KOMENTARAS: Šiame skyriuje Viešpats Kṛṣṇa atsako į įvairius Arjunos klausimus. Pirmasis jų – „Kas yra Brahmanas?“ Viešpats taip pat paaiškina, kas yra karma (karminė veikla), pasiaukojimo tarnystė, yogos pagrindai, o taip pat gryna pasiaukojimo tarnystė. „Śrīmad-Bhāgavatam“ aiškina, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa žinoma kaip Brahmanas, Paramātma ir Bhagavānas. Be to, Brahmanu vadinama dar ir gyvoji esybė – individuali siela. Arjuna teiraujasi ir apie ātmą. Žodis ātmā nurodo kūną, sielą ir protą. Pasak Vedų žodyno, ātmā reiškia protą, sielą, kūną, o taip pat jusles.

Į Aukščiausiąjį Viešpatį Arjuna kreipėsi kaip į Puruṣottamą – Aukščiausiąją Asmenybę, o tai reiškia, kad klausimus jis pateikia ne šiaip draugui, bet Aukščiausiajam Asmeniui, suprasdamas, kad Jis yra aukščiausias autoritetas, galintis tiksliai į juos atsakyti.

KOMENTARAS: „Aukos Viešpats“ nurodo Indrą arba Viṣṇu. Viṣṇu vadovauja pagrindiniams pusdieviams, įskaitant Brahmą ir Śivą, o Indra – pusdieviams, kurie turi vykdomąją valdžią. Tiek Indra, tiek Viṣṇu garbinamas atliekant yajñas. Tačiau čia Arjuna klausia, kas yra tikrasis yajños (aukos) Viešpats ir kaip Jis gyvena gyvosios esybės kūne.

Kartą Kṛṣṇa nukovė demoną vardu Madhu, todėl Arjuna kreipiasi į Viešpatį „Madhusūdana“. Iš tikrųjų Arjunai neturėjo kilti tie klausimai, išreiškią abejones, nes jis – Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas. Todėl tos abejonės tarytum demonai. Kṛṣṇa gerai išmano, kaip susidoroti su demonais, todėl Arjuna čia kreipiasi į Jį „Madhusūdana“, kad Jis sunaikintų Arjunos protą apsėdusias demoniškas abejones.

Labai svarbus šio posmo žodis prayāna-kāle, nes mirties valandą bus patikrinta, ką mes nuveikėme per visą gyvenimą. Arjunai rūpi sužinoti apie tuos, kurie visą laiką yra Kṛṣṇos sąmonės. Kas jiems atsitiks paskutinę akimirką? Mirties metu sutrinka visos kūno funkcijos, protas atsiduria nenormalioje būklėje. Sutrikus kūno funkcijoms, žmogus gali nepajėgti prisiminti Aukščiausiąjį Viešpatį. Didis bhaktas Mahārāja Kulaśekhara meldžiasi: „Mano brangus Viešpatie, verčiau leiski man numirti tuojau pat, kol esu sveikas, kad mano minties gulbė galėtų atrasti Tavo pėdų lotoso stiebą.“ Ši metafora vartojama todėl, kad gulbės, vandens paukščio, mėgiama pramoga – įsirausti tarp lotosų, tarsi ji norėtų pasinerti į juos visa. Mahārāja Kulaśekhara sako Viešpačiui: „Dabar mano protas ramus, aš visiškai sveikas. Jeigu numirčiau tą patį mirksnį, mąstydamas apie Tavo lotosines pėdas, be abejonės pasiekčiau pasiaukojimo tarnystės tobulumą. Bet jeigu turėsiu laukti, kol mirsiu sava mirtimi, nežinau, kas gali nutikti; juk mirštant kūno funkcijos sutriks, mano gerklę surakins dusulys ir neaišku, ar bepajėgsiu kartoti Tavo vardą. Geriau leisk man numirti tuojau pat.“ Arjuna klausia, kaip mirštančiam žmogui sutelkti mintis į Kṛṣṇos lotosines pėdas.

KOMENTARAS: Brahmanas nesunaikinamas – jis egzistuoja amžinai, jo prigimtis niekada nekinta. Tačiau be Brahmano yra dar ir Parabrahmanas. Brahmanas – tai gyvoji esybė, o Parabrahmanas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Prigimtinė gyvosios esybės padėtis skiriasi nuo tos, kurią ji užima materialiame pasaulyje. Turėdama materialią sąmonę, ji stengiasi užvaldyti materiją, tačiau būdama dvasinės, Kṛṣṇos, sąmonės, ji stengiasi tarnauti Aukščiausiajam. Būdama materialios sąmonės, gyvoji esybė gauna įvairius kūnus ir gyvena materialiame pasaulyje. Tai vadinasi karma, arba materialios sąmonės pagimdyta kūrinijos įvairovė.

Vedų raštuose gyvoji esybė vadinama jīvātma ir Brahmanu, bet niekada – Parabrahmanu. Gyvosios esybės (jīvātmos) padėtis būna skirtinga: kartais ji panyra į materialios energijos tamsybes ir tapatina save su materija, o kartais ji tapatina save su aukštesne, dvasine gamta. Todėl ji ir vadinama Aukščiausiojo Viešpaties ribine energija. Gyvoji būtybė gauna materialų arba dvasinį kūną pagal tai, su kokia gamta – materialia ar dvasine – ji save tapatina. Materiali gamta duoda jai bet kurį kūną iš 8400000 gyvybės rūšių, tuo tarpu dvasinėje gamtoje ji turi vieną vienintelį kūną. Materialioje gamtoje ji būna žmogus ar pusdievis, gyvūnas ar žvėris, paukštis etc. – tai priklauso nuo jos karmos. Norėdama patekti į materialias dangaus planetas ir naudotis jų gėrybėmis ji kartais atlieka aukas (yajñas), tačiau, nuopelnams išsekus, vėl sugrįžta į Žemę žmogaus pavidalu. Šis procesas vadinamas karma.

„Chāndogya Upaniṣada“ aprašo vediškąjį aukos procesą. Ant aukuro penkių rūšių ugnims aukojamos penkių rūšių aukos. Penkių rūšių ugnys simbolizuoja dangaus planetas, debesis, Žemę, vyrą ir moterį, o penkių rūšių aukos – tikėjimą, Mėnulyje gyvenančią būtybę (besimėgaujantį subjektą), lietų, grūdus ir vyro sėklą.

Norėdama patekti į tam tikras dangaus planetas, gyvoji esybė aukojimo metu degina atitinkamas aukas ir patenka į tas planetas. Kai nuopelnai už aukas išsenka, gyvoji esybė su lietumi nusileidžia į Žemę ir įgauna grūdo pavidalą; vyro suvalgyti grūdai pavirsta sėkla, sėkla apvaisina moterį – ir taip gyvoji esybė atgauna žmogaus formą. Ji vėl atnašauja aukas ir kartoja tą patį ciklą. Šitaip gyvoji esybė amžinai eina materialiu keliu. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus vengia minėtų aukų. Jis tiesiogiai įsijungia į Kṛṣṇos sąmonę ir tokiu būdu rengiasi grįžti pas Dievą.

Komentuodami „Bhagavad-gīta“ impersonalistai nepagrįstai laikosi nuomonės, kad materialiame pasaulyje Brahmanas įgauna jīvos formą. Norėdami tai pagrįsti, jie cituoja penkiolikto Gītos skyriaus 7-ą posmą. Tačiau šiame posme, kalbėdamas apie gyvąją esybę, Viešpats sako: „Mano amžinoji dalelė.“ Į materialųjį pasaulį nupulti gali tik gyvoji esybė – Dievo dalelė, o Aukščiausiasis Viešpats (Acyuta) niekad nenupuola. Todėl prielaida, kad Aukščiausiasis Brahmanas įgauna jīvos pavidalą, yra nepriimtina. Svarbu atminti, kad Vedų raštai rodo esant skirtumą tarp Brahmano (gyvosios esybės) ir Parabrahmano (Aukščiausiojo Viešpaties).

KOMENTARAS: Materiali gamta nuolat kinta. Paprastai, materialūs kūnai pergyvena šešis raidos etapus: jie gimsta, auga, kurį laiką egzistuoja, sukuria šalutinius produktus, vysta ir pagaliau išnyksta. Materiali gamta vadinama adhibhūta. Ji sukuriama tam tikru laiko momentu ir tam tikru metu bus sunaikinta. Aukščiausiojo Viešpaties visatos pavidalo, apimančio visus pusdievius su jų skirtingomis planetomis, samprata vadinama adhidaivata. Kartu su individualia siela kūne glūdi ir Supersiela – pilnutinė Viešpaties Kṛṣṇos reprezentacija. Supersiela vadinasi Paramātma, arba adhiyajña, ir glūdi širdyje. Šio posmo kontekste ypač reikšmingas žodis eva, nes juo Viešpats pabrėžia, kad Paramātma nesiskiria nuo Jo Paties. Supersiela, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, esąs šalia individualios sielos, yra pastarosios poelgių liudininkas ir jos įvairių sąmonės formų šaltinis. Supersiela suteikia individualiai sielai veiklos laisvę ir stebi jos poelgius. Visos Aukščiausiojo Viešpaties apraiškų funkcijos savaime tampa aiškios tyram, Kṛṣṇą įsisąmoninusiam bhaktui, kuris transcendentiškai tarnauja Viešpačiui. Neofitas, kuriam dar neprieinama Supersiela, Aukščiausiojo Viešpaties skleidinys, mąsto apie milžinišką Viešpaties visatos pavidalą, vadinamą adhidaivata. Neofitui patariama mąstyti apie visatos pavidalą, t.y. virāṭ- puruṣą, kurio kojos simbolizuoja žemesniąsias planetas, akys – Saulę ir Mėnulį, o galva – aukštesniąją planetų sistemą.

KOMENTARAS: Posmas pabrėžia Kṛṣṇos sąmonės svarbą. Kiekvienas žmogus, su Kṛṣṇos sąmone paliekantis kūną, išsyk pereina į transcendentinę Aukščiausiojo Viešpaties gamtą. Aukščiausiasis Viešpats yra tyrų tyriausias. Todėl tas, kurio mintyse visada viešpatauja Kṛṣṇa, irgi yra tyriausias iš tyriausiųjų. Svarbus posmo žodis – smaram (atmindamas). Netyra siela, nepraktikavusi Kṛṣṇos sąmonės, pasiaukojimo tarnystės, neprisimins Kṛṣṇos. Taigi Kṛṣṇos sąmonę reikia praktikuoti nuo pat gyvenimo pradžios. Jei žmogus gyvenimo pabaigoje nori susilaukti sėkmės, jam būtina atminti Kṛṣṇą. Todėl reikia visada be atvangos kartoti mahā- mantrą – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Viešpats Caitanya patarė būti kantriam kaip medis (taror iva sahiṣṇunā). Žmogus, kartojantis Hare Kṛṣṇa, susidurs su daugybe kliūčių, tačiau jas visas įveikdamas jis turi nesiliauti kartojęs: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Tik šitaip gyvenimo pabaigoje jis galės iki galo pasinaudoti Kṛṣṇos sąmonės teikiama nauda.

KOMENTARAS: Čia aiškinama, kaip lemiamą mirties akimirką kinta žmogaus būtis. Žmogus, kuris gyvenimo pabaigoje palieka savo kūną galvodamas apie Kṛṣṇą, pasiekia transcendentinę Aukščiausiojo Viešpaties gamtą. Netiesa, jog tas, kuris galvoja ne apie Kṛṣṇą, irgi pasiekia tyrą transcendentinį būvį. Tai reikia labai gerai įsidėmėti. Kaip mirties metu išlaikyti tinkamą proto būklę? Mahārāja Bharata buvo didi asmenybė, tačiau mirties akimirką galvojo apie elnią, ir kitą gyvenimą gavo elnio kūną. Būdamas elniu Mahārāja Bharata prisiminė savo ankstesnį gyvenimą, tačiau elnio kūno jau negalėjo atsikratyti. Žinoma, mūsų mintys, susikaupusios per visą gyvenimą, lems tai, apie ką mes mąstysime mirties akimirką – taigi šiame gyvenime kuriame sau kitą. Jei dabar žmogus gyvena valdomas dorybės guṇos, nuolatos galvoja apie Kṛṣṇą, tai ir prieš mirtį Jį atsimins. Tatai padės jam persikelti į transcendentinę Kṛṣṇos būtį. Jei žmogus pasinėręs į transcendentinę tarnystę Kṛṣṇai, kitas jo kūnas bus transcendentinis (dvasinis), o ne materialus. Todėl kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare yra geriausias būdas sėkmingai pakeisti būties būvį gyvenimo pabaigoje.

KOMENTARAS: Nurodymas, duotas Arjunai, labai svarbus visiems, kurie užsiima materialia veikla. Viešpats neliepia nevykdyti nurodytų pareigų ar atsisakyti savo užsiėmimų. Galima dirbti kaip dirbus ir tuo pačiu metu mąstyti apie Kṛṣṇą kartojant Hare Kṛṣṇa. Taip išvengsime materialaus susiteršimo, o protą ir intelektą pajungsime Kṛṣṇai. Kas kartoja Kṛṣṇos vardus, tas neabejotinai persikels į aukščiausią planetą – Kṛṣṇaloką.

KOMENTARAS: Šiame posme Viešpats Kṛṣṇa pabrėžia, kaip svarbu Jį prisiminti. Prisiminimai apie Kṛṣṇą atgyja kartojant Hare Kṛṣṇa mahā- mantrą. Kartojant Aukščiausiojo Viešpaties vardus ir klausantis jų keliamų garso virpesių, darbo gauna mūsų ausys, liežuvis ir protas. Šią mistinę meditaciją praktikuoti labai lengva, Ji padeda ateiti pas Aukščiausiąjį Viešpatį. Puruṣam reiškia besimėgaujantį subjektą. Nors gyvosios esybės priklauso Aukščiausiojo Viešpaties ribinei energijai, materialia prasme jos – susiteršusios. Jos laiko save besimėgaujančiais subjektais, bet nėra aukščiausias besimėgaujantis subjektas. Čia aiškiai nurodoma, kad aukščiausias besimėgaujantis subjektas – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tokiais Savo pavidalais ir pilnutiniais skleidiniais, kaip Nārāyana, Vāsudeva etc.

Bhaktas, kartodamas Hare Kṛṣṇa, nepaliaujamai mąsto apie savo garbinimo objektą – Aukščiausiąjį Viešpatį bet kuriuo Jo aspektu: Nārāyaną, Kṛṣṇą, Rāmą etc. Nuolatinė Hare Kṛṣṇa kartojimo praktika jį apvalo, ir jos dėka gyvenimo pabaigoje jis eina į Dievo karalystę. Yogos praktika – tai meditacija į širdyje glūdinčią Supersielą. Kartojant Hare Kṛṣṇa mūsų mintys irgi bus visada sutelktos į Aukščiausiąjį Viešpatį. Protas nepastovus ir permainingas, todėl jį reikia jėga priversti mąstyti apie Kṛṣṇą. Dažnai pateikiamas toks pavyzdys: vikšras nori tapti drugeliu ir dar šį gyvenimą juo tampa. Taip ir mes, jei nuolat mąstysime apie Kṛṣṇą, be abejonės, po mirties gausime tokios pat prigimties kūną, kaip ir Kṛṣṇos.

KOMENTARAS: Posmas nurodo, kaip mąstyti apie Aukščiausiąjį. Svarbiausia tai, jog Jis ne beasmenis ir nėra tuštuma. Žmogus negali medituoti tuštumą arba kažką neasmenišką, nes tai labai sunku. O štai mąstyti apie Kṛṣṇą visai nesunku, ir čia kaip tik apie tai kalbama. Visu pirma, Viešpats yra puruṣa – asmuo; kaip apie asmenį mes mąstome ir apie Rāmą, ir apie Kṛṣṇą. Šis „Bhagavad-gītos“ posmas aprašo koks iš tikrųjų yra Viešpats, ar mes galvotume apie Kṛṣṇą ar apie Rāmą. Viešpats yra kavi, t.y. Jis pažįsta praeitį, dabartį ir ateitį, todėl yra visažinantis. Jis – seniausioji asmenybė, nes yra visa ko pradžių pradžia, viskas kilo iš Jo. Be to, Jis aukščiausias visatos valdovas, žmonijos globėjas ir mokytojas. Jis mažų mažiausias. Gyvoji esybė yra didumo sulig viena dešimttūkstantąja plauko galiuko dalim, tačiau Viešpats toks nesuvokiamai mažas, kad įeina ir į šios dalelės širdį. Todėl Jis ir vadinamas mažų mažiausiu. Kaip Aukščiausiasis, Jis gali įeiti į atomą ar pačios mažiausios būtybės širdį ir, būdamas Supersiela, ją kontroliuoti. Nors labai mažas, Jis viską persmelkia ir viską palaiko. Jis palaiko visas planetų sistemas. Dažnai stebimės, kaip tokios milžiniškos planetos plauko erdvėje. Čia teigiama, kad Aukščiausiasis Viešpats Savo nesuvokiama energija palaiko visas šias milžiniškas planetas ir galaktikų sistemas. Šiuo atveju itin svarbus žodis acintya (nesuvokiamas). Dievo energija yra už mūsų patyrimo ir mąstymo ribų, todėl ir vadinama nesuvokiama (acintya). Kas tai užginčys? Viešpats persmelkia materialų pasaulį ir vis dėlto yra anapus jo. Mes nepajėgiame suvokti net materialaus pasaulio – tokio menko, lyginant jį su dvasiniu, tad kaip galima suvokti tai, kas driekiasi anapus? Acintya reiškia tai, kas yra anapus materialaus pasaulio, ko mūsų argumentai, logika ir filosofavimas nepasiekia, tai, kas nesuvokiama. Todėl išmintingi žmonės, vengdami beprasmių ginčų ir samprotavimų, turėtų pripažinti šventraščių – Vedų, „Bhagavad-gītos“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ teiginius ir laikytis jų nustatytų principų. Taip žmogus įgytų supratimą.

KOMENTARAS: Posmas aiškiai kalba, kad mirties metu protą reikia su pasiaukojimu sutelkti į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Turintiems yogos įgūdžių patariama gyvybės jėgą pakelti į tašką tarp antakių (į ājñą-cakrą). Posmas siūlo ṣaṭ-cakra-yogos praktiką – medituoti šešias cakras. Tačiau tyras bhaktas nepraktikuoja tokios yogos, nes jis visada yra paniręs į Kṛṣṇos sąmonę ir mirties valandą Viešpaties malone prisimena Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Tai paaiškinta keturioliktame posme.

Ypač reikšmingas yra posmo žodis yoga-balena, nes nepraktikuojant yogos – ṣaṭ-cakra-yogos ar bhakti-yogos, neįmanoma mirties metu pasiekti tokią transcendentinę būseną. Nepraktikavus kurios nors yogos sistemos, o ypač bhakti-yogos, neįmanoma mirštant staiga prisiminti Aukščiausiąjį Viešpatį. Mirties valandą proto funkcijos sutrinka, todėl visą gyvenimą per yogos praktiką reikia būti susijusiu su transcendencija.

KOMENTARAS: Viešpats Śrī Kṛṣṇa patarė Arjunai praktikuoti ṣaṭ-cakra- yogą, kai gyvybės oras sutelkiamas tarp antakių. Manydamas, jog Arjuna nežinos, kaip praktikuoti ṣaṭ-cakrą-yogą, Viešpats kituose posmuose aiškina šį kelią. Viešpats sako, kad Brahmanas, nors ir vienabūtis, turi įvairias apraiškas ir aspektus. Tai, kad akṣara, arba oṁkāra (skiemuo oṁ), tapatus Brahmanui, dažniausiai teigia impersonalistai. Čia Kṛṣṇa kalba apie beasmenį Brahmaną, į kurį įeina pasaulio atsižadėję išminčiai.

Pagal Vedų mokslo sistemą, mokiniai, gyvenantys su dvasiniu mokytoju ir besilaikantys visiško celibato, nuo pat pradžių mokomi tarti oṁ ir pažinti aukščiausią beasmenį Brahmaną. Taip jie suvokia du Brahmano aspektus. Ši praktika labai svarbi tam, kad mokinys darytų pažangą dvasiniame gyvenime, tačiau mūsų laikais toks brahmacārio (nevedusio, lytiškai susilaikiusio mokinio) gyvenimas vargu ar įmanomas. Visuomenės struktūra labai pakito, ir besimokantys jaunuoliai neturi galimybės laikytis celibato. Visame pasaulyje yra daug įvairiausių švietimo įstaigų, tačiau nėra nė vienos, kurioje mokiniai būtų mokomi brahmacaryos principų. Nesilaikant celibato, labai sunku tobulėti dvasiškai. Todėl Viešpats Caitanya, remdamasis šventraščių paliepimais šiam amžiui, skelbė, kad šiame Kali amžiuje pažinti Aukščiausiąjį įmanoma tiktai kartojant Viešpaties Kṛṣṇos šventuosius vardus: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare.

KOMENTARAS: Norint praktikuoti yogą, kurią siūlo šis posmas, visų pirma reikia atsitverti nuo visų juslinių malonumų. Šis metodas vadinamas pratyāhāra, t.y. juslių atitraukimu nuo jų objektų. Jutimo organus, kurie skirti pažinimui – akis, ausis, nosį, liežuvį ir lytėjimo organus – reikia tvirtai suimti į rankas ir neleisti jiems tenkintis. Tokiu būdu protas sutelkiamas į širdyje glūdinčią Supersielą, o gyvybės jėga pakeliama į viršugalvį. Šeštame skyriuje šis procesas aprašytas išsamiai, bet kaip jau minėta, mūsų laikais ši praktika vargu ar įgyvendinama. Geriausias metodas – tai Kṛṣṇos sąmonė. Jei žmogus sugeba visą laiką išlaikyti į Kṛṣṇą sutelktą protą ir pasiaukojęs Jam tarnauja, jam nesunku išbūti nesudrumsčiamame transcendentiniame transe, arba samādhi.

KOMENTARAS: Čia aiškiai pasakyta, kad oṁ, Brahmanas ir Viešpats Kṛṣṇa nėra kažkas skirtinga. Oṁ – tai beasmenė garsinė Kṛṣṇos reprezentacija, tuo tarpu Hare Kṛṣṇa garsas apima ir garsą oṁ. Šventraščiai kuo aiškiausiai rekomenduoja šiame amžiuje kartoti Hare Kṛṣṇa mantrą. Tad jei žmogus gyvenimo pabaigoje paliks kūną kartodamas Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, jis tikrai pasieks vieną iš dvasinių planetų. Kokia bus toji planeta, priklauso nuo jo pasirinktos praktikos. Kṛṣṇos bhaktai eina į Kṛṣṇos planetą, Goloką Vṛndāvaną. Personalistų laukia begalinė daugybė kitų dvasinio dangaus planetų, vadinamų Vaikuṇṭhos planetomis, tuo tarpu impersonalistai pasilieka brahmajyoti.

KOMENTARAS: Posmas nusako galutinį tikslą, kurį pasiekia besąlygiškai Aukščiausiajam Dievo Asmeniui pasiaukoję bhaktai, tarnaujantys Jam pagal bhakti-yogos sistemą. Ankstesniuose posmuose buvo paminėti keturi bhaktų tipai: kenčiantys, smalsūs, ieškantys materialios naudos ir spekuliatyvūs filosofai. Ten buvo nusakyti ir skirtingi išsivadavimo keliai: karma- yoga, jñāna-yoga ir haṭha-yoga. Šios yogos sistemos iš dalies grindžiamos bhakti, tačiau šiame posme kalbama būtent apie gryną bhakti-yogą, be jokių jñānos, karmos ar haṭhos priemaišų. Žodis ananya-cetāḥ pažymi, kad tyras bhakti-yogas netrokšta nieko, išskyrus Kṛṣṇą. Tyras bhaktas nenori pakilti į dangaus planetas, nesiekia vienovės su brahmajyoti – išvadavimo iš materijos pinklių. Tyras bhaktas netrokšta nieko. „Caitanya-caritāmṛtoje“ jis vadinamas niṣkāma – neturinčiu jokių asmeninių išskaičiavimų. Visiška ramybė – tai jo privilegija, ji nepriklauso tiems, kurie vaikosi asmeninės naudos. Jñāna-yogas, karma-yogas, haṭha-yogas turi savanaudiškų tikslų, tuo tarpu tobulas bhaktas tenori tik suteikti malonumo Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir netrokšta nieko kito. Todėl Viešpats sako, kad kiekvienas, kuris besąlygiškai pasiaukojo Jam, lengvai Jį laimi.

Tyras bhaktas visuomet su pasiaukojimu tarnauja Kṛṣṇai, vienam iš įvairių Jo asmeniškų pavidalų. Kṛṣṇa apsireiškia įvairiomis pilnutinėmis ekspansijomis ir inkarnacijomis, pavyzdžiui, Rāma ar Nṛsiṁha. Bhaktas gali pasirinkti bet kurį iš šių transcendentinių Aukščiausio Viešpaties pavidalų ir, su meile Jam tarnaudamas, sutelkti į Jį savo protą. Tokiam bhaktui nekyla problemų, kurios kamuoja praktikuojančius kitas yogas. Bhakti- yoga labai paprasta ir skaisti, ją lengva atlikti. Pradėti galima tiesiog Hare Kṛṣṇa kartojimu. Viešpats maloningas visiems, tačiau, kaip minėjome, Jis ypač palankus tiems, kurie nuolatos ir nenukrypstamai Jam tarnauja. Tokiems bhaktams Viešpats įvairiapusiškai padeda. Vedose („Kaṭha Upaniṣada“ 1.2.23) teigiama: yam evaiṣa vṛṇute tena labhyas/ tasyaiṣa ātmā vivṛṇute tanuṁ svāṁ – kas yra visiškai atsidavęs Aukščiausiajam Viešpačiui ir su pasiaukojimu Jam tarnauja, tas pažįsta Jį tokį, koks Jis yra. O „Bhagavad-gītoje“ (10.10) sakoma: dadāmi buddhi-yogaṁ tam – tokiam bhaktui Viešpats duoda tiek išminties, kad šis galėtų ateiti pas Jį į dvasinę karalystę.

Išskirtinė tyro bhakto savybė ta, kad jis visada, nepriklausomai nuo laiko ir vietos, mąsto tiktai apie Kṛṣṇą ir apie nieką daugiau. Tam niekas neturi kliudyti. Jis turi būti pasiryžęs tarnauti bet kur ir bet kada. Kai kas teigia, kad bhaktas turįs gyventi šventose vietose: Vṛdāvanoje ar kokiame nors šventame mieste, kur gyveno Viešpats. Tačiau tyras bhaktas gali gyventi bet kur ir pasiaukojimo tarnyste Viešpačiui sukurti Vṛndāvanos atmosferą. Śrī Advaita kartą taip tarė Viešpačiui Caitanyai: „Kur Tu, o Viešpatie – ten Vṛndāvana.“

Žodžiai satatam ir nityaśah, reiškiantys „visada“, „reguliariai“ ar „kasdien“, rodo, kad tyras bhaktas visą laiką prisimena Kṛṣṇą ir Jį medituoja. Tokiom savybėm pasižyminčiam tyram bhaktui Viešpats labai lengvai pasiekiamas. Bhakti-yoga – tai sistema, kuriai Gīta teikia pirmenybę. Paprastai bhakti-yogai tarnauja penkiais skirtingais būdais: (1) śānta- bhakta atlieka neutralią pasiaukojimo tarnystę; (2) dāsya-bhakta pasiaukojęs tarnauja, atlikdamas tarno vaidmenį; (3) sākhya-bhakta tarnauja, atlikdamas draugo vaidmenį; (4) vātsalya-bhakta tarnauja, atlikdamas vieno iš tėvų vaidmenį; (5) mādhurya-bhakta tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui kaip mylimam sutuoktiniui. Bet kuriuo iš šių atvejų tyras bhaktas nuolatos su transcendentine meile tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui ir negali Jo pamiršti, taigi Viešpats jam lengvai pasiekiamas. Kaip tyras bhaktas nė akimirkai negali pamiršti Aukščiausiojo Viešpaties, taip ir Aukščiausiasis Viešpats nė akimirkai neužmiršta Savo tyro bhakto. Šį didį palaiminimą teikia Kṛṣṇos įsisąmoninimo procesas, mahā-mantros kartojimas: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare.

KOMENTARAS: Laikinas materialus pasaulis – tai kančių, kurias sukelia gimimas, senatvė, ligos ir mirtis, viešpatija, todėl suprantama, kad pasiekusiam tobulumą ir atėjusiam į aukščiausią planetą, Kṛṣṇaloką, Goloką Vṛndāvaną, nekyla noras sugrįžti. Vedų raštuose aukščiausia planeta vadinama avyakta, akṣara ir paramā gati, kitaip sakant, ši planeta yra anapus materialaus matymo ir nenusakoma, tačiau ji yra aukščiausias tikslas ir vieta, skirta mahātmoms (didžiosioms sieloms). Transcendentinę žinią mahātmos gauna iš dvasiškai susivokusių bhaktų ir, įsisąmonindamos Kṛṣṇą, tolydžio plėtoja pasiaukojimo tarnystę. Jos taip pasineria į transcendentinę tarnystę, kad jau nebenori nei pasikelti į kurią iš materialių planetų, nei eiti į kokią nors dvasinę planetą. Jos ilgisi vien tik Kṛṣṇos, trokšta bendrauti su Juo ir nenori nieko daugiau. Toks yra aukščiausias gyvenimo tobulumas. Posmas kalba būtent apie personalistus – Aukščiausiojo Viešpaties Kṛṣṇos bhaktus. Kṛṣṇą įsisąmoninę bhaktai pasiekia aukščiausią gyvenimo tobulumą. Kitaip sakant, jie – pačios iškiliausios sielos.

KOMENTARAS: Norėdami patekti į transcendentinę Kṛṣṇos buveinę ir niekada negrįžti, visi yogai: karma, jñāna, haṭha etc. – galų gale turi prieiti pasiaukojimo tarnystę, t.y. bhakti-yogą, arba Kṛṣṇos sąmonę. Pasiekusieji aukščiausias materialias planetas (pusdievių planetas) vėlei priversti gimti ir mirti. Iš Žemės žmonės kyla į aukštesnes planetas, o gyvenantys aukštesnėse planetose – Brahmalokoje, Candralokoje ir Indralokoje, leidžiasi į Žemę. „Chāndogya Upaniṣadoje“ rekomenduotas pañcāgni-vidyos aukų atnašavimas įgalina patekti į Brahmaloką, tačiau jei ten patekus toliau neugdoma Kṛṣṇos sąmonė, tenka grįžti į Žemę. Kas aukštesnėse planetose gilina Kṛṣṇos sąmonę, tas pamažu kopia vis į aukštesnes planetas, o visatos naikinimo metu eina į amžiną dvasinę karalystę. Śrīdhara Svāmis savo „Bhagavad-gītos“ komentaruose cituoja tokį posmą:

„Materialios visatos naikinimo metu Brahmā ir visi tie, kurie jam yra atsidavę ir nuolatos užsiima Kṛṣṇos sąmonės praktika, persikelia į dvasinę visatą – į tas dvasines planetas, kurias norėjo pasiekti.“

KOMENTARAS: Materialios visatos egzistavimo trukmė – ribota. Ji matuojama kalpų periodais. Kalpa – tai Brahmos diena, o vieną jo dieną sudaro tūkstantį kartų pasikartojančios keturios yugos, arba amžiai: Satya, Tretā, Dvāpara ir Kali. Satyos periodui būdinga dorybė, išmintis bei religingumas, o neišmanymo ir ydų beveik nepasitaiko; ši yuga tęsiasi 1728000 metų. Tretā-yugoje ima reikštis ydos, o tęsiasi ji 1296000 metų. Dvāpara- yugoje dorybė bei religingumas toliau smunka, ydų gausėja; jos trukmė – 864000 metų. Paskutinis periodas – Kali-yuga (yuga, kurioje mes gyvename pastaruosius 5000 metų), ją charakterizuoja gausūs kivirčiai, neišmanymas, bedievystė ir ydos, o tikroji dorovė praktiškai išnykusi; šios yugos trukmė – 432000 metų. Kali-yugoje blogis tiek iškeroja, kad, jai baigiantis, Pats Aukščiausiasis Viešpats ateina kaip Kalki avatāra, išnaikina demonus, gelbsti Savo bhaktus ir pradeda kitą Satyą-yugą. Tuomet ciklas prasideda vėl iš naujo. Šios keturios yugos, pasikartojančios tūkstantį kartų, sudaro vieną Brahmos dieną; tiek pat trunka ir jo naktis. Brahmā gyvena šimtą tokių „metų“, o po to miršta. Žemiškais skaičiavimais, tie „šimtas metų“ sudaro 311 trilijonų ir 40 milijardų metų. Pažvelgus į šiuos skaičius, Brahmos gyvenimas atrodo esąs fantastiškas ir begalinis, tačiau, amžinybės požiūriu, jis trumpas lyg žaibo blyksnis. Priežasčių Vandenyne egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė Brahmų, kurie čia atsiranda, čia vėl išnyksta – lyg burbulai Atlanto vandenyne. Brahmā ir jo kūrinija nuolatos kinta, nes yra neatskiriama materialios visatos dalis.

Materialioje visatoje net ir Brahmā neišvengia gimimo, senatvės, ligų ir mirties. Tačiau Brahmā, kaip visatos valdytojas, tiesiogiai tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui, todėl jis išsivaduoja. Iškilnūs sannyāsiai pasikelia į Brahmos planetą, Brahmaloką, aukščiausią materialios visatos planetą, egzistuojančią ilgiau už visas dangaus planetas aukštutinėje planetų sistemos sferoje. Tačiau pagal materialios gamtos dėsnį, atėjus laikui, ir Brahmā su visais Brahmalokos gyventojais turi mirti.

KOMENTARAS: Menkos nuovokos būtybės, kurios stengiasi pasilikti materialiame pasaulyje, iškopia į aukštesniąsias planetas, bet paskui vėl priverstos grįžti į Žemės planetą. Kol trunka Brahmos diena, jos atlieka veiklą aukštesnėse ar žemesnėse materialaus pasaulio planetose, bet atėjus Brahmos nakčiai, visos jos vėl sunaikinamos. Dieną jos gauna įvairiausius kūnus, kad galėtų materialiai veikti, o naktį, jų netekusios, suslėgtos glūdi Viṣṇu kūne. Paskui vėl, kai aušta Brahmos diena, jos išvysta šviesą. Bhūtvā bhūtva pralīyate: dieną jos turi išreikštą būvį, o naktį yra sunaikinamos. Pasibaigus Brahmos gyvenimui, visos jos sunaikinamos ir milijonų milijonus metų būna neišreikštos, o vėl apsireiškia kitoje epochoje po Brahmos gimimo. Taip jas apžavi materialaus pasaulio kerai. Tačiau išmintingi žmonės, įsijungę į Kṛṣṇos sąmonę, teisingai panaudoja žmogaus gyvenimą pasiaukojimo tarnystei, kartodami Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Tokiu būdu jie dar šį gyvenimą persikelia į dvasinę Kṛṣṇos planetą, ten patiria amžiną palaimą ir jau nebeprivalo atgimti.

KOMENTARAS: Kṛṣṇos aukštesnioji dvasinė energija yra transcendentinė ir amžina. Jai nedaro įtakos Brahmos dieną kuriamos, o naktį naikinamos materialios gamtos pokyčiai. Aukštesniosios Kṛṣṇos energijos savybės yra visiškai priešingos materialiai gamtai. Aukštesnioji ir žemesnioji gamta paaiškintos septintame skyriuje.

KOMENTARAS: Dievo Asmens Kṛṣṇos aukščiausiąją buveinę „Brahma- saṁhitā“ vadina cintāmaṇi-dhāma – šalis, kur išsipildo visi troškimai. Aukščiausia Viešpaties Kṛṣṇos buveinė vadinama Goloka Vṛndāvana; joje daugybė rūmų, pastatytų iš filosofinio akmens. Ten auga vadinamieji „troškimų medžiai“, kurie paliepus patiekia kokių tik nori valgių, ganosi surabhi karvės, duodančios pieną neribotais kiekiais. Toje buveinėje Viešpačiui tarnauja šimtai tūkstančių sėkmės deivių (Lakṣmī), o vadinasi Jis – Govinda, pirmapradis Viešpats ir visų priežasčių priežastis. Viešpats meistriškai groja Savo fleita (veṇuṁ kvaṇantam). Jo transcendentinė išvaizda – pati patraukliausia visuose pasauliuose: akys primena lotoso žiedlapius, o kūno spalva kaip debesies. Jis toks žavus, kad Savo grožiu nustelbia tūkstančius Kupidonų. Jis dėvi šafrano rūbą, Jo kaklą puošia girlianda, o į plaukus įsegta povo plunksna. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats Kṛṣṇa tik užsimena apie Savo asmenišką buveinę – Goloka Vṛndāvaną, pačią aukščiausią dvasinės karalystės planetą. Vaizdingas jos aprašymas pateiktas „Brahma- saṁhitoje“. Vedų raštai („Kaṭha Upaniṣada“ 1.3.11) teigia, kad nėra nieko aukščiau už tą Aukščiausiojo Viešpaties buveinę ir kad ji – galutinis tikslas (puruṣān na paraṁ kiñcit sā kāṣṭhā paramā gatiḥ). Kas jį pasiekia, niekada negrįžta į materialųjį pasaulį. Pats Kṛṣṇa ir Jo aukščiausioji buveinė nesiskiria; kokybės prasme jie tapatūs. Mūsų planetoje, šimtą keturiasdešimt kilometrų į pietryčius nuo Delio, plyti Vṛndāvana – tikslus aukščiausios dvasinio dangaus planetos Goloka Vṛndāvanos atspindys. Nužengęs į mūsų planetą, Kṛṣṇa pramogavo būtent toje Žemės vietoje, kuri vadinasi Vṛndāvana. Ji išsidriekusi maždaug du šimtai penkiolikos kvadratinių kilometrų plote Mathuros rajone, Indijoje.

KOMENTARAS: Posmas aiškiai sako, kad aukščiausias tikslas – Aukščiausiojo Asmens Kṛṣṇos buveinė, iš kurios negrįžtama. „Brahma-saṁhitā“ aukščiausią buveinę vadina ānanda-cinmaya-rasa kraštu, kur viskas trykšta dvasine palaima. Visa jos įvairovė turi dvasinės palaimos kokybę – joje nėra nieko materialaus. Ta įvairovė – tai Paties Aukščiausiojo Dievo dvasinė ekspansija, nes, kaip jau buvo aiškinta septintame skyriuje, ji sudaryta tik iš dvasinės energijos. O materialųjį pasaulį Viešpats persmelkia Savo materialia energija, nors Savo aukščiausios buveinės Jis niekada neapleidžia. Taigi Savo dvasinės ir materialios energijos dėka Jis esti visur – tiek materialiose, tiek dvasinėse visatose. Yasyāntaḥ-sthāni reiškia, kad Jis palaiko viską, kas egzistuoja Jo dvasinėje ir materialioje energijose. Tomis dviem energijomis Viešpats persmelkia viską.

Posmo žodis bhaktyā nurodo, kad įžengti į aukščiausią Kṛṣṇos buveinę arba į nesuskaitomas Vaikuṇṭhos planetas galima tik bhakti – pasiaukojimo tarnystės dėka. Joks kitas procesas nepadės pasiekti tos aukščiausios buveinės. Vedos („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 3.2) irgi aprašo Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir aukščiausią buveinę. Eko vaśī sarva-gaḥ kṛṣṇaḥ. Toje buveinėje viešpatauja vienas vienintelis Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Jo vardas – Kṛṣṇa. Jis – visų maloningiausia Dievybė, ir nors Jis ten vienas, tačiau išsiskleidžia milijonais pilnaverčių skleidinių. Vedos lygina Viešpatį su medžiu, kuris išlikdamas vienoje vietoje nokina daugybę vaisių, žydi ir keičia lapus. Pilnutinės Viešpaties ekspansijos, valdančios Vaikuṇṭhos planetas, yra keturrankės ir žinomos daugeliu vardų – Puruṣottama, Trivikrama, Keśava, Mādhava, Aniruddha, Hṛṣīkeśa, Saṅkarṣaṇa, Pradyumna, Śrīdhara, Vāsudeva, Dāmodara, Janārdana, Nārāyaṇa, Vāmana, Padmanābha etc.

„Brahma-saṁhitā“ (5.37) taip pat liudija, kad Viešpats, nors ir visada yra aukščiausioje buveinėje, Goloka Vṛndāvanoje, persmelkia viską, todėl viskas eina savo vaga (goloka eva nivasaty akhilātma-bhūtah). Kaip sakoma Vedose („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 6.8): parāsya śaktir vividhaiva śrūyate/ svābhāvikī jñāna-bala-kriyā ca – nors Aukščiausiasis Viešpats yra labai toli, per Savo plačiai išsidriekusias energijas Jis sistemingai ir be mažiausio trūkumo tvarko visą materialų kosmosą.

KOMENTARAS: Besąlygiškai pasiaukojusiems Aukščiausiajam Viešpačiui bhaktams, visiškai Jam atsidavusioms sieloms, nerūpi kada ir kaip išeiti iš kūno. Jie viską palieka Kṛṣṇos valiai, todėl lengvai ir džiugiai grįžta pas Dievą. Tačiau besąlygiškai nepasiaukoję bhaktai, kurie labiau pasikliauja tokiais dvasinio pažinimo metodais, kaip karma-yoga, jñāna-yoga ir haṭha- yoga, turi atsiskirti nuo kūno palankiu laiku, kad būtų tikri, grįš ar negrįš jie į gimimo ir mirties pasaulį.

Tobulumą pasiekęs yogas gali pats pasirinkti laiką ir sąlygas išeiti iš materialaus pasaulio, tačiau jei yogas nelabai prityręs, jo sėkmė priklausys nuo atsitiktinumo, nuo to, ar tinkamu metu jis išeis. Kitame posme Viešpats nurodo tą laiką, kada geriausia palikti pasaulį, kad nebegrįžtum. Pasak ācāryos Baladevos Vidyābhūṣanos, čia pavartotas sanskrito žodis kāla nurodo viešpataujančią laiko dievybę.

KOMENTARAS: Kai kalbama apie ugnį, šviesą, dieną ir dviejų savaičių mėnulio periodą, tai reiškia, kad visus šiuos reiškinius valdo įvairios dievybės, besirūpinančios sielos iškeliavimu. Mirties metu žmogaus mintys nutiesia jam kelią į naują gyvenimą. Jei žmogus atsitiktinai arba specialiai tam pasiruošęs palieka kūną aukščiau minėtu laiku, jis gali pasiekti beasmenį brahmajyoti. Mistikai, gerai įvaldę yogos praktiką, pasirenka laiką ir vietą kūnui palikti. Tačiau tie, kurie tam neturi įtakos ir tik atsitiktinai išėjo palankiu metu, vis tiek negrįš į gimimo ir mirties ratą. Priešingu atveju sugrįžimas labai tikėtinas. Tačiau tyram Kṛṣṇos sąmonės bhaktui dėl sugrįžimo nėra ko baimintis. Jo atveju nesvarbu, ar jis paliks kūną palankiu ar nepalankiu momentu, atsitiktinai ar tam pasiruošęs.

KOMENTARAS: Trečioje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje Kapila Mums užsimena apie tai, kad žmonės, sukaupę karminės veiklos patirtį ir išmanantys aukojimą, po mirties iš Žemės patenka į Mėnulį. Tos iškilnios sielos gyvena Mėnulyje apie 10000 metų (pusdievių skaičiavimais) ir džiaugiasi tenykščiu gyvenimu, gerdamos soma-rasą. Bet galų gale jos sugrįžta į Žemę. Tai reiškia, kad Mėnulyje gyvena aukštesnio lygio gyvosios būtybės, kurių gali ir nepatirti mūsų grubios juslės.

KOMENTARAS: Ācārya Baladeva Vidyābhūṣaṇa cituoja analogiškus „Chāndogya Upaniṣados“ (5.10.3–5) posmus, apibūdinančius išėjimą iš šio pasaulio ir grįžimą. Ir tie, kurie atlieka karminę veiklą, ir spekuliatyviai mąstantys filosofai jau nuo neatmenamų laikų tai išeina iš šio pasaulio, tai vėl į jį sugrįžta. Tiesa, jie nepasiekia galutinio išsivadavimo, nes neatsiduoda Kṛṣṇai.

KOMENTARAS: Čia Kṛṣṇa Arjunai pataria nesijaudinti dėl skirtingų kelių, kuriuos gali pasirinkti materialų pasaulį paliekanti siela – Aukščiausiojo Viešpaties bhaktui neturi rūpėti, ar pasaulį jis paliks tam pasiruošęs, ar atsitiktinai. Jis turi būti tvirtos Kṛṣṇos sąmonės ir kartoti Hare Kṛṣṇa, o taip pat žinoti, kad domėjimasis šiais dviem keliais – daug rūpesčių kainuojantis užsiėmimas. Geriausias būdas būti pasinėrus į Kṛṣṇos sąmonę – visada Jam tarnauti, tada kelias į dvasinę karalystę bus saugus, patikimas ir tiesus. Ypač svarbus šiame posme yra žodis yoga-yukta. Tvirtas yogas visada veikia Kṛṣṇos sąmonės dvasia. Šri Rūpa Gosvāmis pataria: anāsaktasya viṣayān yathārham upayuñjataḥ – reikia tvarkyti materialius reikalus prie jų neprisirišant ir viską daryti su Kṛṣṇos sąmone. Ši sistema vadinasi yukta-vairāgya, ji padeda pasiekti tobulumą. Taigi bhaktas nesijaudina, skaitydamas apie tuos du kelius, nes jis žino, kad pasiaukojimo tarnystė garantuoja, jog jis pateks į aukščiausiąją buveinę.

KOMENTARAS: Posmas susumuoja septintą ir aštuntą skyrius, daugiausia dėmesio skyrusius Kṛṣṇos sąmonei ir pasiaukojimo tarnystei. Reikia studijuoti Vedas, vadovaujant dvasiniam mokytojui, ir jo globojamam atlikti daugelį askezių. Brahmacāris gyvena savo dvasinio mokytojo namuose, jam tarnauja, taip pat į kiekvienas duris beldžiasi išmaldos ir surinktas aukas parneša dvasiniam mokytojui. Valgo jis tik dvasiniam mokytojui leidus, o tą dieną, kai mokytojas nepakviečia jo valgiui, mokinys pasninkauja. Štai keletas Vedose nurodytų principų, kurių laikosi brahmacāris.

Mokytojo padedamas mokinys tam tikrą laikotarpį, bent jau nuo penkerių iki dvidešimties metų amžiaus, studijuoja Vedas ir turi visas sąlygas tapti idealaus būdo žmogumi. Vedų studijos skirtos ne tam, kad užauginti kabinetinius mąstytojus, bet charakteriui formuoti. Baigus šiuos mokslus brahmacāriui leidžiama vesti ir pradėti šeimos žmogaus gyvenimą. Būdamas šeimos žmogumi, jis turi atnašauti daug aukų, kad dar daugiau prašviesėtų. Jis taip pat privalo teikti labdarą atsižvelgdamas į vietos sąlygas, laiką ir prašantįjį, skirdamas, kokia labdara priklauso „Bhagavad-gītoje“ aprašytoms dorybės, kokia – aistros, o kokia – neišmanymo guṇoms. Vėliau, atsisakęs šeimos žmogaus gyvenimo ir davęs vānaprasthos įžadus, jis atlieka rūsčias askezes – gyvena miškuose, dėvi medžio žievės apdarą, nesiskuta etc. Vykdydamas brahmacāriams, šeimos žmonėms, vānaprasthoms ir pagaliau sannyāsiams skirtus nurodymus žmogus galiausiai pasiekia gyvenimo tobulumo pakopą. Kai kas pasikelia į dangaus karalystes, o ten dar labiau patobulėję išsivaduoja, t.y. patenka į dvasinį dangų: arba į beasmenį brahmajyoti, arba į Vaikunṭhos planetas, arba į Kṛṣṇaloką. Toks Vedų raštų nubrėžtas kelias.

O štai Kṛṣṇos sąmonė patraukli tuo, kad atliekant pasiaukojimo tarnystę, vienu šuoliu galima iškilti aukščiau ritualų, kurių laikosi skirtingų varṇų ir āśramų atstovai.

Žodžiai idam viditvā pažymi tai, kad būtina suvokti Śrī Kṛṣṇos pamokymus, pateiktus šiame ir septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuose. Reikia stengtis jas suprasti ne per akademines studijas ar spekuliatyvius samprotavimus, bet jų klausantis bhaktų draugijoje. Skyriai nuo šešto iki dvylikto – tai „Bhagavat-gītos“ esmė. Pirmieji ir paskutiniai šeši skyriai tarsi saugo iš abiejų pusių šešis vidurinius, kuriems Viešpats teikia ypatingą dėmesį. Jei žmogui nusišypso laimė bhaktų draugijoje suvokti „Bhagavad-gītą“, o ypač šiuos šešis vidurinius skyrius, tai jo gyvenimas vertas tokių pagyrimų, kurie toli pranoksta šlovę, užsitarnaujamą askezėmis, aukomis, labdara, samprotavimais etc. – mat visus rezultatus, kurie pasiekiami šia veikla, iš karto dovanoja Kṛṣṇos sąmonė.

Kas nors kiek tiki „Bhagavad-gīta“, turi jos mokytis iš bhakto, nes ketvirto skyriaus pradžioje aiškiai sakoma, kad perprasti „Bhagavad-gītą“ gali tik bhaktai – niekas kitas teisingai nesupras jos keliamo tikslo. Todėl „Bhagavad-gītos“ reikia mokytis iš Kṛṣṇos bhakto, o ne iš spekuliatyvių mąstytojų. Toks yra tikėjimo požymis. Žmogus iš tiesų pradeda studijuoti „Bhagavad-gītą“ ir ją suvokti, kai jis siekia bendrauti su bhaktu. Bendraujant su bhaktu ir tobulėjant, įsitraukiama į pasiaukojimo tarnystę, kuri išsklaido visas abejones dėl Kṛṣṇos, ar Dievo, dėl Kṛṣṇos veiklos, Jo pavidalo, pramogų, vardo ir kitų ypatybių. Kai abejonių visiškai nelieka, imama giliau studijuoti „Bhagavad-gītą“. Tai suteikia malonumą ir pasiekiamas nuolatinis Kṛṣṇos sąmonės būvis. Pasiekus aukštą dvasinį lygį, karštai pamilstamas Kṛṣṇa. Aukščiausia gyvenimo tobulumo pakopa suteikia bhaktui galimybę persikelti į Kṛṣṇos buveinę dvasiniame danguje – Goloka Vṛndāvaną, kur bhaktas patiria amžiną laimę.