TEXT 12

Tekstas

Tekst

moghāśā mogha-karmāṇo
mogha-jñānā vicetasaḥ
rākṣasīm āsurīṁ caiva
prakṛtiṁ mohinīṁ śritāḥ

Synonyms

mogha-āśāḥ — žlugusios viltys; mogha-karmāṇaḥ — nesėkmė karminėje veikloje; mogha-jñānāḥ — nesėkmė pažinimo srityje; vicetasaḥ — paklydę; rākṣasīm — demoniškos; āsurīm — bedieviškos; ca — ir; eva — tikrai; prakṛtim — gamtos; mohinīm — klaidinančios; śritāḥ — radę prieglobstį.

mogha-āśāḥ — nurjunud lootused; mogha-karmāṇaḥ — edutus karmalistes tegevustes; mogha-jñānāḥ — väärtusetuks muutunud teadmised; vicetasaḥ — segaduses; rākṣasīm — deemonlikku; āsurīm — ateistlikku; ca — ja; eva — kindlasti; prakṛtim — loodust; mohinīm — segadusse ajav; śritāḥ — otsides kaitset.

Translation

Tokie paklydę žmonės susižavi demoniška, ateistine pasaulėžiūra. Žlunga paklydėlių viltys išsivaduoti, nieko neduoda karminė veikla ir niekais virsta pastangos gilinti žinojimą.

Sel viisil segadusse aetud inimesi kütkestavad deemonlikud ja ateistlikud vaated. Selliselt eksitusse viiduna nurjuvad kõik nende lootused vabanemisele, karmalised tegevused ning teadmistekultuur.

Purport

KOMENTARAS: Yra daug bhaktų, kurie mano turį Kṛṣṇos sąmonę ir tarnaują su pasiaukojimu, tačiau širdyje jie nepripažįsta Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, kaip Absoliučios Tiesos. Jie niekada neparagaus pasiaukojimo tarnystės vaisiaus – negrįš pas Dievą. Nesėkmę patirs ir tie, kurie pasineria į doringą karminę veiklą ir viliasi pagaliau išsivaduoti iš materialios vergijos, nes jie menkina Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Kṛṣṇą. Kitaip sakant, asmenys, išjuokiantys Kṛṣṇą, suprantama, yra demonai ir ateistai. Septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuje sakoma, kad tokie demoniškos prigimties nenaudėliai niekada neatsiduoda Kṛṣṇai. Spekuliatyvūs samprotavimai apie Absoliučią Tiesą veda juos prie klaidingos išvados, kad gyvoji esybė ir Kṛṣṇa yra viena ir tas pat. Jie klaidingai mano, kad kiekvieno žmogaus kūnas yra apvalkalas, sukurtas materialios gamtos, ir anot jų, pakanka išsivaduoti iš materialaus kūno, kad neliktų skirtumo tarp Dievo ir savojo „aš“. Tokios klaidinga nuomone grindžiamos pastangos susilieti su Kṛṣṇa yra pasmerktos nesėkmei. Gilinti dvasines žinias laikantis tokių ateistinių ir demoniškų pažiūrų – beprasmis darbas. Apie tai ir kalba posmas. Vedų raštų – „Vedānta-sūtros“, Upaniṣadų etc. – studijos tokiems demoniškiems žmonėms visada nueina perniek.

On palju pühendunuid, kes peavad end Kṛṣṇa teadvuses viibivaiks, pühendunud teenimist praktiseerivaiks inimesteks, kuid kes oma südames ei tunnista Jumala Kõrgeimat Isiksust Kṛṣṇat kui Absoluutset Tõde. Nemad ei saa kunagi maitsta pühendunud teenimise vilja – Jumala juurde tagasijõudmist. Samuti ei saada edu neid, kes pilkavad Jumala Kõrgeimat Isiksust Kṛṣṇat, ehkki nad on hõivatud karmaliste jumalakartlike tegudega ning loodavad lõpptulemusena vabaneda materiaalsetest köidikutest. Teisisõnu öeldes on Kṛṣṇat pilkavad inimesed deemonlikud ehk ateistlikud. „Bhagavad- gītā" seitsmendas peatükis selgitatakse, et sellised uskmatud inimesed ei alistu kunagi Kṛṣṇale. Seetõttu jõuavad nad oma mõttespekulatsioonides Absoluutsest Tõest eksliku järelduseni, et tavaline elusolend ja Kṛṣṇa on üks ja seesama. Sellisest valest järeldusest lähtudes arvavad nad, et iga inimese keha on hetkel lihtsalt materiaalse loodusega kaetud ning et niipea kui inimene vabaneb sellest materiaalsest kehast, pole tema ja Jumala vahel enam mingit erinevust. Selline üritus Kṛṣṇaga üheks saada on aga määratud nurjuma, sest nimetatud järeldus on ekslik. Selline vaimsete teadmiste ateistlik ja deemonlik ärakasutamine on alati asjatu. Selline on selle värsi mõte. Sellistel inimestel pole mingit kasu omandada teadmisi vedakirjanduse erinevatest teostest, nagu „Vedānta-sūtrast" ja „Upaniṣadidest".

Todėl laikyti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, paprastu žmogumi yra didelis nusižengimas. Darantys tokią šventvagystę tikrai yra paklydę, nes nepajėgia suprasti amžino Kṛṣnos pavidalo. „Bṛhad-viṣṇu-smṛti“ skelbia:

On suur solvang pidada Kṛṣṇat, Jumala Kõrgeimat Isiksust, tavaliseks inimeseks. Need, kes seda teevad, on kindlasti eksiteel, sest nad ei suuda mõista Kṛṣṇa igavest kuju. „Bṛhad-viṣṇu-smṛti" ütleb selgelt:

yo vetti bhautikaṁ dehaṁ
kṛṣṇasya paramātmanaḥ
sa sarvasmād bahiṣ-kāryaḥ
śrauta-smārta-vidhānataḥ
mukhaṁ tasyāvalokyāpi
sa-celaṁ snānam ācaret

„Kas Kṛṣṇos kūną laiko materialiu, turi būti nušalintas nuo ritualų atlikimo ir śruti bei smṛti aprašytos veiklos, o jei atsitiktinai išvystum jo veidą, tuoj pat reikia išsimaudyti Gangos vandenyse, kad nusiplautum susiteršimą. Žmonės šaiposi iš Kṛṣṇos – Aukščiausiojo Dievo Asmens, nes Jam pavydi. Jiems tikrai lemta kaskart gimti tarp ateistinių ir demoniškų gyvybės rūšių atstovų. Per amžius jų žinojimas bus užgožtas iliuzijos, ir palengva jie nusileis į tamsiausią kūrinijos sritį.“

„See, kes peab Śrī Kṛṣṇa keha materiaalseks, tuleb ajada eemale śruti ja smṛti rituaalide ja toimingute juurest. Kui keegi juhuslikult juhtub nägema sellise inimese nägu, peab ta viivitamatult kastma end Gangesesse, puhastumaks saastavast nakkusest." Inimesed mõnitavad Kṛṣṇat, kuna nad kadestavad Jumala Kõrgeimat Isiksust. Nende saatuseks on kindlasti sündida korduvalt ateistlikku ja deemonlikku elu elavate liikide hulgas. Nende pettekujutelmad saavad lakkamatult võimust nende tõeliste teadmiste üle ning aja jooksul taanduvad nad loome kõige pimedamatesse regioonidesse.