TEXT 2

Tekstas

Texte

adhiyajñaḥ kathaṁ ko ’tra
dehe ’smin madhusūdana
prayāṇa-kāle ca kathaṁ
jñeyo ’si niyatātmabhiḥ

Synonyms

adhiyajñaḥ — aukos Viešpats; katham — kaip; kaḥ — kuris; atra — čia; dehe — kūne; asmin — šiame; madhusūdana — o Madhusūdana; prayāṇa- kāle — mirties metu; ca — ir; katham — kaip; jñeyaḥ asi — Tave gali pažinti; niyata-ātmabhiḥ — save suvaldęs.

adhiyajñaḥ: le Seigneur du sacrifice; katham: comment; kaḥ: qui; atra: ici; dehe: dans le corps; asmin: ce; madhusūdana: ô Kṛṣṇa, vainqueur de Madhu; prayāṇa-kāle: au moment de la mort; ca: et; katham: comment; jñeyaḥ asi: peux-Tu être connu; niyata-ātmabhiḥ: par ceux qui sont maîtres de soi.

Translation

Kas yra aukos Viešpats ir kaip Jis gyvena kūne, o Madhusūdana? Kaip su pasiaukojimu tarnaujantys gali pažinti Tave mirties valandą?

Qui est le Seigneur du sacrifice, et comment vit-Il dans le corps, ô Madhusūdana ? Enfin comment, au moment de la mort, ceux qui pratiquent le service de dévotion peuvent-ils Te connaître ?

Purport

KOMENTARAS: „Aukos Viešpats“ nurodo Indrą arba Viṣṇu. Viṣṇu vadovauja pagrindiniams pusdieviams, įskaitant Brahmą ir Śivą, o Indra – pusdieviams, kurie turi vykdomąją valdžią. Tiek Indra, tiek Viṣṇu garbinamas atliekant yajñas. Tačiau čia Arjuna klausia, kas yra tikrasis yajños (aukos) Viešpats ir kaip Jis gyvena gyvosios esybės kūne.

« Seigneur du sacrifice » peut désigner soit Indra, le chef des devas régissant le monde, soit Viṣṇu, le maître des principaux devas, tels Brahmā et Śiva. Tous deux, Viṣṇu et Indra, sont adorés au moyen des yajñas. C’est pourquoi Arjuna désire savoir ici lequel d’entre eux doit être considéré comme le Seigneur du sacrifice, et comment ce Seigneur vit dans le corps de chaque être.

Kartą Kṛṣṇa nukovė demoną vardu Madhu, todėl Arjuna kreipiasi į Viešpatį „Madhusūdana“. Iš tikrųjų Arjunai neturėjo kilti tie klausimai, išreiškią abejones, nes jis – Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas. Todėl tos abejonės tarytum demonai. Kṛṣṇa gerai išmano, kaip susidoroti su demonais, todėl Arjuna čia kreipiasi į Jį „Madhusūdana“, kad Jis sunaikintų Arjunos protą apsėdusias demoniškas abejones.

Les interrogations d’Arjuna trahissent certains doutes, lesquels n’auraient pas dû germer dans son esprit puisqu’il est un dévot conscient de Kṛṣṇa. De tels doutes sont comparables à des démons; aussi Arjuna fait-il appel à Madhusūdana, Kṛṣṇa, le vainqueur du démon Madhu, pour qu’Il élimine tous ces doutes monstrueux, Lui qui est si habile à tuer les êtres maléfiques.

Labai svarbus šio posmo žodis prayāna-kāle, nes mirties valandą bus patikrinta, ką mes nuveikėme per visą gyvenimą. Arjunai rūpi sužinoti apie tuos, kurie visą laiką yra Kṛṣṇos sąmonės. Kas jiems atsitiks paskutinę akimirką? Mirties metu sutrinka visos kūno funkcijos, protas atsiduria nenormalioje būklėje. Sutrikus kūno funkcijoms, žmogus gali nepajėgti prisiminti Aukščiausiąjį Viešpatį. Didis bhaktas Mahārāja Kulaśekhara meldžiasi: „Mano brangus Viešpatie, verčiau leiski man numirti tuojau pat, kol esu sveikas, kad mano minties gulbė galėtų atrasti Tavo pėdų lotoso stiebą.“ Ši metafora vartojama todėl, kad gulbės, vandens paukščio, mėgiama pramoga – įsirausti tarp lotosų, tarsi ji norėtų pasinerti į juos visa. Mahārāja Kulaśekhara sako Viešpačiui: „Dabar mano protas ramus, aš visiškai sveikas. Jeigu numirčiau tą patį mirksnį, mąstydamas apie Tavo lotosines pėdas, be abejonės pasiekčiau pasiaukojimo tarnystės tobulumą. Bet jeigu turėsiu laukti, kol mirsiu sava mirtimi, nežinau, kas gali nutikti; juk mirštant kūno funkcijos sutriks, mano gerklę surakins dusulys ir neaišku, ar bepajėgsiu kartoti Tavo vardą. Geriau leisk man numirti tuojau pat.“ Arjuna klausia, kaip mirštančiam žmogui sutelkti mintis į Kṛṣṇos lotosines pėdas.

Le mot prayāṇa-kāle a ici une signification importante parce qu’il traduit le fait que tout ce que nous avons fait dans notre vie sera mis à l’épreuve au moment de la mort. Arjuna est très désireux de connaître le destin de ceux qui se sont toujours dédiés à la conscience de Kṛṣṇa. Ne risquent-ils pas d’oublier le Seigneur à cet instant décisif, quand les fonctions physiques du corps sont complètement bouleversées et le mental désemparé. Mahārāja Kulaśekhara, un grand dévot du Seigneur, priait ainsi: « Mon cher Seigneur, je préférerais mourir maintenant, quand mon corps est encore sain, afin que tel un cygne, mon mental glisse jusqu’au lotus de Tes pieds. » La métaphore signifie que, tout comme le cygne aime à folâtrer parmi les fleurs de lotus, le mental du pur dévot éprouve une attirance pour les pieds pareils-au-lotus du Seigneur. Aussi Mahārāja Kulaśekhara explique-t-il: « Actuellement, mon corps est sain et mon esprit paisible. Si je meurs maintenant, absorbé dans la pensée de Tes pieds de lotus, mon service de dévotion aura atteint sa plus parfaite expression. Mais si j’attends ma mort naturelle, qu’arrivera-t-il ? Serai-je capable, lorsque toutes les fonctions du corps seront perturbées et que ma voix s’étranglera dans ma gorge, de chanter Ton nom ? Mieux vaut mourir sur-le-champ. » Arjuna demande donc comment il est possible, en de telles circonstances, de fixer le mental sur les pieds pareils-au-lotus de Kṛṣṇa.