TEXT 3

Tekstas

Text

aśraddadhānāḥ puruṣā
dharmasyāsya paran-tapa
aprāpya māṁ nivartante
mṛtyu-saṁsāra-vartmani

Synonyms

aśraddadhānāḥ — netikintys; puruṣāḥ — šie žmonės; dharmasya — religijos procesu; asya — šiuo; parantapa — o priešų baudėjau; aprāpya — nepasiekę; mām — Manęs; nivartante — sugrįžta atgal; mṛtyu — mirties; saṁsāra — materialioje būtyje; vartmani — keliu.

aśraddadhānāḥ — those who are faithless; puruṣāḥ — such persons; dharmasya — toward the process of religion; asya — this; param-tapa — O killer of the enemies; aprāpya — without obtaining; mām — Me; nivartante — come back; mṛtyu — of death; saṁsāra — in material existence; vartmani — on the path.

Translation

Netikintys pasiaukojimo tarnyste negali ateiti pas Mane, o priešų nugalėtojau. Todėl jie sugrįžta į gimimo ir mirties ratą materialiame pasaulyje.

Those who are not faithful in this devotional service cannot attain Me, O conqueror of enemies. Therefore they return to the path of birth and death in this material world.

Purport

KOMENTARAS: Netikintieji negali pasiekti tobulumo pasiaukojimo tarnystėje – tokia posmo prasmė. Tikėjimas gimsta bendraujant su bhaktais. Nelaimingi žmonės, net išklausę iš didžių asmenybių visus Vedų raštų pateikiamus įrodymus, vis tiek netiki Dievą. Jie neryžtingi ir jų pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui nėra tvirta. Taigi tikėjimas – pats svarbiausias Kṛṣṇos sąmonės puoselėjimo veiksnys. „Caitanya-caritāmṛtoje“ sakoma, kad tikėjimas – tai įsitikinimas, kad vien tik tarnaujant Aukščiausiajam Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai galima tapti tobulu. Tai tikras tikėjimas. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (4.31.14) teigiama:

The faithless cannot accomplish this process of devotional service; that is the purport of this verse. Faith is created by association with devotees. Unfortunate people, even after hearing all the evidence of Vedic literature from great personalities, still have no faith in God. They are hesitant and cannot stay fixed in the devotional service of the Lord. Thus faith is a most important factor for progress in Kṛṣṇa consciousness. In the Caitanya-caritāmṛta it is said that faith is the complete conviction that simply by serving the Supreme Lord, Śrī Kṛṣṇa, one can achieve all perfection. That is called real faith. As stated in the Śrīmad-Bhāgavatam (4.31.14),

yathā taror mūla-niṣecanena
tṛpyanti tat-skandha-bhujopaśākhāḥ
prāṇopahārāc ca yathendriyāṇāṁ
tathaiva sarvārhaṇam acyutejyā

„Laistant medžio šaknis, vandens gauna jo šakos, šakelės ir lapai, o tiekiant skrandžiui maistą, patenkinamos visos kūno juslės. Taip ir atliekant transcendentinę tarnystę Aukščiausiajam Viešpačiui, savaime patenkinami visi pusdieviai ir kitos gyvosios esybės.“ Taigi perskaičius „Bhagavad-gītą“, derėtų visiškai pripažinti jos pagrindinę išvadą – reikia atmesti visą kitą veiklą ir tiesiog atsidėti tarnystei Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai, Dievo Asmeniui. Įsitikinimas, kad ši gyvenimo filosofija teisinga, ir yra tikėjimas.

“By giving water to the root of a tree one satisfies its branches, twigs and leaves, and by supplying food to the stomach one satisfies all the senses of the body. Similarly, by engaging in the transcendental service of the Supreme Lord one automatically satisfies all the demigods and all other living entities.” Therefore, after reading Bhagavad-gītā one should promptly come to the conclusion of Bhagavad-gītā: one should give up all other engagements and adopt the service of the Supreme Lord, Kṛṣṇa, the Personality of Godhead. If one is convinced of this philosophy of life, that is faith.

Tokio tikėjimo ugdymas ir yra Kṛṣṇos sąmonės procesas. Kṛṣṇą įsisąmoninę žmonės yra dalijami į tris kategorijas. Trečiai kategorijai priklauso netikintys. Net jeigu formaliai jie ir praktikuoja pasiaukojimo tarnystę, jie negali pasiekti aukščiausios tobulumo pakopos. Veikiausiai po kurio laiko jie pasitrauks. Jie gali praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę, tačiau neturint visiško tikėjimo jiems sunku ją tęsti. Iš misionieriškos veiklos patirties žinome, kad yra žmonių, kurie ateina į Kṛṣṇos sąmonę turėdami kokius nors užslėptus motyvus, tačiau vos pagerėja jų ekonominė padėtis, jie meta Kṛṣṇos sąmonę ir vėl nueina senais keliais. Tik tikėjimas leidžia žmogui tobulėti Kṛṣṇos sąmonės srityje. O dėl tikėjimo ugdymo, tai tas, kuris gerai susipažinęs su literatūra apie pasiaukojimo tarnystę ir išsiugdė tvirtą tikėjimą, priskiriamas pirmajai Kṛṣṇos sąmonės žmonių kategorijai. Antrajai kategorijai priklauso nelabai gerai išmanantys religinius raštus, tačiau tvirtai tikintys, kad kṛṣṇa-bhakti, tarnystė Kṛṣṇai, yra geriausias kelias, ir todėl be svyravimų jį pasirinkę. Taigi jie pranašesni už trečios kategorijos atstovus, kurie gerai neišmano šventraščių ir nepasižymi dideliu tikėjimu, bet dėl bendravimo su bhaktais ir iš dvasios paprastumo stengiasi praktikuoti šį procesą. Trečios kategorijos žmogus gali pulti, bet antrai kategorijai priklausantis nepuola, o pirmos kategorijos – juo labiau. Kas priklauso pirmai kategorijai, tas tikrai padarys pažangą ir galų gale pasieks tikslą. Bet kalbant apie trečios Kṛṣṇos sąmonės kategorijos žmogų, reikia pasakyti, kad jis dar negavo atitinkamų žinių apie Kṛṣṇą iš tokių šventraščių, kaip „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir „Bhagavad-gītā“, nors ir yra įsitikinęs, jog pasiaukojimo tarnystė Kṛṣṇai – didelis gėris. Kartais trečios kategorijos atstovai turi polinkį karma-yogai ir jñānai-yogai, o būna, kad jie susipainioja; tačiau, kai tik praeina karma-yogos ir jñāna-yogos infekcija, jie tampa antros arba pirmos kategorijos žmonėmis, įsisąmoninusiais Kṛṣṇą. Skiriami trys tikėjimo Kṛṣṇa lygmenys. Jie aprašomi „Śrīmad-Bhāgavatam“. Vienuoliktoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje taip pat aiškinama apie pirmos, antros ir trečios kategorijos prisirišimą. Neįtikėjusiems net po to, kai išgirsta apie Kṛṣṇą ir pasiaukojimo tarnystės išskirtinumą, ir manantiems, jog tai vien panegirika, pasiaukojimo tarnystės kelias rodosi sunkus, nors formaliai juo ir einama. Mažai tikėtina, kad jie sugebės pasiekti tobulumą. Taigi atliekant pasiaukojimo tarnystę, labai svarbu tikėti.

Now, the development of that faith is the process of Kṛṣṇa consciousness. There are three divisions of Kṛṣṇa conscious men. In the third class are those who have no faith. Even if they are officially engaged in devotional service, they cannot achieve the highest perfectional stage. Most probably they will slip, after some time. They may become engaged, but because they haven’t complete conviction and faith, it is very difficult for them to continue in Kṛṣṇa consciousness. We have practical experience in discharging our missionary activity that some people come and apply themselves to Kṛṣṇa consciousness with some hidden motive, and as soon as they are economically a little well situated they give up this process and take to their old ways again. It is only by faith that one can advance in Kṛṣṇa consciousness. As far as the development of faith is concerned, one who is well versed in the literatures of devotional service and has attained the stage of firm faith is called a first-class person in Kṛṣṇa consciousness. And in the second class are those who are not very advanced in understanding the devotional scriptures but who automatically have firm faith that kṛṣṇa-bhakti, or service to Kṛṣṇa, is the best course and so in good faith have taken it up. Thus they are superior to the third class, who have neither perfect knowledge of the scriptures nor good faith but by association and simplicity are trying to follow. The third-class person in Kṛṣṇa consciousness may fall down, but when one is in the second class he does not fall down, and for the first-class person in Kṛṣṇa consciousness there is no chance of falling down. One in the first class will surely make progress and achieve the result at the end. As far as the third-class person in Kṛṣṇa consciousness is concerned, although he has faith in the conviction that devotional service to Kṛṣṇa is very good, he has not yet gained adequate knowledge of Kṛṣṇa through the scriptures like Śrīmad-Bhāgavatam and Bhagavad-gītā. Sometimes these third-class persons in Kṛṣṇa consciousness have some tendency toward karma-yoga and jñāna-yoga, and sometimes they are disturbed, but as soon as the infection of karma-yoga or jñāna-yoga is vanquished, they become second-class or first-class persons in Kṛṣṇa consciousness. Faith in Kṛṣṇa is also divided into three stages and described in Śrīmad-Bhāgavatam. First-class attachment, second-class attachment and third-class attachment are also explained in Śrīmad-Bhāgavatam in the Eleventh Canto. Those who have no faith even after hearing about Kṛṣṇa and the excellence of devotional service, who think that it is simply eulogy, find the path very difficult, even if they are supposedly engaged in devotional service. For them there is very little hope of gaining perfection. Thus faith is very important in the discharge of devotional service.