TEXT 15

Tekstas

Texto

mām upetya punar janma
duḥkhālayam aśāśvatam
nāpnuvanti mahātmānaḥ
saṁsiddhiṁ paramāṁ gatāḥ

Synonyms

Palabra por palabra

mām — pas Mane; upetya — atėjusios; punaḥ — vėl; janma — gimimą; duḥkha-ālayam — kančių vietą; aśāśvatam — laikiną; na — niekada; āpnuvanti — gauna; mahā-ātmānaḥ — didžiosios sielos; saṁsiddhim — tobulumą; paramām — aukščiausią; gataḥ — pasiekusios.

mām — a Mí; upetya — llegando; punaḥ — de nuevo; janma — nacimiento; duḥkha-ālayam — lugar de sufrimientos; aśāśvatam — temporal; na — nunca; āpnuvanti — logran; mahā-ātmānaḥ — las grandes almas; saṁsiddhim — perfección; paramām — máxima; gatāḥ — habiendo logrado.

Translation

Traducción

Pas Mane atėjusios didžiosios sielos, pasiaukoję Man yogai, niekada nebegrįžta į šį laikiną, kančių perpildytą pasaulį, nes jie pasiekė aukščiausią tobulumą.

Después de llegar a Mí, las grandes almas, que son yogīs en estado de devoción, jamás regresan a este mundo temporal, el cual está lleno de sufrimientos, ya que han logrado la máxima perfección.

Purport

Significado

KOMENTARAS: Laikinas materialus pasaulis – tai kančių, kurias sukelia gimimas, senatvė, ligos ir mirtis, viešpatija, todėl suprantama, kad pasiekusiam tobulumą ir atėjusiam į aukščiausią planetą, Kṛṣṇaloką, Goloką Vṛndāvaną, nekyla noras sugrįžti. Vedų raštuose aukščiausia planeta vadinama avyakta, akṣara ir paramā gati, kitaip sakant, ši planeta yra anapus materialaus matymo ir nenusakoma, tačiau ji yra aukščiausias tikslas ir vieta, skirta mahātmoms (didžiosioms sieloms). Transcendentinę žinią mahātmos gauna iš dvasiškai susivokusių bhaktų ir, įsisąmonindamos Kṛṣṇą, tolydžio plėtoja pasiaukojimo tarnystę. Jos taip pasineria į transcendentinę tarnystę, kad jau nebenori nei pasikelti į kurią iš materialių planetų, nei eiti į kokią nors dvasinę planetą. Jos ilgisi vien tik Kṛṣṇos, trokšta bendrauti su Juo ir nenori nieko daugiau. Toks yra aukščiausias gyvenimo tobulumas. Posmas kalba būtent apie personalistus – Aukščiausiojo Viešpaties Kṛṣṇos bhaktus. Kṛṣṇą įsisąmoninę bhaktai pasiekia aukščiausią gyvenimo tobulumą. Kitaip sakant, jie – pačios iškiliausios sielos.

Como este temporal mundo material está lleno de los sufrimientos del nacimiento, la vejez, las enfermedades y la muerte, aquel que logra la máxima perfección y llega al planeta supremo, Kṛṣṇaloka, Goloka Vṛndāvana, naturalmente no desea regresar. Al planeta supremo se lo describe en la literatura védica como avyakta, akṣara y paramā-gati; en otras palabras, ese planeta se encuentra fuera del alcance de nuestra visión material y es inexplicable, pero es la máxima meta, el destino de los mahātmās (las grandes almas). Los mahātmās reciben mensajes trascendentales de labios de los devotos iluminados, y de ese modo se desarrolla en ellos gradualmente el servicio devocional con conciencia de Kṛṣṇa; y ellos quedan tan absortos en el servicio trascendental, que dejan de desear elevarse a ninguno de los planetas materiales, y ni siquiera quieren ser trasladados a ningún planeta espiritual. Ellos solo quieren a Kṛṣṇa y la compañía de Kṛṣṇa, y nada más. Esa es la máxima perfección de la vida. Este verso menciona específicamente a los devotos personalistas del Señor Supremo, Kṛṣṇa. Estos devotos en estado de conciencia de Kṛṣṇa logran la máxima perfección de la vida. En otras palabras, ellos son las almas supremas.