausioji Būtybė, Absoliutus Dievo Asmuo, – tobula asmenybė. Jam būdinga tobula sąmonė, todėl įvairių Savo galių dėka Jis valdo viską. Aukščiausioji Būtybė dažnai lyginama su ugnimi, o visa, kas gyva ir negyva, – su ugnies skleidžiama šiluma ir šviesa. Viešpats įvairiais pavidalais išspinduliuoja Savo energiją, panašiai kaip ugnis išspinduliuoja šilumą ir šviesą. Jis visada yra viršiausiasis valdovas ir palaikytojas. Jis viską žino ir visiems daro gera. Jis kupinas nesuvokiamų galių: valdžios, turtų, šlovės, grožio, žinių ir atsižadėjimo.

Ker je Vrhovno Bitje, Absolutna Božanska Osebnost, popolno, vse upravlja s popolnim razumom s pomočjo Svojih raznih energij. Pogosto Ga primerjamo z ognjem, vse organsko in anorgansko pa z njegovo svetlobo in toploto. Gospod razodeva Svojo energijo na različne načine, kakor ogenj širi svojo v obliki svetlobe in toplote. Tako ostaja najvišji nadzornik, vzdrževalec in usmerjevalec vsega. Je lastnik vseh energij, poznavalec vsega in vsakogaršnji dobrotnik. Je poln nepojmljivega bogastva, moči, slave, lepote, znanja in nenavezanosti.

Todėl reikia būti išmintingam ir suprasti, kad viskas priklauso Viešpačiui, ir niekam daugiau. Žmogus turi imti tik tai, kas skirta jam Viešpaties kaip jo dalis. Pavyzdžiui, karvė duoda pieno. Pati ji negeria pieno ir ėda žolę bei grūdus, o jos pienas skirtas žmogui. Taip sutvarkyta Viešpaties, todėl mes turime pasitenkinti tais dalykais, kuriuos Jis mums maloningai skiria, ir privalome visad atminti, kam iš tikrųjų priklauso visa tai, ką turime.

Zato bi morali biti dovolj razumni in se zavedati, da razen Gospoda nihče ni lastnik ničesar. Sprejeti bi morali le tisto, kar nam odmeri Gospod. Krava, na primer, daje mleko, ki ga sama ne pije. Prehranjuje se s travo in senom, njeno mleko pa je namenjeno za hrano ljudem. Tako je uredil Gospod. Zato bi Mu morali biti hvaležni za vse, kar nam je dobrotljivo odmeril, in se ves čas zavedati, komu naša lastnina pravzaprav pripada.

Antai namai būna statomi iš žemės, medžio, akmens, geležies, cemento bei daugelio kitų materialių medžiagų. Jei mąstytume apie tai „Śrī Īśopaniṣados“ dvasia, turėtume pripažinti, kad patys negalime sukurti nė vienos iš šių medžiagų. Mes tegalime jas sudėti į krūvą ir savo pastangomis suteikti joms norimą pavidalą. Darbininkas negali reikšti pretenzijų į daikto nuosavybę vien todėl, kad sunkiai dirbo, kol jį pagamino.

Vzemimo na primer svoje domovanje, ki je narejeno iz zemlje, lesa, kamna, železa, betona in številnih drugih snovi. Če razmišljamo v skladu s Śrī Īśopaniṣad, se moramo zavedati, da sami ne moremo proizvesti teh gradbenih materialov. S svojim delom jih lahko le združujemo in preoblikujemo. Delavec si ne more lastiti stvari samo zato, ker jih je s trudom proizvedel.

Šiuolaikinėje visuomenėje darbininkai ir kapitalistai niekaip nesuranda bendros kalbos. Nesutarimai tarp jų įgavo tarptautinį mastą ir pasaulis atsidūrė pavojuje. Žmonės žvelgia vieni į kitus kaip į priešus ir tarsi katės bei šunys šiepia dantis. „Śrī Īśopaniṣada“ bejėgė ką nors patarti katėms ir šunims, tačiau žmogui bona fide ācāryų (šventų mokytojų) lūpomis ji skelbia Dievo žodžius. Žmogaus pareiga yra įsiklausyti, ką sako Vedų išmintis, „Īśopaniṣada“, ir baigti kivirčus dėl materialios nuosavybės. Reikia pasitenkinti tomis lengvatomis, kurias maloningai dovanoja Viešpats. Taika neįmanoma, kol darbininkai, kapitalistai ar kuri kita klasė pretenduoja valdyti gamtos išteklius. Visi gamtos ištekliai yra Viešpaties nuosavybė. Kapitalistai nesutramdys komunistų politiniais manevrais, o komunistai nenugalės kapitalistų, kovodami dėl pavogto duonos kąsnio. Jeigu jie nepripažįsta Aukščiausiojo Dievo Asmens nuosavybės teisių, visas turtas, kurį jie laiko savu, yra vogtas. Gamtos dėsniai būtinai juos už tai nubaus. Ir komunistai, ir kapitalistai turi atominius ginklus, ir jeigu nei vieni, nei kiti nepripažins, kad viskas priklauso Aukščiausiajam Viešpačiui, šie ginklai galų gale pražudys juos visus. Todėl jei abi pusės nori išgelbėti savo gyvybę ir išsaugoti pasaulyje taiką, jos turi vykdyti „Śrī Īśopaniṣados“ nurodymus.

V sodobni družbi se delavci in kapitalisti nenehno ostro prepirajo. Sprli so se tudi na mednarodni ravni, zato ogrožajo ves svet. Ljudje se gledajo s sovraštvom ter renčijo in pihajo kakor psi in mačke. Śrī Īśopaniṣad ne more svetovati mačkam in psom, lahko pa po verodostojnih ācāryah (svetih učiteljih) ljudem oznanja Gospodov nauk. Človeštvo bi moralo sprejeti vedsko modrost Śrī Īśopaniṣad in se ne bi smelo prepirati o lastništvu nad materialnimi stvarmi. Zadovoljni bi morali biti s pravicami, ki smo jih dobili po Gospodovi milosti. Če si bodo komunisti, kapitalisti ali katera koli druga skupina ljudi lastili naravne vire, ki v celoti pripadajo Gospodu, ne bo miru. Kapitalisti ne morejo ustaviti komunistov samo s političnim manevriranjem, komunisti pa ne bodo premagali kapitalistov z bojevanjem za ukradeni kos kruha. Če ne uvidijo, da vse pripada Vsevišnji Božanski Osebnosti, je ukradeno vse, kar trdijo, da je njihovo, in bodo kaznovani po zakonih narave. Tako komunisti kot kapitalisti imajo atomske bombe, ki bodo zagotovo uničile obe strani, če ne bosta sprejeli, da vse pripada Vsevišnjemu Gospodu. Oboji bi se morali držati navodil Śrī Īśopaniṣad, da bi lahko rešili sebe in svetu prinesli mir.

Žmonės sukurti ne tam, kad rietųsi tarsi katės ir šunys. Jie turėtų būti pakankamai išmintingi, kad suvoktų žmogaus gyvybės svarbą ir prasmę. Vedų raštai yra skirti žmonėms, o ne katėms ir šunims. Katės ir šunys, ieškodami maisto, gali žudyti kitus gyvūnus neužsitraukdami nuodėmės, tačiau žmogus atsakingas už gamtos dėsnių laužymą, ir jeigu jis nužudo gyvulį savo skonio receptoriams patenkinti, jis turi būti nubaustas.

Ljudje ne obstajamo zato, da bi se prepirali kot mačke in psi. Biti bi morali dovolj modri, da bi spoznali smisel človeškega življenja. Vedski spisi so namenjeni ljudem, ne pa mačkam in psom. Ti brez greha pobijajo druge živali za hrano, če pa človek ubije žival, da bi zadovoljil svojo slo po okušanju mesa, je odgovoren za kršenje naravnih zakonov in je zato kaznovan.

Reikalavimai, keliami žmonėms, negali būti taikomi gyvūnams. Tigras neėda ryžių, kviečių ir negeria karvės pieno, nes jam yra skirta misti kitų gyvunų mėsa. Yra labai daug įvairių rūšių žvėrių ir paukščių (žolėdžių bei mėsėdžių), bet nė vienas iš jų nepažeidžia Dievo valia nustatytų gamtos dėsnių. Žvėrys, paukščiai, ropliai ir kitų žemesnių gyvybės formų atstovai griežtai paklūsta gamtos dėsniams, todėl jie nenusideda, be to, Vedų nurodymai skirti ne jiems. Tik žmogus atsako už savo veiksmus.

Živali ne morejo živeti po človeških merilih. Tiger ne more jesti riža ali pšenice niti piti kravjega mleka, saj je njegova hrana živalsko meso. Med številnimi vrstami živali so nekatere rastlinojede, druge mesojede, nobena pa ne krši naravnih zakonov, ki jih je Gospod postavil po Svoji volji. Živali, kot so sesalci, ptice, plazilci in druge nižje vrste, se dosledno držijo naravnih zakonov, zato zanje greh ne obstaja, prav tako pa jim niso namenjena vedska navodila. Samo ljudje smo odgovorni za svoje življenje.

Neteisinga būtų manyti, kad pakanka tapti vegetaru ir gamtos dėsnių nebepažeisi. Augalai irgi gyvi. Toks jau gamtos dėsnis, kad viena gyva būtybė yra kitos maistas, todėl žmogui būtina pripažinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Ir neverta labai didžiuotis, kad esi prisiekęs vegetaras. Gyvulių sąmonė nėra tiek atsiskleidusi, kad pažintų Viešpatį, tačiau žmogus yra pakankamai protingas, kad išmoktų Vedų raštų pamokas, suprastų gamtos dėsnių veikimą ir pasinaudotų tomis žiniomis. Ignoruodamas Vedų raštų nurodymus, žmogus labai rizikuoja. Todėl mes turime pripažinti Aukščiausiojo Viešpaties visavaldystę. Žmogus turi atsiduoti Viešpačiui, Jam tarnauti ir valgyti tik Viešpačiui paaukoto maisto likučius. Taip jis deramai atliks savo priedermę. „Bhagavad-gītoje“ (9.26) Viešpats sako, kad priima augalinės kilmės maistą iš tyro bhakto rankų. Todėl nepakanka būti griežtu vegetaru, reikia tapti Viešpaties bhaktu, aukoti Jam visą savo maistą ir valgyti prasādą, t. y. Dievo malonę. Tik šitaip besielgiantis bhaktas tegali tinkamai atlikti žmogaus priedermę. Tie, kurie neaukoja maisto Viešpačiui, minta nuodėme ir pasmerkia save įvairioms kančioms, kurios yra nuodėmių padarinys (BG 3.13).

Zmotno je misliti, da se lahko kršenju naravnih zakonov izognemo samo z vegetarijanstvom. Tudi rastline so živa bitja in po naravnem zakonu je eno bitje hrana drugemu, naloga ljudi pa je spoznati Vsevišnjega Gospoda. Zato na svoje dosledno vegetarijanstvo ne bi smeli biti ponosni. Živali nimajo dovolj razvite zavesti, da bi lahko spoznale Gospoda, človek pa je dovolj razumen, da lahko sprejme nauk vedskih spisov, tako spozna delovanje naravnih zakonov in ima od tega korist. Kdor se ne zmeni za navodila vedskih spisov, živi zelo tvegano. Ljudje bi torej morali sprejeti oblast Vsevišnjega Gospoda in postati Njegovi vdani služabniki oziroma bhakte. Vse bi morali uporabiti v služenju Gospodu in jesti le ostanke Gospodu darovane hrane. Le tako bomo lahko pravilno izpolnjevali svojo dolžnost. V Bhagavad-gīti (9.26) Gospod neposredno pravi, da sprejme vegetarijansko hrano iz rok čistega bhakte. Zato ne bi smeli postati samo dosledni vegetarijanci, temveč tudi Gospodovi bhakte, darovati bi Mu morali vso hrano in jesti prasādam oziroma Gospodovo milost. Samo če delujemo na ta način, lahko pravilno izpolnjujemo dolžnosti, ki jih prinaša človeško življenje. Tisti, ki ne darujejo hrane Gospodu, jedo samo greh, zato trpijo na številne načine (Bhagavad-gītā 3.13).

Nuodėmės priežastis – tai sąmoningas nepaklusimas gamtos dėsniams, atsisakant pripažinti, kad viskas priklauso Viešpačiui. Nepaklusdamas gamtos dėsniams, t. y. Viešpaties valiai, žmogus ruošia sau pražūtį. Tačiau sveikai protaujantis žmogus, kuris žino gamtos dėsnius ir nepasiduoda nereikalingam potraukiui ar neapykantai, būtinai patrauks Viešpaties dėmesį ir pelnys teisę grįžti pas Dievą, atgal į amžinuosius savo namus.

Namerna nepokorščina naravnim zakonom, zaradi katere se ne zmenimo za Gospodovo lastnino, je vir greha. Upiranje tem zakonom in Gospodovemu ukazu človeka uniči. Gospod pa zagotovo sprejme razumnega človeka, ki pozna naravne zakone in ni pod vplivom nepotrebne navezanosti in odbojnosti ter se zato usposobi, da se vrne k Bogu v svoj večni dom.