TEXT 15

Tekstas

Texte

mām upetya punar janma
duḥkhālayam aśāśvatam
nāpnuvanti mahātmānaḥ
saṁsiddhiṁ paramāṁ gatāḥ

Synonyms

mām — pas Mane; upetya — atėjusios; punaḥ — vėl; janma — gimimą; duḥkha-ālayam — kančių vietą; aśāśvatam — laikiną; na — niekada; āpnuvanti — gauna; mahā-ātmānaḥ — didžiosios sielos; saṁsiddhim — tobulumą; paramām — aukščiausią; gataḥ — pasiekusios.

mām: Moi; upetya: atteignant; punaḥ: encore; janma: naissance; duḥkha-ālayam: au lieu de souffrance; aśāśvatam: transitoire; na: jamais; āpnuvanti: ne vont; mahā-ātmānaḥ: les grandes âmes; saṁsiddhim: la perfection; paramām: ultime; gatāḥ: ayant atteint.

Translation

Pas Mane atėjusios didžiosios sielos, pasiaukoję Man yogai, niekada nebegrįžta į šį laikiną, kančių perpildytą pasaulį, nes jie pasiekė aukščiausią tobulumą.

Quand ces grandes âmes, les bhakti-yogīs, M’ont atteint, jamais plus elles ne reviennent en ce monde transitoire où règne la souffrance, car elles sont parvenues à la plus haute perfection.

Purport

KOMENTARAS: Laikinas materialus pasaulis – tai kančių, kurias sukelia gimimas, senatvė, ligos ir mirtis, viešpatija, todėl suprantama, kad pasiekusiam tobulumą ir atėjusiam į aukščiausią planetą, Kṛṣṇaloką, Goloką Vṛndāvaną, nekyla noras sugrįžti. Vedų raštuose aukščiausia planeta vadinama avyakta, akṣara ir paramā gati, kitaip sakant, ši planeta yra anapus materialaus matymo ir nenusakoma, tačiau ji yra aukščiausias tikslas ir vieta, skirta mahātmoms (didžiosioms sieloms). Transcendentinę žinią mahātmos gauna iš dvasiškai susivokusių bhaktų ir, įsisąmonindamos Kṛṣṇą, tolydžio plėtoja pasiaukojimo tarnystę. Jos taip pasineria į transcendentinę tarnystę, kad jau nebenori nei pasikelti į kurią iš materialių planetų, nei eiti į kokią nors dvasinę planetą. Jos ilgisi vien tik Kṛṣṇos, trokšta bendrauti su Juo ir nenori nieko daugiau. Toks yra aukščiausias gyvenimo tobulumas. Posmas kalba būtent apie personalistus – Aukščiausiojo Viešpaties Kṛṣṇos bhaktus. Kṛṣṇą įsisąmoninę bhaktai pasiekia aukščiausią gyvenimo tobulumą. Kitaip sakant, jie – pačios iškiliausios sielos.

L’univers matériel est un lieu de souffrance, où il faut endurer la naissance, la maladie, la vieillesse et la mort. Aussi, les âmes qui obtiennent l’ultime perfection et atteignent la planète spirituelle suprême, Kṛṣṇaloka, ou Goloka Vṛndāvana, n’ont-elles aucun désir d’y retourner. Kṛṣṇaloka, disent les Écritures védiques, est avyakta, akṣara et paramā gati. C’est-à-dire qu’elle est au-delà de notre vision matérielle, inconcevable, mais qu’y parvenir constitue le but ultime, la destination des mahātmās (grandes âmes). Ceux-ci reçoivent le message transcendantal de dévots réalisés et développent ainsi graduellement leur dévotion et leur attitude de service dans la conscience de Kṛṣṇa. Ils deviennent tellement pris par ce service transcendantal qu’ils n’éprouvent plus le moindre attrait pour les planètes édéniques, et renoncent même au désir d’être promus aux planètes spirituelles. Leur seul et unique souhait est de pouvoir toujours vivre en compagnie de Kṛṣṇa. Ce verset parle spécifiquement des personnalistes, des dévots du Seigneur Suprême; ils atteignent la plus haute perfection de l’existence, et ce sont les âmes les plus élevées.