Skip to main content

Įvadas

Introduction

oṁ ajñāna-timirāndhasya
jñānāñjana-śalākayā
cakṣur unmīlitaṁ yena
tasmai śrī-gurave namaḥ
oṁ ajñāna-timirāndhasya
jñānāñjana-śalākayā
cakṣur unmīlitaṁ yena
tasmai śrī-gurave namaḥ
śrī-caitanya-mano-’bhīṣṭaṁ
sthāpitaṁ yena bhū-tale
svayaṁ rūpaḥ kadā mahyaṁ
dadāti sva-padāntikam
śrī-caitanya-mano-’bhīṣṭaṁ
sthāpitaṁ yena bhū-tale
svayaṁ rūpaḥ kadā mahyaṁ
dadāti sva-padāntikam

Aš gimiau tamsiausiu neišmanėliu, bet mano dvasinis mokytojas, pašvietęs žinojimo žiburiu, atvėrė man akis. Su didžiausia pagarba jam lenkiuosi.

J’étais plongé dans les plus profondes ténèbres de l’ignorance, mais avec le flambeau de la connaissance, mon maître spirituel m’a ouvert les yeux. Je lui rends mon hommage respectueux.

O, kada gi pagaliau Śṛīla Rūpa Gosvāmis Prabhupāda, šiame pasaulyje ėmęsis misijos patenkinti Viešpaties Caitanyos troškimą, suteiks man prieglobstį prie savo lotosinių pėdų?

Quand donc Śrīla Rūpa Gosvāmī Prabhupāda, qui a institué ici-bas cette grande mission pour répondre au désir de Śrī Caitanya, m’accordera-t-il refuge sous ses pieds pareils-au-lotus ?

vande ’haṁ śrī-guroḥ śrī-yuta-pada-
kamalaṁ śrī-gurūn vaiṣṇavāṁś ca
śrī-rūpaṁ sāgrajātaṁ saha-gaṇa-
raghunāthānvitaṁ taṁ sa-jīvam
sādvaitaṁ sāvadhūtaṁ parijana-
sahitaṁ kṛṣṇa-caitanya-devaṁ
śrī-rādhā-kṛṣṇa-pādān saha-gaṇa-
lalitā-śrī-viśākhānvitāṁś ca
vande ’haṁ śrī-guroḥ śrī-yuta-pada-
kamalaṁ śrī-gurūn vaiṣṇavāṁś ca
śrī-rūpaṁ sāgrajātaṁ saha-gaṇa-
raghunāthānvitaṁ taṁ sa-jīvam
sādvaitaṁ sāvadhūtaṁ parijana-
sahitaṁ kṛṣṇa-caitanya-devaṁ
śrī-rādhā-kṛṣṇa-pādān saha-gaṇa-
lalitā-śrī-viśākhānvitāṁś ca

Aš pagarbiai lenkiuosi savo dvasinio mokytojo ir visų vaiṣṇavų lotosinėms pėdoms. Su didžiausia pagarba lenkiuosi Śrīlos Rūpos Gosvāmio bei vyresniojo jo brolio Sanātanos Gosvāmio, taip pat Raghunāthos Dāsos, Raghunāthos Bhaṭṭos, Gopālos Bhaṭṭos ir Śrīlos Jīvos Gosvāmio lotosinėms pėdoms. Su didžiausia pagarba lenkiuosi Viešpačiui Kṛṣṇai Caitanyai ir Viešpačiui Nityānandai, o taip pat Advaitai Ācāryai, Gadādharai, Śrīvāsai ir kitiems Jų palydovams. Su didžiausia pagarba lenkiuosi Śrīmatī Rādhārāṇī ir Śrī Kṛṣṇai, Jų palydovėms Śrī Lalitai ir Viśākhai.

Je rends mon hommage respectueux aux pieds pareils-au-lotus de mon maître spirituel, de tous les précepteurs de la voie de la dévotion, et de tous les vaiṣṇavas. Mon hommage respectueux également aux pieds pareils-au-lotus de Śrīla Rūpa Gosvāmī et de son frère aîné Sanātana Gosvāmī, de même qu’à Raghunātha Dāsa, Raghunātha Bhaṭṭa, Gopāla Bhaṭṭa et Śrīla Jīva Gosvāmī. J’offre encore mon respectueux hommage à Śrī Kṛṣṇa Caitanya et à Śrī Nityānanda de même qu’à Śrī Advaita Prabhu, Gadādhara, Śrīvāsa et leurs autres compagnons. Et mon hommage enfin à Śrīmatī Rādhārāṇī et à Śrī Kṛṣṇa, comme à Leurs compagnes, Lalitā, Viśākhā et les autres gopīs.

he kṛṣṇa karuṇā-sindho
dīna-bandho jagat-pate
gopeśa gopikā-kānta
rādhā-kānta namo ’stu te
he kṛṣṇa karuṇā-sindho
dīna-bandho jagat-pate
gopeśa gopikā-kānta
rādhā-kānta namo ’stu te

O mano brangusis Kṛṣna, Tu – nelaimingųjų draugas ir kūrinijos šaltinis. Tu – gopių valdovas ir Rādhārāṇī mylimasis. Pagarbiai Tau lenkiuosi.

Ô Kṛṣṇa, océan de miséricorde, Toi l’ami des malheureux et le Seigneur de l’univers, Toi le maître des pâtres, l’amant de Rādhārāṇī et des gopīs, je Te rends mon hommage respectueux.

tapta-kāñcana-gaurāṅgi
rādhe vṛndāvaneśvari
vṛṣabhānu-sute devi
praṇamāmi hari-priye
tapta-kāñcana-gaurāṅgi
rādhe vṛndāvaneśvari
vṛṣabhānu-sute devi
praṇamāmi hari-priye

Reiškiu savo didžiausią pagarbą Rādhārāṇī, Vṛndāvanos karalienei, valdovo Vrṣabhānu dukteriai, kurios kūnas yra lydyto aukso spalvos – esi ypač brangi Viešpačiui Kṛṣṇai.

Ô Rādhārāṇī, je T’offre mes respects, Toi la reine de Vṛndāvana dont la carnation est d’or en fusion. Ô Toi la fille du roi Vṛṣabhānu, si chère au Seigneur, Kṛṣṇa.

vāñchā-kalpa-tarubhyaś ca
kṛpā-sindhubhya eva ca
patitānāṁ pāvanebhyo
vaiṣṇavebhyo namo namaḥ
vāñchā-kalpa-tarubhyaś ca
kṛpā-sindhubhya eva ca
patitānāṁ pāvanebhyo
vaiṣṇavebhyo namo namaḥ

Pagarbiai lenkiuosi visiems vaiṣṇavams, pasiaukojusiems Viešpaties pasekėjams, kurie yra kupini užuojautos puolusioms sieloms ir lyg troškimų medžiai gali išpildyti visų troškimus.

Sans fin, je rends mon hommage respectueux à tous les vaiṣṇavas, les dévots du Seigneur. Ils peuvent, comme l’arbre-à-souhaits, combler les désirs de chacun et débordent de compassion pour les âmes déchues.

śrī-kṛṣṇa-caitanya prabhu-nityānanda
śrī-advaita gadādhara śrīvāsādi-gaura-bhakta-vṛnda
śrī-kṛṣṇa-caitanya prabhu-nityānanda
śrī-advaita gadādhara śrīvāsādi-gaura-bhakta-vṛnda

Pagarbiai lenkiuosi Śrī Kṛṣṇai Caitanyai, Prabhu Nityānandai, Śrī Advaitai, Gadādharai, Śrīvāsai bei kitiems, kurie eina pasiaukojimo keliu.

Je rends mon hommage respectueux à Śrī Kṛṣṇa Caitanya, Prabhu Nityānanda, Śrī Advaita, Gadādhara, et à tous les dévots de Gaurāṅga menés par Śrīvāsa.

hare kṛṣṇa hare kṛṣṇa kṛṣṇa kṛṣṇa hare hare
hare rāma hare rāma rāma rāma hare hare
hare kṛṣṇa hare kṛṣṇa kṛṣṇa kṛṣṇa hare hare
hare rāma hare rāma rāma rāma hare hare

„Bhagavad-gītā“ žinoma taip pat ir „Gītopaniṣados“ vardu. Ji – Vedų žinojimo esmė ir viena svarbiausių Upaniṣadų visuose Vedų raštuose. „Bhagavad-gītai“ parašyta daug komentarų anglų kalba, ir skaitytojas gali suabejoti, ar reikalingas dar vienas. Šio leidinio būtinumą paaiškintų toks pavyzdys. Neseniai viena amerikietė paprašė manęs rekomenduoti jai kurį nors „Bhagavad-gītos“ anglišką vertimą. Aišku, Amerikos skaitytojui prieinama daug „Bhagavad-gītos“ angliškų vertimų, tačiau nė vieno tų leidinių, su kuriais man teko susipažinti – ne tiktai Amerikoje, bet ir Indijoje – griežtai tariant, negalima pavadinti autoritetingais, nes beveik visi komentatoriai juose reiškia tik savo požiūrį, neperteikdami „Bhagavad- gītos“ tokios, kokia ji yra, dvasios.

La Bhagavad-gītā, connue également sous le nom de Gītopaniṣad renferme l’essence du savoir védique. Elle est l’une des Upaniṣads les plus importantes. Il existe d’ailleurs de nombreux commentaires sur l’ouvrage, tellement même, qu’on pourrait s’interroger sur le bien-fondé d’une nouvelle publication. Voici donc ce qui m’a amené à produire la présente édition de ce livre.

Une dame m’a un jour prié de lui recommander une traduction de la Bhagavad-gītā. Bien qu’il y ait eu de multiples versions indiennes et occidentales de l’œuvre, je n’en ai trouvé aucune qui conserve rigoureusement au texte son intégrité originelle. Dans presque toutes, les commentateurs donnent leur opinion personnelle sans réellement rendre tel quel l’esprit de la Bhagavad-gītā.

„Bhagavad-gītos“ dvasią atskleidžia jos pačios tekstas. Čia tiktų analogija: jei norime vartoti kokius vaistus, turime laikytis nurodymų, išspausdintų etiketėje. Vaistų negalima vartoti savo nuožiūra ar patarus draugui. Jie vartojami pagal etiketės nurodymus ar gydytojo paskyrimą. Analogiškai „Bhagavad-gītą“ reikia suvokti taip, kaip nurodė jos autorius. O „Bhagavad-gītą“ pateikė Viešpats Śrī Kṛṣṇa. Kiekviename „Bhagavad-gītos“ puslapyje Śrī Kṛṣṇa vadinamas Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, Bhagavānu. Žinoma, kartais žodis bhagavān nurodo kokią nors galingą asmenybę ar pusdievį, ir šiuo atveju, be abejo, žodis bhagavān turi tokią reikšmę, tačiau turime žinoti, kad Viešpats Śrī Kṛṣṇa – visų pirma Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tai liudija visi didieji ācaryos (dvasiniai mokytojai): Śaṅkarācārya, Rāmānujācārya, Madhvācārya, Nimbārka Svāmis, Śrī Caitanya Mahāprabhu ir daugelis kitų pripažintų Indijoje Vedų žinovų. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats Pats teigia esąs Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Apie Jį – kaip apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – kalba „Brahma-saṁhitā“ bei visos Purāṇos, o daugiausia „Śrīmad-Bhāgavatam“, dar vadinama „Bhāgavata Purāṇa“ (kṛṣṇas tu bhagavān svayam). Todėl „Bhagavad-gītą“ turėtume suvokti taip, kaip nurodo Pats Dievo Asmuo.

Ketvirtame Gītos skyriuje (4.1–3) Viešpats sako:

Or cet esprit, l’Écrit lui-même nous le révèle. Tout comme pour prendre un médicament il faut se référer à la posologie, il convient de recevoir la Bhagavad-gītā en observant les directives de Celui qui l’a énoncée. En effet, si nous souhaitons qu’un médicament soit efficace, nous ne le prendrons pas d’une manière fantaisiste, ou selon les recommandations d’un ami, mais bien plutôt nous en tiendrons-nous aux indications de la notice ou aux instructions du médecin. Il en est de même de l’étude de la Bhagavad-gītā.

Au fil des pages, l’identité de Kṛṣṇa s’affirme : Il est Bhagavān, Il est Dieu, la Personne Suprême. Certes, le mot bhagavān désigne parfois une éminente personnalité ou un puissant deva. Et il indique assurément ici que Kṛṣṇa est un personnage de grande importance. Mais il nous faut savoir que Kṛṣṇa est Dieu, la Personne Suprême, ainsi que le confirment tous les grands ācāryas (maîtres spirituels) tels que Śaṅkarācārya, Rāmānujācārya, Madhvācārya, Nimbārka Svāmī, Śrī Caitanya Mahāprabhu et beaucoup d’autres autorités de l’Inde versées dans le savoir védique. En outre, le Seigneur en personne établit Sa divinité suprême dans la Bhagavad-gītā elle-même, divinité que Lui reconnaissent la Brahma-saṁhitā et l’ensemble des Purāṇas, plus particulièrement le Bhāgavata Purāṇa, ou Śrīmad-Bhāgavatam (kṛṣṇas tu bhagavān svayam). Nous devons donc recevoir la Bhagavad-gītā conformément aux directives de Dieu Lui-même.

Dans le quatrième chapitre (4.1–3), le Seigneur dit :

imaṁ vivasvate yogaṁ
proktavān aham avyayam
vivasvān manave prāha
manur ikṣvākave ’bravīt
imaṁ vivasvate yogaṁ
proktavān aham avyayam
vivasvān manave prāha
manur ikṣvākave ’bravīt
evaṁ paramparā-prāptam
imaṁ rājarṣayo viduḥ
sa kāleneha mahatā
yogo naṣṭaḥ paran-tapa
evaṁ paramparā-prāptam
imaṁ rājarṣayo viduḥ
sa kāleneha mahatā
yogo naṣṭaḥ paran-tapa
sa evāyaṁ mayā te ’dya
yogaḥ proktaḥ purātanaḥ
bhakto ’si me sakhā ceti
rahasyaṁ hy etad uttamam
sa evāyaṁ mayā te ’dya
yogaḥ proktaḥ purātanaḥ
bhakto ’si me sakhā ceti
rahasyaṁ hy etad uttamam

Šiais žodžiais Viešpats paskelbia Arjunai, kad yogos sistema, apibūdinta „Bhagavad-gītoje“, pirmiausia buvo atskleista Saulės dievui, Saulės dievas išaiškino ją Manu, Manu persakė Ikṣvāku, ir šitaip, mokinių seka, perduodamas iš lūpų į lūpas keliavo mokymas apie yogos sistemą. Tačiau ilgainiui jis buvo prarastas. Todėl Viešpats turėjo skelbti jį iš naujo, šį kartą Arjunai Kurukṣetros mūšio lauke.

Il apprend à Arjuna que la connaissance du yoga dont il est question ici fut d’abord révélée au deva du soleil, qui la livra à Manu, lequel la communiqua à son tour à Ikṣvāku. Ainsi le yoga qu’enseigne la Bhagavad-gītā fut-il transmis par une filiation spirituelle, de maître à disciple. Or, comme avec le temps ce savoir s’est perdu, le Seigneur l’énonce à nouveau. Mais cette fois Il l’expose à Arjuna sur le champ de bataille de Kurukṣetra.

Viešpats kalba Arjunai, kad pačią didžiausią paslaptį patikįs jam, nes pastarasis esąs Jo draugas ir bhaktas. Šį Aukščiausiojo Dievo Asmens poelgį galima taip paaiškinti: „Bhagavad-gītos“ traktatas yra skirtas visų pirma Viešpaties bhaktui. Yra trys transcendentalistų rūšys – jñāniai, yogai ir bhaktai, arba impersonalistai, medituotojai ir pasiaukoję Viešpaties pasekėjai. Viešpats aiškiai sako pasirenkąs Arjuną naujos paramparos (mokinių sekos) pradininku, nes senoji nutrūko. Žodžiu, Viešpats panoro pradėti kitą paramparą, ištikimą minties tradicijai, kurią Saulės dievas perdavė mokinių kartoms. Vėl skleisti Savo mokymą Viešpats patiki Arjunai. Jis nori, kad Arjuna taptų autoritetingu „Bhagavad-gītos“ žinovu. Taigi Kṛṣṇa moko Arjuną „Bhagavad-gītos“ tiesų pirmiausiai todėl, kad Arjuna yra Viešpaties bhaktas, tiesioginis mokinys ir artimas draugas. Vadinasi, „Bhagavad-gītą“ geriausiai suvoks savo savybėmis Arjunai artimas žmogus, bhaktas, palaikantis tiesioginius ryšius su Viešpačiu. Tiesioginiai ryšiai su Aukščiausiuoju užsimezga išsyk, kai tik tampama Jo bhaktu. Paliesta tema labai sudėtinga, tačiau trumpai apibūdinant dalyko esmę galima pasakyti, kad įmanomas penkių tipų ryšys su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu:

Kṛṣṇa explique à Arjuna qu’Il lui révèle ce savoir secret, suprême entre tous, parce qu’il est Son dévot et Son ami. La Bhagavad-gītā est donc un traité plus particulièrement destiné aux dévots du Seigneur. Il y a trois catégories de spiritualistes, les jñānīs, les yogīs et les bhaktas, c’est-à-dire respectivement, les philosophes impersonnalistes, les adeptes de la méditation et les dévots du Seigneur. Dans ces versets également, le Seigneur annonce à Arjuna qu’Il fait de lui le premier chaînon d’une nouvelle filiation spirituelle (paramparā) puisque l’ancienne est rompue. Le Seigneur souhaite donner naissance à une nouvelle lignée de maîtres chargés de transmettre sans l’altérer la connaissance autrefois rapportée par le deva du soleil à ses successeurs. Il désire aussi que cette connaissance se propage par l’intermédiaire d’Arjuna, qui doit devenir l’autorité en matière de compréhension de la Bhagavad-gītā. On voit donc que le Seigneur a tout spécialement choisi Arjuna pour divulguer Son enseignement parce qu’il est Son dévot, Son disciple immédiat et Son ami intime. Pour cette raison, celui qui désire vraiment comprendre la Gītā doit développer les mêmes qualités qu’Arjuna. Il doit être un dévot uni au Seigneur par une relation directe. Or ce n’est qu’en devenant un dévot du Seigneur qu’on établit un lien direct avec Lui.

Bien que le sujet soit fort complexe, on peut tout de même expliquer brièvement que la relation qui unit le dévot à Dieu, la Personne Suprême, revêt l’une de ces cinq formes :

1. Galima būti pasyviu bhaktu.

1. la relation passive, ou neutre

2. Galima būti aktyviu bhaktu.

2. la relation active, ou de service

3. Galima būti bhaktu – draugu.

3. la relation d’amitié

4. Galima būti bhaktu – tėvu ar motina.

4. la relation parentale

5. Galima būti bhaktu – mylinčiu sutuoktiniu.

5. la relation amoureuse.

Arjuną su Kṛṣṇa jungė draugystės saitai. Žinoma, jų draugystę ir materialiam pasauliui būdingą draugystę skiria praraja. Tai transcendentinė draugystė, ir ne kiekvienam ji prieinama. Be abejo, tam tikrus ryšius su Viešpačiu turi kiekvienas, ir jie išryškėja tobulėjant pasiaukojimo tarnystei. Bet dabar esame pamiršę ne tik Aukščiausiąjį Viešpatį, bet ir savo amžiną ryšį su Juo. Kiekvieną iš daugybės milijardų ar net trilijonų gyvųjų būtybių sieja saviti, amžini ryšiai su Viešpačiu, vadinami svarūpa. Pasiaukojimo tarnystės metodu galime atkurti svarūpą, ir tai vadinsis svarūpa-siddhi – mūsų prigimtinio būvio tobulumas. Taigi Arjuna – bhaktas, ir jį siejo su Aukščiausiuoju Viešpačiu draugystė.

Arjuna est uni au Seigneur par une relation d’amitié. Évidemment, un abîme sépare cette amitié de celle que nous connaissons dans le monde matériel. Cette amitié transcendantale n’est pas à la portée de tous. Car si chaque être est uni au Seigneur par une relation qui lui est personnelle, cette relation ne devient manifeste que lorsque l’être atteint la perfection du service de dévotion. Malheureusement, dans notre condition actuelle, non seulement avons-nous oublié le Seigneur Suprême, mais aussi la relation éternelle qui nous lie à Lui.

Les milliards et milliards d’êtres vivants sont tous individuellement unis à Dieu par une relation éternelle. Cette relation, ou constitution propre et singulière de l’être, est appelée svarūpa. Or, comme nous l’avons mentionné plus haut, c’est par le processus du service de dévotion que l’être recouvre sa nature parfaite et originelle. Cet état de perfection est techniquement nommé svarūpa-siddhi. En ce qui le concerne, Arjuna est un dévot du Seigneur uni à Lui par une relation d’amitié.

Verta priminti, kaip nusiteikęs Arjuna išklausė „Bhagavad-gītą“. Apie tai pasakojama dešimtame skyriuje (10.12–14):

Le dixième chapitre nous permet de comprendre comment Arjuna réagit face au message de la Bhagavad-gītā (10.12–14) :

arjuna uvāca
arjuna uvāca
paraṁ brahma paraṁ dhāma
pavitraṁ paramaṁ bhavān
puruṣaṁ śāśvataṁ divyam
ādi-devam ajaṁ vibhum
paraṁ brahma paraṁ dhāma
pavitraṁ paramaṁ bhavān
puruṣaṁ śāśvataṁ divyam
ādi-devam ajaṁ vibhum
āhus tvām ṛṣayaḥ sarve
devarṣir nāradas tathā
asito devalo vyāsaḥ
svayaṁ caiva bravīṣi me
āhus tvām ṛṣayaḥ sarve
devarṣir nāradas tathā
asito devalo vyāsaḥ
svayaṁ caiva bravīṣi me
sarvam etad ṛtaṁ manye
yan māṁ vadasi keśava
na hi te bhagavan vyaktiṁ
vidur devā na dānavāḥ
sarvam etad ṛtaṁ manye
yan māṁ vadasi keśava
na hi te bhagavan vyaktiṁ
vidur devā na dānavāḥ

„Arjuna tarė: Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, galutinė buveinė ir skaisčiausiasis, Absoliuti Tiesa. Tu – amžina, transcendentinė ir pirminė asmenybė, negimęs, didžiausiasis. Visi didieji išminčiai – Nārada, Asita, Devala ir Vyāsa patvirtino, jog tai tiesa, o dabar tą patį man byloji Tu Pats. O Kṛṣṇa, viską, ką man bylojai, laikau tiesa. Nei pusdieviai, nei demonai, o Viešpatie, negali perprasti Tavo asmenybės.“

« Arjuna dit : Tu es Dieu, la Personne Suprême, l’ultime demeure, la Vérité Absolue. Tu es la Personne originelle, transcendantale et éternelle. Tu es le Non-né, le plus pur et le plus grand. Tous les grands sages, Nārada, Asita, Devala et Vyāsa le proclament, et Toi-même à présent me le révèles. Ô Kṛṣṇa, tout ce que Tu m’as dit est pour moi l’entière vérité. Ni les devas ni les démons ne peuvent connaître Ta personne, ô Seigneur. »

Išklausęs „Bhagavad-gītą“ iš Aukščiausiojo Dievo Asmens, Arjuna pripažino Kṛṣṇą paraṁ brahma, Aukščiausiuoju Brahmanu. Kiekviena gyvoji būtybė yra Brahmanas, tačiau pati aukščiausia gyvoji būtybė, Aukščiausiasis Dievo Asmuo – Aukščiausiasis Brahmanas. Paraṁ dhāma reiškia, kad Jis – aukščiausias prieglobstis, visa ko buveinė; pavitram – kad Jis skaistus, neužsiteršęs materija; puruṣam nurodo, kad Jis yra aukščiausias besimėgaujantis subjektas; śāśvatam – pirminis; divyam – transcendentinis; ādi-devam – Aukščiausiasis Dievo Asmuo; ajam – negimęs; vibhum – didžiausias.

Après avoir reçu la Bhagavad-gītā du Seigneur en personne, Arjuna reconnaît en Kṛṣṇa le paraṁ brahma, le Brahman Suprême – les êtres distincts étant tous Brahman, tandis que Dieu est le Brahman Suprême. Les mots paraṁ dhāma Le désignent comme le repos, le séjour ultime de tout ce qui est ; pavitram signifie qu’Il est pur, exempt de toute souillure matérielle ; puruṣam indique qu’Il est le bénéficiaire suprême de tous les plaisirs ; śāśvatam, qu’Il est la Personne originelle ; divyam, qu’Il transcende la matière ; ādi-devam, qu’Il est Dieu, la Personne Suprême ; ajam, qu’Il est le Non-né ; et vibhum, le plus grand.

Galima būtų pagalvoti, kad Arjuna visa tai sako meilikaudamas Kṛṣṇai, nes Kṛṣṇa yra jo draugas, tačiau Arjuna – kad „Bhagavad-gītos“ skaitytojams tokia mintis net nešautų į galvą – neginčijamais įrodymais pagrindžia savo pagiriamąjį žodį, kitame posme sakydamas, kad Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu pripažįsta ne tiktai jis, bet ir tokie autoritetai, kaip Nārada, Asita, Devala ir Vyāsadeva. Visi jie – didžios asmenybės, skleidžiančios Vedų žinojimą tokį, kokį pripažįsta visi ācāryos. Todėl Arjuna sako Kṛṣṇai kiekvieną Jo žodį laikąs absoliučiai tobulu. Sarvam etad ṛtaṁ manye – „Viską, ką man bylojai, laikau tiesa.“ Arjuna teigia ir tai, kad suvokti Dievo Asmenybę yra labai sunku, to negali net ir didieji pusdieviai. Tai reiškia, kad Viešpaties negali suvokti net už žmogų aukštesnės asmenybės. Tad ar gali Viešpatį Śrī Kṛṣṇą suvokti žmogus, kuris nėra Jo bhaktas?

On pourrait croire que son amitié pour Kṛṣṇa incite Arjuna à prononcer des éloges flatteurs, mais pour dissiper tout soupçon du lecteur de la Bhagavad-gītā, Arjuna justifie ses louanges dans le verset suivant en précisant que si lui-même reconnaît en Kṛṣṇa, Dieu, la Personne Suprême, les autorités en matière de savoir védique que sont Nārada, Asita, Devala et Vyāsadeva, qui tous distribuent ce savoir reconnu des ācāryas, partagent son jugement. Non seulement Arjuna reconnaît-il l’absolue perfection des propos de Kṛṣṇa (sarvam etad ṛtaṁ manye – « Tout ce que Tu me dis, je l’accepte comme la vérité »), mais encore précise-t-il qu’il est très difficile de comprendre la personnalité du Seigneur que même les puissants devas ne peuvent connaître. Or, si même les êtres supérieurs à l’homme ne peuvent connaître Kṛṣṇa, comment un simple humain le pourrait-il sans devenir Son dévot ?

Todėl „Bhagavad-gītą“ skaityti reikėtų su pasiaukojimo dvasia. Nereikia manyti, kad esi lygus Kṛṣṇai, nereikia laikyti Kṛṣṇos ir paprastu žmogumi ar net labai didžia asmenybe. Viešpats Śri Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Taigi remdamiesi „Bhagavad-gītos“ teiginiais arba Arjunos – žmogaus, mėginančio suvokti „Bhagavad-gītą“, teiginiais, mes turėtume, bent teoriškai, pripažinti Śrī Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Su tokia nuolankumo dvasia mes galėsime suvokti „Bhagavad-gītą“. Jeigu skaitysime „Bhagavad-gītą“ be nuolankumo, suvokti ją bus labai sunku, nes ji – didi paslaptis.

Il faut donc avoir une approche dévotionnelle de la Bhagavad-gītā, ne jamais se considérer l’égal de Kṛṣṇa et en aucun cas Le prendre pour une personne ordinaire ou même un très grand personnage. Kṛṣṇa est Dieu, la Personne Suprême. Que ce soit à la lumière de ces saints enseignements ou des paroles d’Arjuna qui s’efforce d’en saisir la portée, nous devons, ne serait-ce que théoriquement, accepter que Kṛṣṇa est Dieu. Cette acceptation soumise nous permettra de comprendre la Bhagavad-gītā. Inversement, lire sans une telle disposition d’esprit rendra la compréhension de l’ouvrage particulièrement ardue, car il s’agit d’un grand mystère.

Kas gi iš tiesų yra „Bhagavad-gītā“? „Bhagavad-gītos“ tikslas – išgelbėti žmoniją nuo neišmanymo, kurio priežastis – materiali būtis. Kiekvienas iš mūsų susiduriame su įvairiausiais sunkumais. Štai ir Arjuna turi dalyvauti Kurukṣetros mūšyje, o tai jam neįmanomai sunku. Arjuna atsidavė Śrī Kṛṣṇai, ir todėl buvo paskelbta „Bhagavad-gītā“. Ne tik Arjuną, bet ir visus mus slegia materialios būties rūpesčiai. Tikrąją mūsų būtį supa nebūtis. Iš esmės mes egzistuojame ne tam, kad kęstume nebūties baimę. Esame amžini, tačiau šiaip ar taip pakliuvome į asat būklę. Asat nurodo tai, ko nėra.

Quel est, en définitive, le but de la Bhagavad-gītā ? L’être humain étant généralement confronté dans sa vie à mille difficultés, tout comme le fut Arjuna devant l’imminence de la bataille de Kurukṣetra, nous dirons que la Bhagavad-gītā se propose de libérer l’humanité de l’ignorance inhérente à l’existence matérielle. Arjuna s’abandonna à Kṛṣṇa, qui lui exposa alors la Bhagavad-gītā.

Comme Arjuna, à cause de notre existence matérielle, nous sommes en proie à de vives anxiétés. En fait, nous baignons dans une atmosphère de non-existence. Et pourtant, bien que nous soyons, pour une raison ou une autre, plongés pour l’heure dans cet asat – ce qui n’existe pas –, nous ne sommes pas faits pour vivre sous la menace du non-existant, car nous sommes éternels.

Iš daugybės kenčiančių žmonių vos keletas išties susimąsto apie savo padėtį, nori suvokti, kas jie yra, kodėl jų būklė tokia nedėkinga ir t.t. Kol žmogus neprabunda tiek, kad imtų klausti apie savo kančių priežastį, kol nesupranta, kad nori ne kentėti, o atsikratyti visų kančių – jo negalima laikyti pilnaverčiu žmogumi. Žmogus tampa žmogumi tada, kai ima kelti tokius klausimus. „Brahma-sūtroje“ šie klausimai vadinami brahma- jijñāsā. Athāto brahma-jijñāsā. Kol žmogus nepradeda domėtis Absoliuto prigimtimi, bet koks jo veiksmas laikytinas niekam tikusiu. Todėl tik tie, kurie klausia, kodėl jie kenčia, iš kur atėjo ir kur eis po mirties, sugebės studijuoti ir suprasti „Bhagavad-gītą“. Be to, nuoširdus mokinys turi labai gerbti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Kaip tik toks mokinys ir buvo Arjuna.

D’entre les êtres humains qui souffrent, seuls quelques-uns s’interrogent réellement sur leur condition intrinsèque, sur leur identité propre, sur la raison pour laquelle ils se sont retrouvés dans une situation aussi inconfortable. Or, à moins qu’il ne se demande pourquoi il souffre, à moins qu’il ne comprenne qu’il lui faut trouver un remède à ses maux, nul être humain ne peut être considéré digne de ce nom. L’humanité ne commence que lorsque de telles interrogations naissent dans l’esprit. Dans le Brahma-sūtra, on nomme cette recherche : brahma-jijñāsā (athāto brahma-jijñāsā). À moins que l’être humain ne s’enquière de la nature de l’Absolu, chacune de ses activités sera considérée comme un échec. Par conséquent, ceux qui s’essayent à trouver la cause de leurs souffrances, qui se demandent d’où ils viennent et où ils iront après la mort, sont à même d’étudier et de comprendre la Bhagavad-gītā. En outre, il faudra que l’étudiant sincère ait un grand respect pour Dieu, la Personne Suprême. Arjuna répondait parfaitement à tous ces critères.

Viešpats Kṛṣṇa nužengia į žemę visų pirma tam, kad primintų tikrąjį gyvenimo tikslą, kai žmogus jį užmiršta. Tačiau netgi tada iš daugelio prabudusiųjų atsirastų gal tik vienas žmogus, kuris visa savo esybe suvoktų, kokia jo padėtis, – štai jam ir pasakojama „Bhagavad-gītā“. Teisybę sakant, visi esame neišmanymo tigrės nasruose, bet Viešpats yra labai maloningas gyvosioms esybėms, ypač žmonėms. Todėl Jis ir išdėsto „Bhagavad-gītą“ pasirinkęs mokiniu Savo draugą Arjuną.

Kṛṣṇa descend en ce monde spécifiquement pour rappeler à l’homme oublieux le but véritable de l’existence. Parmi les innombrables hommes qui s’éveilleront au vrai sens de la vie, un seul, peut-être, développera l’état d’esprit requis pour comprendre sa nature réelle ; c’est pour lui que Kṛṣṇa énonce la Bhagavad-gītā.

Le tigre de l’ignorance nous dévore tous, mais dans Son infinie miséricorde pour les êtres vivants – et plus particulièrement pour les êtres humains –, le Seigneur fait de Son ami Arjuna Son disciple et expose la Bhagavad-gītā.

Arjuna – artimas Viešpačiui Kṛṣnai asmuo, todėl jis aukščiau bet kokio neišmanymo. Tačiau Kurukṣetros mūšio lauke jis buvo pastūmėtas į neišmanymą, kad klausdamas apie būties problemas sudarytų Viešpačiui Kṛṣṇai progą jas išaiškinti visų ateities kartų labui ir nužymėti joms gyvenimo gaires. Tada žmogus galėtų atitinkamai elgtis ir įvykdyti gyvenimo misiją.

Notons que parce qu’il est le compagnon intime de Kṛṣṇa, Arjuna ne peut être sujet à l’ignorance. S’il en devient pourtant victime lors de la bataille de Kurukṣetra, c’est pour donner à Kṛṣṇa l’occasion de répondre aux questions qu’il se posera sur les problèmes de l’existence, et pour en faire bénéficier les futures générations. L’homme saura alors quelle ligne de conduite adopter pour atteindre la perfection de la vie humaine.

„Bhagavad-gītos“ turinys padeda suvokti penkias fundamentalias tiesas. Visų pirma, joje dėstomas Dievo mokslas, vėliau apibrėžiamas prigimtinis gyvųjų esybių, jīvų, būvis. Iśvara – tai valdovas, o jīvos – Jo kontroliuojamos gyvosios esybės. Jei gyvoji esybė teigia esanti nekontroliuojama, laisva – ji nepilno proto. Gyvoji būtybė visapusiškai kontroliuojama, bent jau savo sąlygotame gyvenime. Taigi „Bhagavad-gītā“ sutelkia dėmesį į īśvarą, aukščiausiąjį valdovą, ir jīvas – Jo kontroliuojamas gyvąsias būtybes. Knygoje taip pat aptariami prakṛti (materiali gamta), laikas (visatos, arba išreikštos materialios gamtos, egzistavimo trukmė) ir karma (veikla). Kosmose verda įvairiausia veikla. Į vienokią ar kitokią veiklą yra įsitraukusi kiekviena gyvoji esybė. Iš „Bhagavad-gītos“ turime sužinoti, kas yra Dievas, gyvosios esybės, prakṛti, materialus kosmosas ir kaip jis pavaldus laikui, bei kokia yra gyvųjų esybių veikla.

La Bhagavad-gītā nous amène à comprendre cinq vérités fondamentales, dont la première est la science de Dieu, et la seconde, la nature intrinsèque des êtres vivants. Dieu est l’īśvara, « Celui qui dirige », et les êtres distincts, les jīvas, « ceux qui sont dirigés ». Seul un insensé se croira libre et ne reconnaîtra pas sa position subordonnée. L’être est en tout point subordonné, au moins dans son existence conditionnée. Outre l’īśvara et les jīvas, la Bhagavad-gītā nous entretient de la prakṛti (la nature matérielle), du temps (la durée totale de l’univers, ou manifestation matérielle), et du karma (l’action) – la manifestation cosmique donnant lieu aux activités innombrables et variées des êtres. Nous devons donc puiser dans cet Écrit la connaissance de Dieu, des êtres, de la prakṛti, de la manifestation cosmique, et de la façon dont elle est régie par le temps, et de ce en quoi consiste l’activité des êtres distincts.

Šios penkios fundamentalios „Bhagavad-gītos“ tiesos įrodo, kad Aukščiausiasis Dievas – Kṛṣṇa, Brahmanas, aukščiausiasis valdovas, ar Paramātmā (galite vartoti bet kurį jums patinkantį vardą), yra visų didžiausias. Kokybės prasme gyvosios būtybės tapačios su aukščiausiuoju valdovu. Apie tai, kaip Viešpats kontroliuoja visus kosminius materialios gamtos reiškinius, bus aiškinama tolimesniuose „Bhagavad-gītos“ skyriuose. Materiali gamta yra priklausoma, ji veikia pagal Aukščiausiojo Viešpaties valią. Kaip sako Viešpats Kṛṣṇa: māyādhyakṣeṇa prakṛtiḥ sūyate sa-carācaram – „materiali gamta veikia Man vadovaujant.“ Regėdami nuostabą keliančius kosmoso reiškinius, turime žinoti, kad už jų slypi valdovas. Niekas negali atsirasti be kūrėjo ir valdovo. Ignoruoti valdovo egzistavimą tiesiog vaikiška. Pavyzdžiui, vaikui gali atrodyti, kad automobilis – stebuklingas, nes jis rieda netraukiamas arklio ar kito kinkomo gyvulio, bet sveikai protaujantis žmogus supranta automobilio veikimo principą. Jis gerai žino, kad mechanizmą visad valdo žmogus, vairuotojas. Taip ir Aukščiausiasis Viešpats yra kaip vairuotojas – viskas veikia Jam vadovaujant. O jīvas, ar gyvąsias esybes, kaip pastebėsime tolimesniuose „Bhagavad-gītos“ skyriuose, Viešpats pripažįsta neatskiriamomis Savo dalelėmis. Aukso smiltis – irgi auksas, o lašas vandenyno vandens toks pat sūrus kaip ir vandenynas. Taip ir mes – gyvosios esybės, neatskiriamos aukščiausiojo valdovo, īśvaros, arba Bhagavāno, Viešpaties Śrī Kṛṣṇos dalelės, turime visas Aukščiausiojo Viešpaties savybes, tik mažais kiekiais, nes esame mikroskopiniai, pavaldūs īśvaros. Mes bandome kontroliuoti gamtą, antai šiuo metu žmogus mėgina užkariauti kosmosą ir kitas planetas, o polinkį valdyti turime, nes jį turi ir Kṛṣṇa. Nors ir turime polinkį valdyti materialią gamtą, nevalia pamiršti, kad ne mes aukščiausieji valdovai. Tai aiškinama „Bhagavad-gītoje“.

La Bhagavad-gītā, à partir de ces cinq sujets fondamentaux, va démontrer que Dieu est suprême entre tous les êtres – qu’on Le nomme Kṛṣṇa, Brahman, Paramātmā, Souverain Suprême ou tout autrement. Les êtres vivants ne partagent cette souveraineté qu’en qualité. Comme le montreront les derniers chapitres, la nature matérielle est subordonnée au Seigneur Suprême et fonctionne sous Sa direction. Kṛṣṇa n’affirme-t-Il pas : mayādhyakṣeṇa prakṛtiḥ sūyate sa-carācaram – « La nature matérielle opère sous Ma direction. » Voir les merveilles de l’univers devrait nous aider à comprendre que derrière la manifestation cosmique se trouve l’être qui a le contrôle de tout. Rien ne saurait exister qui ne soit régi par quelqu’un. Il serait puéril de nier l’existence de ce maître d’œuvre. Un enfant trouvera peut-être extraordinaire qu’une voiture roule d’elle-même, sans traction animale, mais l’adulte, lui, sait que la machine a un moteur, et au-delà, un conducteur. Le Seigneur Suprême est sans conteste le « conducteur » de tout ce qui existe.

Comme nous le verrons dans les derniers chapitres, le Seigneur enseigne que les jīvas (les âmes distinctes) sont d’infimes parcelles de Son Être et font partie intégrante de Lui. Tout comme les gouttes d’eau de l’océan sont salées comme lui, tout comme les paillettes d’or sont du même métal précieux que la mine aurifère dont elles proviennent, nous-mêmes possédons les qualités de l’īśvara suprême, Kṛṣṇa, Bhagavān, mais à un degré infime, car nous sommes de minuscules īśvaras, des īśvaras subordonnés, parties intégrantes de Sa personne. Si nous essayons de dominer la nature, comme nous essayons aujourd’hui de devenir maître de l’espace, c’est parce que cette propension à diriger qui est en nous se trouve en Kṛṣṇa. La Bhagavad-gītā précise que cette tendance à vouloir régir la nature matérielle ne fait pas de nous pour autant les maîtres suprêmes.

Kas yra materiali gamta? Šis klausimas Gītoje irgi atskleistas. Materiali gamta apibūdinama kaip žemesnioji prakṛti, žemesnioji gamta, o gyvosios esybės kaip aukštesnioji prakṛti. Prakṛti yra visada kontroliuojama – ir aukštesnioji, ir žemesnioji. Prakṛti – moteris, ją Viešpats kontroliuoja taip, kaip žmonos veiksmus kontroliuoja vyras. Prakṛti visada priklausoma, pavaldi Viešpačiui, kuris yra dominuojantis subjektas. Ir gyvąsias esybes, ir materialią gamtą valdo ir kontroliuoja Aukščiausiasis Viešpats. Pasak Gītos, gyvosios esybės, nors yra neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, laikytinos prakṛti. Apie tai aiškiai kalbama septintame „Bhagavad- gītos“ skyriuje. Apareyam itas tv anyāṁ prakṛtiṁ viddhi me parām/ jīva- bhūtam – „Materiali gamta yra Mano žemesnioji prakṛti, bet be jos yra ir kita prakṛtijīva-bhūtām, gyvoji esybė.“

Qu’est-ce que la nature matérielle ? La Gītā explique que la nature matérielle est ce qu’on appelle la prakṛti inférieure tandis que les êtres animés forment la prakṛti supérieure. De toute façon, qu’elle soit inférieure ou supérieure, la prakṛti opère toujours sous la direction du Seigneur. Étant d’essence féminine, elle Lui est subordonnée comme une épouse à son mari ; elle dépend du Seigneur, Son maître.

Nous venons de voir que les entités vivantes et la nature matérielle sont toutes deux dominées, contrôlées par le Seigneur Suprême et que la Bhagavad-gītā range les êtres vivants, bien qu’ils fassent partie intégrante du Seigneur, dans la prakṛti. L’un des versets du septième chapitre l’indique clairement : apareyam itas tv anyāṁ prakṛtiṁ viddhi me parām / jīva-bhūtām – « La prakṛti, la nature matérielle, est Mon énergie inférieure, mais il existe, au-delà de cette nature, une autre prakṛti, l’être vivant ou jīva-bhūtām. »

Materialią gamtą sudaro trys savybės: dorybės guṇa, aistros guṇa ir neišmanymo guṇa. Viršum tų guṇų – amžinasis laikas, o šių gamtos guṇų jungimasis, kontroliuojant ir prižiūrint amžinajam laikui, sukuria veiklą, kuri vadinasi karma. Mes veikiame nuo neatmenamų laikų ir ragaujame tos veiklos vaisius – džiaugiamės arba kenčiame. Tarkime, pavyzdžiui, kad aš – komersantas ir per didelius vargus sumaniu darbu susikroviau nemenką kapitalą. Tokiu atveju galiu mėgautis savo veiklos vaisiais. Bet štai, verslas sužlunga, ir aš netenku visų pinigų – tada man tenka kentėti. Taip ir gyvenime, kiekvienoje jo srityje, mes mėgaujamės savo veiklos rezultatais arba dėl jų kenčiame. Tai vadinasi karma.

Trois modes d’influence ou guṇas, la vertu, la passion et l’ignorance, sont inhérents à la nature matérielle. Ces guṇas se combinent tous sous le contrôle du temps éternel et sont à l’origine des activités, ou karma. Ces activités ont lieu depuis des temps immémoriaux et nous souffrons ou jouissons de leurs fruits. Ainsi de l’homme d’affaires, par exemple, qui a travaillé dur et intelligemment, et a gagné beaucoup d’argent. Il est heureux de jouir de sa fortune. Mais qu’il vienne à faire faillite, et il sera malheureux. Cette alternance de bonheur et de malheur consécutifs à nos actions est ce qu’on appelle le karma.

Īśvarą (Aukščiausiąjį Viešpatį), jīvą (gyvąją esybę), prakṛti (gamtą), kālą (amžiną laiką) bei karmą (veiklą) – visą tai aiškina „Bhagavad-gītā“. Iš šių penkių tiesų amžinos yra: Viešpats, gyvosios esybės, materiali gamta bei laikas. Prakṛti – nors ir laikina, bet reali. Kai kurie filosofai teigia, kad materialios gamtos apraiška nereali, tačiau „Bhagavad-gītos“, ar vaiṣṇavų filosofijos supratimu taip nėra. Gavęs išraišką pasaulis nėra nerealus, jis – realus, bet laikinas. Jį galima palyginti su debesiu, plaukiančiu dangumi, ar liūčių sezonu, kuris subrandina javus. Pasibaigus liūčių sezonui ir išsisklaidžius debesims, lietaus subrandintos varpos tuoj sudžiūva. Taip pat ir materialus pasaulis: tam tikru metu jis atsiranda, kurį laiką egzistuoja ir po to išnyksta. Taip veikia prakṛti, ir šis ciklas vyksta amžinai. Vadinasi, prakṛti – amžina, negalima teigti, kad ji nereali. Viešpats vadina ją „Manoji prakṛti“. Materiali gamta – atsieta Aukščiausiojo Viešpaties energija, kaip ir gyvosios esybės, kurios irgi yra Viešpaties energija, tik ne atsieta, o amžinai susijusi su Viešpačiu. Taigi Viešpats, gyvoji esybė, materiali gamta ir laikas yra tarpusavyje susiję ir amžini. Tačiau kita tiesa – karma – nėra amžina. Karmos pasekmių ištakos gali siekti nepaprastai tolimą praeitį. Mes patiriame kančią ar džiaugsmą dėl veiklos, kurios pasekmės atlydi mus iš amžių glūdumos, bet mūsų karmos, t.y. veiklos, rezultatus galime pakeisti – tai priklauso nuo mūsų žinojimo lygio. Esame įsitraukę į pačią įvairiausią veiklą ir, be abejo, nežinome, kokios veiklos turėtume imtis, kad išsivaduotume iš jos atoveikio. Tačiau „Bhagavad-gītoje“ ir tai paaiškinta.

D’entre les cinq objets d’étude de la Bhagavad-gītā, l’īśvara (le Seigneur Suprême), le jīva (l’âme distincte), la prakṛti (la nature matérielle), le kāla (le temps éternel) et le karma (l’action), les quatre premiers existent éternellement. Les manifestations de la prakṛti, bien qu’elles soient de nature éphémère, ne sont pas fictives. Il y a bien certains philosophes qui assurent que la manifestation de la nature matérielle est fausse, mais la philosophie vaiṣṇava, la philosophie de la Bhagavad-gītā, affirme le contraire. La manifestation de l’univers matériel n’est pas fausse. Elle est réelle, mais temporaire. Elle ressemble au nuage qui traverse le ciel ou aux pluies dont se nourrissent les grains. Dès que le nuage s’éloigne ou que la saison des pluies s’achève, les récoltes se dessèchent. La nature matérielle suit un cours semblable : elle se manifeste, demeure un certain temps puis disparaît. Mais du fait que ce cycle se poursuit sans fin, la prakṛti est éternelle et bien réelle. Du reste, le Seigneur l’appelle : « Ma prakṛti ». Cette nature matérielle est une énergie séparée du Seigneur, tandis que l’être vivant constitue une énergie qui Lui est éternellement liée. Le Seigneur, les êtres, la nature matérielle et le temps sont donc tous éternels et intimement liés les uns aux autres. Seul le karma, dont les effets peuvent toutefois provenir d’actions très anciennes, n’est pas éternel. Ainsi souffrons-nous ou jouissons-nous des suites de nos actes depuis des temps immémoriaux. Nous pouvons cependant modifier les effets du karma, mais cette modification dépend du degré de perfection de notre savoir. En général, en dépit de l’étendue de nos activités, nous ignorons ce qu’il faut réellement faire pour échapper aux conséquences de nos actes. Mais tout cela sera expliqué dans la Bhagavad-gītā.

Īśvara, Aukščiausiasis Viešpats, pagal Savo padėtį – aukščiausioji sąmonė. Jīvos, t.y. gyvosios esybės, neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, irgi turi sąmonę. Ir gyvoji esybė, ir materiali gamta skiriamos prie prakṛti, Aukščiausiojo Viešpaties energijos, bet iš jų tik jīvai yra būdinga sąmonė. Kita prakṛti – nesąmoninga. Tuo jos ir skiriasi. Todėl jīva-prakṛti vadinama aukštesniąja energija, nes jīvos sąmonė analogiška Viešpaties sąmonei. Tačiau Viešpaties sąmonė – aukščiausia ir nevalia kalbėti apie tai, kad jīva, gyvoji esybė, turi aukščiausią sąmonę. Kad ir kokia tobula būtų gyvoji būtybė, ji negali turėti aukščiausios sąmonės. Todėl teorija, teigianti, jog tai įmanoma – klaidinga. Taip, gyvoji būtybė turi sąmonę, tačiau toji sąmonė nėra nei tobula, nei aukščiausia.

L’īśvara, le Seigneur, est la conscience suprême. Les jīvas, les êtres vivants, parce qu’ils font partie intégrante de la Personne Suprême, ont également une conscience. Nous avons vu que si l’être vivant et la nature matérielle sont tous deux prakṛti, énergie du Seigneur, seul le jīva est conscient. Et parce que sa conscience est analogue à celle du Seigneur, la jīva-prakṛti est considérée comme supérieure. Toutefois, même s’il atteint un degré de perfection très élevé, jamais l’être vivant ne deviendra suprêmement conscient. Toute théorie soutenant le contraire est mensongère. Le jīva est conscient, mais ne peut l’être suprêmement.

Jīvos ir īśvaros skirtingumas, apie kurį kalbame, bus aptartas tryliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje. Viešpats yra kṣetra-jña, t.y. Jis kaip ir gyvoji būtybė yra sąmoningas, tačiau gyvosios esybės sąmonė išplitusi tik savame kūne, o Viešpaties sąmonė apima visus kūnus. Viešpats gyvena visų gyvųjų būtybių širdyse, todėl Jis žino kiekvienos konkrečios jīvos mintis ir jausmus. Mums nevalia to pamiršti. Be to, knygoje aiškinama, kad Paramātmā, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, glūdi kiekvieno širdyje kaip iśvara – valdovas, ir nurodo, kaip gyvajai esybei veikti pagal jos pačios troškimus. Gyvoji esybė pamiršta, ką turi veikti. Iš pradžių ji nutaria atlikti tam tikrą veiksmą, o vėliau susipainioja savo susikurtos karmos atoveikiuose. Palikusi vieną kūną, ji persikelia į kitą lygiai taip, kaip mes užsivelkame ir nusimetame drabužius. Keliaudama iš vieno kūno į kitą, siela kenčia ankstesnės savo veiklos atoveikius. Pakeisti veiklos pobūdį gyvoji būtybė gali tiktai pasiekusi dorybės guṇą, būdama sveiko proto, suvokdama, kokios veiklos privalo imtis. Jeigu jai tai pavyksta, tuomet gali pasikeisti visi jos ankstesnės veiklos atoveikiai. Vadinasi, karma neamžina. Todėl mes ir teigiame, jog iš penkių tiesų (īśvara, jīva, prakṛti, laikas ir karma) amžinos yra keturios pirmosios, o karma – laikina.

Le treizième chapitre de la Bhagavad-gītā établit clairement cette distinction entre le jīva et l’īśvara : tous deux sont kṣetra-jñas, conscients, mais le premier n’est conscient que de son propre corps, tandis que le second a une conscience qui s’étend à la totalité des êtres. Parce qu’Il vit dans son cœur sous la forme du Paramātmā, l’īśvara est conscient à chaque instant des conditions psychiques du jīva et le guide dans ses moindres désirs. Celui-ci oublie ce qu’il doit faire. Il choisit d’agir de telle ou telle façon, et se retrouve empêtré toujours davantage dans les rets du karma qu’il se crée. Il doit se réincarner, changer de corps vie après vie, comme on met ou enlève un vêtement, et subir les conséquences de ses actes. Il existe pourtant un moyen de changer cela : il suffit de se placer sous l’égide de la vertu et, avec un esprit sain, comprendre quelle sorte d’activité adopter. Ainsi, nos actes présents et les effets de nos actes passés seront modifiés. C’est pour cela que le karma n’est pas éternel, alors que l’īśvara, le jīva, la prakṛti et le temps le sont.

Īśvara, turintis aukščiausią sąmonę, gyvai esybei tapatus tuo, kad ir Viešpaties, ir gyvosios esybės sąmonė – transcendentinė. Būtų klaidinga manyti, kad sąmonė atsirado materijos jungimosi procese. Tai – klaidinga idėja. „Bhagavad-gītā“ atmeta teoriją, jog sąmonė išsivystė iš tam tikromis sąlygomis besijungiančių materijos pradmenų. Kaip spalvotas stiklas nudažo kokia nors spalva pro jį krintančią šviesą, taip materialių sąlygų apdangalas iškreipia sąmonę; tačiau Viešpaties sąmonei materija nedaro jokios įtakos. Viešpats Kṛṣṇa sako: mayādhyakṣeṇa prakṛtiḥ. Viešpačiui nužengus į materialią visatą, materija Jo sąmonei nedaro jokios įtakos. Jeigu materija veiktų Viešpatį, Jis negalėtų kalbėti apie tuos transcendentinius dalykus, kuriuos apreiškė „Bhagavad-gītoje“. Su materijos užteršta sąmone apie transcendentinį pasaulį negalėsi ničnieko pasakyti. Taigi Viešpats neužsiteršia materija. O mūsų sąmonė šiuo momentu yra užteršta. „Bhagavad-gītā“ moko, kad turime valyti materijos suterštą sąmonę. Kai sąmonė taps tyra, mūsų poelgiai derinsis su īśvaros valia, ir tai padarys mus laimingus. Netiesa, kad mes turime visiškai atsisakyti veiklos, veikiau turime ją gryninti. Gryna veikla vadinama bhakti. Iš pirmo žvilgsnio bhakti veikla panaši į bet kurią kitą, tačiau iš tikrųjų ji – švari. Nenusimanančiam žmogui bhakto veiksmai ir darbai gali būti panašūs į įprastą veiklą, tačiau toks menką žinių kraitį turintis žmogus tiesiog nežino, kad Viešpaties ir Jo bhaktų poelgių nesutepa negryna sąmonė, t.y. materija. Jie transcendentalūs trims materialios gamtos guṇoms. Tačiau mes turime žinoti, jog dabar mūsų sąmonė yra užteršta.

L’être vivant ressemble à l’īśvara dans la mesure où leurs consciences sont toutes deux transcendantales. La conscience n’est d’ailleurs pas générée par le contact avec la matière. La Bhagavad-gītā réfute la théorie selon laquelle la conscience se développerait sous certaines conditions d’agencement de la matière. Tout comme la lumière réfléchie par un verre teinté peut prendre une couleur différente, la conscience de l’être peut être réfléchie de façon pervertie en raison des circonstances matérielles ; ce qui n’est pas du tout le cas de la conscience du Seigneur. Kṛṣṇa Lui-même l’affirme : mayādhyakṣeṇa prakṛtiḥ. Même lorsqu’Il descend dans l’univers matériel, Sa conscience n’en est pas affectée. Si tel était le cas, Il serait indigne d’aborder des sujets transcendantaux comme Il le fait dans la Bhagavad-gītā. Il est impossible de parler du monde spirituel tant que la conscience subit l’influence malsaine de la matière. Le Seigneur n’est donc pas contaminé par elle, alors qu’en ce moment notre conscience l’est. La Bhagavad-gītā nous conseille de purifier cette conscience souillée par la nature matérielle afin de pouvoir agir selon la volonté de l’īśvara et de connaître le bonheur.

Il ne s’agit pas d’arrêter toute action, mais de purifier nos actes, qui prennent alors le nom de bhakti. Ces activités dans la bhakti peuvent sembler tout à fait ordinaires, mais elles sont en réalité exemptes de toute contamination. Le profane au maigre savoir ne verra aucune différence entre les actions du dévot du Seigneur et celles de l’homme du commun, mais c’est qu’il ignore que, comme ceux du Seigneur, les actes du dévot transcendent les trois guṇas et ne sont jamais souillés par une conscience impure.

Kai mus yra užteršusi materija, vadinamės „sąlygotomis sielomis“. Mūsų sąmonę iškreipia įspūdis, kad „aš – materialios gamtos padarinys“. Tai vadinama „klaidinga savimone“. Tas, kuris mąsto kūniškomis kategorijomis, nesuvokia savo padėties. „Bhagavad-gītā“ buvo išsakyta siekiant padėti žmogui atsikratyti kūniškos būties sampratos. Arjuna imasi neišmanėlio vaidmens norėdamas, kad Viešpats suteiktų šį žinojimą. Reikia atsikratyti kūniškos būties sampratos, transcendentalistui – tai pirmiausias uždavinys. Kas nori būti laisvas, nori išsivaduoti, tas visų pirma privalo patirti, jog jis nėra materialus kūnas. Išsivaduoti, pasiekti mukti – tai nepriklausyti nuo materialios sąmonės. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pateikiamas išsivadavimo apibrėžimas. Muktir hitvānyathā-rūpaṁ svarūpeṇa vyavasthitiḥ: pasiekti mukti – tai „išsikovoti nepriklausomybę nuo materialaus pasaulio suterštos sąmonės ir grįžti į gryną sąmoningumą“. Visi „Bhagavad-gītos“ pamokymai yra skirti tam, kad pažadinti tyrą sąmonę. Todėl ir baigiamoje Gītos pamokymų dalyje mes girdime, kaip Krṣṇa klausia Arjunos, ar jis jau atgavo tyrą sąmonę. Turėti išgrynintą sąmonę – reiškia veikti pagal Viešpaties nurodymus. Tokia yra „išgrynintos sąmonės“ sąvokos esmė. Mes turime sąmonę, nes esame neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, tačiau mums visada gresia pavojus pakliūti žemesniųjų gamtos guṇų įtakon. Viešpačiui toks pavojus negresia, nes Jis – Aukščiausiasis. Tuo Aukščiausiasis Viešpats ir skiriasi nuo mažų individualių sielų.

Aussi longtemps que sa conscience est contaminée par la matière, on dit que l’être est conditionné. Il a une conception erronée de son vrai moi et croit être un produit de la nature matérielle. C’est ce qu’on appelle le faux ego. Celui qui s’identifie ainsi au corps ne peut comprendre ce qu’est sa véritable condition. La Bhagavad-gītā a donc été énoncée pour nous libérer de cette conception du soi fondée sur le corps. Arjuna y joue le rôle de l’être conditionné afin de recevoir du Seigneur cette connaissance.

Le premier devoir du spiritualiste est de s’affranchir de ce concept erroné du soi. Pour atteindre la libération, il faut d’abord comprendre que l’on n’est pas le corps physique. Mukti, la libération, signifie être libéré de la conscience matérielle. Le Śrīmad-Bhāgavatam nous donne cette définition : muktir hitvānyathā-rūpaṁ svarūpeṇa vyavasthitiḥ – mukti signifie être libéré de la conscience contaminée par le monde matériel et situé dans la pure conscience. Du reste, comme la Bhagavad-gītā n’a d’autre objet que de raviver la conscience pure de l’être, il est naturel qu’à la fin de l’ouvrage, Kṛṣṇa demande à Arjuna si sa conscience est maintenant purifiée. Avoir la conscience purifiée indique que l’on agit conformément aux instructions du Seigneur. Pour résumer, nous dirons que faisant partie intégrante de la Personne Suprême, nous sommes nous aussi conscients. Mais nous courons le risque d’être affectés par les guṇas inférieurs, quand le Seigneur, par contre, ne peut l’être en aucune façon. C’est là toute la différence entre Kṛṣṇa et les infimes âmes distinctes.

Kas yra toji sąmonė? Sąmonė – tai suvokimas, kad „aš esu“. O kas tasai „aš“? Turint užterštą sąmonę, „aš esu“ reiškia „aš – valdovas to, ką regiu aplink“ ir „aš – besimėgaujantis subjektas“. Gyvenimo ratas sukasi, nes kiekviena gyvoji būtybė galvoja esanti materialaus pasaulio valdovė bei kūrėja. Materiali sąmonė turi dvi psichines savybes: viena – žmogus mano „aš kūrėjas“, kita – „aš besimėgaujantis subjektas“. Bet iš tiesų ir kūrėjas, ir besimėgaujantis subjektas yra Aukščiausiasis Viešpats, o gyvoji esybė, kaip neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, nėra nei kūrėja, nei besimėgaujantis subjektas, ji tik talkina Viešpačiui. Ji – sukurta, ir ji – džiaugsmo objektas. Pavyzdžiui, mechanizmo dalis dalyvauja bendrame mechanizmo darbe, o kūno organas – bendroje organizmo veikloje. Rankos, kojos, akys ir t.t. – kūno dalys, jos negali pačios pasisotinti. Skrandis – gali. Kojos neša kūną, rankos ima maistą, dantys jį kramto. Visos kūno dalys darniai rūpinasi skrandžiu, nes skrandis – svarbiausias organas, maitinantis visą kūno struktūrą. Todėl viskas atiduodama skrandžiui. Medis gauna maisto, kai mes laistome jo šaknis, kūnas pasisotina, kai pripildomas skrandis; kad kūnas būtų sveikas, visos jo dalys, kartu veikdamos, turi tiekti maistą skrandžiui. Taip ir mūsų, pavaldžių gyvųjų būtybių, paskirtis – sutartinai teikti džiaugsmą Aukščiausiajam Viešpačiui, besimėgaujančiam subjektui ir kūrėjui. Toks bendradarbiavimas visiems mums naudingas, kaip naudingas visoms kūno dalims į skrandį patekęs maistas. Jei pirštai sumanytų pasmaguriauti patys, užuot atidavę maistą skrandžiui, jiems ničnieko neišeitų. Centrinė kūrinijos figūra ir besimėgaujantis subjektas – Aukščiausiasis Viešpats, o gyvosios esybės tėra Jo talkininkės. Tarpininkaudamos jos patiria pasitenkinimą. Ryšys tarp Aukščiausiojo Viešpaties ir gyvosios būtybės yra toks, koks jis būna tarp šeimininko ir tarno. Jei visiškai patenkintas šeimininkas, patenkintas ir tarnas. Analogiškai, nors gyvosioms esybėms ir būdingas sugebėjimas kurti bei mėgautis materialiu pasauliu, kurį jos perėmė iš Aukščiausiojo Viešpaties, suteikusio išraišką kosminiam pasauliui, tenkinamas turi būti Aukščiausiasis Viešpats.

Interrogeons-nous à présent sur ce qu’est vraiment cette conscience. C’est la perception du moi, le fait d’avoir conscience d’exister, d’être « je suis ». Oui, mais qui suis-je ? Avec une conscience contaminée, « je suis » signifie « je suis le seigneur et le bénéficiaire de tout ce qui m’entoure ». Le monde matériel existe d’ailleurs parce que chaque être vivant pense en être le maître et le créateur.

La conscience matérielle repose sur cette double perception : « Je suis le créateur » et « je suis le bénéficiaire ». Mais en fait cela ne s’applique qu’à Kṛṣṇa, car l’être distinct, partie intégrante du Seigneur Suprême, n’est ni le créateur, ni le bénéficiaire, mais le collaborateur. Il est la créature qui contribue au plaisir du créateur. Son destin est de coopérer avec le divin, comme la pièce qui ne fonctionne qu’en parfaite harmonie avec la machine entière, ou la partie du corps qui est toujours solidaire du corps entier. Tout comme on nourrit l’arbre en arrosant ses racines, on entretient le corps en alimentant l’estomac. Les mains, les jambes, les yeux, ne peuvent jouir directement de la nourriture. Ils doivent d’abord l’acheminer vers l’estomac dont l’organisme dépend tout entier. Donc, puisque le Seigneur Suprême est le bénéficiaire et le créateur de tout, les êtres vivants subordonnés qui désirent connaître le vrai bonheur doivent agir pour Le satisfaire. La relation qui unit les êtres distincts au Seigneur ressemble en effet à celle qui unit le serviteur au maître. Quand le maître est pleinement satisfait, le serviteur l’est aussi. Aussi devons-nous nous efforcer de satisfaire le Seigneur, en dépit de notre tendance à vouloir profiter de l’univers matériel et à nous en croire les créateurs. Cette tendance existe en nous parce qu’à l’origine elle existe en Dieu, le véritable créateur de l’univers.

Taigi iš „Bhagavad-gītos“ sužinosime, kad išbaigtą visumą sudaro aukščiausiasis valdovas, pavaldžios gyvosios esybės, materialus kosmosas, amžinas laikas bei karma, arba veikla. Tekstas aiškina visas šias tiesas, kurios kartu paėmus sudaro išbaigtą visumą, ir toji išbaigta visuma vadinasi Aukščiausioji Absoliuti Tiesa. Išbaigta visuma ir išbaigta Absoliuti Tiesa – tai išbaigtas Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa. Visas apraiškas sukuria skirtingos Jo energijos. Jis Pats yra išbaigta visuma.

Nous verrons par conséquent dans la Bhagavad-gītā que le Tout complet – c’est-à-dire la Vérité Suprême et Absolue, Śrī Kṛṣṇa, Dieu la Personne Suprême – comprend : le maître suprême (īśvara), les êtres qu’Il domine (jīvas), la manifestation cosmique (prakṛti), le temps éternel (kāla) et l’action (karma). Tout ce qui existe n’est que la manifestation de Ses diverses énergies.

Gītoje toliau kalbama, jog beasmenis Brahmanas taip pat yra pavaldus išbaigtam Aukščiausiajam Asmeniui (brahmaṇo hi pratiṣṭhāham). Brahmanas, kaip plačiau aiškina „Brahma-sūtra“, yra tarsi saulės spinduliai. Beasmenis Brahmanas – tai Aukščiausiojo Dievo Asmens švytintys spinduliai. Beasmenio Brahmano, kaip ir Paramātmos, pažinimas neatveria pilno absoliučios visumos vaizdo. Iš penkiolikto skyriaus sužinosime, kad Aukščiausiojo Dievo Asmens, Puruṣottamos, pažinimas pranoksta tiek beasmenio Brahmano, tiek Paramātmos pažinimą, kuris irgi yra nepilnas. Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra vadinamas sad-cid-ānanda-vigraha. „Brahma-saṁhitā“ prasideda tokiais žodžiais: īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid-ānanda-vigrahaḥ/ anādir ādir govindaḥ sarva-kāraṇa-kāraṇam. „Govinda, Kṛṣṇa, yra visų priežasčių priežastis. Jis – pirminė priežastis, įkūnijanti amžiną būtį, žinojimą bei palaimą.“ Beasmenio Brahmano pažinimas atskleidžia Viešpaties sat (amžinybės) aspektą. O Paramātmos pažinimas – tai sat-cit (amžino žinojimo) aspekto pažinimas. Tiktai pažinus Dievo Asmenį, Kṛṣṇą, pažįstami visi transcendentiniai aspektai: sat, cit ir ānanda (amžinybė, žinojimas ir palaima), įkūnijami išbaigto vigrahos (pavidalo).

La Bhagavad-gītā explique également que le Brahman impersonnel est lui aussi subordonné à cette Personne Suprême et complète (brahmaṇo hi pratiṣṭhāham). Le Brahma-sūtra développe cette idée en comparant le Brahman aux rayons du soleil ; il est la lumière irradiant du Seigneur. La réalisation du Brahman impersonnel n’est donc qu’une réalisation incomplète de la Vérité Absolue, tout comme l’est celle du Paramātmā. On verra dans le quinzième chapitre que Dieu, la Personne Suprême, Puruṣottama, Se situe au-delà des deux. La Personne Suprême est dite sac-cid-ānanda-vigraha, ainsi que la décrivent les premiers mots de la Brahma-saṁhitā : īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid-ānanda-vigrahaḥ / anādir ādir govindaḥ sarva-kāraṇa-kāraṇam – « Kṛṣṇa, Govinda, est la cause de toutes les causes. Il est la cause originelle et la forme même de l’éternité, de la connaissance et de la félicité. » Avec le Brahman impersonnel, on réalise Son éternité (sat). Avec le Paramātmā, Sa connaissance et Son éternité (sat-cit). Mais en atteignant la réalisation de la Personne Suprême, Kṛṣṇa, on perçoit d’un coup l’ensemble de Ses attributs spirituels, soit le sat, le cit et l’ānanda (l’éternité, la connaissance et la félicité) dans la forme absolue (vigraha).

Menkos nuovokos žmonėms Aukščiausioji Tiesa atrodo beasmenė. Tačiau visi Vedų raštai liudija, kad Aukščiausioji Tiesa – transcendentinė asmenybė. Nityo nityānāṁ cetanaś cetanānāṁ („Kaṭha Upaniṣada“ 2.2.13). Kaip mes, gyvosios būtybės, esame individualios asmenybės, taip ir Aukščiausioji Absoliuti Tiesa galiausiai yra asmenybė, o Dievo Asmens pažinimas atskleidžia visus Jo išbaigto pavidalo transcendentinius aspektus. Išbaigta visuma nėra beformė. Jei Dievo Asmuo – beformis arba už ką nors menkesnis, tai Jis negali būti išbaigta visuma. Išbaigta visuma privalo apimti visa, kas prieinama mūsų patyrimui, ir tai, kas nepatiriama. Antraip ji nebus išbaigta.

Ceux dont l’intelligence est limitée considèrent la Vérité Suprême comme impersonnelle. Mais Dieu est bien une personne, une personne transcendantale. Toutes les Écritures védiques le confirment. Nityo nityānāṁ cetanaś cetanānām. (Kaṭha Upaniṣad 2.2.13) De même que nous sommes des êtres individuels, dotés d’une personnalité propre, la Vérité Suprême et Absolue est une personne. La réalisation de la Personnalité de Dieu est la plus complète, car elle inclut tous les aspects transcendantaux de la Vérité Absolue, Sa forme y compris. Le Tout complet n’est pas sans forme, car s’Il l’était, s’Il était inférieur à Sa création, Il ne pourrait être le Tout complet qui doit nécessairement comprendre tant ce qui relève de notre expérience que ce qui dépasse notre entendement.

Išbaigtos visumos, Dievo Asmens, galios neribotos (parāsya śaktir vividhaiva śrūyate). „Bhagavad-gītoje“ taip pat aiškinama, kaip Kṛṣṇa veikia panaudodamas Savo skirtingas galias. Reiškinių, arba materialus pasaulis, kuriame gyvename, irgi pats sau išbaigtas, nes dvidešimt keturi pradmenys (jų laikino pasireiškimo rezultatas, sāṅkhyos filosofijos supratimu, ir yra mūsų materiali visata) tobulai pritaikyti tiekti visus būtinus resursus, reikalingus visatai palaikyti ir egzistuoti. Visatoje nėra nei pertekliaus, nei trūkumo. Ši apraiška turi aukščiausios visumos energijos nustatytą egzistavimo trukmę, ir kai baigsis jai skirtas laikas, ji bus sunaikinta pagal tobulą išbaigtos visumos tvarką. Mažiems išbaigtiems vienetams, t.y. gyvosioms esybėms, sudarytos puikiausios sąlygos pažinti visumą, o visi netobulumai matomi dėl nepilno visumos pažinimo. Taigi į „Bhagavad-gītą“ sudėta visa Vedų išmintis.

Ce Tout parfait, Kṛṣṇa, la Personne Suprême, possède de puissantes énergies (parāsya śaktir vividhaiva śrūyate) et la Bhagavad-gītā explique comment Il agit à travers elles. Le monde phénoménal dans lequel nous vivons est aussi complet en lui-même, car d’après la philosophie du sāṅkhya, les vingt-quatre éléments, dont l’univers est une manifestation transitoire, sont assemblés de façon à produire l’ensemble des ressources indispensables à son maintien et à sa subsistance. Rien ne manque, mais rien non plus n’est superflu. Cette manifestation est créée pour un temps déterminé par l’énergie du Tout suprême, puis détruite, toujours selon Son plan parfait. Pour ce qui est des êtres distincts, infimes unités également complètes, il leur est donné toute facilité pour connaître le Tout. S’ils ressentent le moindre manque, c’est à cause de leur connaissance imparfaite du Tout complet. À leur intention, la Bhagavad-gītā renferme la totalité du savoir védique.

Visas Vedų žinojimas yra tobulas ir be klaidų, tai pripažįsta kiekvienas induistas. Pavyzdžiui, karvės mėšlas – gyvulio išmatos; pagal smṛti, Vedų nurodymą, prisilietus prie gyvulio išmatų reikia išsimaudyti, kad apsivalytum. Tačiau karvės mėšlą Vedų raštai laiko valančia priemone. Šiuo atveju galima įžvelgti prieštaravimą, tačiau šį nurodymą turime pripažinti, nes taip sako Vedos, ir mes neapsiriksime. Šiuolaikinis mokslas iš tiesų įrodė, kad karvės mėšlas pasižymi antiseptinėmis savybėmis. Taigi Vedų žinojimas tobulas, nes yra aukščiau bet kokių abejonių ir klaidų, o „Bhagavad- gītā“ – tai viso Vedų žinojimo esmė.

La connaissance védique est complète, infaillible, et les hindous la reconnaissent comme telle. Un exemple peut nous aider à mieux comprendre ce point : d’après les préceptes védiques, la smṛti, quiconque touche aux excréments d’animaux doit immédiatement se purifier par un bain. Or, ces mêmes Écritures considèrent la bouse de vache comme un agent purificateur. Cela peut sembler pour le moins contradictoire, mais on l’accepte pourtant car on est assuré en suivant leur enseignement de ne pas se tromper. Or, il se trouve justement que la science moderne a démontré les vertus antiseptiques de la bouse de vache. Ainsi le savoir védique – dont la Bhagavad-gītā constitue l’essence – est-il parfait, car il se situe au-delà de l’erreur et de l’incertitude.

Vedų žinojimas įgyjamas ne tyrinėjimo būdu. Mūsų tiriamasis darbas netobulas, nes atliekamas netobulomis juslėmis. Mes turime perimti tobulą žinojimą, kuris, „Bhagavad-gītos“ tvirtinimu, perduodamas mums per paramparą (mokinių seką). Jį įgyti reikia iš patikimo šaltinio – asmenybės, kuri priklauso paramparai, prasidedančiai aukščiausiu dvasiniu mokytoju, Pačiu Viešpačiu, iš kurio žinojimas keliauja dvasinių mokytojų seka. Arjuna, Viešpaties Śrī Kṛṣṇos mokinys, sutinka su visais savo mokytojo žodžiais nesiginčydamas. Negalima dalį „Bhagavad-gītos“ teiginių pripažinti, o dalį atmesti. „Bhagavad-gītą“ reikia priimti jos neinterpretuojant, nebraukant ir be savavališkų pataisymų. Gītą reikia laikyti tobuliausiai Vedų žinojimą perteikiančiu veikalu. Vedų žinojimas yra gautas iš transcendentinių šaltinių, pirmąjį jų žodį ištarė Pats Viešpats. Viešpaties žodžiai – apauruṣeya, t.y. jie skiriasi nuo materialaus pasaulio gyventojo, turinčio keturias ydas, žodžių. Pirma jo yda – jis būtinai klysta. Antra – iliuzija neišvengiamai jam daro įtaką, trečia – jis linkęs apgaudinėti kitus, ketvirta – jis ribojamas netobulų juslių. Neatsikračius šių keturių netobulumų, neįmanoma perduoti tobulos informacijos, kurią suteikia visa apimantis žinojimas.

Cette connaissance n’est pas le fruit d’une simple recherche, car une recherche est toujours imparfaite puisque effectuée avec des sens imparfaits. Cette connaissance parfaite, dit la Bhagavad-gītā, nous vient d’une filiation de maîtres spirituels (paramparā), dont le premier chaînon est le maître suprême, le Seigneur Lui-même. C’est donc de cette façon que nous aussi devons la recevoir, à l’imitation d’Arjuna qui accueillit dans sa totalité, sans discuter, l’enseignement de Śrī Kṛṣṇa. Il ne s’agit pas d’accepter une partie de la Bhagavad-gītā et d’en rejeter une autre. Non. On doit recevoir ce message sans l’interpréter, sans rien supprimer, sans rien ajouter. Nous devons voir en ce texte sacré la plus parfaite expression du savoir védique, savoir d’origine transcendantale puisque le Seigneur Lui-même fut le premier à l’énoncer. Les paroles du Seigneur sont apauruṣeya, c’est-à-dire qu’on ne peut les comparer à celles des hommes conditionnés par la matière, assujettis à quatre imperfections majeures qui les empêchent de délivrer une connaissance parfaite et totale. Ces imperfections consistent à : 1) commettre des erreurs, 2) être victime de l’illusion, 3) avoir tendance à tromper autrui, 4) posséder des sens imparfaits.

Vedų žinojimą perteikė ne tokios netobulos gyvosios esybės. Tas žinojimas buvo perkeltas į pirmosios sukurtos gyvosios būtybės, Brahmos, širdį, o Brahmā savo ruožtu jį paskleidė sūnums bei mokiniams tokį, kokį gavo iš Viešpaties. Viešpats yra pūrṇam – absoliučiai tobulas, ir Jam materialios gamtos dėsniai negali daryti jokios įtakos. Todėl žmogui turėtų pakakti išminties suprasti, kad Viešpats – vienintelis viso to, kas yra visatoje, savininkas, pirminis kūrėjas, sukūręs ir Brahmą. Vienuoliktame skyriuje į Viešpatį kreipiamasi žodžiu prapitāmaha, nes žodžiu pitāmaha – prosenis, kreipiamasi į Jo sukurtąjį Brahmą. Taigi mums nepriklauso niekas, galime imti tiktai tuos daiktus, kuriuos Viešpats skiria mums kaip mūsų pragyvenimui skirtą dalį.

Le savoir védique n’a pas été transmis par des êtres soumis à ces imperfections. Brahmā, le premier être créé, le reçut d’abord en son cœur, puis le communiqua à ses fils et disciples tel qu’il lui fut donné par le Seigneur. Dieu, étant pūrṇam, « absolument parfait », ne peut tomber sous le coup des lois de la nature matérielle. Aussi devons-nous faire preuve de suffisamment d’intelligence pour comprendre qu’Il est le créateur originel – Celui qui créa même Brahmā – et l’unique possesseur de tout ce qui existe dans l’univers. Dans le onzième chapitre, le Seigneur est appelé prapitāmaha, car Il est le créateur de Brahmā que l’on nomme pitāmaha (l’aïeul). Nous ne devons donc pas nous proclamer propriétaires de quoi que ce soit et devons nous contenter de la part qui nous est assignée par le Seigneur pour subvenir à nos besoins.

Yra daug pavyzdžių, kaip mes turėtume naudotis tuo, ką mums skiria Viešpats. Apie tai taip pat pasakojama „Bhagavad-gītoje“. Iš pradžių Arjuna nutarė, kad Kurukṣetros mūšyje jam kautis nedera. Toks buvo jo savarankiškas sprendimas. Arjuna pareiškė Viešpačiui negalėsiąs džiaugtis karalyste, įgyta giminaičių kraujo kaina. Toks sprendimas buvo padiktuotas kūno, nes kūną jis laikė pačiu savimi, o tuos, kurie susiję su kūnu – savo broliais, sūnėnais, pusbroliais, seneliais ir t.t. Vadinasi, jis norėjo patenkinti savo kūniškus poreikius. Viešpats paskelbė „Bhagavad-gītą“, norėdamas pakeisti tokį Arjunos požiūrį. Galų gale Arjuna ryžosi kovoti vadovaujamas Viešpaties; jis tarė: kariṣye vacanaṁ tava – „Nuo šiol veiksiu paklusdamas Tavo žodžiui.“

La Bhagavad-gītā nous apprend de quelle façon utiliser cette part qui nous est dévolue. Avant que la bataille ne commence, Arjuna, de son propre chef, décide de ne pas combattre car il lui serait impossible de jouir d’un royaume conquis au prix de la vie des siens. Cette décision repose sur son identification au corps et son désir de répondre à ses demandes. Il s’identifie à son enveloppe charnelle et considère que ceux qui s’y rattachent sont ses frères, ses beaux-frères, ses neveux, ses aïeux, etc. C’est pourquoi, afin de modifier sa façon de voir les choses, le Seigneur lui énonce la Bhagavad-gītā. Et finalement Arjuna décide de combattre suivant Ses directives : kariṣye vacanaṁ tava – « J’agirai selon Tes instructions. »

Žmonės materialiame pasaulyje turėtų gyventi ne tam, kad rietųsi kaip katės ir šunys. Žmonėms turi pakakti išminties, kad jie suprastų žmogaus gyvenimo svarbą ir nesielgtų kaip paprasti gyvūnai. Žmogus privalo suvokti savo gyvenimo tikslą, o kaip tai padaryti, byloja visi Vedų raštai, kurių esmė išdėstyta „Bhagavad-gītoje“. Vedų raštai skirti žmonėms, o ne gyvūnams. Žudydami vienas kitą, gyvūnai neužsitraukia nuodėmės, bet jei žmogus, pataikaudamas savo nekontroliuojamiems pomėgiams, nužudo gyvūną, jis privalo atsakyti už gamtos dėsnių laužymą. „Bhagavad-gītoje“ išsamiai paaiškinta, kad veikla yra trijų rūšių ir atitinka tris gamtos guṇas: dorybę, aistrą ir neišmanymą. Maistas irgi yra trijų rūšių: dorybės, aistros ir neišmanymo guṇų. Apie tai plačiai rašoma „Bhagavad-gītoje“, ir jeigu mes tinkamai pasinaudosime jos patarimais, tai visas mūsų gyvenimas taps švaresnis ir galop įstengsime pasiekti buveinę, slypinčią anapus materialaus dangaus (yad gatvā na nivartate tad dhāma paramaṁ mama).

Les hommes ne doivent pas passer leur vie à se quereller comme chiens et chats. Ils doivent user de leur intelligence pour réaliser l’importance de la forme humaine et ne pas se comporter comme des animaux. L’être humain doit saisir le véritable sens de la vie, ainsi que l’indiquent les Écritures védiques et en particulier la Bhagavad-gītā qui en est l’essence. Ces écrits s’adressent aux hommes, non aux bêtes. Un animal peut en tuer un autre sans qu’il soit question de péché. Mais qu’un homme, par simple gourmandise, tue un animal et il se rend coupable de violation d’une des lois de la nature. La Gītā explique clairement que chacun agit et se nourrit en fonction des divers modes d’influence de la nature ; elle décrit en outre les actes et les aliments correspondant à la vertu, la passion et l’ignorance. Si nous tirons parti de tels enseignements, notre vie entière sera purifiée et nous pourrons dès lors atteindre l’ultime destination, au-delà de l’univers matériel temporaire, en un lieu appelé sanātana-dhāma, le royaume spirituel éternel (yad gatvā na nivartante tad dhāma paramaṁ mama).

Ta buveinė – amžinas, t.y. sanātana, dvasinis dangus. Mes matome, kad viskas materialiame pasaulyje laikina: atsiranda, kurį laiką egzistuoja, sukuria tam tikrus šalutinius produktus, vysta ir galiausiai išnyksta. Toks jau materialaus pasaulio dėsnis, ar imtume pavyzdžiu kūną, ar vaisių, ar dar ką nors. Tačiau turime žinių ir apie kitą pasaulį, esantį anapus šio, laikinojo. Tą pasaulį sudaro visiškai kitokia gamta, jis yra sanātana, amžinas. Vienuoliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje ir jīva, ir Viešpats taip pat apibūdinami kaip amžini, sanātana. Mes glaudžiai susiję su Viešpačiu, o kadangi sanātana-dhāma, t.y. dangus, sanātana Aukščiausiasis Dievo Asmuo bei sanātana gyvosios esybės kokybiškai nesiskiria, tai pagrindinis „Bhagavad- gītos“ tikslas yra atgaivinti mūsų sanātana veiklą, sanātana-dharmą – gyvosios esybės amžiną užsiėmimą. Laikinai mes atliekame tam tikrą veiklą, kurią galime išgryninti, jeigu atsisakę laikinos veiklos pradėsime veikti pagal Aukščiausio Viešpaties nurodymus. Tokia tyro gyvenimo esmė.

Les lois du monde matériel veulent que tout naisse, subsiste quelque temps, se reproduise, dépérisse puis disparaisse. Nul corps n’y échappe, qu’il soit humain, animal ou végétal. Mais nous savons qu’au-delà de ce monde éphémère s’en trouve un autre de nature éternelle (sanātana). Le Seigneur et les jīvas sont d’ailleurs également décrits dans le onzième chapitre, comme étant sanātanas.

Du fait que le monde spirituel, la Personne Suprême et les êtres vivants sont tous de nature sanātana, une relation intime nous unit au Seigneur. La Bhagavad-gītā a pour but de nous aider à recouvrer notre fonction éternelle, le sanātana-dharma. Nous nous livrons pour le moment à des occupations temporelles de toutes sortes. Or, pour mener une vie pure, il nous faut purifier nos actes en délaissant ce qui est temporaire et en accomplissant ce qui est prescrit par le Seigneur Suprême.

Ir Aukščiausiasis Viešpats, ir Jo transcendentinė buveinė, ir visos gyvosios esybės yra sanātana, o gyvųjų esybių susijungimas su Viešpačiu Jo sanātana buveinėje – žmogaus būties tobulumas. Viešpats labai maloningas gyvosioms esybėms, nes jos – Jo vaikai. Viešpats Kṛṣṇa garsiai paskelbia „Bhagavad-gītoje“: sarva-yoniṣu . . . ahaṁ bīja-pradaḥ pitā – „Aš esu visų tėvas“. Žinoma, egzistuoja įvairių tipų gyvosios esybės, įvairi jų karma, bet cituotame posme Viešpats tvirtina esąs visų jų tėvas. Todėl Viešpats nužengia į žemę, kad padėtų puolusioms sąlygotoms sieloms pasitaisyti ir pakviestų jas atgal į amžiną sanātana dangų, kad sanātana gyvosios esybės atgautų savo amžiną, sanātana padėtį ir amžinai bendrautų su Viešpačiu. Siekdamas išgelbėti sąlygotas sielas Viešpats nužengia įvairiomis Savo inkarnacijomis arba atsiunčia Savo artimus tarnus kaip Savo sūnus, palydovus, ācāryas.

Kṛṣṇa, Sa demeure absolue, les entités vivantes, sont tous sanātanas, et l’union des êtres et du Seigneur Suprême dans la demeure sanātana correspond à la perfection de la vie humaine. Le Seigneur est très bon envers les êtres vivants parce qu’ils sont Ses fils. Dans la Bhagavad-gītā, Kṛṣṇa déclare : sarva-yoniṣu [...] ahaṁ bīja-pradaḥ pitā – « Je suis le père de tous les êtres. »

Évidemment, il existe une multitude d’entités vivantes en raison de la variété de leur karma, mais Kṛṣṇa n’en demeure pas moins le père de toutes. Il descend en ce monde afin de rappeler à Lui les âmes déchues conditionnées par la matière et les ramener dans leur demeure éternelle où elles retrouvent leur fonction sanātana en la compagnie éternelle du Seigneur. Pour sauver ces âmes, Kṛṣṇa vient Lui-même dans Sa forme originelle ou en diverses autres formes, ou bien dépêche Ses serviteurs intimes – dans le rôle de Son fils, par exemple – ou Ses compagnons, Ses représentants qualifiés, les ācāryas.

Todėl sanātana-dharma nėra kažkoks sektantiškas religinis judėjimas. Tai amžinų gyvųjų esybių amžinos pareigos amžino Aukščiausiojo Viešpaties atžvilgiu. Sanātana-dharma, kaip jau minėjome anksčiau, nurodo amžiną gyvosios esybės veiklą. Śrīpāda Rāmānujācārya žodį sanātana aiškina taip: „tai, kas neturi nei pradžios, nei pabaigos“. Tad kai mes kalbame apie sanātana-dharmą, pasikliaudami Śrīpādos Rāmānujācāryos autoritetu patikėkime, kad ji neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Ainsi, le sanātana-dharma ne désigne pas une religion sectaire, mais la fonction éternelle de chaque être en relation avec le Seigneur. Śrīpāda Rāmānujācārya donne du mot sanātana la définition suivante : « Ce qui n’a ni commencement ni fin ». C’est en ces termes, en se basant sur l’autorité de ce grand sage, que nous en parlerons nous aussi.

Žodis religija turi kiek kitokią reikšmę, negu sanātana-dharma. Religija išreiškia tikėjimo idėją, o tikėjimas gali kisti. Galime įtikėti vieną kurį procesą, vėliau patikėti kažkuo kitu, tačiau sanātana-dharma nurodo veiklą, kurios neįmanoma pakeisti. Kaip negalima, pavyzdžiui, atsieti šilumą nuo ugnies, o skystumą nuo vandens, lygiai taip amžina gyvoji esybė yra neatsiejama nuo savo amžinų pareigų. Sanātana-dharma – amžina gyvosios esybės savasties dalis. Taigi kalbėdami apie sanātana-dharmą, turime pasikliauti Śrīpados Rāmānujācāryos autoritetu ir neabejoti, kad ji neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai, kas neprasideda ir nesibaigia, negali būti ribota, nes begalybės neįmanoma įsprausti į jokius rėmus. Kokio nors sektantiško tikėjimo išpažinėjas gali palaikyti sanātana-dharmą irgi ribota, tačiau įsigilinę į dalyko esmę ir pažvelgę į šią problemą šiuolaikinio mokslo požiūriu pamatysime, jog sanātana-dharma – tai viso pasaulio žmonių, teisingiau, visų gyvųjų visatos esybių reikalas.

Par ailleurs, le mot français « religion » n’a pas exactement le même sens que sanātana-dharma, car il comporte l’idée d’une foi – et une foi peut changer. On peut appartenir à une certaine confession, puis l’abandonner pour en adopter une autre. Or, le sanātana-dharma, par définition, est immuable. On ne peut enlever à l’âme sa fonction éternelle, pas plus que sa liquidité à l’eau ou que sa chaleur au feu. Le sanātana-dharma est inhérent à l’être, éternellement. Nous acceptons la définition de Śrīpāda Rāmānujācārya, selon laquelle il n’a ni début ni fin. Il ne peut donc être sectaire, puisqu’il ne connaît aucune limite. Ceux qui se rangent derrière une croyance sectaire feront l’erreur de croire que le sanātana-dharma l’est aussi. Mais en réfléchissant profondément à la question, à la lumière de la science moderne, on réalisera que le sanātana-dharma est l’affaire de tous les êtres – non seulement l’affaire de toute l’humanité de cette planète, mais celle de tous les êtres de l’univers entier.

Religinio tikėjimo, neturinčio ryšio su sanātana, ištakas galima atsekti žmonijos istorijos metraščiuose, tačiau sanātana-dharmos istorija neturi pradžios, nes ji – amžina gyvųjų esybių dalis. O kalbėdamos apie gyvąsias esybes, autoritetingos śastros tvirtina, kad gyvosios esybės nei gimsta, nei miršta. Gītoje teigiama, kad gyvoji esybė niekada negimsta ir niekada nemiršta, yra amžina ir nesunaikinama, o kai suyra jos laikinas materialus kūnas, ji pati gyvena toliau. Palietę sanātana-dharmos koncepciją, pamėginkime išsiaiškinti religijos sąvoką šio sanskrito žodžio šaknies pagrindu. Dharma yra tai, kas neatsiejama nuo tam tikro objekto. Šviesa ir šiluma – neatsiejamos nuo ugnies. Be šviesos ir šilumos žodis „ugnis“ netenka prasmės. Analogiškai turėtume aiškintis, kas esmingiausia gyvojoje būtybėje, kokia savybė yra neatskiriama jos dalis. Toji neatskiriama dalis, amžina savybė – tai jos amžinoji religija.

Il est possible de retrouver l’origine historique de toutes les religions, mais pas celle du sanātana-dharma, car il est pour chacun une réalité éternelle et immanente. Les Écritures révélées (śāstras) n’affirment-elles pas que l’être n’est astreint ni à la naissance ni à la mort ? L’âme ne naît ni ne meurt, dit la Bhagavad-gītā ; éternelle et indestructible, elle survit à la mort du corps matériel temporaire.

La racine sanskrite du mot sanātana-dharma peut nous aider à comprendre ce qu’est vraiment la religion. Le mot dharma désigne la nature intrinsèque d’un objet donné. Chaleur et lumière, par exemple, ne peuvent être dissociées du feu ; sans elles, le mot « feu » n’a plus aucun sens. Ainsi devons-nous découvrir la qualité essentielle de l’être, qualité qui toujours l’accompagne et constitue sa nature éternelle. Cette nature éternelle est sa religion éternelle.

Kai Sanātana Gosvāmis paklausė Śrī Caitanyos Mahāprabhu apie kiekvienos gyvosios būtybės svarūpą, Viešpats atsakė, kad gyvosios būtybės svarūpa, t.y. prigimtinis būvis – tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Paanalizavę šį Viešpaties Caitanyos teiginį, tuojau pat pastebėsime, jog visos gyvosios būtybės nuolatos viena kitai tarnauja. Gyvoji būtybė tarnauja įvairiais būdais ir taip semiasi gyvenimo džiaugsmo. Pavyzdžiui, menkiau išsivystę gyvūnai tarnauja žmonėms kaip tarnas savo šeimininkui. A tarnauja šeimininkui B, B tarnauja šeimininkui C, C – šeimininkui D ir t.t. Analogiškai, draugas tarnauja draugui, motina – sūnui, žmona – vyrui, vyras – žmonai ir pan. Jei ir toliau analizuosime ta kryptimi, paaiškės, kad gyvųjų būtybių visuomenėje visi be išimties tarnauja. Politinis veikėjas, skelbdamas savo manifestą visuomenei, siekia įtikinti ją savo sugebėjimu tarnauti. Manydami, kad politikas deramai pasitarnaus visuomenei, rinkėjai atiduoda jam savo balsus. Paklusdamas amžinam amžinos gyvosios būtybės poreikiui tarnauti, parduotuvės savininkas tarnauja pirkėjui, amatininkas – kapitalistui, kapitalistas – šeimai, o šeima – valstybei. Taigi, matome, kad nė viena gyvoji būtybė neišvengia tarnavimo kitai gyvajai būtybei, tad galima drąsiai daryti išvadą, kad tarnystė neatskiriamai susijusi su gyvąja būtybe, yra jos amžinoji religija.

Lorsque Sanātana Gosvāmī s’enquit auprès de Caitanya Mahāprabhu de la svarūpa, la condition intrinsèque de l’être vivant, celui-ci répondit que sa nature essentielle est de servir Dieu, la Personne Suprême. On voit sans peine, à la lumière de cette affirmation, que chaque être en sert un autre. C’est ainsi qu’il jouit de la vie. L’animal sert l’homme, comme un serviteur son maître. A sert B, qui sert C, lequel à son tour sert D, etc. L’ami sert l’ami, la mère son fils, l’épouse son mari et le mari sa femme... Tous les êtres vivants, sans exception, sont impliqués dans le service d’autrui. Lorsqu’un politicien présente son programme, c’est pour convaincre l’électorat de son aptitude à le servir. Et c’est dans l’espoir de recevoir ses précieux services que les électeurs lui accorderont leur suffrage. Le marchand sert ses clients, l’artisan sert l’homme d’affaires, l’homme d’affaires sert sa famille, laquelle à son tour sert l’État. Il y a, par conséquent, d’une façon ou d’une autre, une tendance naturelle et éternelle en chaque être qui l’incite à servir. Nul n’y échappe. Aussi peut-on dire en guise de conclusion que cette attitude de service est inhérente à l’être vivant, qu’elle constitue sa religion éternelle.

Nepaisant to, žmonės, priklausomai nuo laiko ir aplinkybių, teigia priklausą kokiam nors tikėjimui ir skelbiasi esą induistai, musulmonai, krikščionys, budistai ar dar kokios kitos sektos atstovai, nors šie įvardijimai su sanātana-dharma neturi nieko bendro. Induistas gali pakeisti savo tikėjimą ir tapti musulmonu, musulmonas – atsiversti į induizmą, krikščionis taip pat gali pakeisti savo tikėjimą ir pan. Tačiau tikėjimo pakeitimas neatšaukia gyvosios būtybės amžinos paskirties tarnauti kitiems. Ir induistas, ir musulmonas, ir krikščionis bet kokiomis aplinkybėmis yra kažkieno tarnas. Todėl išpažinti tam tikrą tikėjimą – dar nereiškia išpažinti ir savo sanātana- dharmą. Sanātana-dharma yra tarnystė.

Pourtant, suivant les circonstances, l’époque et le lieu, les hommes professent une foi particulière (christianisme, hindouisme, islamisme, bouddhisme ou autre). Mais de telles désignations n’ont rien à voir avec le sanātana-dharma. Un hindou peut fort bien se convertir à l’islam, un musulman à l’hindouisme, ou un chrétien à telle ou telle autre religion sans que jamais ces changements n’affectent leur disposition éternelle à servir autrui. Le chrétien, l’hindou, le musulman seront toujours les serviteurs de quelqu’un. Professer le sanātana-dharma ne signifie donc pas épouser une confession religieuse particulière. Non. Professer le sanātana-dharma signifie servir, tout simplement.

Iš tikrųjų su Aukščiausiuoju Viešpačiu mus sieja tarnystė. Aukščiausiasis Viešpats – aukščiausias besimėgaujantis subjektas, o mes, gyvosios esybės, esame Jo tarnai. Mes sukurti Jo džiaugsmui ir patys tampame laimingi, jeigu prisijungiame prie Aukščiausiojo Dievo Asmens amžino džiaugsmo akto. Kitaip laimės nepatirsime. Negalime būti laimingi atsiskyrę nuo Viešpaties, lygiai kaip ir bet kuri kūno dalis, atskirta nuo skrandžio, negali justi pasitenkinimo. Gyvoji būtybė negali būti laiminga, jei ji netarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui su transcendentine meile.

En vérité, c’est une relation de service qui nous lie au Seigneur. Dieu est le bénéficiaire suprême, et nous sommes Ses serviteurs. Nous sommes créés pour Son plaisir. Aussi devons-nous concourir à Sa félicité éternelle pour connaître le bonheur. Nous ne saurions être heureux sans Lui, à l’instar des différentes parties du corps qui ne peuvent obtenir une quelconque satisfaction quand elles se refusent à contenter l’estomac. Il est impossible d’être heureux sans servir le Seigneur Suprême dans l’amour et la transcendance.

„Bhagavad-gītoje“ nepritariama įvairiausių pusdievių garbinimui bei tarnavimui jiems. Septinto skyriaus dvidešimtame posme teigiama:

La Bhagavad-gītā réprouve le service ou l’adoration des devas. On peut lire à ce propos dans le septième chapitre, verset vingt :

kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ
prapadyante ’nya-devatāḥ
taṁ taṁ niyamam āsthāya
prakṛtyā niyatāḥ svayā
kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ
prapadyante ’nya-devatāḥ
taṁ taṁ niyamam āsthāya
prakṛtyā niyatāḥ svayā

„Tie, kurių intelektą pasiglemžė materialūs troškimai, atsiduoda pusdieviams ir laikosi tam tikrų, jų prigimtį atitinkančių garbinimo taisyklių.“ Cituotame posme paprastai ir aiškiai pasakyta, jog tie, kuriuos valdo geismas, garbina pusdievius, o ne Aukščiausiąjį Viešpatį Kṛṣṇą. Vardą Kṛṣṇa mes vartojame ne kažkokia sektantiška prasme: kṛṣṇa – tai „aukščiausioji palaima“. Aukščiausiasis Viešpats, pasak śastrų, yra visos palaimos šaltinis ir lobynas. Visi trokštame malonumų. Ānanda-mayo ‘bhyāsāt („Vedānta-sūtra“ 1.1.12). Kaip ir Viešpats, gyvosios esybės turi pilnavertę sąmonę, todėl siekia laimės. Viešpats amžinai laimingas, ir jei gyvosios esybės bendrauja su Viešpačiu, Jam talkininkauja ir su Juo draugauja, tuomet ir jos patiria laimę.

« Ceux dont l’intelligence a été ravie par les désirs matériels s’abandonnent aux devas et suivent les divers rites cultuels correspondant à leur nature propre. » Il est dit ici sans détours que les hommes sont incités par la convoitise à rendre un culte aux devas plutôt qu’à Kṛṣṇa, le Seigneur Suprême. Encore une fois, précisons que notre usage du nom de Kṛṣṇa n’implique rien de sectaire ; kṛṣṇa signifie « la plus haute joie », et les Écritures confirment que le Seigneur Suprême est le réservoir de toute joie : Ānanda-mayo ’bhyāsāt (Vedānta-sūtra 1.1.12).

Les êtres distincts, à l’image du Seigneur, sont pleinement conscients et recherchent tous le bonheur. La Personne Suprême jouissant d’un bonheur éternel, les êtres distincts connaîtront un bonheur identique s’ils Le servent et vivent en Sa compagnie.

Į šį mirtingąjį pasaulį Viešpats nužengia, kad parodytų Savo kupinas džiaugsmo pramogas Vṛndāvanoje. Kai Viešpats Śrī Kṛṣṇa buvo Vṛndāvanoje, džiugesiu spinduliavo visa Jo veikla: draugystė su piemenukais, meilė piemenaitėms, Vṛṇdāvanos gyventojams ir karvėms. Visų iki vieno Vṛndāvanos gyventojų mintis valdė tik Kṛṣṇa. Kṛṣṇa net Savo tėvą Nandą Mahārāją atkalbėjo garbinti pusdievį Indrą, nes norėjo parodyti žmonėms, kad nėra jokio reikalo garbinti pusdievius. Žmonės turi garbinti tik Aukščiausiąjį Viešpatį, nes galutinis jų tikslas – sugrįžti į Jo buveinę.

Le Seigneur descend en ce monde mortel pour y dévoiler Ses joyeux divertissements. Quand Il vivait à Vṛndāvana avec Ses amis pâtres et pastourelles, parmi les vaches et les villageois qui tous ne vivaient que pour Lui, chacune de Ses activités était empreinte de félicité.

Viešpaties Śrī Kṛṣṇos buveinė aprašyta „Bhagavad-gītos“ penkiolikto skyriaus šeštame posme:

Un jour, Kṛṣṇa dissuada Son père Nanda Mahārāja d’offrir un culte au deva Indra, car Il voulut instituer le fait qu’il n’est pas nécessaire d’adorer les devas. Seul le Seigneur Suprême doit être adoré puisque le but ultime de l’existence est de retourner auprès de Lui, en Sa demeure, demeure que la Bhagavad-gītā décrit au verset six du chapitre quinze :

na tad bhāsayate sūryo
na śaśāṅko na pāvakaḥ
yad gatvā na nivartante
tad dhāma paramaṁ mama
na tad bhāsayate sūryo
na śaśāṅko na pāvakaḥ
yad gatvā na nivartante
tad dhāma paramaṁ mama

„Mano aukščiausiosios buveinės neapšviečia nei saulė, nei mėnuo. Nereikia jai nei ugnies, nei elektros šviesos. Kas ją pasiekia, tas jau niekada nebesugrįžta į šį materialųjį pasaulį.“

« Ce royaume suprême, le Mien, ni le soleil ni la lune, ni le feu ou l’électricité ne l’éclairent. Pour qui l’atteint, il n’est point de retour en ce monde. »

Šis posmas aprašo amžinąjį dangų. Žinoma, dangų mes suvokiame materialiai ir neįsivaizduojame jo be saulės, mėnulio, žvaigždžių ir t.t., bet šiuo posmu Viešpats teigia, jog amžiname danguje nereikalinga nei saulė, nei mėnulis, nei elektra, nei ugnis ar koks kitas šviesos šaltinis, nes dvasinį dangų apšviečia brahmajyoti – iš Aukščiausiojo Viešpaties sklindantys spinduliai. Su didžiausiu vargu mėginame pasiekti kitas planetas, tačiau suvokti Aukščiausiojo Viešpaties buveinę yra visiškai nesunku. Ji vadinasi Goloka, ir yra gražiai aprašyta „Brahma-saṁhitoje“ (5.37): goloka eva nivasaty akhilātma-bhūtaḥ. Viešpats amžinai gyvena Savo buveinėje Golokoje, tačiau priartėti prie Jo galime jau šiame pasaulyje, juk būtent tam Viešpats ir apsireiškia mums Savo tikruoju sac-cid-ānanda-vigrahos pavidalu. Jam apsireiškus šiuo pavidalu, mums jau nebereikia spėlioti, kaip Jis atrodo. Viešpats nužengia į žemę kaip Śyāmasundara – pasirodo toks, koks yra iš tikrųjų, kad padarytų galą visokiems prasimanymams apie Jį. Deja, menkos nuovokos žmonės išjuokia Jį, nes Jis ateina tarsi būtų vienas iš mūsų ir elgiasi kaip žmogus. Tačiau tai ne pagrindas laikyti Viešpatį vienu iš mūsų. Tik Savo visagalybės dėka Viešpats pasirodo mums Savo tikruoju pavidalu ir apreiškia Savo pramogas, kurios tiksliai atkartoja Jo buveinėje vykstančias pramogas.

Ce verset nous dépeint le ciel éternel. Bien sûr, nous avons une conception matérielle du ciel, nous ne pouvons concevoir que celui que nous voyons, avec son soleil, sa lune, ses étoiles... Mais Kṛṣṇa affirme ici que le ciel éternel, le monde spirituel, n’a besoin ni du soleil, ni de la lune, de l’électricité, du feu ou de quelque autre énergie lumineuse pour l’éclairer, car il est illuminé par le brahma-jyotir, l’éclatante radiance qui émane de Son corps. Dire que nous peinons pour atteindre d’autres planètes, alors qu’il est si facile de concevoir la planète du Seigneur. On l’appelle Goloka et la Brahma-saṁhitā (5.37) la décrit de fort belle manière : goloka eva nivasaty akhilātma-bhūtaḥ.

Bien que le Seigneur réside éternellement dans Son royaume de Goloka, nous pouvons L’approcher, et pour nous y aider Il manifeste au monde Sa forme réelle, sac-cid-ānanda-vigraha. Il nous évite de nous perdre en conjectures sur ce que peut être Son apparence, en Se montrant à nous tel qu’Il est dans Sa forme de Śyāmasundara. Hélas, quand Il vient à nous semblable à un humain, qu’Il Se divertit en notre compagnie, les sots Le dénigrent. Sa descente en ce monde ne devrait pourtant pas nous amener à Le prendre pour un homme ordinaire. C’est grâce à Sa toute-puissance qu’Il nous révèle Sa forme véritable et nous montre Ses divertissements, les mêmes que ceux auxquels Il Se livre dans Son royaume.

Akinančiame dvasinio dangaus spindesyje plaukioja nesuskaičiuojama daugybė planetų. Brahmajyoti šviesa sklinda iš aukščiausios buveinės – Kṛṣṇalokos, o toje šviesoje plauko nematerialios ānanda-maya, cin-maya planetos. Viešpats nurodo: na tad bhāsayate sūryo na śaśāṅko na pāvakaḥ/ yad gatvā na nivartante tad dhāma paramaṁ mama. Pasiekusiam dvasinį dangų nebereikia grįžti atgal į materialų pasaulį. Materialiame danguje, net jeigu mes nukeliautume į aukščiausią planetą (Brahmaloką), o ką jau kalbėti apie Mėnulį, atrasime tas pačias gyvenimo sąlygas: gimimą, mirtį, ligas bei senatvę. Nėra tokios planetos materialiame pasaulyje, kurioje negaliotų šie keturi materialios būties dėsniai.

Du royaume divin, Kṛṣṇaloka ou Goloka, émane le brahmajyoti, l’éblouissante lumière du monde transcendantal où baignent les planètes spirituelles de nature ānanda-maya et cin-maya. Le Seigneur affirme que « quiconque atteint le monde spirituel ne revient jamais plus dans l’univers matériel » – na tad bhāsayate sūryo na śaśāṅko na pāvakaḥ / yad gatvā na nivartante tad dhāma paramaṁ mama. Dans le monde matériel, même si nous atteignons la plus haute planète (Brahmaloka) – que dire donc de la lune –, nous retrouvons les contingences propres aux planètes matérielles, à savoir la naissance, la maladie, la vieillesse et la mort.

Gyvosios esybės keliauja iš vienos planetos į kitą, bet tai nereiškia, kad mes galime nuvykti į bet kokią mums patikusią planetą mechaninėmis priemonėmis. Jeigu mes norime patekti į kitas planetas, tam yra specialus metodas. Apie tai irgi kalbama: yānti deva-vratā devān pitṝn yānti pitṛ- vratāḥ. Tarpplanetinei kelionei įgyvendinti nereikia jokių mechaninių priemonių. Gītā moko: yānti devā-vratā devān. Mėnulis, Saulė bei aukštesniosios planetos vadinamos „Svargaloka“. Planetos yra trijų skirtingų lygių: aukštesnės, vidurinės ir žemesnės. Žemė priklauso vidurinių planetų sistemai. „Bhagavad-gītā“ mums nurodo, kad patekti į aukštesnių planetų sistemas (Devalokas) galima pasinaudojus labai paprasta formule: yānti deva- vratā devān. Pakanka garbinti norimoje planetoje viešpataujantį pusdievį, ir kelias į Mėnulį, Saulę ar bet kurią aukštesniąją planetų sistemą – atviras.

S’ils le désirent, les êtres vivants peuvent voyager d’une planète à l’autre, mais cela ne peut être accompli par des moyens mécaniques. Le processus est donné dans la Gītā : yānti deva-vratā devān pitṝn yānti pitṛ-vratāḥ. Les Écritures védiques nous apprennent que notre univers se divise en trois systèmes planétaires : le supérieur, l’intermédiaire et l’inférieur. Le soleil et la lune appartiennent au premier, la terre au second. Donc, pour atteindre les planètes supérieures (Devaloka ou Svargaloka), que ce soit la lune, le soleil ou autre, il suffit de rendre un culte au deva qui régit chacune d’elles.

Vis dėlto „Bhagavad-gītā“ nepataria keliauti į jokią materialaus pasaulio planetą, kadangi pasinaudoję kokiu nors mechaniniu įtaisu, kelionėje užtrukę keturiasdešimt tūkstančių metų (kas gi nugyvens tokį amžių?) ir patekę į aukščiausią iš jų – Brahmaloką, susidursime su tomis pačiomis materialaus pasaulio bėdomis: gimimu, mirtimi, ligomis bei senatve. Bet tas, kuris siekia patekti į aukštesniąją planetą Kṛṣṇaloką ar bet kurią kitą dvasinio dangaus planetą, nepatirs tokių materialių sunkumų. Viena iš dvasinio dangaus planetų yra aukščiausia, ji vadinasi Goloka Vṛndāvana. Tai – pirminė planeta pirminio Aukščiausiojo Dievo Asmens Śrī Kṛṣṇos buveinėje. Apie tai pasakojama „Bhagavad-gītoje“, iš jos sužinome, kaip ištrūkti iš materialaus pasaulio ir pradėti tikrai palaimingą gyvenimą dvasiniame danguje.

La Bhagavad-gītā toutefois nous déconseille d’agir ainsi car quand bien même atteindrait-on la plus haute, Brahmaloka – voyage qui par des moyens mécaniques demanderait peut-être 40000 ans, et qui vivrait assez vieux ? – on sera toujours confronté à la naissance, la vieillesse, la maladie et la mort. Par contre, celui qui atteindra Kṛṣṇaloka ou toute autre planète du monde spirituel ne connaîtra plus les souffrances matérielles que nous venons d’énumérer. Rappelons qu’entre toutes les planètes du monde spirituel, la planète suprême est Goloka Vṛndāvana, ou Kṛṣṇaloka, la demeure primordiale de Dieu, la Personne Suprême et originelle. Ainsi la Bhagavad-gītā nous instruit-elle sur tous ces sujets et nous apprend comment quitter le monde de la matière pour entamer une vie véritablement heureuse dans le monde spirituel.

Penkioliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje piešiamas realus materialaus pasaulio vaizdas. Ten pasakyta:

La véritable image de l’univers matériel nous est donnée dans le quinzième chapitre de la Bhagavad-gītā (15.1) :

ūrdhva-mūlam adhaḥ-śākham
aśvatthaṁ prāhur avyayam
chandāṁsi yasya parṇāni
yas taṁ veda sa veda-vit
ūrdhva-mūlam adhaḥ-śākham
aśvatthaṁ prāhur avyayam
chandāṁsi yasya parṇāni
yas taṁ veda sa veda-vit

Šiame posme materialus pasaulis palyginamas su medžiu, kurio šaknys viršuje, o šakos apačioje. Visi esame matę medį, kurio šaknys yra viršuje: atsistoję ant upės kranto ar prie bet kokio vandens telkinio, pamatysime jame aukštyn kojomis atsispindinčius medžius. Jų šakos leidžiasi žemyn, o šaknys kyla į viršų. Lygiai taip ir materialus pasaulis yra dvasinio pasaulio atspindys. Materialus pasaulis tėra realybės šešėlis. Šešėlyje nėra realybės ar substanciškumo, bet iš jo galime spėti apie realybės ir substancijos egzistavimą. Dykumoje nėra vandens, tačiau miražas suponuoja vandens egzistavimą. Materialiame pasaulyje nėra vandens, nėra laimės – realūs tikrosios laimės šaltiniai trykšta ten, dvasiniame pasaulyje.

Le monde matériel est ici comparé à un arbre dont les racines pointent vers le haut et les branches vers le bas. Nous connaissons des arbres dont les racines pointent vers le haut : il s’agit de ceux que l’on voit se refléter dans l’eau des lacs ou des rivières ; leurs racines sont tournées vers le haut et leurs branches vers le bas. De la même manière, le monde matériel est le reflet du monde spirituel, l’ombre de la réalité. Une ombre n’a ni substance ni réalité, mais elle indique qu’il existe par ailleurs un objet bien réel. S’il n’y a pas d’eau dans le désert, les mirages indiquent que l’eau existe pourtant. Ainsi en est-il du bonheur : on ne peut le trouver dans le monde matériel pas plus qu’on ne peut trouver d’eau dans le désert. Il existe toutefois bel et bien dans le monde spirituel.

Viešpats siūlo mums siekti dvasinio pasaulio tokiu būdu (BG 15.5):

Ce monde, Kṛṣṇa nous indique comment l’atteindre :

nirmāna-mohā jita-saṅga-doṣā
adhyātma-nityā vinivṛtta-kāmāḥ
dvandvair vimuktāḥ sukha-duḥkha-saṁjñair
gacchanty amūḍhāḥ padam avyayaṁ tat
nirmāna-mohā jita-saṅga-doṣā
adhyātma-nityā vinivṛtta-kāmāḥ
dvandvair vimuktāḥ sukha-duḥkha-saṁjñair
gacchanty amūḍhāḥ padam avyayaṁ tat

padam avyayam, „amžinąją karalystę“, gali pasiekti tik tas, kuris yra nirmāna-moha. Ką tai reiškia? Visi esame įvardijimų vergai. Vienas nori tapti „seru“, kitas „lordu“, trečias prezidentu, turtuoliu, karaliumi ar dar kuo nors. Kol juntame potraukį įvardijimams, tol būsime priklausomi nuo kūno, nes jie – susiję su kūnu. Bet mes nesame kūnai, toks suvokimas – pirmasis dvasinio pažinimo žingsnis. Mes susiję su trimis materialios gamtos guṇomis, tačiau per pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui privalome ištrūkti iš jų įtakos. Jei nesame pasinėrę į pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui, nepajėgsime atsispirti materialios gamtos guṇų poveikiui. Įvardijimus bei prisirišimus mums primeta geismai ir norai, polinkis viešpatauti materialioje gamtoje. Kol neatsisakysime polinkio valdyti materialią gamtą, tol neturėsime galimybių grįžti į Aukščiausiojo karalystę – sanātana-dhāmą. Prie šios amžinos, nesunaikinamos karalystės gali priartėti tik tas, kuris atsispiria apgaulingų materialių malonumų žavesiui ir tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui. Tokiam žmogui nesunku priartėti prie aukščiausios buveinės.

En nous affranchissant de l’illusion et du désir de prestige (nirmāna-moha), nous atteindrons le royaume éternel (padam avyayam). Ici-bas, chacun a tendance à rechercher des titres honorifiques : l’un veut le prestige de la noblesse, l’autre de la richesse, un autre du pouvoir, en devenant roi, président, etc. Être attaché à des désignations qui ne concernent que l’enveloppe corporelle traduit notre attachement au corps. Le premier pas dans la réalisation spirituelle sera donc de réaliser que nous sommes distincts du corps. Pour l’heure, nous sommes sous l’emprise des trois guṇas, mais le service de dévotion nous en libérera. Ce n’est qu’en nous attachant au service de dévotion du Seigneur que nous pourrons nous détacher des trois guṇas. L’attrait pour les distinctions honorifiques et l’attachement sont le fruit de la concupiscence et du désir de dominer la nature matérielle. Or nous retournerons au royaume éternel de Dieu, le sanātana-dhāma, qui jamais ne connaît la destruction, qu’à condition de se défaire de cette tendance. Seul l’atteindra celui qui sert le Seigneur Suprême et qui ne s’égare pas dans les faux plaisirs.

Viename Gītos posmų (8.21) sakoma:

La Bhagavad-gītā (8.21) ajoute encore :

avyakto ’kṣara ity uktas
tam āhuḥ paramāṁ gatim
yaṁ prāpya na nivartante
tad dhāma paramaṁ mama
avyakto ’kṣara ity uktas
tam āhuḥ paramāṁ gatim
yaṁ prāpya na nivartante
tad dhāma paramaṁ mama

Avyakta – tai neišreikštumas. Net ir materialų pasaulį mes matome ne visą. Mūsų juslės yra tokios netobulos, kad regime tiktai dalį materialios visatos žvaigždynų. Iš Vedų raštų skaitytojas gali pasisemti nemaža žinių apie kitas planetas, o tikėti jomis ar ne, yra mūsų pačių reikalas. Vedų raštai, ypač „Śrīmad-Bhāgavatam“, aprašo svarbiausias planetas. Dvasinis pasaulis, esantis anapus materialaus dangaus, apibūdintas kaip avyakta – neišreikštas. Turime karštai siekti šios aukščiausiosios karalystės, nes iš ten nereikės grįžti į šį materialų pasaulį.

Avyakta signifie non manifesté. Il nous faut reconnaître que même le monde matériel n’est pas entièrement manifesté à nos yeux. Nos sens sont si imparfaits qu’il nous est impossible, par exemple, de voir toutes les étoiles du firmament. Les Écritures védiques donnent de nombreuses descriptions des différentes planètes, descriptions que nous sommes libres ou non d’accepter. Le Śrīmad-Bhāgavatam, tout particulièrement, décrit les planètes les plus importantes de l’univers ainsi que le monde spirituel qui se trouve au-delà de la sphère matérielle, un monde dit avyakta, non manifesté. On devrait avoir un profond désir d’atteindre ce royaume suprême, car celui qui l’atteint ne retourne pas dans le monde matériel.

Gali kilti klausimas kaip patekti į šią Aukščiausiojo Viešpaties buveinę? Į šį klausimą atsakoma aštuntame skyriuje. Ten pasakyta:

Le verset cinq du chapitre huit nous explique comment atteindre la demeure du Seigneur :

anta-kāle ca mām eva
smaran muktvā kalevaram
yaḥ prayāti sa mad-bhāvaṁ
yāti nāsty atra saṁśayaḥ
anta-kāle ca mām eva
smaran muktvā kalevaram
yaḥ prayāti sa mad-bhāvaṁ
yāti nāsty atra saṁśayaḥ

„Kas gyvenimo pabaigoje, atsiskirdamas nuo kūno, atsimena Mane, tas iškart pasiekia Mano būtį, tuo tikrai nereikia abejoti.“ (BG 8.5) Kas mirties akimirką galvoja apie Kṛṣṇą, tas eina pas Kṛṣną. Reikia visuomet prisiminti Kṛṣṇos pavidalą; kas Jį atmena mirties akimirką, tas tikrai pasiekia dvasinę karalystę. Mad-bhāvam nurodo aukščiausiąją Aukščiausiosios Būtybės būtį. Aukščiausioji Būtybė yra sac-cid-ānanda-vigraha – Jos pavidalas amžinas, kupinas žinojimo ir palaimos. Dabartinis mūsų kūnas nėra sac-cid-ānanda. Jis – asat, o ne sat, t.y. jis – laikinas, o ne amžinas. Jis kupinas ne cit – žinojimo, o neišmanymo. Apie dvasinę karalystę nežinome nieko, išsamių žinių neturime net apie šį materialų pasaulį, kur tiek daug mums nežinoma. Kūnas taip pat yra nirānanda – užuot teikęs džiaugsmą, jis sukelia kančią. Visas kančias, kurias patiriame materialiame pasaulyje, sukelia kūnas, tačiau tas, kuris palieka kūną galvodamas apie Viešpatį Kṛṣṇą – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, išsyk gauna sac-cid-ānanda kūną.

« Celui qui, à la fin de sa vie, quitte son corps en pensant à Moi seul partage aussitôt Ma nature, n’en doute pas. » Celui qui à l’instant précis de la mort pense à la forme personnelle de Kṛṣṇa ira à Lui dans le monde spirituel. Mad-bhāvam désigne la nature absolue de l’Être Suprême et sac-cid-ānanda-vigraha Sa forme d’éternité, de connaissance et de félicité. Notre corps présent, au contraire, est asat, périssable et non pas éternel, et acit, plein d’ignorance et non de savoir, car non seulement ignorons-nous tout du monde spirituel, mais notre connaissance du monde matériel est elle-même incomplète. Il est nirānanda, siège de la souffrance et non de la joie, attendu que tous nos tourments ici-bas viennent de lui. Mais celui qui pense à Kṛṣṇa, à Dieu, au moment de la mort, obtient aussitôt un corps sac-cid-ānanda.

Materialiame pasaulyje iš vieno kūno į kitą pereinama pagal tam tikrus dėsnius. Žmogus miršta tada, kai būna nuspręsta, kokios formos kūną jis turės kitą gyvenimą. Tačiau šį sprendimą daro ne gyvoji esybė, o aukštesniosios jėgos. Nuo to, kaip gyvename šį gyvenimą, priklauso, ar mes pakilsime, ar patirsime nuopuolį. Dabartinis gyvenimas – tai pasirengimas būsimajam. Jei deramai pasiruošime grįžti į Dievo karalystę šiame gyvenime, nėra abejonių – atsiskyrę nuo savo materialaus kūno, įgysime dvasinį, tokį kaip Viešpaties kūną.

Nous revêtons ou abandonnons le corps matériel selon des lois bien précises. À notre mort, notre prochain corps est déterminé par des autorités supérieures en fonction des activités que nous avons accomplies dans cette vie. Suivant ce que furent nos actes passés, nous serons élevés ou rabaissés. Ainsi pouvons-nous dire que nous préparons dès aujourd’hui notre vie future. C’est pourquoi une existence qui vise l’élévation au royaume de Dieu nous garantit après la mort l’obtention d’un corps spirituel semblable à celui du Seigneur.

Anksčiau jau buvo aiškinta, kad yra skirtingų rūšių transcendentalistai: brahma-vādžiai, paramātma-vādžiai ir bhaktai; ir, kaip minėta, brahmajyoti, t.y. dvasiniame danguje, yra nesuskaičiuojama daugybė dvasinių planetų. Jų skaičius nepalyginamai didesnis už bendrą materialaus pasaulio planetų skaičių. Sakoma, kad materialus pasaulis sudaro tik ketvirtadalį visos kūrinijos (ekāṁśena sthito jagat). Tame materialiame ketvirtadalyje išsitenka milijonai ir milijardai visatų su trilijonais planetų ir saulių, žvaigždžių ir mėnulių. Bet materialus pasaulis – tik dalis visos kūrinijos. Didžioji kūrinijos dalis yra dvasiniame danguje. Kas trokšta įsilieti į Aukščiausiojo Brahmano būtį, tas tą pačią akimirką pereina į Aukščiausiojo Viešpaties brahmajyoti ir taip pasiekia dvasinį dangų. Bhaktas, norintis bendrauti su Viešpačiu, įžengia į Vaikuṇṭhos planetas, kurių yra nesuskaičiuojama daugybė, ir Aukščiausiasis Viešpats per Savo pilnutinius skleidinius – keturrankį Nārāyaṇą, žinomą Pradyumnos, Aniruddhos, Govindos ir kitais vardais, suteikia jam galimybę su Juo bendrauti. Todėl prieš mirtį transcendentalistai mąsto apie brahmajyoti, Paramātmą arba Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Śrī Kṛṣṇą. Visi jie įžengia į dvasinį dangų, tačiau tiktai bhaktas patenka į Vaikuṇṭhos planetas arba į Goloka Vṛndāvanos planetą, nes jis turi asmenišką kontaktą su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Viešpats priduria: „Tuo nereikia abejoti.“ Privalome tvirtai tikėti Jo žodžiais. Negalima atmesti to, ko neaprėpia mūsų vaizduotė, nusiteikime kaip Arjuna: „Tikiu visu tuo, ką man pasakei.“ Žodžiu, kai Viešpats sako, jog tas, kuris mirties valandą mąsto apie Jį kaip Brahmaną, Paramātmą ar Dievo Asmenį, būtinai įžengia į dvasinį dangų, – nereikia tuo abejoti, nes nėra jokio pagrindo netikėti Jo žodžiais.

Comme nous l’avons déjà spécifié, il existe diverses catégories de spiritualistes : les brahma-vādis, les paramātmā-vādīs et les dévots du Seigneur. Nous avons vu également que l’on trouve dans le brahmajyoti – le ciel spirituel – une multitude de planètes spirituelles, en nombre infiniment plus grand que dans l’univers matériel. Ce dernier, malgré ses milliards d’univers, de planètes, de soleils et de lunes ne représente qu’un quart de l’entière création (ekāṁśena sthito jagat), car la plus grande partie se trouve dans le ciel spirituel. Celui qui désire se fondre dans l’existence du Brahman Suprême est transféré dans le brahmajyoti et atteint ainsi le ciel spirituel. Le dévot, qui désire la compagnie du Seigneur, est conduit sur l’une des innombrables planètes Vaikuṇṭhas où se trouvent Ses émanations plénières Nārāyaṇa, dotées de quatre bras et portant les noms de Pradyumna, Aniruddha, Govinda, etc.

Au moment de la mort, le spiritualiste pense soit au brahmajyoti, soit au Paramātmā, soit à la Personne Suprême, Śrī Kṛṣṇa. Dans un cas comme dans l’autre, il gagne le ciel spirituel. Mais seul le dévot, lequel est en contact personnel avec le Seigneur, se rend sur les planètes Vaikuṇṭhas ou sur Goloka Vṛndāvana. « N’en doute pas », dit Kṛṣṇa. Comme Arjuna qui déclare au Seigneur qu’il accepte tout ce qu’Il lui a dit, nous devons avoir foi dans les paroles de Kṛṣṇa, même si elles ne correspondent pas à ce que nous nous imaginons.

Ainsi, quand Kṛṣṇa affirme que quiconque se souvient de Lui à l’heure de la mort, en tant que Brahman, Paramātmā ou Bhagavān, pénètre le ciel spirituel, Ses paroles ne sauraient être mises en doute.

„Bhagavad-gītoje“ (8.6) aiškinamas bendras principas, kaip įžengti į dvasinę karalystę – mirties akimirką mąstyti apie Aukščiausiąjį:

La Bhagavad-gītā (8.6) explique comment il est possible d’entrer dans le royaume de Dieu simplement en pensant à Lui au moment de la mort.

yaṁ yaṁ vāpi smaran bhāvaṁ
tyajaty ante kalevaram
taṁ tam evaiti kaunteya
sadā tad-bhāva-bhāvitaḥ
yaṁ yaṁ vāpi smaran bhāvaṁ
tyajaty ante kalevaram
taṁ tam evaiti kaunteya
sadā tad-bhāva-bhāvitaḥ

„Kokį būvį žmogus prisimena palikdamas dabartinį kūną, tokiame ir atsiduria kitą gyvenimą.“ Pirmiausiai mes turime suprasti, kad materiali gamta – tai vienos iš Aukščiausiojo Viešpaties energijų apraiška. „Viṣṇu Purāṇa“ (6.7.61) taip apibrėžia Aukščiausiojo Viešpaties energijų rūšis:

« L’état de conscience dont on conserve le souvenir à l’instant de quitter le corps détermine la condition d’existence future. » Il faut d’abord bien comprendre que la nature matérielle est le déploiement de l’une des multiples énergies du Seigneur Suprême, lesquelles sont ainsi décrites dans le Viṣṇu Purāṇa (6.7.61) :

viṣṇu-śaktiḥ parā proktā
kṣetra-jñākhyā tathā parā
avidyā-karma-saṁjñānyā
tṛtīyā śaktir iṣyate
viṣṇu-śaktiḥ parā proktā
kṣetra-jñākhyā tathā parā
avidyā-karma-saṁjñānyā
tṛtīyā śaktir iṣyate

Aukščiausiasis Viešpats valdo nesuskaičiuojamą daugybę energijų, kurių mes nesuvokiame, ir vis dėlto didieji išminčiai, išsivadavusios sielos, tyrinėjo ir suskirstė jas į tris tipus. Visų tipų energijos priklauso viṣṇu-śakti kategorijai, kitaip sakant, jos yra įvairios Viešpaties Viṣṇu galios. Pirmoji energija parā, transcendentinė. Kaip jau buvo aiškinta, gyvosios esybės irgi priklauso aukštesniajai energijai. Kitas, t.y materialias energijas, valdo neišmanymo guṇa. Mirties akimirką galime pasirinkti, ar liksime žemesnės energijos viešpatijoje, materialiame pasaulyje, ar eisime į dvasinio pasaulio energijos viešpatiją. Todėl „Bhagavad-gītā“ (8.6) sako:

Les énergies du Seigneur sont innombrables et inconcevables, mais de grands érudits, qui furent à la fois de grands sages et des âmes libérées, les ont étudiées puis classées en trois groupes. Toutes sont autant d’aspects différents de la viṣṇu-śakti, la puissance du Seigneur, Viṣṇu. D’entre Ses puissances, l’énergie supérieure est désignée comme parā, purement spirituelle. Nous l’avons déjà mentionné, les êtres distincts appartiennent à cette énergie. Les autres énergies, ou énergies matérielles, sont soumises à l’ignorance. Ainsi, au moment de la mort, soit nous demeurons au cœur de l’énergie inférieure, le monde matériel, soit nous sommes transférés dans l’énergie supérieure, le monde spirituel.

yaṁ yaṁ vāpi smaran bhāvaṁ
tyajaty ante kalevaram
taṁ tam evaiti kaunteya
sadā tad-bhāva-bhāvitaḥ
yaṁ yaṁ vāpi smaran bhāvaṁ
tyajaty ante kalevaram
taṁ tam evaiti kaunteya
sadā tad-bhāva-bhāvitaḥ

„Kokį būvį žmogus prisimena palikdamas dabartinį kūną, tokiame ir atsiduria kitą gyvenimą.“

Mes įpratę galvoti arba apie materialią, arba apie dvasinę energiją. O kaip atitraukti mintis nuo materialios energijos ir nukreipti į dvasinę energiją? Literatūra, kuri mūsų sąmonę užpildo materialia energija – laikraščiai, žurnalai, romanai etc. – labai plati. Mūsų mintis, kurios pastaruoju metu yra užvaldytos tokios literatūros, reikia nukreipti į Vedas. Tam reikalui didieji išminčiai ir paliko plačios apimties Vedų raštus – pavyzdžiui, Purāṇas. Purāṇos nėra fantazijos vaisius, tai istorijos metraščiai. „Caitanya-caritāmṛtoje“ (Madhya 20.122) yra toksai posmas:

Dans notre existence, nous pensons soit à l’énergie matérielle soit à l’énergie spirituelle. Mais comment transférer nos pensées du matériel au spirituel quand on sait qu’à l’heure actuelle la plupart des publications – journaux, romans, revues – encombrent notre esprit de pensées matérielles ? La réponse est simple : il faut tout simplement nous en détourner et porter notre attention sur les Écrits védiques comme les Purāṇas, écrits à cette fin par les grands sages. Ces recueils sacrés ne sont pas des œuvres imaginées. Ce sont tous des documents historiques. Un verset du Caitanya-caritāmṛta (Madhya 20.122) nous dit :

māyā-mugdha jīvera nāhi svataḥ kṛṣṇa-jñāna
jīvere kṛpāya kailā kṛṣṇa veda-purāṇa
māyā-mugdha jīvera nāhi svataḥ kṛṣṇa-jñāna
jīvere kṛpāya kailā kṛṣṇa veda-purāṇa

Užmaršios gyvosios esybės, ar sąlygotos sielos, pamiršo savo ryšį su Aukščiausiuoju Viešpačiu, jų mintys sukasi tik apie materialią veiklą. Siekdamas nukreipti jų minties energiją dvasinio dangaus link, Kṛṣṇa-dvaipāyana Vyāsa paliko plačios apimties Vedų raštus. Pirmiausia jis padalino Vedas į keturias dalis, po to paaiškino jas Purāṇose, o ne tokiems pagauliems žmonėms parašė „Mahābhāratą“, į kurios tekstą įtraukta „Bhagavad- gītā“. Tuomet visus Vedų raštus autorius apibendrino „Vedānta-sūtroje“ ir ateities kartoms „Vedānta-sūtros“ prasmę plačiau nušvietė jos komentare „Śrīmad-Bhāgavatam“. Mes visi turime užimti savo protą Vedų raštų skaitymu. Kaip materialistai neatsitraukia nuo laikraščių, žurnalų ir visokios materialistinės literatūros, taip ir mes turime neatsitraukdami skaityti tą literatūrą, kurią mums paliko Vyāsadeva. Tada mirties valandą įstengsime atsiminti Aukščiausiąjį Viešpatį. Tai vienintelis kelias, kurį siūlo Viešpats, o rezultatą Jis garantuoja: „Neabejok.“

Les âmes conditionnées ont oublié leur relation avec le Seigneur Suprême. Elles ne se préoccupent que des seules activités matérielles. Aussi Kṛṣṇa-dvaipāyana Vyāsa leur donna-t-il un très grand nombre d’Écrits védiques pour qu’elles puissent s’intéresser au monde spirituel. Il divisa d’abord le Véda originel en quatre parties qu’il expliqua dans les Purāṇas, puis pour la masse des gens, il écrivit le Mahābhārata dont fait partie la Bhagavad-gītā. Il résuma ensuite l’ensemble de ces Écrits védiques dans le Vedānta-sūtra, et pour guider les générations à venir en fit un commentaire : le Śrīmad-Bhāgavatam. Nous devons toujours nous absorber dans la lecture de ces ouvrages, exactement comme les matérialistes se plongent dans les journaux, les magazines ou autres écrits. Ainsi serons-nous capables de nous souvenir du Seigneur à l’heure de notre mort. Lui-même recommande expressément cette voie, et par l’emploi du mot « inéluctablement » dans le verset sept du chapitre huit, Il garantit la pleine efficacité de la méthode.

tasmāt sarveṣu kāleṣu
mām anusmara yudhya ca
mayy arpita-mano-buddhir
mām evaiṣyasy asaṁśayaḥ
tasmāt sarveṣu kāleṣu
mām anusmara yudhya ca
mayy arpita-mano-buddhir
mām evaiṣyasy asaṁśayaḥ

„Todėl, Arjuna nuolat atmink Mane, Kṛṣṇą, ir toliau kovok – vykdyk savo nurodytą pareigą. Man paaukojęs savo veiklą, į Mane nukreipęs protą bei intelektą, tikrai ateisi pas Mane.“ (BG 8.7)

« Tu dois donc remplir ton devoir de guerrier en pensant constamment à Moi, en Ma forme personnelle de Kṛṣṇa. En Me dédiant tes actes, en concentrant sur Moi ton mental et ton intelligence, tu viendras à Moi inéluctablement. »

Viešpats nepataria Arjunai mesti savo pareigos ir vien tiktai mąstyti apie Jį. Jokiu būdu. Jis niekada nepasiūlys to, kas neįvykdoma. Materialiame pasaulyje, kad pamaitintume kūną, reikia dirbti. Pagal veiklą, žmonių visuomenė skyla į keturis luomus: brahmanus, kṣatriyus, vaiśyus, śūdras. Brahmanų klasės atstovai, t.y. inteligentija, atlieka vienokį darbą, kṣatriyai, arba administratorių klasė – kitokį, prekijų bei darbininkų klasės linkusios atlikti savo specifines pareigas. Žmonių visuomenėje – ar tu esi darbininkas, prekijas, administratorius, žemdirbys, ar aukščiausios klasės atstovas – literatas, mokslininkas ar teologas – kad pragyventum, privalai dirbti. Todėl Viešpats pataria Arjunai ne atsisakyti pareigų, bet jas vykdant atsiminti Kṛṣṇą (mām anusmara). Jei jis nesipratins atminti Kṛṣṇą kovodamas už būvį, nesugebės Jo atminti ir mirties valandą. Tą pataria daryti ir Viešpats Caitanya. Jis sako: kīrtanīyaḥ sadā hariḥ – reikia stengtis be perstojo kartoti Viešpaties vardus. Viešpaties vardai ir Jo asmenybė yra viena ir tas pat. Tad Viešpaties Kṛṣṇos nurodymas Arjunai „atmink Mane“ ir Viešpaties Caitanyos paliepimas „visad kartok Viešpaties Kṛṣṇos vardus“ niekuo nesiskiria. Jie nesiskiria, nes Kṛṣṇa ir Kṛṣṇos vardas yra viena ir tas pat. Absoliučioje plotmėje nėra skirtumo tarp sąvokos ir ja nusakomo objekto. Todėl kartodami Viešpaties vardus turime išmokti atminti Jį visada, dvidešimt keturias valandas per parą, ir taip organizuoti savo gyvenimą, kad niekada jo nepamirštume.

Kṛṣṇa ne conseille pas à Arjuna d’abandonner son devoir pour se souvenir de Lui. Non. Il ne propose jamais rien qui ne soit réalisable. Pour survivre en ce monde matériel, nous devons travailler. C’est d’ailleurs l’une des raisons pour laquelle la société humaine est divisée en quatre groupes – les brāhmaṇas (sages et érudits), les kṣatriyas (administrateurs et hommes de guerre), les vaiśyas (agriculteurs et commerçants) et les śūdras (ouvriers et artisans). Ouvriers, marchands, soldats, administrateurs ou fermiers, hommes de lettres, savants ou théologiens, tous doivent remplir leurs devoirs professionnels pour vivre. Kṛṣṇa ne souhaite donc pas qu’Arjuna délaisse ses devoirs, mais bien plutôt qu’il les accomplisse en pensant à Lui (mām anusmara). S’il ne s’applique pas dans sa lutte pour l’existence à penser au Seigneur, comment pourra-t-il se Le rappeler au moment de la mort ? Śrī Caitanya nous a donné le même conseil : kīrtanīyaḥ sadā hariḥ. On doit toujours chanter ou réciter les saints noms du Seigneur. Le nom du Seigneur et le Seigneur Lui-même n’étant pas différents, l’instruction que Kṛṣṇa donne à Arjuna « souviens-toi de Moi » et celle que donne Śrī Caitanya « chante constamment les noms de Kṛṣṇa » ne sont qu’une seule et même instruction. Kṛṣṇa et Ses saints noms sont une seule et même chose, car au niveau absolu, il n’y a aucune différence entre l’objet et le nom qui le désigne. C’est pourquoi il faut s’exercer à se souvenir constamment du Seigneur, à chaque heure du jour et de la nuit, par le chant ou la récitation assidue de Ses saints noms et le choix d’un mode de vie adapté.

Kaip tai įgyvendinti? Ācāryos pateikia tokį pavyzdį. Jeigu ištekėjusi moteris susižavi kitu vyru, arba vedęs vyras pajunta potraukį kitai moteriai – vadinasi jų jausmas labai stiprus. Tokį stiprų potraukį turintis žmogus nuolat galvoja apie mylimąjį. Moteris, besiilginti savo meilužio, net ruošdamasi namuose svajoja apie judviejų susitikimą. Iš tikrųjų visus darbus ji nudirba geriau nei paprastai, kad tik vyras ko neįtartų. Panašiai ir mes nuolat turime atminti aukščiausią mylimąjį, Śrī Kṛṣṇą, ir tuo pat metu puikiai atlikti savo materialias pareigas. Tam būtinas stiprus meilės jausmas. Jei turime stiprų meilės jausmą Aukščiausiajam Viešpačiui, galime atlikti savo pareigą ir kartu atminti Jį. Bet tokį meilės jausmą turime ugdyti. Pavyzdžiui, Arjuna nepaliaujamai galvojo apie Kṛṣṇą: jis buvo nuolatinis Kṛṣṇos palydovas ir kartu – karys. Kṛṣṇa nepataria Savo mokiniui atsisakyti kovos ir, pasitraukus į mišką, atsidėti meditacijai. Kai Viešpats Kṛṣṇa apibūdina Arjunai yogos sistemą, šis prisipažįsta nepajėgsiąs jos praktikuoti.

Mais comment cela est-il possible ? Les ācāryas nous donnent cet exemple : quand une femme mariée s’attache à un autre homme que son époux, ou un homme à une autre femme, le sentiment qui les anime est puissant. Sous l’influence d’un tel attachement, on pensera constamment à l’être aimé. Tout en accomplissant ses tâches quotidiennes, l’épouse pensera toujours à cet instant où elle pourra rencontrer son amant, et soignera plus que jamais son travail pour que son mari ne soupçonne rien de sa liaison. De même devons-nous penser à chaque instant à l’objet suprême de l’amour, Kṛṣṇa, tout en remplissant aussi parfaitement que possible nos devoirs matériels. Il nous faut toutefois, pour y parvenir, développer un fort sentiment d’amour. Arjuna pensait constamment à Kṛṣṇa, et bien qu’il fût un guerrier, il était son compagnon de tous les instants. Le Seigneur ne lui conseille pas d’abandonner la lutte et de se retirer dans une forêt pour méditer. D’ailleurs, Arjuna s’était déclaré inapte à pratiquer un tel yoga après que Kṛṣṇa le lui eut décrit :

arjuna uvāca
yo ’yaṁ yogas tvayā proktaḥ
sāmyena madhusūdana
etasyāhaṁ na paśyāmi
cañcalatvāt sthitiṁ sthirām
arjuna uvāca
yo ’yaṁ yogas tvayā proktaḥ
sāmyena madhusūdana
etasyāhaṁ na paśyāmi
cañcalatvāt sthitiṁ sthirām

„Arjuna tarė: O Madhusūdana, yogos sistema, kurią Tu apibūdinai, atrodo man neįgyvendinama ir neparanki, nes protas labai nepastovus ir nenustygsta vietoje.“ (BG 6.33).

« Arjuna dit : Ce yoga que Tu as décrit, ô Madhusūdana, me semble impraticable, car le mental est instable et capricieux. » (B.g. 6.33)

Bet Viešpats sako:

Et le Seigneur déclare :

yoginām api sarveṣāṁ
mad-gatenāntar-ātmanā
śraddhāvān bhajate yo māṁ
sa me yukta-tamo mataḥ
yoginām api sarveṣāṁ
mad-gatenāntar-ātmanā
śraddhāvān bhajate yo māṁ
sa me yukta-tamo mataḥ

„Iš visų yogų tas, kuris su didžiu tikėjimu visad gyvena Manyje, galvoja apie Mane ir tarnauja Man su transcendentine meile, yra artimiausiai susijęs su Manimi yogos ryšiais ir visų aukščiausias. Tokia Mano nuomonė.“ (BG 6.47) Taigi tas, kuris visad mąsto apie Aukščiausiąjį Viešpatį, tuo pačiu metu yra didžiausias yogas, nepranokstamas jñānis ir neprilygstamas bhaktas. Toliau Viešpats sako Arjunai, jog kaip kṣatriyas, Arjuna negali atsisakyti kovos, o jeigu jis kausis atmindamas Kṛṣṇą – atsimins Jį ir mirties valandą. Kad taip įvyktų, reikia visiškai atsiduoti Viešpačiui, tarnaujant Jam su transcendentine meile.

« Et de tous les yogīs, celui qui, avec une foi totale, demeure toujours en Moi et médite sur Moi en Me servant avec amour, celui-là est le plus grand et M’est le plus intimement lié. Tel est Mon avis. » (B.g. 6.47) Celui dont la pensée reste toujours fixée sur le Seigneur Suprême est donc à la fois le plus grand yogī, le plus grand jñānī et le plus grand dévot. Le Seigneur dit en outre à Arjuna qu’en tant que kṣatriya, il ne peut renoncer à son devoir de combattant, mais que s’il lutte en pensant au Seigneur, il sera capable de se souvenir de Lui au moment de la mort. Il faut pour cela s’abandonner complètement à Dieu en se consacrant à Son service d’amour transcendantal.

Iš tikrųjų mes veikiame ne kūnu, o protu bei intelektu. Jeigu protas ir intelektas bus nuolat užimti mintimis apie Aukščiausiąjį Viešpatį, savaime Jam tarnaus ir juslės. Pati juslių veikla nepasikeis, bent jau išoriškai, bet pasikeis sąmonė. „Bhagavad-gītā“ moko, kaip protą ir intelektą priversti nuolat mąstyti apie Viešpatį. Pasinėrimas mintimis į Viešpatį atveria kelią į Jo karalystę. Jei Kṛṣṇai tarnauja protas, juslės norom nenorom Jam irgi tarnaus. Tai tikras menas, ir tame slypi „Bhagavad-gītos“ paslaptis – visiškas pasinėrimas į Śrī Kṛṣṇą mintimis.

Nos actes ne relèvent pas seulement du corps, ils dépendent surtout du mental et de l’intelligence. Si nous fixons notre mental et notre intelligence sur le Seigneur Suprême, nos sens suivront et s’engageront à leur tour à Son service. Nos actes sembleront identiques, mais notre conscience aura changé. La Bhagavad-gītā nous enseigne comment absorber notre mental et notre intelligence dans la pensée du Seigneur, car une telle absorption mène au royaume de Dieu. Si le mental est dédié au service de Kṛṣṇa, les sens le seront automatiquement aussi. En l’absorption totale en Śrī Kṛṣṇa résident le secret et l’art de la Bhagavad-gītā.

Šių dienų žmogus padėjo daug pastangų, kad pasiektų Mėnulį, bet visiškai nesistengia tobulėti dvasiškai. Jei prieš akis dar liko penkiasdešimt gyvenimo metų, paskirkime šį trumpą laiko tarpą praktikai, kurios esmę sudaro Aukščiausiojo Dievo Asmens atminimas. Ta praktika yra pasiaukojimo procesas:

L’homme moderne a fait d’énormes efforts pour atteindre la lune, mais il n’a guère œuvré pour son élévation spirituelle. C’est pourquoi, s’il lui reste cinquante ans à vivre, il doit utiliser ce court laps de temps à cultiver le souvenir de la Personne Suprême par la pratique du service de dévotion.

śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ
smaraṇaṁ pāda-sevanam
arcanaṁ vandanaṁ dāsyaṁ
sakhyam ātma-nivedanam
śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ
smaraṇaṁ pāda-sevanam
arcanaṁ vandanaṁ dāsyaṁ
sakhyam ātma-nivedanam

(„Śrīmad-Bhāgavatam“ 7.5.23)

(Śrīmad-Bhāgavatam 7.5.23)

Minėti devyni pasiaukojimo tarnystės būdai, kurių lengviausias – śravaṇam, t.y. išgirsti „Bhāgavad-gītos“ mokymą iš dvasiškai susivokusios asmenybės lūpų, paskatina žmogų susimąstyti apie Aukščiausiąją Būtybę. Susimąstymas perauga į nuolatinį Aukščiausio Viešpaties atminimą ir, palikus dabartinį kūną, padeda įgyti dvasinį kūną, tinkamą bendrauti su Aukščiausiuoju Viešpačiu.

Ces neuf pratiques, dont la plus simple (śravaṇam) consiste à écouter le message de la Bhagavad-gītā des lèvres d’une âme réalisée, nous aideront à toujours absorber nos pensées en l’Être Suprême. Nous pourrons alors nous souvenir constamment de Lui et, en quittant notre corps de matière, obtenir un corps spirituel qui nous permettra de vivre auprès de Lui.

Toliau Viešpats kalba:

Le Seigneur dit encore :

abhyāsa-yoga-yuktena
cetasā nānya-gāminā
paramaṁ puruṣaṁ divyaṁ
yāti pārthānucintayan
abhyāsa-yoga-yuktena
cetasā nānya-gāminā
paramaṁ puruṣaṁ divyaṁ
yāti pārthānucintayan

„Kas medituoja Mane, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, nenukrypdamas mintimis į nieką kitą, nuolatos atmena Mane, tas, o Arjuna, neabejotinai ateis pas Mane.“ (BG 8.8)

« Celui qui médite sur Moi, la Personne Suprême, et toujours se souvient de Moi, sans jamais dévier, celui-là vient à Moi sans nul doute, ô Pārtha. » (B.g. 8.8)

Tai nėra itin sudėtingas metodas, tačiau mokytis jo reikia iš patyrusio asmens. Tad vijñānārthaṁ sa gurum evābhigacchet: reikia kreiptis į asmenį, kuris jau turi praktinės patirties. Mintys nuolat blaškosi nuo vieno objekto prie kito, todėl reikia stengtis kaskart susikoncentruoti į Aukščiausiojo Viešpaties Śrī Kṛṣṇos pavidalą arba į Jo vardo garsą. Nors proto prigimtis nerami, jis blaškosi šen ir ten, nusiraminimą jis gali atrasti Kṛṣṇos vardo garse. Todėl reikia medituoti paramaṁ puruṣam – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį dvasinėje karalystėje, dvasiniame danguje, ir tokiu būdu Jį pasiekti. Priemonės ir keliai galutinei pažinimo pakopai, galutiniam tikslui pasiekti yra nurodyti „Bhagavad-gītoje“, o durys į šį žinojimą atviros visiems. Niekam neužginta įeiti. Visų klasių žmonės gali prisiartinti prie Viešpaties Kṛṣṇos, galvodami apie Jį, nes kiekvienas gali klausytis ir galvoti apie Kṛṣṇą.

La méthode est simple. Il nous faut toutefois, pour l’apprendre, approcher une personne expérimentée, une personne qui la pratique déjà : tad vijñānārthaṁ sa gurum evābhigacchet. Le mental allant sans cesse d’un objet à l’autre, il faut s’exercer à le fixer sur la forme ou le nom du Seigneur Suprême, Śrī Kṛṣṇa. Le mental est instable et fébrile de nature, mais il peut trouver l’apaisement dans la vibration spirituelle. On doit donc méditer sur le paramaṁ puruṣaṁ, la Personne Suprême, dans le monde spirituel, et ainsi parvenir jusqu’à Lui.

La Bhagavad-gītā nous indique avec précision la voie à suivre et les moyens d’obtenir la réalisation suprême, le but ultime. Les portes de ce savoir sont ouvertes à tous. Les hommes de toute condition sociale ou culturelle peuvent approcher le Seigneur en pensant à Lui, car écouter ce qui se rapporte à Dieu ou simplement penser à Lui est accessible à tous.

Toliau Viešpats sako (BG 9.32–33):

Kṛṣṇa dit en effet dans la Bhagavad-gītā (9.32–33) :

māṁ hi pārtha vyapāśritya
ye ’pi syuḥ pāpa-yonayaḥ
striyo vaiśyās tathā śūdrās
te ’pi yānti parāṁ gatim
māṁ hi pārtha vyapāśritya
ye ’pi syuḥ pāpa-yonayaḥ
striyo vaiśyās tathā śūdrās
te ’pi yānti parāṁ gatim
kiṁ punar brāhmaṇāḥ puṇyā
bhaktā rājarṣayas tathā
anityam asukhaṁ lokam
imaṁ prāpya bhajasva mām
kiṁ punar brāhmaṇāḥ puṇyā
bhaktā rājarṣayas tathā
anityam asukhaṁ lokam
imaṁ prāpya bhajasva mām

Taigi Viešpats sako, kad net prekijas, puolusi moteris, darbininkas ar net žemiausios padermės žmonės gali pasiekti Aukščiausiąjį. Tam nereikalingas itin išvystytas intelektas: kiekvienam, kuris praktikuoja bhakti-yogą ir Aukščiausiąjį Viešpatį laiko gyvenimo summum bonum, aukščiausiu objektu bei galutiniu tikslu, kelias pas Viešpatį į dvasinį dangų yra atviras. Sekdamas „Bhagavad-gītos“ tiesomis žmogus gali savo gyvenimą padaryti tobulą bei kartą ir visiems laikams išspręsti visas gyvenimo problemas. Tokia „Bhagavad-gītos“ esmė.

Le Seigneur affirme qu’un marchand, une femme, un ouvrier ou même un homme situé au plus bas échelon de l’humanité peuvent atteindre le Suprême. Il n’est pas indispensable d’être doté d’une intelligence supérieure, mais il faut par contre impérativement adopter les principes du bhakti-yoga et faire du Seigneur l’objectif premier, le but ultime de notre vie. Quiconque suivra les enseignements de la Bhagavad-gītā atteindra la perfection de l’existence et en aura définitivement résolu tous les problèmes. Telle est la substance, l’essence de la Bhagavad-gītā.

Baigiant reikia pasakyti, kad „Bhagavad-gītā“ – transcendentinis kūrinys, kurį reikia skaityti labai atidžiai. Gīṭa-śāstram idaṁ puṇyaṁ yaḥ paṭhet prayataḥ pumān – jeigu tinkamai laikomasi „Bhagavad-gītos“ nurodymų, galima atsikratyti visų gyvenimo negandų ir rūpesčių. Bhaya-śokādi- varjitaḥ. Žmogus atsikratys visų baimių dabartiniame gyvenime, o kitas jo gyvenimas bus dvasinis („Gītā-māhātmya“ 1).

Nous dirons en guise de conclusion que la Bhagavad-gītā est un texte transcendantal qu’il faut lire avec le plus grand soin. Gītā-śāstram idaṁ puṇyaṁ, yaḥ paṭhet prayataḥ pumān, nous dit la Gītā-māhātmya (1). Celui qui suit sincèrement les instructions de la Bhagavad-gītā est délivré de toute souffrance et de toute angoisse. Bhaya-śokādi-varjitaḥ – il sera libéré de ses craintes dans cette vie et sa prochaine existence sera spirituelle.

Gītā turi ir kitų privalumų:

La Gītā-māhātmya (2) ajoute :

gītādhyāyana-śīlasya
prāṇāyāma-parasya ca
naiva santi hi pāpāni
pūrva-janma-kṛtāni ca
gītādhyāyana-śīlasya
prāṇāyāma-parasya ca
naiva santi hi pāpāni
pūrva-janma-kṛtāni ca

„Jeigu žmogus skaito Bhagavad-gītą labai nuoširdžiai ir rimtai, Viešpaties malone jis nesusilauks atoveikio už savo praeities piktadarybes.“ („Gītā- māhātmya“ 2). Baigiamojoje „Bhagavad-gītos“ dalyje (18.66) Viešpats Śrī Kṛṣṇa garsiai pareiškia:

« Qui lit la Bhagavad-gītā avec sincérité et grand sérieux est affranchi, par la grâce du Seigneur, des conséquences de ses fautes passées. » Le Seigneur proclame dans le dernier chapitre de la Bhagavad-gītā (18.66) :

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ
sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

„Atmesk visų atmainų religijas ir tiesiog atsiduok Man. Aš išgelbėsiu tave nuo atoveikio už visas nuodėmes. Nesibaimink.“ Tad Viešpats prisiima visą atsakomybę už tą, kuris atsiduoda Jam, ir išperka atoveikį už visas to asmens nuodėmes.

« Laisse là toutes formes de pratique religieuse et abandonne-toi simplement à Moi. Je te délivrerai de toutes les suites de tes fautes. N’aie nulle crainte. » Ainsi, le Seigneur prend la responsabilité de celui qui s’abandonne à Lui et le libère des conséquences de ses fautes. Puis la Gītā-māhātmya (3) poursuit ainsi :

mala-nirmocanaṁ puṁsāṁ
jala-snānaṁ dine dine
sakṛd gītāmṛta-snānaṁ
saṁsāra-mala-nāśanam
mala-nirmocanaṁ puṁsāṁ
jala-snānaṁ dine dine
sakṛd gītāmṛta-snānaṁ
saṁsāra-mala-nāśanam

„Galima rūpintis švara kasdien nusiprausiant vandeniu, tačiau žmogus, bent sykį nusimaudęs šventuose kaip Ganga Bhagavad-gītos vandenyse, visiškai nusiplauna materialaus gyvenimo nešvarybes.“ („Gītā- māhātmya“ 3)

« On peut se purifier en prenant un simple bain tous les jours, mais en se baignant, fût-ce une fois, dans les eaux sacrées pareilles au Gange de la Bhagavad-gītā, on se débarrasse d’un coup de toute impureté matérielle. »

gītā su-gītā kartavyā
kim anyaiḥ śāstra-vistaraiḥ
yā svayaṁ padmanābhasya
mukha-padmād viniḥsṛtā
gītā su-gītā kartavyā
kim anyaiḥ śāstra-vistaraiḥ
yā svayaṁ padmanābhasya
mukha-padmād viniḥsṛtā

Kadangi „Bhagavad-gītą“ paskelbė Aukščiausiasis Asmuo, nėra jokio būtinumo skaityti kokius nors kitus Vedų raštus. Reikia tik įdėmiai ir reguliariai klausytis „Bhagavad-gītos“ ir ją skaityti. Mūsų laikais žmonės yra taip įsitraukę į žemišką veiklą, kad visų Vedų raštų perskaityti tiesiog nepajėgtų. Bet tai ir nebūtina. Pakanka vienos „Bhagavad-gītos“, nes ši knyga – visų Vedų raštų esmė, o svarbiausia, ją paskelbė Aukščiausiasis Dievo Asmuo („Gītā-māhātmya“ 4).

Dieu a personnellement exposé la Bhagavad-gītā, aussi n’est-il nullement nécessaire de lire d’autres Écrits védiques. La littérature védique est en effet si vaste que l’homme d’aujourd’hui, absorbé dans ses activités matérielles, ne peut la parcourir entièrement. Cela n’est de toute façon pas indispensable. Il est suffisant d’écouter ou de lire la Bhagavad-gītā avec attention et de manière régulière, car elle est l’essence de tous les Écrits védiques et a été énoncée par Dieu, la Personne Suprême.

Pasakyta:

bhāratāmṛta-sarvasvaṁ
viṣṇu-vaktrād viniḥsṛtam
gītā-gaṅgodakaṁ pītvā
punar janma na vidyate
bhāratāmṛta-sarvasvaṁ
viṣṇu-vaktrād viniḥsṛtam
gītā-gaṅgodakaṁ pītvā
punar janma na vidyate

„Kas atsigeria Gangos vandens, tas gauna išsigelbėjimą, tad ką kalbėti apie tą, kuris ragauja Bhagavad-gītos nektarą? Bhagavad-gītā – tai saldžiausias Mahābhāratos nektaras, ją paskelbė Patsai Viešpats Kṛṣṇa, pirminis Viṣṇu.“ („Gītā-māhātmya“ 5)

„Bhagavad-gītā“ pradžią gauna iš Aukščiausiojo Dievo Asmens lūpų, o Ganga, kaip žinoma, išteka iš Jo lotosinių pėdų. Žinoma, nėra skirtumo tarp Aukščiausiojo Viešpaties lūpų ir Jo pėdų, tačiau pažvelgę iš šalies suprasime, kad „Bhagavad-gītā“ svarbesnė ir už Gangos vandenį.

« Si en buvant l’eau du Gange, on obtient le salut, que dire de ce qu’obtient celui qui boit les eaux sacrées de la Bhagavad-gītā, le nectar du Mahābhārata énoncé par Kṛṣṇa, le Viṣṇu originel » (Gītā-māhātmya 5) La Bhagavad-gītā émane des lèvres du Seigneur tandis que le Gange prend sa source à Ses pieds pareils-au-lotus. Il n’y a certes, aucune différence entre la bouche et les pieds du Seigneur, mais nous comprendrons aisément que la Bhagavad-gītā prévaut sur le Gange.

sarvopaniṣado gāvo
dogdhā gopāla-nandanaḥ
pārtho vatsaḥ su-dhīr bhoktā
dugdhaṁ gītāmṛtaṁ mahat
sarvopaniṣado gāvo
dogdhā gopāla-nandanaḥ
pārtho vatsaḥ su-dhīr bhoktā
dugdhaṁ gītāmṛtaṁ mahat

„Gītopaniṣada, Bhagavad-gītā – tai visų Upaniṣadų esmė, ji yra nelyginant karvė, o Viešpats Kṛṣṇa – tai melžiantis ją piemenėlis. Arjuna – lyg veršelis, o nektariškas Bhagavad-gītos pienas – gėrimas, skirtas didiems išminčiams ir tyriems bhaktams gerti.“ („Gītā-māhātmya“ 6)

« On peut comparer cette Gītopaniṣad, la Bhagavad-gītā, l’essence de toutes les Upaniṣads, à une vache qui serait traite par le jeune pâtre Kṛṣṇa. Quant à Arjuna, il est semblable au jeune veau qui se nourrit de son lait. Les sages érudits et les purs dévots en boivent aussi le délectable lait. » (Gītā-māhātmya 6)

ekaṁ śāstraṁ devakī-putra-gītam
eko devo devakī-putra eva
eko mantras tasya nāmāni yāni
karmāpy ekaṁ tasya devasya sevā
ekaṁ śāstraṁ devakī-putra-gītam
eko devo devakī-putra eva
eko mantras tasya nāmāni yāni
karmāpy ekaṁ tasya devasya sevā

(„Gītā-māhātmya“ 7)

(Gītā-māhātmya 7)

Mūsų dienomis žmonės trokšta turėti vieną šventraštį, vieną Dievą, vieną religiją ir vieną bendrą reikalą. Todėl ekaṁ śāstraṁ devakī-putra-gītam: tebūnie vienas vienintelis šventraštis, kuris būtų bendras visam pasauliui – „Bhagavad-gītā“. Eko devo devakī-putra eva: tebūnie vienas Dievas visam pasauliui – Śrī Kṛṣṇa. Eko mantras tasya nāmāni: ir tebūnie vienas himnas, viena mantra, viena malda – Jo vardo kartojimas: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Karmāpy ekaṁ tasya devasya sevā: tebūnie vienas bendras visų reikalas – tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.

De nos jours, les gens souhaitent avoir une Écriture, un Dieu, une religion et une activité. Aussi ce verset dit-il, ekaṁ śāstraṁ devakī-putra-gītam : « Qu’il n’y ait qu’une Écriture pour le monde entier – la Bhagavad-gītā. » Eko devo devakī-putra eva : « Qu’il n’y ait qu’un Dieu – Kṛṣṇa. » Eko mantras tasya nāmāni : « Qu’il n’y ait qu’un hymne, un mantra, une prière – le chant de Son nom Hare Kṛṣṇa Hare Kṛṣṇa Kṛṣṇa Kṛṣṇa Hare Hare / Hare Rāma Hare Rāma Rāma Rāma Hare Hare. » Karmāpy ekaṁ tasya devasya sevā : « Qu’il n’y ait qu’une activité – le service de dévotion offert à Dieu, la Personne Suprême. »

Mokinių seka

La Succession Disciplique

Evaṁ paramparā-prāptam imaṁ rājarṣayo viduḥ „Šis aukščiausias mokslas buvo perduodamas mokinių seka, ir taip jį patirdavo šventieji karaliai . . .” („Bhagavad-gītā” 4.2). „Bhagavad-gītā, kokia ji yra“ perteikta tokia mokinių seka:

Evaṁ paramparā-prāptam, imaṁ rājarṣayo viduḥ. « Cette science suprême fut transmise à travers une succession disciplique, et les saints rois la reçurent ainsi. » (Bhagavad-gītā 4.2)

1. Kṛṣṇa
2. Brahmā
3. Nārada
4. Vyāsa
5. Madhva
6. Padmanābha
7. Nṛhari
8. Mādhava
9. Akṣobhya
10. Jaya Tīrtha
11. Jñānasindhu
12. Dayānidhi
13. Vidyānidhi
14. Rājendra
15. Jayadharma
16. Puruṣottama
17. Brahmaṇya Tīrtha
18. Vyāsa Tīrtha
19. Lakṣmīpati
20. Mādhavendra Purī
21. Īśvara Purī, (Nityānanda, Advaita)
22. Lord Caitanya
23. Rūpa, (Svarūpa, Sanātana)
24. Raghunātha, Jīva
25. Kṛṣṇadāsa
26. Narottama
27. Viśvanātha
28. (Baladeva), Jagannātha
29. Bhaktivinoda
30. Gaurakiśora
31. Bhaktisiddhānta Sarasvatī
32. A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda

1. Kṛṣṇa
2. Brahmā
3. Nārada
4. Vyāsa
5. Madhva
6. Padmanābha
7. Nṛhari
8. Mādhava
9. Akṣobhya
10. Jaya Tīrtha
11. Jñānasindhu
12. Dayānidhi
13. Vidyānidhi
14. Rājendra
15. Jayadharma
16. Puruṣottama
17. Brahmaṇya Tīrtha
18. Vyāsa Tīrtha
19. Lakṣmīpati
20. Mādhavendra Purī
21. Īśvara Purī, (Nityānanda, Advaita)
22. Lord Caitanya
23. Rūpa, (Svarūpa, Sanātana)
24. Raghunātha, Jīva
25. Kṛṣṇadāsa
26. Narottama
27. Viśvanātha
28. (Baladeva), Jagannātha
29. Bhaktivinoda
30. Gaurakiśora
31. Bhaktisiddhānta Sarasvatī
32. A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda