TEXT 26

Tekstas

Tekst

patraṁ puṣpaṁ phalaṁ toyaṁ
yo me bhaktyā prayacchati
tad ahaṁ bhakty-upahṛtam
aśnāmi prayatātmanaḥ

Synonyms

patram — lapelį; puṣpam — gėlę; phalam — vaisių; toyam — vandens; yaḥ — kuris; me — Man; bhaktyā — su pasiaukojimu; prayacchati — siūlo; tat — tą; aham — Aš; bhakti-upahṛtam — su pasiaukojimu pasiūlytą; aśnāmi — priimu; prayata-ātmanaḥ — iš turinčio tyrą sąmonę.

patram — lehte; puṣpam — lille; phalam — puuvilja; toyam — vett; yaḥ — igaüks; me — Mulle; bhaktyā — pühendumusega; prayacchati — pakub; tat — seda; aham — Mina; bhakti-upahṛtam — pühendumusega pakutud; aśnāmi — võtan vastu; prayata-ātmanaḥ — sellelt, kelle teadvus on puhas.

Translation

Jeigu kas su meile ir pasiaukojimu pasiūlys man lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, Aš priimsiu šią dovaną.

Kui keegi pakub Mulle armastuse ja pühendumusega lehte, lilleõiet, puuvilja või vett, siis võtan Ma selle vastu.

Purport

KOMENTARAS: Svarbiausia protingam žmogui – įsisąmoninti Kṛṣṇą ir su transcendentine meile tarnauti Viešpačiui, idant jis patektų į amžiną, palaimingą buveinę ir patirtų amžiną laimę. Tokį nuostabų tikslą pasiekti visiškai nesunku, o išbandyti save gali net ir didžiausias bėdžius, neturintis jokio pasiruošimo. Reikalinga tik viena savybė: būti tyru Viešpaties bhaktu. Nesvarbu, kas esi ir kur gyveni. Metodas labai paprastas: pakanka lapelį, vaisių ar truputį vandens nuoširdžiai su meile pasiūlyti Aukščiausiajam Viešpačiui, ir Viešpats mielai priims auką. Kṛṣṇos sąmonė paprasta ir universali, todėl kelias atviras visiems. Ar atsiras kvailys, kuris nenorėtų įsisąmoninti Kṛṣṇą šiuo paprastu metodu ir pasiekti aukščiausią tobulumą – amžinybę, palaimą ir žinojimą? Kṛṣṇa pageidauja tik meilės tarnystės ir nieko daugiau. Iš Savo tyro bhakto Kṛṣṇa priima net ir mažą gėlytę, o iš nebhakto jokios dovanos Jam nereikia. Jam nieko netrūksta, nes Jis – Pats Sau pakankamas, ir vis dėlto iš Savo bhakto Jis priima auką, į meilę atsakydamas tuo pačiu. Išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę – aukščiausias gyvenimo tobulumas. Norint pabrėžti, kad bhakti, pasiaukojimo tarnystė, yra vienintelė priemonė priartėti prie Kṛṣṇos, žodis bhakti posme pakartojamas du kartus. Jokios kitos aplinkybės, pavyzdžiui, jei žmogus taptų brahmanu ar eruditu, turtuoliu ar žymiu filosofu, nepaskatins Kṛṣṇą priimti aukos. Trūkstant pagrindinio elemento – bhakti, niekas nepalenks Kṛṣṇos, kad Jis priimtų auką. Bhakti niekad neturi išskaičiavimų. Tai amžinas procesas – tiesioginė tarnystė absoliučiai visumai.

Arukate inimeste jaoks on äärmiselt oluline viibida Kṛṣṇa teadvuses ning teenida Jumalat transtsendentaalses armastuses, et jõuda püsivasse, õndsust täis elupaika ja elada seal igavesti ja õnnelikult. Meetod sellise imepärase tulemuse saavutamiseks on väga lihtne ning selleni jõudmist võivad üritada isegi vaesemad vaeseimatest, kellel pole mingisuguseid erilisi võimeid. Ainsaks eelduseks on Jumala puhtaks pühendunuks saamine. Ei oma mingit tähtsust, milline on inimese positsioon või millises olukorras ta viibib. See protsess on sedavõrd lihtne, et kui seda järgida siira armastusega, võib Kõigekõrgemale Jumalale pakkuda kasvõi lehte või pisut vett või puuvilja ning Jumal võtab selle rõõmuga vastu. Seega ei saa midagi takistada ükskõik kellel Kṛṣṇa teadvust arendamast, sest see protsess on sedavõrd lihtne ning universaalne. Kes oleks nii rumal, et ei tahaks jõuda Kṛṣṇa teadvuseni, järgides seda lihtsat meetodit, saavutades sedasi kõige täiuslikuma ja igavese elu täis õndsust ja teadmisi? Kṛṣṇa soovib vaid, et Teda armastusega teenitaks ja ei midagi muud. Kṛṣṇa võtab Oma puhtalt pühendunult vastu kasvõi väikese lilleõie. Mittepühendunutelt ei taha Ta ühtegi ohvrit. Kuna Ta on Iseenesest täiuslik, ei vaja Ta kelleltki midagi, kuid ometigi võtab Ta vastu ohverduse Oma pühendunult vastastikuse armastuse ja kiindumuse märgina. Kṛṣṇa teadvuse arendamine on elu ülim täiuslikkus. Selles värsis esineb sõna bhakti kahel korral, rõhutamaks, et bhakti ehk pühendunud teenimine on ainus viis Kṛṣṇale läheneda. Brāhmaṇaks, haritud õpetlaseks, äärmiselt rikkaks või suureks filosoofiks saamine ei pane Kṛṣṇat ohverdust vastu võtma. Ilma seda keskset bhakti põhimõtet järgimata pole võimalik Kṛṣṇat panna midagi vastu võtma. Bhakti ei kanna kunagi mingit tagamõtet. Bhakti protsess on igavene. See on otsene tegevus absoluutse terviku teenimiseks.

Viešpats Kṛṣṇa, paskelbęs Save vieninteliu besimėgaujančiu subjektu, pirmapradžiu Viešpačiu ir visų aukų tikruoju objektu, šiame posme nurodo, kokių aukų Jis laukia. Jei žmogus nori pasiaukojamai tarnauti Aukščiausiajam, kad apsivalytų ir pasiektų gyvenimo tikslą – transcendentinę meilės tarnystę Dievui, jis turi sužinoti, ko Viešpats iš jo nori. Kas myli Kṛṣṇą, duos Jam tai, ko Jis panorės, ir vengs Jam siūlyti tai, ko Jis neprašo ir nepageidauja. Todėl mėsos, žuvies ir kiaušinių negalima aukoti Kṛṣṇai. Jei Jis norėtų tokios aukos, apie ją būtų pasakęs. Bet ne, Jis kuo aiškiausiai prašo duoti Jam lapelį, vaisių, gėlių ir vandens, ir apie tokią auką sako: „Aš priimsiu ją“. Todėl mums turėtų būti aišku, jog mėsos, žuvies ir kiaušinių Jis nepriims. Daržovės, grūdai, vaisiai, pienas ir vanduo – žmogui tinkamas maistas, nurodytas Paties Viešpaties Kṛṣṇos. Jeigu norime maitintis kitokiu maistu, jo negalima aukoti Viešpačiui, nes Jis nepriims. Jei tokį maistą aukojame, vadinasi darome tai ne iš meilės ir pasiaukojimo.

Olles esmalt selgitanud, et Tema on kõige ainus nautija, algallikaline Jumal ning kõikide ohverduste tegelik objekt, paljastab Kṛṣṇa käesolevas värsis, milliseid ohvreid tuleb Talle tuua. Kui keegi soovib rakendada end Kõigekõrgema pühendunud teenimisse, et puhastuda ja jõuda elu eesmärgini – Jumala teenimiseni transtsendentaalses armastuses – peab ta selgeks tegema, mida Jumal temalt soovib. See, kes armastab Kṛṣṇat, annab Talle kõik, mida Kṛṣṇa tahab ning väldib millegi soovimatu või ebavajaliku ohverdamist. Seetõttu liha, kala või muna Kṛṣṇale ohverdada ei tohi. Kui Ta oleks soovinud selliseid ohverdusi, oleks Ta seda ka öelnud. Kuid Kṛṣṇa ütleb selgelt, et Ta soovib, et Talle pakutaks lehte, puuvilja, lilli ja vett, ning sellise ohvri kohta ütleb Ta: „Ma võtan selle vastu." Seetõttu peame me mõistma, et liha, kala ega mune Ta vastu ei võta. Juur-, tera-, puuviljad, piim ja vesi on inimesele sobiv toit. Jumal Kṛṣṇa on Ise inimesele sellise toitumise ette kirjutanud. Kõike muud, mida me sööme, Kṛṣṇale pakkuda ei saa, sest Ta ei võta seda vastu. Teisi toite pakkudes ei saa me seetõttu toimida armastuse ja pühendumuse tasandil.

Trečio skyriaus tryliktame posme Śrī Kṛṣṇa aiškina, kad tik aukos atnašos likučiai yra švarūs ir tinka valgyti tiems, kurie siekia padaryti pažangą gyvenime ir trokšta išsivaduoti iš materijos gniaužtų. Tame pačiame posme Jis sako, kad neaukojantys maisto minta vien nuodėme. Kitaip sakant, su kiekvienu nurytu kąsniu, jie vis labiau įsivelia į materialios gamtos raizgalynę. Gardžių ir paprastų valgių iš daržovių ruošimas, jų aukojimas Viešpaties Kṛṣṇos atvaizdui ar Dievybei nusilenkiant ir meldžiant Jį priimti kuklią auką – visa tai įgalina stabiliai tobulėti ir apvalyti kūną, skatina subtiliųjų smegenų audinių, gimdančių švarią mintį, formavimąsi. Tačiau svarbiausia – aukoti su meile. Kṛṣṇai netrūksta maisto, nes Jam priklauso viskas, kas egzistuoja, ir vis dėlto Jis priims auką iš to, kuris nori Jam suteikti džiaugsmo. Ruošiant, patiekiant ir aukojant maistą, svarbu viską daryti su meile Kṛṣṇai.

Kolmanda peatüki kolmeteistkümnendas värsis selgitab Śrī Kṛṣṇa, et ainult ohvrijäänused on puhastatud ning kui inimene soovib elus areneda ning vabaneda materiaalse maailma küüniste vahelt, siis on vaid see toit söömiseks kõlbulik. Samas värsis ütleb Kṛṣṇa ka seda, et need, kes toitu eelnevalt Talle ei paku, söövad üksnes pattu. Teisisõnu öeldes seob iga nende suutäis neid vaid üha tugevamalt materiaalse maailma võrku. Kuid valmistades lihtsaid ja häid taimseid toite, pakkudes neid esmalt Jumal Kṛṣṇa pildi või altari ees Kõigekõrgemale, kummardades Tema ees ja paludes Tal see tagasihoidlik ohverdus vastu võtta, areneb inimene pidevalt edasi, puhastades sedasi oma keha ning tootes aju peenkudesid, mis juhivad teda selgele mõtlemisele. Olulisim on see, et ohverdus tuleb teha armastusega. Kṛṣṇa ei vaja meie toitu, kuna kõik eksisteeriv kuulub niigi Talle, kuid ometigi võtab Ta vastu ohverduse sellelt, kes soovib Talle oma ohverdusega rõõmu valmistada. Olulisim toidu valmistamise, serveerimise ja ohverdamise juures on teha seda kõike armastusega Kṛṣṇa vastu.

Filosofai impersonalistai, tvirtinantys, kad Absoliuti Tiesa yra bejausmė, nesuvokia šio „Bhagavad-gītos“ posmo. Jiems jis arba metafora, arba įrodymas, kad „Bhagavad-gītą“ išsakęs Kṛṣṇa – paprastas žemės žmogus. Tačiau iš tikro Aukščiausiasis Dievas, Kṛṣṇa, turi jusles, kurios, kaip teigiama, gali pakeisti viena kitą. Kitaip sakant, viena Jo juslė gali atlikti bet kurios kitos funkciją. Tai ir turima galvoje, kai kalbama, jog Kṛṣṇa yra absoliutas. Vargu ar galima būtų laikyti Jį visų turtų ir galybės savininku, jeigu Jis neturėtų juslių. Septintame skyriuje Kṛṣṇa aiškina, kad Jis, nužvelgęs materialią gamtą, apvaisina ją gyvosiomis esybėmis. O šiuo atveju Kṛṣṇa klausosi bhakto, su meilės sklidinais žodžiais aukojančio maistą, ir tai visiškai tas pats, ar Jis ragautų ar valgytų. Reikėtų štai ką pabrėžti: Jis – absoliutas, todėl kai jis klauso, tolygu, kad Jis ragauja ar valgo. Tiktai bhaktas, kuris pripažįsta Kṛṣṇą tokį, kaip Jis Pats Save apibūdina, nieko nuo savęs nepridėdamas, supranta, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa gali valgyti ir mėgautis valgiu.

Impersonalistidest filosoofid, kes püüavad väita, et Absoluutne Tõde on ilma meelteta, ei suuda seda „Bhagavad-gītā" värssi mõista. Nende jaoks on see kõik vaid kas metafoor või tõendus „Bhagavad-gītā" jutustaja, Kṛṣṇa, ilmalikust loomusest. Kuid tegelikult on ka Kṛṣṇal, Kõigekõrgemal Jumalal, meeled, ning kinnitatakse, et Tema meeled võivad oma funktsioone omavahel vahetada, ehk teisisõnu öeldes võib iga Tema meeleorgan täita ükskõik millise teise meeleorgani funktsiooni. Seda tähendab Kṛṣṇa absoluutsus. Kui Ta ei omaks meeli, oleks väga raske väita, et Ta omab täielikult kõiki jumalikke omadusi. Seitsmendas peatükis selgitab Kṛṣṇa, et Tema viljastab materiaalse maailma elusolenditega ning Ta teeb seda lihtsalt materiaalse maailma peale vaadates. Ning kui Kṛṣṇa kuuleb pühendunu armastusest lausutud ohverduspalvet, on see samamoodi täiesti võrdne sellega, kui Ta tõepoolest maitseks ja sööks pakutavat toitu. Seda seika tuleb eriti rõhutada: kui Jumala positsioon on absoluutne, siis on see, kui Ta kuuleb ohverduspalvet, täiesti samaväärne sellega kui Ta maitseks ja sööks toitu. Ainult pühendunu, kes aktsepteerib Kṛṣṇat sellisena nagu Kṛṣṇa Ise End kirjeldab, ilma igasuguste omapoolsete tõlgendusteta, suudab mõista, et Kõrgeim Absoluutne Tõde võib toitu süüa ning seda nautida.