Skip to main content

SEPTINTAS SKYRIUS

Absoliuto pažinimas

Tekstas

śrī-bhagavān uvāca
mayy āsakta-manāḥ pārtha
yogaṁ yuñjan mad-āśrayaḥ
asaṁśayaṁ samagraṁ māṁ
yathā jñāsyasi tac chṛṇu

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Viešpats tarė; mayi — į Mane; āsakta- manāḥ — sutelkdamas protą; pārtha — o Pṛthos sūnau; yogam — savęs pažinimą; yuñjan — praktikuodamas; mat-āśrayaḥ — visiškai Mane įsisąmoninęs (pasiekęs Kṛṣṇos sąmonę); asaṁśayam — be abejonės; samagram — visiškai; mām — Mane; yathā — kaip; jñāsyasi — tu gali pažinti; tat — tai; śṛṇu — pasistenk išklausyti.

Translation

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Dabar išgirski, o Pṛthos sūnau, kaip praktikuodamas yogą visiškai įsisąmoninęs Mane ir nukreipęs į Mane mintis gali atsikratyti abejonių ir pažinti Mane visą.

Purport

KOMENTARAS: Septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuje nuodugniai aprašoma Kṛṣṇos sąmonės prigimtis. Kṛṣṇa kupinas turtų ir galybės, ir šis skyrius parodo, kaip Jis tuos turtus atskleidžia. Taip pat čia apibūdinamos keturios grupės laimingų žmonių, kurie savo gyvenimą susieja su Kṛṣṇa, bei keturios grupės nelaimingųjų, kurie niekada į Jį neatsigręžia.

Pirmieji šeši „Bhagavad-gītos“ skyriai gyvąją esybę apibūdina kaip nematerialią dvasinę sielą, kuri pajėgi pakilti iki savęs pažinimo įvairių yogos tipų pagalba. Šeštojo skyriaus pabaigoje aiškiai pasakyta, kad nuolatinis proto sutelkimas į Kṛṣṇą, kitaip sakant, Kṛṣṇos sąmonė – aukščiausia yogos forma. Visiškai suvokti Aukščiausiąją Tiesą galima tik nukreipus protą į Kṛṣṇą, ir niekaip kitaip. Beasmenio brahmajyoti arba lokalizuotos Paramātmos patyrimas nėra tobulas Aukščiausiosios Tiesos pažinimas, nes jis dalinis. Išsamus, mokslinis žinojimas – tai Pats Kṛṣṇa, todėl Kṛṣṇą įsisąmoninusiam žmogui atsiskleidžia viskas. Žmogus visa savo esybe pasinėręs į Kṛṣṇos sąmonę žino, kad Kṛṣṇa yra galutinis žinojimas ir atsikrato abejonių. Įvairūs yogos tipai tėra tik laipteliai kelyje į Kṛṣṇos sąmonę. Tiesiogiai įsijungus į Kṛṣṇos sąmonę savaime iki galo atsiskleidžia brahmajyoti ir Paramātma. Praktikuojant Kṛṣṇos sąmonės yogą, pažįstama viskas iki galo: Absoliuti Tiesa, gyvosios esybės, materiali gamta bei jos įvairiausios apraiškos.

Todėl yogos praktiką reikia pradėti taip, kaip nurodo paskutinis šeštojo skyriaus posmas. Sutelkti mintis į Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį, galima atliekant pasiaukojimo tarnystę, turinčią devynias formas. Pirmoji ir svarbiausia iš jų – śravaṇam. Todėl Viešpats sako Arjunai: tac cḥṛnu – „Išklausyk Mane“. Negali būti didesnio autoriteto už Kṛṣṇą, todėl kiekvienas, Jo klausydamasis, gauna didžią galimybę tobulai įsisąmoninti Kṛṣṇą. Taigi žinių semtis reikia tiesiogiai iš Kṛṣṇos arba iš tyro Krṣṇos bhakto, o ne iš nebhakto išsišokėlio, besipuikuojančio savo akademiniu išsilavinimu.

Štai kaip Kṛṣṇos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, Absoliučios Tiesos, pažinimo procesas aprašomas pirmosios „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmės antrame skyriuje:

śṛṇvatāṁ sva-kathāḥ kṛṣṇaḥ
puṇya-śravaṇa-kīrtanaḥ
hṛdy antaḥ-stho hy abhadrāṇi
vidhunoti suhṛt satām
naṣṭa-prāyeṣv abhadreṣu
nityaṁ bhāgavata-sevayā
bhagavaty uttama-śloke
bhaktir bhavati naiṣṭhikī
tadā rajas-tamo-bhāvāḥ
kāma-lobhādayaś ca ye
ceta etair anāviddhaṁ
sthitaṁ sattve prasīdati
evaṁ prasanna-manaso
bhagavad-bhakti-yogataḥ
bhagavat-tattva-vijñānaṁ
mukta-saṅgasya jāyate
bhidyate hṛdaya-granthiś
chidyante sarva-saṁśayāḥ
kṣīyante cāsya karmāṇi
dṛṣṭa evātmanīśvare

„Klausytis Vedų raštų pasakojimų ar tiesiogiai Paties Kṛṣṇos žodžių „Bhagavad-gītoje“ – jau pats savaime dievotas poelgis. Tam, kuris nuolat klausosi apie Kṛṣṇą, Viešpats Kṛṣṇa, glūdintis kiekvieno širdyje, yra geriausias draugas; Jis apvalo bhaktą, atiduodantį Jam savo klausą. Taip natūraliai atsiskleidžia bhakto širdyje užslėptas transcendentinis žinojimas. Vis daugiau girdinti Bhāgavatam ir bhaktų pasakojimus apie Kṛṣṇą, pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui įgauna pastovumo. Intensyvėjant pasiaukojimo tarnystei, žmogui nebedaro įtakos aistros ir neišmanymo guṇos, jo materialūs geismai bei godumas silpsta. Nusiplovęs nešvarybes, mokinys pasiekia stabilų tyros dorybės būvį, jį pagauna pasiaukojimo tarnystės įkvėpimas, ir jis kuo geriausiai suvokia Dievo mokslą. Šitaip bhakti-yoga perkerta tvirtą materialių prisirišimų mazgą ir įgalina išsyk pasikelti į asaṁśayaṁ samagram – Aukščiausiosios Absoliučios Tiesos, Dievo Asmens, pažinimo lygmenį.“ (SB 1.2.17–21)

Todėl tik klausantis Kṛṣṇos arba Jo bhakto, įgijusio Kṛṣṇos sąmonę, žodžių įmanoma suprasti Kṛṣṇos mokslą.

Tekstas

jñānaṁ te ’haṁ sa-vijñānam
idaṁ vakṣyāmy aśeṣataḥ
yaj jñātvā neha bhūyo ’nyaj
jñātavyam avaśiṣyate

Synonyms

jñānām — patyrimu prieinamą žinojimą; te — tau; aham — Aš; sa — su; vijñānam — dievišku žinojimu; idam — šį; vakṣyāmi — paaiškinsiu; aśeṣataḥ — visiškai; yat — kurį; jñātvā — žinant; na — ne; iha — šiame pasaulyje; bhūyaḥ — toliau; anyat — nieko kito; jñātavyam — ką derėtų pažinti; avaśiṣyate — liks.

Translation

Dabar aš iki galo paskelbsiu tau ir patyrimu prieinamą, ir dievišką žinojimą. Jį gavus daugiau nebus ką pažinti.

Purport

KOMENTARAS: Visiškas žinojimas apima reiškinių pasaulio, už jo esančios dvasios ir judviejų šaltinio pažinimą. Toks žinojimas – transcendentinis. Viešpats panoro išaiškinti Arjunai aukščiau aprašytą pažinimo sistemą, nes Arjuna – artimas Krsnos bhaktas ir draugas. Ketvirto skyriaus pradžioje Viešpats jau aiškino šiuos dalykus, o dabar vėl patvirtina Savo žodžius: visišką žinojimą gali gauti tik Viešpaties bhaktas tiesiogiai iš Jo per mokinių seką. Norint pažinti žinių šaltinį, kuris yra visų priežasčių priežastis ir vienintelis visų yogos tipų meditacijos objektas, reikia turėti išminties. Suvokus visų priežasčių priežastį, atsiveria viskas, kas pažinu ir nelieka nieko nepažinta. Vedos („Muṇḍaka Upaniṣada“ 1.3) sako: kasmin bhagavo vijñāte sarvam idaṁ vijñātaṁ bhavati.

Tekstas

manuṣyāṇāṁ sahasreṣu
kaścid yatati siddhaye
yatatām api siddhānāṁ
kaścin māṁ vetti tattvataḥ

Synonyms

manuṣyāṇām — žmonių; sahasreṣu — iš daugelio tūkstančių; kaścit — vienas kitas; yatati — siekia; siddhaye — tobulumo; yatatām — iš tų siekiančiųjų; api — tikrai; siddhānām — iš tų, kurie pasiekė tobulumą; kaścit — vienas kitas; mām — Mane; vetti — žino; tattvataḥ — iš tiesų.

Translation

Iš daugelio tūkstančių žmonių galbūt vienas veržiasi į tobulumą, o iš tobulumą pasiekusiųjų vargu ar kuris iš tiesų Mane pažino.

Purport

KOMENTARAS: Žmonės labai įvairūs, ir iš daugybės tūkstančių gal tik vienas kuris rimtai susidomi transcendencijos pažinimu, mėgina suprasti, kas yra savasis „aš“, kas yra kūnas ir kas Absoliuti Tiesa. O dauguma žmonių paprasčiausiai tenkina gyvuliškus poreikius: valgo, miega, ginasi bei poruojasi, ir beveik niekam nerūpi transcendentinis žinojimas. Pirmieji šeši Gītos skyriai skirti tiems, kuriuos domina transcendentinis žinojimas, savo „aš“ ir Super „Aš“ suvokimas, o taip pat dvasinio susivokimo procesas per jñāna-yogą, dhyāna-yogą ir gebėjimą savąjį „aš“ skirti nuo materijos. Tačiau Kṛṣṇą pažins tiktai Kṛṣṇą įsisąmoninę žmonės. Kiti transcendentalistai geriausiu atveju suvoks beasmenį Brahmaną, nes tai lengviau, negu suprasti Kṛṣṇą. Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Asmuo, ir Jį pažinti žymiai sunkiau, negu Brahmaną ar Paramātmą. Yogų bei jñānių pastangos pažinti Kṛṣṇą susiduria su neįveikiamais sunkumais. Nors didžiausias iš impersonalistų Śrīpāda Śaṅkarācārya savo Gītos komentaruose Kṛṣṇą pripažįsta Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, jo pasekėjai Kṛṣṇos Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu nelaiko, mat suvokti Kṛṣṇą – netgi transcendentiškai patyrus beasmenį Brahmaną – be galo sunku.

Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų priežasčių priežastis, pirmapradis Viešpats Govinda. Īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid-ānanda- vigrahaḥ/ anādir ādir govindaḥ sarva-kāraṇa-kāraṇam. Nebhaktams labai sunku Jį pažinti. Nors jie teigia, kad bhakti ar pasiaukojimo tarnystės kelias – labai lengvas, tačiau patys juo eiti nesugeba. Jei bhakti kelias, anot jų, toks lengvas, kodėl jie patys pasirenka sunkesnį kelią? Iš tikrųjų bhakti kelias nėra lengvas. Vadinamoji bhakti, kurią praktikuoja neautorizuoti ir apie bhakti supratimo neturintys žmonės, gal ir lengvas kelias, tačiau kai praktikuojama pagal visas taisykles, tai spekuliatyviai samprotaujantys eruditai ir filosofai greitai iš jo pasitraukia. „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ Śrīla Rūpa Gosvāmis rašo (1.2.101):

śruti-smṛti-purāṇādi-
pañcarātra-vidhiṁ vinā
aikāntikī harer bhaktir
utpātāyaiva kalpate

„Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui, ignoruojant autorizuotus Vedų raštus – Upaniṣadas, Purāṇas ir „Nārada-pañcarātrą“ – tik be reikalo drumsčia visuomenės ramybę.“

Nei Brahmaną patyrusiam impersonalistui, nei Paramātmą suvokusiam yogui neįmanoma pažinti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kaip motinos Yaśodos sūnų ar Arjunos vežėją. Kartais net ir didieji pusdieviai nesupranta Kṛṣṇos (muhyanti yat sūrayaḥ). Māṁ tu veda na kaścana – „Niekas nepažįsta Manęs tokio, koks Aš esu“, – sako Viešpats. Jei kas Jį ir suvokia, tai: sa mahātma su-durlabhaḥ. „Tokia didi siela labai reta.“ Taigi net didžiausias eruditas ar filosofas negali pažinti Kṛṣṇos tokio, koks Jis yra (tattvataḥ), kol su pasiaukojimu netarnauja Viešpačiui. Kṛṣṇa labiau palankus Savo bhaktams, todėl tik tyras bhaktas gali pažinti dalį nesuvokiamų transcendentinių Kṛṣṇos, visų priežasčių priežasties, savybių: dalį Jo visagalybės, turtingumo, šlovės, jėgos, grožio, išminties ir atsižadėjimo. Jis – aukščiausioji Brahmano pažinimo viršūnė, ir tik bhaktai gali suvokti Jį tokį, koks Jis yra. Todėl pasakyta:

ataḥ śrī-kṛṣṇa-nāmādi
na bhaved grāhyam indriyaiḥ
sevonmukhe hi jihvādau
svayam eva sphuraty adaḥ

„Ribotomis materialiomis juslėmis neįmanoma suvokti Kṛṣṇos tokio, koks Jis yra. Tačiau Jis atsiskleidžia bhaktams, patenkintas jų transcendentine meilės tarnyste Jam.“ („Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ 1.2.234)

Tekstas

bhūmir āpo ’nalo vāyuḥ
khaṁ mano buddhir eva ca
ahaṅkāra itīyaṁ me
bhinnā prakṛtir aṣṭadhā

Synonyms

bhūmiḥ — žemė; āpaḥ — vanduo; analaḥ — ugnis; vāyuḥ — oras; kham — eteris; manaḥ — protas; buddhiḥ — intelektas; eva — tikrai; ca — ir; ahaṅkāraḥ — klaidinga savimonė; iti — taip; iyam — visos šios; me — Mano; bhinnā — atsietos; prakṛtiḥ — energijos; aṣṭadhā — aštuonios.

Translation

Žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir klaidinga savimonė – visi šie aštuoni pradmenys sudaro Mano atsietas materialias energijas.

Purport

KOMENTARAS: Dievo mokslas analizuoja Dievo ir įvairių Jo energijų prigimtinį būvį. Materiali gamta vadinama prakṛti, arba Viešpaties, egzistuojančio įvairiomis puruṣos inkarnacijomis (ekspansijomis), energija. „Sātvata-tantra“ apie tai sako:

viṣṇos tu trīṇi rūpāṇi
puruṣākhyāny atho viduḥ
ekaṁ tu mahataḥ sraṣṭṛ
dvitīyaṁ tv aṇḍa-saṁsthitam
tṛtīyaṁ sarva-bhūta-sthaṁ
tāni jñātvā vimucyate

„Materialiam pasauliui kurti pilnutinė Viešpaties Kṛṣṇos ekspansija įgyja tris Viṣṇu pavidalus. Pirmasis Viṣṇu, Mahā-Viṣṇu, kuria visuminę materijos energiją, vadinamą mahat-tattva. Antrasis – Garbhodakaśāyī Viṣṇu, įeina į visas visatas, kad kiekvienoje jų sukurtų įvairovę. O trečiasis – Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu, pasklinda po visas visatas kaip visa persmelkianti Supersiela, Paramātma. Ji glūdi netgi atomuose. Tas, kuris suvokia šiuos tris Viṣṇu, ištrūksta iš materijos pinklių.“

Šis materialus pasaulis – tai laikinas vienos iš Viešpaties energijų pasireiškimas. Materialaus pasaulio vyksmą valdo trys Viṣṇu – Viešpaties Kṛṣṇos ekspansijos. Tie trys puruṣos vadinami inkarnacijomis. Paprastai tas, kuris neišmano Dievo (Kṛṣṇos) mokslo, galvoja, kad materialusis pasaulis skirtas gyvosioms esybėms mėgautis, kad jos yra puruṣos – materialios energijos priežastys, valdovės ir ja besimėgaujantys subjektai. Anot „Bhagavad-gītos“, tokia ateistinė išvada visiškai neteisinga. Aptariamasis posmas tvirtina, kad pirminė materialios reiškinijos priežastis – tai Kṛṣṇa. Apie tai liudija ir „Śrīmad-Bhāgavatam“. Materialios reiškinijos sudedamosios dalys – tai atsietos Viešpaties energijos. O brahmajyoti, galutinis impersonalistų tikslas – tai dvasinė energija, veikianti dvasiniame danguje. Brahmajyoti nėra dvasinės įvairovės, kuri būdinga Vaikuṇṭhalokoms, bet impersonalistai ją laiko amžinu galutiniu tikslu. Paramātmos manifestacija irgi yra laikina, Ji – visa persmelkiantis Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu aspektas. Paramātmos manifestacija neturi amžinos egzistencijos dvasiniame pasaulyje. Todėl tikroji Absoliuti Tiesa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Jis – visų energijų šaltinis, Asmuo, valdantis įvairias atsietas bei vidines energijas.

Jau minėta, kad materialią energiją sudaro aštuonios pagrindinės apraiškos. Iš jų pirmosios penkios – žemė, vanduo, ugnis, oras ir erdvė – vadinamos penkiais gigantiškais, arba grubiaisiais kūriniais; prie tų apraiškų dar reikia priskirti penkis juslių objektus. Tai – materialus garsas, lytėjimas, pavidalas, skonis ir kvapas. Materialus mokslas nagrinėja tik šias dešimt kategorijų ir daugiau nieko, o kitų trijų – proto, intelekto bei klaidingos savimonės – materialistai nepaiso. Protinį darbą dirbančių filosofų žinojimas irgi netobulas, nes jie nepažįsta pirminio šaltinio – Kṛṣṇos. Klaidinga savimonė (besireiškianti sąvokomis „aš“, „mano“) – fundamentalus materialios būties pagrindas, ji apima dešimt jutimo organų, skirtų materialiai veiklai. Intelektas nurodo visuminę materijos kūriniją, vadinamą mahat- tattva. Taigi aštuonios atsietos Viešpaties energijos suformuoja dvidešimt keturis materialaus pasaulio pradmenis, kurie yra ateistinės sāṅkhyos filosofijos tyrinėjimo objektas. Šie pradmenys pagal savo kilmę yra nuo Kṛṣṇos atsieti Jo energijų dariniai, o menką žinių kraitį turintys sāṅkhyos filosofai ateistai nežino, kad Kṛṣṇa – visų priežasčių priežastis. Sāṅkhyos filosofijos tyrinėjimo objektas tėra išorinės Kṛṣṇos energijos apraiškos, kurias aprašo „Bhagavad-gīta“.

Tekstas

apareyam itas tv anyāṁ
prakṛtiṁ viddhi me parām
jīva-bhūtāṁ mahā-bāho
yayedaṁ dhāryate jagat

Synonyms

aparā — žemesnioji; iyam — ši; itaḥ — be jos; tu — tačiau; anyām — kita; prakṛtim — energija; viddhi — pasistenk suprasti; me — Mano; parām — aukštesnioji; jīva-bhūtām — apimanti gyvąsias esybes; mahā-bāho — o tvirtaranki; yayā — kurių; idam — šis; dhāryate — vartojamas arba eksploatuojamas; jagat — materialus pasaulis.

Translation

Be žemesniosios energijos, o tvirtaranki Arjuna, egzistuoja ir kita – aukštesnioji Mano energija, apimanti gyvąsias esybes, kurios naudojasi materialios žemesniosios gamtos ištekliais.

Purport

KOMENTARAS: Posme aiškiai pasakyta, kad gyvosios esybės priklauso aukštesnei Aukščiausiojo Viešpaties gamtai ar energijai. Žemesnioji energija – tai materija, besireiškianti skirtingais pradmenimis: žeme, vandeniu, ugnimi, oru, eteriu, protu, intelektu ir klaidinga savimone. Abi materialios gamtos formos – tiek grubioji (žemė etc.), tiek subtilioji (protas etc.) – žemesniosios energijos padariniai. O gyvosios esybės, kurios siekdamos įvairių tikslų naudojasi tom žemesniosiom energijom, yra aukštesnioji Aukščiausiojo Viešpaties energija, ir būtent jų dėka funkcionuoja visas materialus pasaulis. Negaudama impulso iš aukštesnės energijos, t.y. gyvųjų esybių, kosminė reiškinija negali judėti. Energijos visada yra priklausomos nuo energijos šaltinio, todėl ir gyvosios esybės visada priklauso nuo Viešpaties – jos negali egzistuoti savarankiškai. Gyvosios esybės savo galia neprilygs Viešpačiui, nors taip ir galvoja neprotingi žmonės. Štai kaip „Śrīmad- Bhāgavatam“ (10.87.30) nurodo skirtumą tarp Viešpaties ir gyvųjų esybių:

aparimitā dhruvās tanu-bhṛto yadi sarva-gatās
tarhi na śāsyateti niyamo dhruva netarathā
ajani ca yan-mayaṁ tad avimucya niyantṛ bhavet
samam anujānatāṁ yad amataṁ mata-duṣṭatayā

„O Amžinas Aukščiausiasis! Jei įkūnytos gyvosios esybės būtų amžinos ir visa persmelkiančios kaip Tu, jos nebūtų Tau pavaldžios. Bet jeigu sutikti su tuo, kad gyvosios esybės yra smulkiausios Tavo Šviesybės energijų dalelės, išsyk tampa aišku, jog jos paklūsta aukščiausiai Tavo valdžiai. Todėl gyvosios esybės iš tikrųjų išsivaduoja atsiduodamos Tavo valiai, toks atsidavimas joms atneš laimę. Tik savo prigimtiniame būvyje jos gali būti valdovės. Taigi žmonės, turintys ribotas žinias ir ginantys monizmo teoriją, pagal kurią Dievas ir gyvosios esybės visais atžvilgiais lygūs, vadovaujasi neteisinga ir ydinga teorija.“

Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa – vienintelis valdovas; Jam pavaldžios visos gyvosios esybės. Gyvosios esybės yra aukštesnioji Viešpaties energija, nes jų būtis kokybine prasme tapati Aukščiausiojo būčiai, bet jos niekada neprilygsta Jam savo galia. Eksploatuodama žemesniąją – grubiąją ir subtiliąją – energiją (materiją), aukštesnioji energija (gyvoji esybė) užmiršta savo tikrąjį dvasinį protą bei intelektą. Tą užmaršumą sąlygoja materijos poveikis gyvajai esybei. Tačiau kai gyvoji esybė nepasiduoda iliuzinės materialios energijos įtakai, ji pasiekia mukti lygį, arba išsivadavimą. Materialios iliuzijos veikiama klaidinga savimonė mąsto: „Aš esu materija, ir tai, ką gaunu materialaus, priklauso man.“ Gyvoji esybė tikrąją savo padėtį suvokia tik atsikračiusi visų materialių idėjų, tarp jų – ir visiško susivienijimo su Dievu sampratos. Taigi galime daryti išvadą, jog Gīta teigia gyvąją esybę esant tik viena iš daugybės Kṛṣṇos energijų. Kai ta energija apsivalo nuo materijos nešvarybių, ji visiškai įsisąmonina Kṛṣṇą, t.y. išsivaduoja.

Tekstas

etad-yonīni bhūtāni
sarvāṇīty upadhāraya
ahaṁ kṛtsnasya jagataḥ
prabhavaḥ pralayas tathā

Synonyms

etat — šios dvi gamtos; yonīni — kurių gimimo šaltinis; bhūtāni — visko, kas sukurta; sarvāṇi — visų; iti — taip; upadhāraya — žinok; aham — Aš; kṛtsnasya — visa talpinančio; jagataḥ — pasaulio; prabhavaḥ — apraiškų versmė; pralayaḥ — naikinimas; tathā — taip pat.

Translation

Tos dvi energijos – visų sukurtų būtybių šaltinis. Aš pradžia ir pabaiga viso to, kas materialu ir kas dvasiška šiame pasaulyje. Būk dėl to tikras.

Purport

KOMENTARAS: Viskas kas egzistuoja, sukurta materijos ir dvasios. Dvasia yra kūrimo pagrindas, ji sukuria materiją. Dvasia neatsiranda tam tikrame materijos raidos etape, priešingai, tiktai dvasinė energija gali būti materialaus pasaulio pagrindas. Materialus kūnas vystosi, nes materijoje glūdi dvasia; vaikas palengva išauga į jaunuolį, vėliau į vyrą aukštesnės energijos, dvasinės sielos, buvimo dėka. Taip ir visas gigantiškos visatos kosmoso pasireiškimas vyksta dėl Supersielos, Viṣṇu, buvimo. Todėl dvasia ir materija – tai dvi pirminės Viešpaties energijos, kurios susijungia, sukurdamos gigantišką visatos formą; taigi pirminė visa ko priežastis yra Viešpats. Fragmentinė neatskiriama Viešpaties dalelė, t.y. gyvoji esybė, gali pastatyti didelį dangoraižį, gamyklą ar net didmiestį, tačiau nesugeba sukurti milžiniškos visatos. Milžiniškos visatos priežastis – milžiniška siela, Supersiela. Kṛṣṇa, Aukščiausiasis – ir milžiniškos, ir mažos sielos priežastis, todėl Jis – pirminė visų priežasčių priežastis. Tai patvirtinta ir „Kaṭha Upaniṣadoje“ (2.2.13). Nityo nityānāṁ cetanaś cetanānām.

Tekstas

mattaḥ parataraṁ nānyat
kiñcid asti dhanañ-jaya
mayi sarvam idaṁ protaṁ
sūtre maṇi-gaṇā iva

Synonyms

mattaḥ — už Mane; para-taram — aukštesnis; na — ne; anyat kiñcit — kas nors kitas; asti — yra; dhanañjaya — o turtų užkariautojau; mayi — Manyje; sarvam — visa, kas gali būti; idam — ką matome; protam — suverta; sūtre — ant siūlo; maṇi-gaṇāḥ — perlai; iva — lyg.

Translation

O turtų užkariautojau, nėra tiesos, aukštesnės už Mane. Viską laikau Aš, kaip suvertus perlus laiko siūlas.

Purport

KOMENTARAS: Dažnai ginčijamasi, ar Aukščiausioji Absoliuti Tiesa yra beasmenė, ar Ji – asmenybė. Kai dėl „Bhagavad-gītos“, tai ji teigia, jog Absoliuti Tiesa – Dievo Asmuo, Śrī Krṣṇa, ir tai patvirtina kiekviena jos eilutė. Būtent šis posmas pabrėžia, jog Absoliuti Tiesa – asmenybė. Kad Dievo Asmuo yra Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, tvirtina ir „Brahma- saṁhitā“: īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid-ānanda-vigrahaḥ; Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo, yra Viešpats Kṛṣṇa. Jis – pirmapradis Viešpats, viso džiaugsmo šaltinis, Govinda, amžinas neišsenkančios palaimos ir žinojimo pavidalas. Šie autoritetingi šaltiniai neleidžia abejoti, kad Absoliuti Tiesa – tai Aukščiausiasis Asmuo, visų priežasčių priežastis. Tačiau impersonalistai ginčija tą teiginį, remdamiesi Vedų tekstu iš „Śvetāśvatara Upaniṣados“ (3.10): tato yad uttarataraṁ tad arūpam anāmayam / ya etad vidur amṛtās te bhavanti athetare duḥkham evāpiyanti. „Materialiame pasaulyje aukščiausiu tarp pusdievių, žmonių bei žemesniųjų būtybių – gyvūnų yra Brahmā, pirmapradė visatos gyvoji esybė. Tačiau virš Brahmos driekiasi Transcendencija, neturinti materialaus pavidalo ir nesuteršta materijos nešvarybių. Kiekvienas, Ją pažinęs, tampa transcendentalus, tačiau Jos nepažinusieji pasmerkti materialaus pasaulio kančioms.“

Impersonalistai ypač akcentuoja žodį arūpam. Tačiau arūpam nereiškia „beasmenis“. Šis žodis nurodo transcendentinį amžinybės, palaimos ir žinojimo pavidalą – kaip jį apibūdina aukščiau pateikta citata iš „Brahma- saṁhitos“. Kiti „Śvetāśvatara Upaniṣados“ (3.8.9) posmai pagrindžia šį teiginį tokiais žodžiais:

vedāham etaṁ puruṣaṁ mahāntam
āditya-varṇaṁ tamasaḥ parastāt
tam eva viditvāti mṛtyum eti
nānyaḥ panthā vidyate ’yanāya
yasmāt paraṁ nāparam asti kiñcid
yasmān nāṇīyo no jyāyo ’sti kiñcit
vṛkṣa iva stabdho divi tiṣṭhaty ekas
tenedaṁ pūrṇaṁ puruṣeṇa sarvam

„Aš pažįstu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Tą, kuris yra transcendentalus visoms iš tamsybės gimusioms materialioms sampratoms. Tik Jį suvokusieji gali sutraukyti gimimo ir mirties pančius. Vienintelis išsivadavimo kelias – pažinti Aukščiausią Asmenį.“

„Nėra tiesos, aukštesnės už Aukščiausią Asmenį, nes Jis – visų aukščiausias. Jis mažiausias iš mažiausių, ir didžiausias iš didžiausiųjų. Jis tarsi nebylus medis. Jis apšviečia transcendentinį dangų. Kaip medis leidžia savo šaknis, taip Jis skleidžia neaprėpiamas Savo energijas.“

Remiantis šiais posmais, galima daryti išvadą, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris Savo nesuskaičiuojamomis materialiomis ir dvasinėmis energijomis persmelkia viską.

Tekstas

raso ’ham apsu kaunteya
prabhāsmi śaśi-sūryayoḥ
praṇavaḥ sarva-vedeṣu
śabdaḥ khe pauruṣaṁ nṛṣu

Synonyms

rasaḥ — skonis; aham — Aš; apsu — vandenyje; kaunteya — o Kuntī sūnau; prabhā — šviesa; asmi — Aš esu; śaśi-sūryayoḥ — mėnulio ir saulės; praṇavaḥ — trys raidės a-u-m; sarva — visose; vedeṣu — Vedose; śabdaḥ — garso virpesiai; khe — eteryje; pauruṣam — gebėjimas; nṛṣu — žmonėse.

Translation

O Kuntī sūnau, Aš – vandens skonis, saulės ir mėnulio šviesa, Vedų mantrų skiemuo „oṁ“. Aš – garsas eteryje, Aš – žmogaus gebėjimai.

Purport

KOMENTARAS: Šis posmas aiškina, kaip Viešpats Savo įvairiomis materialiomis ir dvasinėmis energijomis persmelkia viską. Iš pradžių Aukščiausiąjį Viešpatį galima patirti per skirtingas Jo energijas – šitaip suvokiamas beasmenis Jo aspektas. Kaip Saulės pusdievis – asmenybė, kurios egzistenciją galima suvokti per visur sklindančią energiją – saulės šviesą, taip ir Viešpats, gyvenantis amžinoje Savo buveinėje, patiriamas per visur pasklidusias ir visa persmelkiančias energijas. Svarbiausia vandens savybė – skonis. Niekam nepatinka jūros vanduo, nes jis turi druskos prieskonį. Kuo grynesnis vandens skonis, tuo vanduo mums labiau patinka, o tas grynas skonis – viena iš Viešpaties energijų. Impersonalistas vandens skonyje patiria Viešpaties buvimą, o personalistas dar ir garbina Viešpatį už maloningai suteiktą skanų vandenį troškuliui numalšinti. Šitaip ir derėtų suvokti Aukščiausiąjį. Iš teisybės, tarp impersonalizmo ir personalizmo nėra jokio konflikto. Kas pažino Dievą, tas žino, kad beasmenė ir asmeniška sampratos yra persipynusios visur ir visiškai neprieštarauja viena kitai. Todėl Viešpats Caitanya iškėlė Savo aukščiausią – vienovės ir skirtybės vienu metu – doktriną: acintya bheda ir abheda-tattva.

Saulės šviesa ir mėnesiena gauna pradžią brahmajyoti – beasmeniame Viešpaties spindėjime. O transcendentinis garsas praṇava, arba oṁkāra, kuriuo pradedamas kiekvienas Vedų himnas, eina kreipiniu į Aukščiausiąjį Viešpatį. Impersonalistai bijo kreiptis į Aukščiausiąjį Viešpatį Kṛṣṇą vienu iš nesuskaičiuojamų Jo vardų, todėl mieliau taria transcendentinį garsą omkarą. Bet jie nesuvokia, kad oṁkāra – garsinė Kṛṣṇos reprezentacija. Kṛṣṇos sąmonės veikimo sfera apima viską, todėl palaimintas tas, kuris pažino Kṛsṇos sąmonę. Nepažinusieji Kṛṣṇos skendi iliuzijoje. Taigi pažinti Kṛṣṇą – tai išsivaduoti, o apie Jį neišmanyti – būti nelaisvėje.

Tekstas

puṇyo gandhaḥ pṛthivyāṁ ca
tejaś cāsmi vibhāvasau
jīvanaṁ sarva-bhūteṣu
tapaś cāsmi tapasviṣu

Synonyms

puṇyaḥ — pirminis; gandhaḥ — kvapas; pṛthivyām — žemėje; ca — taip pat; tejaḥ — kaitra; asmi — Aš esu; vibhāvasau — ugnyje; jīvanam — gyvybė; sarva — visose; bhūteṣu — gyvosiose esybėse; tapaḥ — askezė; ca — taip pat; asmi — Aš esu; tapasviṣu — asketuose.

Translation

Aš – pirminis žemės kvapas. Aš – ugnies kaitra. Aš – visų gyvųjų gyvybė ir visų asketų askezė.

Purport

KOMENTARAS: Puṇya reiškia tai, kas išliko pirminiu pavidalu, nesuiro. Viskas materialiame pasaulyje turi savitą kvapą, aromatą – ir gėlė, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis, ir oras etc. Tas visur prasiskverbiantis grynas kvapas, pirminis aromatas yra Pats Kṛṣṇa. Analogiškai viskas turi ir specifinį pirminį skonį, kurį galima pakeisti, primaišius cheminių medžiagų. Taigi kiekvienam pirminiam daiktui būdingas savitas kvapas, aromatas ir skonis. Vibhāvasu – tai ugnis. Be ugnies nedirba gamyklos, be ugnies neparuošime maisto etc. O ugnis – tai Kṛṣṇa. Kṛṣṇa – jos kaitra. Vedų medicina teigia, kad virškinimo sutrikimų priežastis – žema temperatūra skrandyje. Taigi ugnis reikalinga net virškinimui. Puoselėdami Kṛṣṇos sąmonę pradedame įsisąmoninti, jog žemė, vanduo, ugnis, oras ir kiekvienas aktyvusis pradas, visos cheminės medžiagos ir visi materijos pradmenys – kilę iš Kṛṣṇos. Žmogaus gyvenimo trukmę irgi lemia Kṛṣṇa – Jo malone gyvenimą galime prailginti arba sutrumpinti. Taigi Kṛṣṇos sąmonė aktyviai reiškiasi visose sferose.

Tekstas

bījaṁ māṁ sarva-bhūtānāṁ
viddhi pārtha sanātanam
buddhir buddhimatām asmi
tejas tejasvinām aham

Synonyms

bījam — sėkla; mām — Mane; sarva-bhūtānām — visų gyvųjų esybių; viddhi — pasistenk suprasti; pārtha — o Pṛthos sūnau; sanātanam — pirminę, amžiną; buddhiḥ — intelektas; buddhi-matām — išmintingųjų; asmi — Aš esu; tejaḥ — narsa; tejasvinām — stipriųjų; aham — Aš esu.

Translation

Žinok, o Pṛthos sūnau, kad Aš – pirminė gyvasties sėkla, išmintingųjų išmintis ir galiūnų šaunumas.

Purport

KOMENTARAS: Bijam reiškia sėklą. Kṛṣṇa – visa ko sėkla. Gyvosios esybės yra judančios ir nejudančios. Judančios esybės – tai paukščiai, gyvūnai, žmonės ir daugybė kitų gyvių. Medžiai ir augalai yra inertiški – jie negali judėti, o tik stovi vienoje vietoje. Kiekviena esybė priklauso kuriai nors iš 8400000 gyvybės rūšių; vienos jų – judančios, o kitos – inertiškos. Bet, šiaip ar taip, visų jų gyvybės sėkla yra Kṛṣṇa. Vedų raštai tvirtina, kad Brahmanas, Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, yra tai, iš ko viskas kyla. Kṛṣṇa – Parabrahmanas, Aukščiausioji Dvasia. Brahmanas yra beasmenis, o Parabrahmanas – asmenybė. Beasmenis Brahmanas yra asmenybės aspektas, – taip teigiama „Bhagavad-gītoje“. Taigi pagal Savo prigimtį Kṛṣṇa yra visa ko šaltinis. Jis – šaknys. Kaip medžio šaknys palaiko medžio gyvybę, taip ir Kṛṣṇa – pradinė visų daiktų šaknis, palaiko viską, kas egzistuoja materialioje reiškinijoje. Apie tai liudija ir Vedų raštai („Kaṭha Upaniṣada“ 2.2.13):

nityo nityānāṁ cetanaś cetanānām
eko bahūnāṁ yo vidadhāti kāmān

Jis – pirmutinis amžinasis iš visų amžinųjų. Jis – aukščiausioji gyvoji esybė iš visų gyvųjų esybių. Jis vienas palaiko visa, kas gyva. Be intelekto žmogus nieko negali, o Kṛṣṇa sako, kad Jis yra ir intelekto šaltinis. Išmintimi nepasižymintis žmogus negali suprasti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos.

Tekstas

balaṁ balavatāṁ cāhaṁ
kāma-rāga-vivarjitam
dharmāviruddho bhūteṣu
kāmo ’smi bharatarṣabha

Synonyms

balam — jėga; bala-vatām — stipriųjų; ca — ir; aham — Aš esu; kāma — aistros; rāga — ir prisirišimų; vivarjitam — neturinčių; dharma-aviruddhaḥ — neprieštaraujantis religijos principams; bhūteṣu — visų būtybių; kāmaḥ — lytinis gyvenimas; asmi — Aš esu; bharata-ṛṣabha — o Bhāratų valdove.

Translation

Aš – jėga stipriųjų, kurių nejaudina nei aistros, nei troškimai. Aš – lytinis gyvenimas, neprieštaraujantis religiniams principams, o Bhāratų valdove [Arjuna].

Purport

KOMENTARAS: Jėgą stiprieji turi panaudoti silpniesiems apginti, o ne egoistiniams išpuoliams. Lygiai taip ir lytinis gyvenimas pagal religinius principus (dharma) neskirtas niekam kitam, kaip tik vaikams pradėti. Gimus vaikui, tėvams tenka atsakomybė padėti savo atžalai pasiekti Kṛṣṇos sąmonę.

Tekstas

ye caiva sāttvikā bhāvā
rājasās tāmasāś ca ye
matta eveti tān viddhi
na tv ahaṁ teṣu te mayi

Synonyms

ye — visa kas; ca — ir; eva — tikrai; sāttvikāḥ — dorybės; bhāvāḥ — būsenoje; rājasāḥ — aistros guṇos; tāmasāḥ — neišmanymo guṇos; ca — taip pat; ye — visa kas; mattaḥ — iš Manęs; eva — tikrai; iti — taip; tān — tuos; viddhi — pasistenk suprasti; na — ne; tu — tačiau; aham — Aš; teṣu — juose; te — jie; mayi — Manyje.

Translation

Žinok, visus būties būvius – ar tai būtų dorybė, aistra, ar neišmanymas – apreiškė Mano energijos. Viena vertus, Aš esu viskas, tačiau Aš – nepriklausomas. Manęs nevaldo materialios gamtos guṇos, priešingai – jos glūdi Manyje.

Purport

KOMENTARAS: Materialaus pasaulio vyksmą valdo trys materialios gamtos guṇos. Nors šios guṇos – Aukščiausiojo Viešpaties, Kṛṣṇos, emanacijos, Jis joms nepavaldus. Pavyzdžiui, valstybės įstatymas baudžia visus nusižengusius, tačiau karaliui – įstatymų leidėjui – jis negalioja. Taip ir materialios gamtos guṇos – dorybė, aistra ir neišmanymas – yra Aukščiausiojo Viešpaties Kṛṣṇos emanacijos, tačiau Kṛṣṇa nuo materialios gamtos nepriklauso. Todėl Jis yra nirguṇa; tai reiškia, kad guṇos, t.y. modusai, nors ir kilo iš Jo, tačiau Jam įtakos neturi. Toks vienas charakteringiausių Bhagavāno – Aukščiausiojo Dievo Asmens bruožų.

Tekstas

tribhir guṇa-mayair bhāvair
ebhiḥ sarvam idaṁ jagat
mohitaṁ nābhijānāti
mām ebhyaḥ param avyayam

Synonyms

tribhiḥ — trijų; guṇa-mayaiḥ — susidedančių iš gunų; bhāvaiḥ — būties būsenų; ebhiḥ — visų šių; sarvam — visa; idam — ši; jagat — visata; mohitam — suklaidinta; na abhijānāti — nežino; mām — Manęs; ebhyaḥ — virš šių; param — Aukščiausiojo; avyayam — neišsenkamo.

Translation

Pasaulis, suklaidintas trijų guṇų [dorybės, aistros ir neišmanymo], nepažįsta Manęs – To, kuris yra neišsenkantis ir aukščiau guṇų.

Purport

KOMENTARAS: Trys materialios gamtos guṇos užkerėjo visą pasaulį. Jų suklaidinti žmonės negali suprasti, kad Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa yra transcendentalus materialiai gamtai.

Dėl materialios gamtos įtakos kiekviena gyvoji esybė turi tam tikrą kūną, jai būdinga specifinė psichinė-biologinė veikla. Yra keturios klasės žmonių, kurių veiklą lemia trys materialios gamtos guṇos. Žmonės, visiškai valdomi dorybės guṇos, vadinami brahmanais. Tie, kuriuos visiškai valdo aistros guṇa, vadinami kṣatriyais. Tie, kuriuos valdo aistros ir neišmanymo guṇos, vadinami vaiśyais, o visiški neišmanėliai vadinasi śūdros. Žemiau už juos – gyvūnai ar gyvūnijos pasaulio atstovai. Tačiau tie įvardijimai nėra amžini. Nesvarbu, ar esi brahmanas, kṣatriyas, vaiśyas ar śūdra – gyvenimas laikinas. Ir nors gyvenimas laikinas, nors nežinome kuo būsime kitą gyvenimą, užburti iliuzinės energijos suvokiame save pagal kūnišką būties sampratą, galvojame, kad mes amerikiečiai, indai, rusai ar brahmanai, induistai, musulmonai etc. Patekę į materialios gamtos guṇų spąstus, užmirštame Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kuris yra už guṇų. Todėl Viešpats Kṛṣṇa sako, kad gyvosios esybės, suklaidintos trijų gamtos guṇų, nesuvokia, jog už materijos skraistės yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo.

Egzistuoja skirtingų rūšių gyvosios esybės: žmonės, pusdieviai, gyvūnai etc. – juos visus veikia materiali gamta, ir visi jie yra užmiršę transcendentinį Dievo Asmenį. Tie, kuriuos valdo aistros ir neišmanymo guṇos, ar netgi dorybės guṇa, Absoliučią Tiesą tegali suvokti kaip beasmenį Brahmaną. Aukščiausiojo Viešpaties, kuris valdo visą grožį, turtus, žinojimą, galią, šlovę ir atsižadėjimą, asmeniško aspekto akivaizdoje jie sutrinka. O jeigu Viešpaties asmeniško aspekto negali suprasti ir dorieji, tai ar yra vilties tiems, kuriuos valdo aistros bei neišmanymo guṇos? Kṛṣṇos sąmonė transcendentali šioms trims materialios gamtos guṇoms, todėl galutinai išsiugdžiusieji Kṛṣṇos sąmonę iš tiesų išsivadavo.

Tekstas

daivī hy eṣā guṇa-mayī
mama māyā duratyayā
mām eva ye prapadyante
māyām etāṁ taranti te

Synonyms

daivī — transcendentinė; hi — tikrai; eṣā — ši; guṇa-mayī — sudaryta iš trijų materialios gamtos guṇų; mama — Mano; māyā — energija; duratyayā — labai sunkiai įveikiama; mām — Man; eva — tikrai; ye — tie, kurie; prapadyante — atsiduoda; māyām etām — šią iliuzinę energiją; taranti — įveikia; te — jie.

Translation

Sunku nugalėti šią dievišką Mano energiją, kurią sudaro trys materialios gamtos guṇos, bet lengvai ją įveikia tie, kurie atsidavė Man.

Purport

KOMENTARAS: Aukščiausiasis Dievo Asmuo turi nesuskaičiuojamą daugybę energijų, ir visos jos – dieviškos. Gyvosios esybės yra Jo energijų dalis, taigi jos taip pat yra dieviškos prigimties, bet dėl sąlyčio su materialia energija jų pirminės, aukštesnės galimybės negali atsiskleisti. Aptraukta materialios energijos, gyvoji esybė neturi jėgų nugalėti jos įtakos. Jau minėta, kad tiek materiali, tiek dvasinė gamta, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens emanacijos, yra amžinos. Gyvosios esybės priklauso amžinai aukštesniajai Viešpaties gamtai, tačiau dėl susiteršimo žemesniąja gamta, materija, jų paklydimas taip pat yra amžinas. Todėl sąlygota siela ir vadinama nitya-baddha, t.y. amžinai sąlygota. Materialaus pasaulio istorija neatsako į klausimą, kada ji tapo sąlygota. Todėl, nors materiali gamta ir yra žemesnė energija, išsivaduoti iš materialios gamtos gniaužtų nepaprastai sunku, nes ją galiausiai valdo aukščiausia valia, kuriai pasipriešinti gyvoji esybė nepajėgi. Žemesnė, materiali gamta čia charakterizuojama kaip dieviška dėl savo ryšio su Dievu ir dėl to, kad juda dieviška valia. Valdoma dieviškos valios, materiali gamta, nors ir žemesnė, stebuklingai veikia ir kurdama, ir naikindama materialų kosmosą. Vedos apie tai liudija: māyāṁ tu prakṛtiṁ vidyān māyinaṁ tu maheśvaram. „Nors māyā [iliuzija] netikra, laikina, jos atspara yra aukščiausias stebukladarys, Dievo Asmuo Maheśvara, aukščiausiasis valdovas.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 4.10)

Viena iš žodžio guṇa reikšmių – „virvė“; kitaip sakant, sąlygota siela yra tvirtai apraizgyta iliuzijos virvių. Surištomis rankomis ir kojomis žmogus negali išsilaisvinti, jam reikia nesurišto žmogaus pagalbos. Surištasis negali padėti surištam – vaduotojas pats turi būti išsivadavęs. Todėl sąlygotą sielą gali išvaduoti tiktai Viešpats Kṛṣṇa arba Jo bona fide atstovas – dvasinis mokytojas. Be tokios aukščiausios pagalbos neįmanoma ištrūkti iš materialios gamtos nelaisvės. Išsivaduoti padeda pasiaukojimo tarnystė, t.y. Kṛṣṇos sąmonė. Kṛṣṇa yra iliuzinės energijos Viešpats, todėl Jis gali paliepti šiai nenugalimai energijai išlaisvinti sąlygotą sielą. Viešpats įsako išvaduoti Jam atsidavusią sielą Savo bepriežastine malone ir iš tėviškos meilės gyvajai esybei, kuri pagal savo kilmę yra mylimas Viešpaties kūdikis. Todėl atsiduoti Viešpaties lotosinėms pėdoms – vienintelis būdas išsigelbėti iš nepermaldaujamos materialios gamtos letenų.

Žodžiai mām eva irgi itin svarbūs. Mām reiškia „vien Kṛṣṇai (Viṣṇu)“. Nei Brahmai, nei Śivai – tik Jam. Nors Brahmos ir Śivos padėtis – labai aukšta, beveik lygi Viṣṇu, tačiau išvaduoti sąlygotą sielą iš māyos gniaužtų šios rajo-guṇos (aistros) ir tamo-guṇos (neišmanymo) inkarnacijos negali. Kitaip sakant, ir Brahmā, ir Śiva taip pat yra įtakojami māyos. Viṣṇu yra vienintelis māyos valdovas, todėl tik Jis gali išvaduoti sąlygotą sielą. Vedos („Śvetaśvatara Upaniṣada“ 3.8) šį teiginį patvirtina tokia fraze: tam eva viditvā – „Laisvė įmanoma tik pažinus Kṛṣṇą“. Net ir Viešpats Śiva teigia, kad išsivaduoti galima tiktai Viṣṇu malone. Jis sako: mukti-pradātā sarveṣāṁ viṣṇur eva na saṁśayaḥ – „Nėra abejonės, kad Viṣṇu yra tas, kuris visiems dovanoja išvadavimą.“

Tekstas

na māṁ duṣkṛtino mūḍhāḥ
prapadyante narādhamāḥ
māyayāpahṛta-jñānā
āsuraṁ bhāvam āśritāḥ

Synonyms

na — ne; mām — Man; duṣkṛtinaḥ — nenaudėliai; mūḍhāḥ — kvailiai; prapadyante — atsiduoda; nara-adhamāḥ — žemiausi iš žmonių; māyayā — iliuzinės energijos; apahṛta — pasiglemžtas; jñānāḥ — kurių išmanymas; āsuram — demonišką; bhāvam — prigimtį; āśritāḥ — priėmę.

Translation

Tiktai nenaudėliai – didžiausi kvailiai, žemiausi žmonės, tie, kurių išmanymą pasiglemžė iliuzija, ir tie, kurie pasidavė ateistiškai demonų prigimčiai – Man neatsiduoda.

Purport

KOMENTARAS: „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad nugalėti nepermaldaujamus materialios gamtos dėsnius galima paprasčiausiai atsidavus Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos lotosinėms pėdoms. Tačiau tuoj iškyla klausimas: o kodėl išprusę filosofai, mokslininkai, verslininkai, valdininkai bei paprastų žmonių lyderiai neatsiduoda Śrī Kṛṣṇos, visagalio Dievo Asmens, lotosinėms pėdoms? Daugybę metų ir gyvenimų žmonijos vadovai, kurdami grandiozinius planus, įvairiausiais būdais atkakliai siekia mukti, arba išsivadavimo iš materialios gamtos dėsnių. Jei išsivaduoti galima tiesiog atsidavus Aukščiausiojo Dievo Asmens lotosinėms pėdoms, kodėl tuomet šie išmintingi ir intensyviai dirbantys lyderiai nepasinaudoja tokiu paprastu metodu?

Gīta atvirai atsako į šį klausimą. Šviesūs visuomenės vadovai – Brahmā, Śiva, Kapila, Kumārai, Manu, Vyāsa, Devala, Asita, Janaka, Prahlāda, Balis, vėliau – Madhvācārya, Ramānujācārya, Śrī Caitanya ir daugelis kitų – tikrieji filosofai, politikai, švietėjai, mokslininkai etc. atsiduoda Aukščiausiojo Asmens lotosinėms pėdoms, Jo visagalei valdžiai. Tačiau tie filosofai, mokslininkai, švietėjai, valdininkai etc., kurie tokiais dedasi tik dėl materialios naudos, nepripažįsta Aukščiausiojo Viešpaties nurodyto kelio, Jo plano. Jie nieko nenutuokia apie Dievą – vien kuria savo žemiškus planus ir, bergždžiai stengdamiesi išspręsti materialios būties problemas, jas dar labiau sukomplikuoja. Materiali energija (gamta) tokia galinga, kad gali pasipriešinti savavališkiems ateistų planams ir pasirūpinti, kad „planavimo komisijos“ atsidurtų aklavietėje.

Ateistiški planų kūrėjai charakterizuojami žodžiu duṣkṛtinaḥ – „nenaudėliai“. Kṛti – tai žmogus, padaręs vertą pagyrimo darbą. Planus kuriantis ateistas kartais irgi gali parodyti išminties ir būti vertas pagyrimo, nes kiekvienam grandioziniam planui – ar jis būtų geras, ar blogas – įgyvendinti reikia intelekto. Tačiau planus kuriantis ateistas protu naudojasi neteisingai, priešingai Aukščiausiojo Viešpaties planui, todėl jis vadinamas duṣkṛti. Tas žodis nurodo, kad jo intelektas ir pastangos nukreipti neteisinga linkme.

Gītoje aiškiai pasakyta, kad materialios energijos veiklą reguliuoja Aukščiausiasis Viešpats. Pati ji neturi valdžios. Materialios energijos veikla yra nelyginant šešėlis, atkartojantis objekto judesius. Bet vis dėlto materiali energija labai galinga, ir ateistas, skatinamas savo bedieviško būdo, negali suprasti, kaip ji veikia, ir nežino, ką sumanė Aukščiausiasis Viešpats. Veikiant iliuzijai, aistros ir neišmanymo guṇoms, žlunga visi jo planai, – taip sužlugo Hiraṇyakaśipu bei Rāvaṇos planai, nors materialiu požiūriu jie buvo išsilavinę mokslininkai, filosofai, valdytojai bei švietėjai. Duṣkṛtinos, t.y. nenaudėliai, skiriami į keturias kategorijas, kurios čia ir aprašytos.

(1) Mūḍhos. Tai didžiausi kvailiai, panašūs į sunkiai dirbančius nešulinius gyvulius. Jie nori patys džiaugtis savo darbo vaisiais, niekuo nesidalyti su Aukščiausiuoju. Tipiškas nešulinio gyvulio pavyzdys – asilas. Šeimininkas šį paklusnų gyvulį verčia sunkiai dirbti, o tas netgi dorai nežino, vardan ko šitaip vargsta dieną ir naktį. Asilą visiškai patenkina žolės kuokštas, kuriuo jis prikemša skrandį, kelios valandos neramaus miego, baiminantis šeimininko lazdos, lytinio alkio numalšinimas, rizikuojant būti dar ir partnerės apspardytam. Kartais asilas gieda eiles ir net filosofuoja, tačiau jo bliovimas tik suerzina aplinkinius. Taip pat gyvena ir kvailys darbštuolis, dirbantis vien dėl rezultatų ir nenutuokiantis, vardan ko jis tai turėtų daryti. Jis nežino, kad karma (veiksmas) yra skirta yajñai (aukojimui) atlikti.

Bet dažniausiai žmonės, kurie išsijuosę dirba ir dieną, ir naktį, norėdami įvykdyti pačių sau susikurtas pareigas, sako, kad neturi laiko klausytis apie gyvosios būtybės nemirtingumą. Laikini materialūs laimėjimai tokiems mūdhoms – aukščiausias gyvenimo tikslas, nors jie gauna tik menkutę savo darbo vaisių dalelę. Kartais dėl menkiausios naudos jie nemiega ištisas paras. Nors gali susirgti opalige ar virškinimo sutrikimais, jie beveik nieko nevalgo – dieną naktį apsivertę darbais tarnauja iliuzinių šeimininkų labui. Nieko nenutuokdami apie tikrąjį savo šeimininką, kvaili darbštuoliai švaisto brangų laiką tarnaudami mamonai. Deja, jie neatsiduoda aukščiausiajam visų valdovų valdovui ir netgi neatranda laiko klausytis ką sako apie Jį patikimi šaltiniai. Kiaulė, ėdanti išmatas, yra abejinga skanėstams, pagamintiems iš cukraus ir lydyto sviesto. Taip ir kvailys darbštuolis su malonumu klauso naujienų apie šį laikiną pasaulį, tačiau jam neužtenka laiko išklausyti pasakojimų apie amžinąją gyvybės jėgą, kuri išjudina materialųjį pasaulį.

(2) Antroji duṣkṛti (nenaudėlių) kategorija – narādhamos – „žemiausi žmonės“. Nara – „žmogus“, o adhama – „žemiausias“. Iš 8400000 gyvųjų būtybių rūšių 400000 – žmonės, ir nemaža jų dalis yra žemesniosios formos, dažniausiai necivilizuotos. Civilizuoti žmonės yra tie, kurie gyvena pagal reguliuojamus socialinio, politinio bei religinio gyvenimo principus. Žmonės, išprusę socialiai bei politiškai, tačiau nesilaikantys religinių principų, vadinami narādhamomis. Religija be Dievo – jokia religija, nes religiniai principai yra skirti Aukščiausiai Tiesai bei žmogaus santykiui su Ja pažinti. Gītoje Dievo Asmuo aiškiai sako, kad aukštesnio autoriteto už Jį nėra, kad Jis – Aukščiausia Tiesa. Civilizuoto žmogaus gyvenimo tikslas – atgaivinti prarastą sąmonę, t.y. amžiną ryšį su Aukščiausia Tiesa – visagaliu Dievo Asmeniu Śrī Kṛṣṇa. Kas praleidžia šią progą, tas priklauso narādhamų kategorijai. Iš apreikštųjų raštų mes sužinome, kad kūdikis motinos įsčiose (itin nepatogi padėtis) meldžia Dievą jį išvaduoti ir žada, kad ištrūkęs iš ten garbins vien tik Jį. Melstis Dievui sunkią valandą – natūralus kiekvienos gyvosios būtybės poreikis, nes ji amžinai susijusi su Dievu. Tačiau išvydęs dienos šviesą ir veikiamas iliuzinės energijos, māyos, kūdikis užmiršta ir gimimo kančias, ir savo išvaduotoją.

Auklėtojų pareiga – atgaivinti vaikuose snaudžiančią dievišką sąmonę. Manu-smṛti, religinių principų vadovėlyje, nurodyta dešimt apvalomųjų apeigų, kurios skirtos atgaivinti Dievo sąmonę varṇāśramos sistemoje. Tačiau nė viename pasaulio kampelyje dabar niekas griežtai nevykdo nė vienos tų apeigų, todėl 99,9 procento gyventojų – narādhamos.

O kai visi gyventojai narādhamos, visagalė fizinės būties energija, suprantama, pasiglemžia jų tariamąjį išsilavinimą. Pasak Gītos, išsilavinęs žmogus yra tas, kuris lygiai žvelgia į mokytą brahmaną, šunį, karvę, dramblį ir šunėdą. Toks tikro bhakto matymas. Śrī Nityānanda Prabhu – Dievo inkarnacija, apsireiškusi dieviškuoju mokytoju, išvadavo du tipiškus narādhamas – brolius Jagājų ir Mādhājų. Taip Jis parodė, kad tikrasis bhaktas suteikia malonę net žemiausiems žmonėms. Taigi Dievo Asmens pasmerktas narādhama gali vėl atgaivinti savo dvasinę sąmonę tiktai bhakto malone.

Śrī Caitanya Mahāprabhu, propaguodamas bhāgavata-dharmą, t.y. bhaktų veiklą, pataria žmonėms nuolankiai klausytis Dievo Asmens žinios. Tos žinios esmė – „Bhagavad-gītā“. Žemiausieji iš žmonių gali išsivaduoti tik nuolankiai jos klausydamiesi, deja, jie net ir tai atsisako daryti, ką jau kalbėti apie atsidavimą Aukščiausiojo Viešpaties valiai? Narādhamos – žemiausieji iš žmonių, jie pamina pirmiausią žmogaus pareigą.

(3) Māyayāpahṛta-jñānāḥ – trečioji duṣkṛtī kategorija. Tai žmonės, kurių platus žinojimas dėl iliuzinės materialios energijos įtakos prarado bet kokią vertę. Nors dauguma jų labai išsilavinę – garsūs filosofai, poetai, literatai, mokslininkai etc., iliuzinė energija juos supainioja, ir dėl to jie nepaklūsta Aukščiausiajam Viešpačiui.

Dabar māyayāpahṛta-jñānų labai daug, net ir tarp „Bhagavad-gītos“ žinovų. Gītoje aiškiai ir paprastai pasakyta, kad Śrī Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Niekas Jam neprilygsta ir niekas Jo nepranoksta. Sakoma, kad Jis – Brahmos, pirminio visos žmonijos protėvio, tėvas. Iš tiesų, pasakyta, Śrī Kṛṣṇa – ne tik Brahmos, bet ir visų gyvybės rūšių tėvas. Jis – beasmenio Brahmano ir Paramātmos pradžia. Supersiela, glūdinti kiekvienoje esybėje, yra Jo pilnatviška dalis. Jis – visa ko pirmasis šaltinis, todėl visiems geriausia būtų atsiduoti Jo lotosinėms pėdoms. Nepaisydami tų aiškių teiginių māyayāpahṛta-jñānos išjuokia Aukščiausiojo Viešpaties asmenybę ir telaiko Jį paprastu žmogumi. Jie nežino, kad palaiminta žmogaus gyvybės forma sukurta pagal amžiną transcendentinį Aukščiausiojo Viešpaties pavyzdį.

Māyayāpahṛta-jñānāḥ kategorijos žmonės nepriklauso paramparos sistemai, ir neautorizuotos jų Gītos interpretacijos – didžiausia kliūtis dvasinio pažinimo kelyje. Paklydę interpretuotojai neatsiduoda Śrī Kṛṣṇos lotosinėms pėdoms ir nemoko kitų joms atsiduoti.

(4) Paskutinioji duṣkṛitī kategorija, tai āsuraṁ bhāvam āśritāḥ, demoniškų principų žmonės. Jie – atviri ateistai. Dalis jų įrodinėja, kad Aukščiausiasis Viešpats niekad nenužengia į šį materialų pasaulį, tačiau jie nesugeba rasti jokio svaraus argumento tokiam teiginiui pagrįsti. Atsiranda ir tokių, kurie įrodinėja, kad Jis kyla iš beasmenio aspekto, nors Gītoje pasakyta priešingai. Iš pavydo Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ateistas paskelbia inkarnacijomis nemažai žmonių, kurie yra inkarnacijos tik jo vaizduotėje. Tokie žmonės, kurių gyvenimo principas – menkinti Dievo Asmenį, negali atsiduoti Śrī Kṛṣṇos lotosinėms pėdoms.

Śrī Yāmunācārya Albandaru iš Pietų Indijos sako: „O mano Viešpatie, Tu nepažinus žmonėms, gyvenantiems pagal ateistinius principus. Tu nepažinus, nors turi nepaprastas savybes ir bruožus ir Tavo žygiai nepaprasti. Tu jiems nepažinus, nors Tavo asmenybę pripažįsta visi apreikštieji raštai, priklausantys dorybės guṇai. Tu jiems nepažinus, nors Tave pripažįsta įžymūs autoritetai, vertinami už gilų transcendentinio mokslo išmanymą ir dieviškas savybes.“

Taigi aukščiau aprašyti – (1) didžiausi kvailiai, (2) žemiausieji iš žmonių, (3) paklydę spekuliatyvūs mąstytojai ir (4) atviri ateistai – niekada neatsiduoda Dievo Asmens lotosinėms pėdoms, nors tai padaryti pataria ir šventraščiai, ir autoritetai.

Tekstas

catur-vidhā bhajante māṁ
janāḥ su-kṛtino ’rjuna
ārto jijñāsur arthārthī
jñānī ca bharatarṣabha

Synonyms

catuḥ-vidhāḥ — keturių rūšių; bhajante — tarnauja; mām — Man; janāḥ — žmonės; su-kṛtinaḥ — dorieji; arjuna — o Arjuna; ārtaḥ — kenčiantis; jijñāsuḥ — smalsuolis; artha-arthī — trokštantis materialios naudos; jñānī — teisingai suvokiantis dalykų esmę; ca — taip pat; bharata-ṛṣabha — o geriausias iš Bharatos palikuonių.

Translation

O geriausias iš Bhāratų, su pasiaukojimu Man ima tarnauti keturių rūšių dorieji žmonės: kenčiantys, geidžiantys turtų, smalsieji ir siekiantys pažinti Absoliutą.

Purport

KOMENTARAS: Skirtingai nuo nenaudėlių, šie žmonės ištikimai laikosi šventraščiuose nurodytų reguliuojamųjų principų; jie vadinami sukṛtinaḥ – besivadovaujantys šventraščių taisyklėmis, moraliniais bei socialiniais dėsniais ir daugiau ar mažiau pasišventę Aukščiausiajam Viešpačiui. Skiriamos keturios jų kategorijos: kenčiantys, stokojantys pinigų, smalsieji ir siekiantys pažinti Absoliučią Tiesą. Šie žmonės ateina pas Aukščiausiąjį Viešpatį ir su pasiaukojimu tarnauja turėdami skirtingus tikslus. Jie nėra tyri bhaktai, nes nori, kad mainais už pasiaukojimo tarnystę būtų išpildytas koks nors jų troškimas. Tyrai pasiaukojimo tarnystei svetimi savanaudiški troškimai ir materialios naudos siekimas. Štai kaip tyrą pasiaukojimą apibūdina „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.1.11):

anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā

„Reikia tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai palankiai nusiteikus, su transcendentine meile, negeidžiant jokios materialios naudos, gaunamos karmine veikla ar filosofuojant. Tokia pasiaukojimo tarnystė vadinama tyra.“

Kai šių keturių kategorijų žmonės ima su pasiaukojimu tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui ir, bendraudami su tyrais bhaktais visiškai apsivalo, jie taip pat tampa tyrais bhaktais. O štai nenaudėliams pasiaukojimo tarnystė pernelyg sunki, nes jie gyvena savanaudišką, netvarkingą gyvenimą ir neturi dvasinių tikslų. Tačiau net ir tarp jų pasitaiko tokių, kurie atsitiktinai susitinka su tyru bhaktu ir patys tampa tyrais bhaktais.

Žmonės, kurie be perstojo dirba dėl rezultatų, atsigręžia į Viešpatį ištikus materialiai bėdai; sunkią valandą jie ima bendrauti su tyrais bhaktais ir tampa Viešpaties bhaktais. Nusivylusieji kartais irgi susipažįsta su tyrais bhaktais ir susidomi Dievo pažinimu. Taip ir filosofams, linkusiems į sausus samprotavimus, nusivylus visomis pažinimo sritimis, kartais kyla noras sužinoti ką nors apie Dievą. Jie atsigręžia į Aukščiausiąjį Viešpatį ir ima Jam su pasiaukojimu tarnauti, o tarnaudami – Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo tyro bhakto malone – peržengia beasmenio Brahmano bei lokalizuotos Paramātmos pažinimo ribas ir priartėja prie Dievo asmenybės sampratos. Kai ir nusivylusieji, ir smalsieji, ir siekiantys žinojimo bei stokojantys pinigų atsikrato visų materialių troškimų ir visiškai įsisąmonina, kad materiali nauda neturi nieko bendra su dvasiniu tobulėjimu, jie tampa tyrais bhaktais. Kol bhaktai nepasiekia tokio apsivalymo lygio, jų transcendentinė tarnystė Viešpačiui turi karminės veiklos žymę, jie siekia pasaulietinių žinių etc. Taigi reikia visa tai peržengti, norint pasiekti tyros pasiaukojimo tarnystės pakopą.

Tekstas

teṣāṁ jñānī nitya-yukta
eka-bhaktir viśiṣyate
priyo hi jñānino ’tyartham
ahaṁ sa ca mama priyaḥ

Synonyms

teṣām — iš jų; jñānī — turintis visišką žinojimą; nitya-yuktaḥ — nuolatos atliekantis; eka — vien tiktai; bhaktiḥ — pasiaukojimo tarnystę; viśiṣyate — yra ypatingas; priyaḥ — labai brangus; hi — tikrai; jñāninaḥ — žmogui, turinčiam žinojimą; atyartham — labai; aham — Aš; saḥ — jis; mama — Man; priyaḥ — brangus.

Translation

Iš jų geriausias tas, kuris turi visišką žinojimą ir nuolatos tarnauja Man su tyru pasiaukojimu. Aš esu Jam labai brangus, o jis – brangus Man.

Purport

KOMENTARAS: Nusiplovę materialių troškimų nešvarybes, kenčiantys, smalsieji, skurstantys ir aukščiausio žinojimo ieškotojai gali tapti tyrais bhaktais. Tačiau iš tikrųjų tyru Viešpaties bhaktu tampa tik tas, kuris pažino Absoliučią Tiesą ir neturi materialių troškimų. Viešpats sako, kad iš šių keturių grupių žmonių geriausias tas, kuris turi visišką žinojimą ir tuo pat metu su pasiaukojimu Jam tarnauja. Siekdamas žinojimo žmogus suvokia, kad jo „aš“ skiriasi nuo jo materialaus kūno, o toliau pažengęs jis pažįsta beasmenį Brahmaną ir Paramātmą. Visiškai apsivalęs jis įsisąmonina, kad jo prigimtinis būvis – būti amžinu Dievo tarnu. Taigi bendraudami su tyrais bhaktais, smalsieji, kenčiantys, materialios gerovės ieškotojai ir turintieji žinojimą patys tampa tyri. Vis dėlto kas jau pačioje pradžioje visiškai įsisąmonina Aukščiausiąjį Viešpatį ir tuo pačiu metu pasiaukojęs Jam tarnauja, tas Viešpačiui yra brangiausias. Jis suvokia transcendentinę Aukščiausiojo Dievo Asmens padėtį ir atlikdamas pasiaukojimo tarnystę yra visiškai apsaugotas nuo bet kokios materijos sutepties.

Tekstas

udārāḥ sarva evaite
jñānī tv ātmaiva me matam
āsthitaḥ sa hi yuktātmā
mām evānuttamāṁ gatim

Synonyms

udārāḥ — kilniadvasiai; sarve — visi; eva — tikrai; ete — šie; jñānī — žinantis; tu — tačiau; ātmā eva — kaip Aš; me — Mano; matam — nuomonė; āsthitaḥ — esantis; saḥ — jis; hi — tikrai; yukta-ātmā — atliekantis pasiaukojimo tarnystę; mām — Manyje; eva — tikrai; anuttamām — į aukščiausią; gatim — tikslą.

Translation

Visi tie bhaktai, be abejonės, yra taurios sielos, bet tą, kuris pažino Mane, branginu kaip Patį Save. Transcendentiškai tarnaudamas Man, jis tikrai pasieks Mane – patį aukščiausią ir tobuliausią tikslą.

Purport

KOMENTARAS: Iš to, kas pasakyta, nereikia daryti išvados, kad bhaktai, neturintys tokio išsamaus žinojimo, Viešpačiui nėra brangūs. Viešpats sako, kad visi jie – kilniadvasiai, nes kiekvienas, kuris atsisuka į Dievą, nepaisant jo tikslų, vadinamas mahātma, didžia siela. Viešpats neatstumia bhaktų, kurie siekdami tam tikros naudos tarnauja su pasiaukojimu, nes taip pasireiškia abipusiai meilės mainai. Iš meilės jie prašo Viešpaties materialių dovanų ir, gavę jas, būna tokie patenkinti, kad tarnauja su dar didesniu pasišventinimu. Bet tas bhaktas, kuris turi visišką žinojimą, itin brangus Viešpačiui, nes vienintelis jo tikslas – su meile ir pasiaukojimu tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Toks bhaktas nė akimirkos neišbūna nebendravęs su Aukščiausiuoju ar Jam netarnavęs, o Aukščiausiasis Viešpats irgi labai myli Savo bhaktą ir negali išsiskirti su juo.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ (9.4.68) Viešpats sako:

sādhavo hṛdayaṁ mahyaṁ
sādhūnāṁ hṛdayaṁ tv aham
mad-anyat te na jānanti
nāhaṁ tebhyo manāg api

„Bhaktai visada yra Mano širdyje, ir Aš esu jų širdyse. Bhaktui rūpiu tiktai Aš, ir niekas daugiau, o ir Aš negaliu jo pamiršti. Mane ir tyrus bhaktus sieja be galo artimi saitai. Visišką žinojimą turintys tyri bhaktai niekada nepraranda šio dvasinio ryšio, todėl jie Man labai brangūs.“

Tekstas

bahūnāṁ janmanām ante
jñānavān māṁ prapadyate
vāsudevaḥ sarvam iti
sa mahātmā su-durlabhaḥ

Synonyms

bahūnām — daugelio; janmanām — besikartojančių gimimų ir mirčių; ante — po; jñāna-vān — tas, kuris turi visišką žinojimą; mām — Man; prapadyate — atsiduoda; vāsudevaḥ — Dievo Asmuo, Kṛṣṇa; sarvam — viskas; iti — taip; saḥ — ta; mahā-ātmā — didi siela; su-durlabhaḥ — labai retai sutinkama.

Translation

Po daugybės gimimų ir mirčių tas, kuris iš tikrųjų žino, atsiduoda Man, nes suvokia, kad Aš – visų priežasčių priežastis ir visa, kas egzistuoja. Bet tokia didi siela labai reta.

Purport

KOMENTARAS: Gyvoji esybė, daugybę gyvenimų pašventusi dvasinei praktikai ir pasiaukojimo tarnystei, gali įgyti transcendentinį gryną žinojimą, kurio esmę sudaro tai, kad galutinis dvasinio pažinimo tikslas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kai dvasinio pažinimo pradžioje žmogus stengiasi nugalėti potraukį materializmui, jis linksta į impersonalizmą, tačiau darydamas pažangą supranta, kad dvasinis gyvenimas – tai veikla, o ta veikla yra pasiaukojimo tarnystė. Tai suvokęs žmogus pajunta potraukį Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir atsiduoda Jam. Tuomet jis jau supranta, kad viskas – Viešpaties Śrī Kṛṣṇos malonė, kad Kṛṣṇa – visų priežasčių priežastis, ir kad šis materialus pasaulis negali egzistuoti nepriklausomai nuo Jo. Toks žmogus supranta, kad materialus pasaulis – tai iškreiptas dvasinio pasaulio įvairovės atspindys, suvokia, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu Kṛṣṇa. Todėl jis visur mato ryšį su Vāsudeva, t.y. Śrī Kṛṣṇa. Toks visapusiškas Vāsudevos matymas paskatina žmogų visiškai atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai kaip aukščiausiam tikslui. Tokia atsidavusi didi siela labai reta.

Šis posmas puikiai paaiškintas trečiame „Śvetāśvatara Upaniṣados“ skyriuje (14 ir 15 tekstai):

sahasra-śīrṣā puruṣaḥ
sahasrākṣaḥ sahasra-pāt
sa bhūmiṁ viśvato vṛtvā-
tyātiṣṭhad daśāṅgulam
puruṣa evedaṁ sarvaṁ
yad bhūtaṁ yac ca bhavyam
utāmṛtatvasyeśāno
yad annenātirohati

„Chāndogya Upaniṣadoje“ (5.1.15) pasakyta: na vai vāco na cakṣūṁṣi na śrotrāṇi na manāṁsīty ācakṣate prāṇa iti evācakṣate prāṇo hy evaitāni sarvāṇi bhavanti – „Nei gebėjimas kalbėti, nei regėti, nei girdėti, nei mąstyti nėra pagrindinis gyvosios būtybės kūno veiksnys; gyvybė – štai kas visos veiklos centras.“ Taip ir Viešpats Vāsudeva arba Dievo Asmuo, Viešpats Śrī Kṛṣṇa, yra pagrindinė visur esanti esybė. Materialus kūnas turi gebėjimą kalbėti, regėti, girdėti, protauti etc. Bet kai gebėjimai nesusiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu, jie netenka savo svarbos. O kadangi Vāsudeva yra visa persmelkiantis ir viskas yra Vāsudeva, bhaktas, turintis visišką žinojimą, Jam atsiduoda (žr. „Bhagavad-gītą“ 7.17 ir 11.40).

Tekstas

kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ
prapadyante ’nya-devatāḥ
taṁ taṁ niyamam āsthāya
prakṛtyā niyatāḥ svayā

Synonyms

kāmaiḥ — dėl troškimų; taiḥ taiḥ — įvairių; hṛta — netekę; jñānāḥ — žinojimo; prapadyante — atsiduoda; anya — kitiems; devatāḥ — pusdieviams; tam tam — atitinkamų; niyamam — taisyklių; āsthāya — laikydamiesi; prakṛtyā — prigimties; niyatāḥ — valdomi; svayā — savos.

Translation

Tie, kurių intelektą pasiglemžė materialūs troškimai, atsiduoda pusdieviams ir laikosi garbinimo taisyklių, atitinkančių jų pačių prigimtį.

Purport

KOMENTARAS: Žmonės, neužsiteršę materija, atsiduoda Aukščiausiajam Viešpačiui ir atsideda pasiaukojimo tarnystei. Kol žmogus visiškai nenusiplauna materijos nešvaros, pagal savo prigimtį jis – nebhaktas. Jeigu žmogus, nors ir turėdamas troškimų, kreipiasi į Aukščiausiąjį Viešpatį, jis nejaučia tokio stipraus potraukio išorinei gamtai. Siekdamas teisingo kelio, jis netrukus atsikrato materialaus geismo. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pataria kiekvienam – ir tyram bhaktui, įveikusiam materialius troškimus, ir žmogui, kupinam jų, ir siekiančiam išsivaduoti iš materijos nešvarybių – atsiduoti Vāsudevai ir garbinti Jį. Bhāgavatam (2.3.10) pasakyta:

akāmaḥ sarva-kāmo vā
mokṣa-kāma udāra-dhīḥ
tīvreṇa bhakti-yogena
yajeta puruṣaṁ param

Menkos nuovokos žmonės, praradę dvasinį supratimą, ieško pusdievių globos ir laukia, kad jų materialūs troškimai tuojau pat išsipildytų. Paprastai jie nesikreipia į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, nes juos veikia žemesnės gamtos guṇos (neišmanymas ir aistra), ir todėl jie garbina įvairius pusdievius. Jie laikosi garbinimo taisyklių, ir to jiems pakanka. Pusdievių garbintojus valdo menki troškimai, jie nežino, kaip pasiekti aukščiausiąjį tikslą, bet Aukščiausiojo Viešpaties bhaktas neišklysta iš kelio. Vedų raštai pataria garbinti tam tikrus dievus tam tikram tikslui pasiekti (pvz.: ligoniui patariama garbinti Saulę), todėl neatsidavę Viešpačiui žmonės mano, kad kai kuriais atvejais pusdieviai reikšmingesni už Aukščiausiąjį Viešpatį. Tačiau tyras bhaktas žino, kad Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa – visa ko šeimininkas. „Caitanya-caritāmṛtoje“ (Ādi 5.142) pasakyta: ekale īśvara kṛṣṇa, āra saba bhṛtya – vienintelis šeimininkas yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, visi kiti yra tarnai. Todėl tyras bhaktas niekada nesikreipia į pusdievius prašydamas patenkinti savo materialius poreikius. Jis pasikliauja Aukščiausiuoju Viešpačiu ir pasitenkina tuo, ką jam duoda Viešpats.

Tekstas

yo yo yāṁ yāṁ tanuṁ bhaktaḥ
śraddhayārcitum icchati
tasya tasyācalāṁ śraddhāṁ
tām eva vidadhāmy aham

Synonyms

yaḥ yaḥ — kas tik; yām yām — kokį tik; tanum — pusdievio pavidalą; bhaktah — garbintojas; śraddhayā — su tikėjimu; arcitum — garbinti; icchati — trokšta; tasya tasya — jam; acalām — tvirtą; śraddhām — tikėjimą; tām — tą; eva — tikrai; vidadhāmi — duodu; aham — Aš.

Translation

Aš esu kiekvieno širdy Supersielos pavidalu. Kai tik kam kyla noras garbinti kokį pusdievį, Aš įkvepiu tvirtą tikėjimą, kad jis galėtų pasišvęsti pasirinktai dievybei.

Purport

KOMENTARAS: Dievas visiems suteikė nepriklausomybę, ir jei žmogus trokšta materialių malonumų, nuoširdžiai jų laukdamas iš materialaus pasaulio pusdievių, Aukščiausiasis Viešpats, kuris Supersielos pavidalu glūdi kiekvieno širdyje, tuojau suvokia žmogaus norus ir sudaro sąlygas juos išpildyti. Kaip aukščiausias visų gyvųjų esybių tėvas Jis nevaržo jų nepriklausomybės ir net sudaro sąlygas įgyvendinti jų materialius troškimus. Gali kilti klausimas: kodėl visagalis Dievas gyvosioms esybėms suteikia galimybę džiaugtis materialiu pasauliu ir tuo pačiu leidžia joms įkliūti į iliuzinės energijos spąstus? Atsakymas toks: jei Supersielos pavidalo Aukščiausiasis Viešpats nesudarytų tokių sąlygų, tai negalima būtų kalbėti apie jokią nepriklausomybę. Todėl Viešpats kiekvienam suteikia visišką nepriklausomybę – daryk ką nori, tačiau „Bhagavad-gītoje“ randame aukščiausią Jo nurodymą: mesk visus užsiėmimus ir visiškai atsiduok Man – tai žmogų padarys laimingą.

Ir gyvosios esybės, ir pusdieviai pavaldūs Aukščiausiojo Dievo Asmens valiai: gyvoji esybė negali vien savo noru garbinti pusdievio, o pusdievis be aukščiausios valios negali dovanoti malonių nė vienai gyvajai esybei. Sakoma: be Aukščiausiojo Dievo Asmens valios ir žolelė nesujudės. Paprastai materialiame pasaulyje kenčiantys žmonės sekdami Vedų raštų pamokymais kreipiasi į pusdievius. Žmogus, norintis vieno ar kito dalyko, garbina atitinkamą pusdievį, pvz.: ligoniui rekomenduojama garbinti Saulės dievą, siekiančiam mokslų – mokslo deivę Sarasvatī, o norinčiam gražios žmonos – Umą, Viešpaties Śivos žmoną. Taigi śāstros (Vedų raštai) rekomenduoja skirtingus būdus skirtingiems pusdieviams garbinti. Kadangi konkreti gyvoji esybė trokšta tam tikrų materialių gėrybių, Viešpats įkvepia jai stiprų troškimą siekti šių malonių iš tam tikro pusdievio, ir ji gauna tai, ko troško. Gyvosios esybės religinį jausmą tam tikram pusdieviui irgi įkvepia Aukščiausiasis Viešpats. Patys pusdieviai negali pažadinti gyvųjų esybių simpatijų, impulsą garbinti atitinkamus pusdievius žmogui duoda Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Viešpats, arba Supersiela, esanti visų gyvųjų esybių širdyse. Iš esmės, pusdieviai – skirtingos Aukščiausio Viešpaties visatos kūno dalys, todėl jie nėra nepriklausomi. Vedų raštuose pasakyta: „Aukščiausiasis Dievo Asmuo Supersielos pavidalu taip pat yra ir pusdievio širdyje; tad gyvosios esybės troškimą Jis išpildo per pusdievį. Tačiau ir pusdievis, ir gyvoji esybė priklauso nuo aukščiausios valios – jie nėra savarankiški.“

Tekstas

sa tayā śraddhayā yuktas
tasyārādhanam īhate
labhate ca tataḥ kāmān
mayaiva vihitān hi tān

Synonyms

saḥ — jis; tayā — tuo; śraddhayā — įkvėpimu; yuktaḥ — apdovanotas; tasya — to pusdievio; ārādhanam — garbinimo; īhate — siekia; labhate — gauna; ca — ir; tataḥ — iš to; kāmān — savo norus; mayā — Mano; eva — tiktai; vihitān — suteikiami; hi — tikrai; tān — tie.

Translation

Apdovanotas tokiu tikėjimu, jis stengiasi garbinti tam tikrą pusdievį ir jo norai išsipildo. Nors iš tikrųjų tas malones suteikiu tiktai Aš.

Purport

KOMENTARAS: Be Aukščiausiojo Viešpaties leidimo pusdieviai negali apdalinti malonėmis savo garbintojų. Gyvoji esybė gali pamiršti, kad viskas yra Aukščiausiojo Viešpaties nuosavybė, tačiau pusdieviai to nepamiršta. Taip jau sutvarkyta, kad ir pusdievių garbinimas, ir pageidaujami rezultatai priklauso ne nuo pusdievių, bet nuo Aukščiausiojo Dievo Asmens. Menkos nuovokos gyvoji esybė šito nežino, todėl daro kvailystę ir kreipiasi į pusdievius, prašydama gėrybių. O štai tyras bhaktas, ko nors pristigęs, meldžia Aukščiausiąjį Viešpatį, bet jis niekada neprašo materialių gėrybių. Dažniausiai gyvoji esybė kreipiasi į pusdievius, nes ji beprotiškai trokšta patenkinti savo aistrą. Taip atsitinka, kai gyvoji esybė geidžia ko nors nederamo, ir Patsai Viešpats jos troškimo neišpildo. „Caitanya-cāritamṛtoje“ sakoma, kad žmogaus, garbinančio Aukščiausiąjį Viešpatį ir tuo pačiu svajojančio apie materialius malonumus, norai – prieštaringi. Pasiaukojimo tarnystė Aukščiausiajam Viešpačiui ir pusdievio garbinimas negali būti lygiaverčiai, nes pusdievio garbinimas – materiali veikla, o pasiaukojimo tarnystė Aukščiausiajam Viešpačiui – visiškai dvasinė veikla.

Gyvajai esybei, trokštančiai grįžti pas Dievą, materialūs troškimai yra didelė kliūtis. Todėl tyras Viešpaties bhaktas neapdovanojamas tomis materialiomis malonėmis, kurių siekia menkesnio intelekto gyvosios esybės. Štai kodėl siekiantieji materialių malonių garbina materialiame pasaulyje viešpataujančius pusdieviu ir nenori pasiaukojamai tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui.

Tekstas

antavat tu phalaṁ teṣāṁ
tad bhavaty alpa-medhasām
devān deva-yajo yānti
mad-bhaktā yānti mām api

Synonyms

anta-vat — netvarūs; tu — tačiau; phalam — vaisiai; teṣām — jų; tat — tie; bhavati — tampa; alpa-medhasām — tų, kurių menka nuovoka; devān — pas pusdievius; deva-yajaḥ — pusdievių garbintojai; yānti — eina; mat — Mano; bhaktāḥ — bhaktai; yānti — eina; mām — pas Mane; api — taip pat.

Translation

Menkos nuovokos žmonės garbina pusdievius, o to garbinimo vaisiai – riboti bei laikini. Pusdievių garbintojai eina į pusdievių planetas, bet Mano bhaktai galiausiai pasiekia aukščiausiąją Mano planetą.

Purport

KOMENTARAS: Kai kurie „Bhagavad-gītos“ komentatoriai tvirtina, kad žmogus, garbinantis pusdievį, gali pasiekti Aukščiausiąjį Viešpatį, tačiau čia aiškiai pasakyta, kad pusdievių garbintojai eina į skirtingas pusdievių planetų sistemas, kuriose gyvena įvairūs pusdieviai, pvz.: Saulės garbintojas eina į Saulę, Mėnulio garbintojas – į Mėnulį. O štai norintieji garbinti kurį nors kitą pusdievį, pvz. Indrą, patenka į jo planetą. Negalima pasakyti, jog nesvarbu, kokį pusdievį garbintum, vis tiek pasieksi Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Posmas paneigia tokį teiginį, nes juk aiškiai pasakyta, kad pusdievių garbintojai eina į skirtingas materialaus pasaulio planetas, o Aukščiausiojo Viešpaties bhaktai eina tiesiog į aukščiausiąją Dievo Asmens planetą.

Gali būti pateiktas toks argumentas: jei pusdieviai – skirtingos Aukščiausiojo Viešpaties kūno dalys, tai garbinant juos turėtų būti pasiekiamas tas pats tikslas, kaip ir garbinant Aukščiausiąjį Viešpatį. Tačiau pusdievių garbintojai yra menkos nuovokos, nes nežino, kuriai kūno daliai reikia tiekti maistą. Kai kurie jų tokie kvaili, jog net tvirtina, kad yra daug kūno dalių, kurias galima pamaitinti, ir kad tam yra daug būdų. Bet tie būdai nepatikimi. Ar galima pamaitinti kūną per ausis ar akis? Tokie žmonės nežino, kad pusdieviai – skirtingos Aukščiausiojo Viešpaties visatos kūno dalys, ir dėl savo neišmanymo tiki, kad kiekvienas pusdievis yra savarankiškas Dievas ir Aukščiausiojo Viešpaties varžovas.

Ne tik pusdieviai, bet ir paprastos gyvosios esybės yra Aukščiausiojo Viešpaties dalys. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad brahmanai yra Aukščiausiojo Viešpaties galva, kṣatriyai – rankos, vaiśyai – juosmuo, śūdros – kojos, kad kiekviena dalis atlieka jai skirtą funkciją. Jeigu žmogus, nepaisant jo užimamos padėties, žino, kad ir pusdieviai, ir jis pats – neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, tai jo žinojimas tobulas. Bet šito nesuvokiantis pasiekia planetas, kuriose gyvena įvairūs pusdieviai. Bhaktas pasiekia kitą tikslą.

Pusdievių palaiminimų rezultatai – netvarūs, nes ir materialaus pasaulio planetos, ir patys pusdieviai, ir jų garbintojai nėra amžini. Todėl posme aiškiai pasakyta, kad viskas, kas gaunama garbinant pusdievius – laikina, kad pusdievius garbina tik menkos nuovokos gyvoji esybė. Kadangi tyras Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas pasiaukojęs tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui, jis pasiekia amžiną, palaimingą ir kupiną visiško žinojimo būtį. Taigi, tikslai, kuriuos pasiekia jis ir pusdievių garbintojas – skirtingi. Aukščiausiasis Viešpats beribis. Jo malonė – neišsenkanti, o gailestingumas – begalinis. Todėl malonė, kurią Jis teikia Savo tyriems bhaktams, neturi ribų.

Tekstas

avyaktaṁ vyaktim āpannaṁ
manyante mām abuddhayaḥ
paraṁ bhāvam ajānanto
mamāvyayam anuttamam

Synonyms

avyaktam — neišreikštas; vyaktim — asmenybę; āpannam — gavau; manyante — galvoja; mām — apie Mane; abuddhayaḥ — menkos nuovokos žmonės; param — transcendentinės; bhāvan — būties; ajānantaḥ — nepažįstantys; mama — Mano; avyayam — amžinos; anuttamam — aukščiausios.

Translation

Nedidelio proto, gerai Manęs nepažinę žmonės mano, kad Aš, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, anksčiau buvau beasmenis, o dabar įgavau šį asmenišką pavidalą. Menkas išmanymas neleidžia jiems pažinti transcendentinės, amžinos ir aukščiausios Mano prigimties.

Purport

KOMENTARAS: Pusdievių garbintojai Gītoje apibūdinti kaip menkos nuovokos žmonės. Taip posmas charakterizuoja ir impersonalistus. Čia Viešpats Kṛṣṇa, būdamas asmeniško pavidalo, kalbasi su Arjuna, ir vis tiek impersonalistai per savo neišmanymą įrodinėja, kad Aukščiausiasis Viešpats galiausiai neturi jokio pavidalo. Didis Viešpaties bhaktas Yāmunācārya, atstovaująs Rāmānujācāryos mokinių sekai, parašė du posmus, labai tinkančius šiuo atveju. Jis sako:

tvāṁ śīla-rūpa-caritaiḥ parama-prakṛṣṭaiḥ
sattvena sāttvikatayā prabalaiś ca śāstraiḥ
prakhyāta-daiva-paramārtha-vidāṁ mataiś ca
naivāsura-prakṛtayaḥ prabhavanti boddhum

„Brangus mano Viešpatie, tokie bhaktai, kaip Vyāsadeva ir Nārada, žino, kad Tu esi Dievo Asmuo. Išstudijavus įvairius Vedų raštus, galima pažinti Tavo savybes, Tavo pavidalą, Tavo veiklą ir suprasti, kad Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tačiau demonai ir nebhaktai, valdomi aistros ir neišmanymo guṇų, Tavęs pažinti negali – jie neapdovanoti šiuo sugebėjimu. Kad ir kaip gerai nebhaktai išmanytų Vedāntą, Upaniṣadas bei kitus Vedų raštus, jie niekaip nesugebės suvokti Dievo Asmenį.“ („Stotra-ratna“ 12)

„Brahma-saṁhitoje“ tvirtinama, kad neįmanoma suvokti Dievo Asmenį, apsiribojus vien tik Vedāntos studijomis. Aukščiausią Asmenybę galima pažinti tiktai Aukščiausiojo Viešpaties malone. Todėl posmas aiškiai sako, kad menkos nuovokos yra ne tik pusdievių garbintojai, bet ir nebhaktai, studijuojantys Vedāntą ir spekuliatyviai, be menkiausios tikros Kṛṣṇos sąmonės žymės traktuojantys Vedų raštus. Jiems tiesiog neįmanoma suvokti Dievo kaip asmenybės. Žmonės, įsivaizduojantys, kad Absoliuti Tiesa – beasmenė, vadinami abuddhayaḥ; šis žodis reiškia, kad jie nežino galutinio Absoliučios Tiesos aspekto. „Śrīmad–Bhāgavatam“ tvirtinama, kad Aukščiausiojo pažinimas prasideda nuo beasmenio Brahmano, tolesnė pažinimo pakopa – lokalizuota Supersiela, o Absoliučios Tiesos pažinimo aukščiausia viršūnė – Dievo Asmenybė. Šiuolaikiniai impersonalistai dar siauresnio proto, nes jie net neseka didžiuoju savo pirmtaku Śaṅkarācārya, akcentavusiu, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Todėl Aukščiausios Tiesos nepažinę impersonalistai mano, kad Kṛṣṇa – paprastas Devakī ir Vāsudevos sūnus, ar karalaitis, o gal šiaip galinga gyvoji esybė. Toks požiūris „Bhagavad-gītoje“ irgi smerkiamas (9.11). Avajānanti māṁ mūḍhā mānuṣīṁ tanum āśritam: „Tik kvailiai laiko Mane paprastu žmogumi.“

Iš tikrųjų niekas negalės suvokti Kṛṣṇos, jei pasiaukojamai Jam netarnaus ir neugdys Kṛṣṇos sąmonės. Bhāgavatam (10.14.29) patvirtina šią mintį:

athāpi te deva padāmbuja-dvaya-
prasāda-leśānugṛhīta eva hi
jānāti tattvaṁ bhagavan-mahimno
na cānya eko ’pi ciraṁ vicinvan

„Mano Viešpatie, kam tenka laimė patirti nors trupinėlį Tavo malonės, kurią skleidžia Tavo lotosinės pėdos, tas gali suvokti Tavo asmenybės didybę. Tačiau tie, kurie samprotavimais nori perprasti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, net metų metais studijuodami Vedas, neįstengs Tavęs pažinti.“ Neįmanoma pažinti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, Jo pavidalo, savybių bei vardo vien tik spekuliatyviais samprotavimais ar aptarinėjant Vedų raštus. Viešpatį pažinti reikia per pasiaukojimo tarnystę. Tik visiškai atsidėjus Kṛṣṇos sąmonei, ėmus kartoti mahā-mantrą – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – galima suvokti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Nebhaktai impersonalistai mano, kad Kṛṣṇos kūnas sudarytas iš materialios gamtos, kad visa Jo veikla, Jo pavidalas, – viskas yra māyā. Tokie impersonalistai vadinami māyāvādžiais. Jie nepažįsta galutinės tiesos.

Dvidešimtas posmas aiškiai sako: kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ prapadyante ‘nya-devatāḥ. „Geidulių apakintieji atsiduoda įvairiems pusdieviams.“ Žinotina, kad egzistuoja ne tik Aukščiausiasis Dievo Asmuo, bet ir įvairias planetas valdantys pusdieviai. Viešpats irgi turi Savo planetą. Dvidešimt trečiame posme pasakyta: devān deva-yajo yānti mad-bhaktā yānti mām api – pusdievių garbintojai patenka į pusdievių planetas, o Viešpaties Kṛṣṇos bhaktai eina į Kṛṣṇalokos planetą. Nepaisydami tų teiginių aiškumo, kvaili impersonalistai tebetvirtina, kad Viešpats pavidalo neturi, kad visi tie pavidalai – įsivaizduojami. Argi studijuojant Gītą galima padaryti išvadą, kad pusdieviai ir jų buveinės – kažkas neasmeniška? Neabejotina tai, kad nei pusdieviai, nei Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nėra beasmeniai. Visi jie – asmenybės; Viešpats Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Jis turi Savo planetą, o pusdieviai – savąsias.

Taigi monistų teigimas, kad aukščiausioji tiesa neturi jokio pavidalo, kad turimas pavidalas jai tik primestas, yra neteisingas. Čia aiškiai pasakyta, kad Kṛṣṇos pavidalas nėra išgalvotas. Studijuodami „Bhagavad-gītą“ suprasime, kad ir pusdieviai, ir Aukščiausiasis Viešpats turi pavidalus ir kad Viešpats Kṛṣṇa – tai sac-cid-ānanda, amžinas palaimingas žinojimas. Vedos irgi teigia, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa yra ānanda-mayo ‘bhyāsāt – iš prigimties kupina palaimingo džiaugsmo, ir kad Ji yra nesuskaičiuojamų dorybių šaltinis. Gītoje Viešpats sako, kad Jis apsireiškia, nors Jis ir yra aja (negimęs). Štai šias „Bhagavad-gītos“ tiesas mes turime įsisąmoninti. Mums nesuprantama, kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo gali būti beasmenis. Gītos teiginiai parodo, jog impersonalistų monistų teorija, skelbianti, kad pavidalas Viešpačiui primestas – klaidinga. Šis posmas išaiškina, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, Viešpats Kṛṣṇa, turi ir pavidalą, ir yra asmenybė.

Tekstas

nāhaṁ prakāśaḥ sarvasya
yoga-māyā-samāvṛtaḥ
mūḍho ’yaṁ nābhijānāti
loko mām ajam avyayam

Synonyms

na — ne; aham — Aš; prakāśaḥ — apsireiškiu; sarvasya — kiekvienam; yoga- māyā — vidine galia; samāvṛtaḥ — apgaubtas; mūḍhaḥ — kvaili; ayam — šie; na — ne; abhijānāti — gali suprasti; lokaḥ — žmonės; mām — Mane; ajam — negimusį; avyayam — neišsenkamą.

Translation

Aš niekada neapsireiškiu kvailiams ir neišmanėliams. Nuo jų Mane slepia Mano vidinė galia, todėl jie nežino, kad Aš esu negimstantis ir neišsenkantis.

Purport

KOMENTARAS: Gali kilti klausimas, kodėl dabar Kṛṣṇa nepasirodo žmonėms, jei buvo matomas visiems, kai gyveno Žemėje. Bet net ir tada Jis neapsireiškė visiems; kad Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, suprato vos keletas žmonių. Kuru susirinkime Śiśupālai pasisakant prieš Kṛṣṇos išrinkimą susirinkimo vyriausiuoju, Bhīṣma palaikė Kṛṣṇą ir paskelbė Jį Aukščiausiuoju Dievu. Kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis, žinojo ir Pāṇḍavai, ir dar kai kas, bet ne visi. Jis neatskleidė Savęs nebhaktams, o taip pat eiliniams žmonėms. Todėl „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa ir sako, kad, išskyrus tyrus Jo bhaktus, visi laiko Jį lygiu sau. Tik Savo bhaktams Jis atsiskleidė kaip visų malonumų šaltinis. Nuo kitų, nesupratingų nebhaktų, Jį slėpė vidinė Jo galia.

Kuntī maldose „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.8.19) pasakyta, kad Viešpatį slepia yoga-māyos skraistė, todėl paprasti žmonės nesugeba Jo pažinti. Apie šią skraistę kalbama ir „Iśopaniṣadoje“ (15 mantra), kurioje bhaktas meldžia:

hiraṇmayena pātreṇa
satyasyāpihitaṁ mukham
tat tvaṁ pūṣann apāvṛṇu
satya-dharmāya dṛṣṭaye

„O mano Viešpatie, Tu palaikai visą visatą, o pasiaukojimo tarnystė Tau – aukščiausias religijos principas. Todėl meldžiu Tavęs – globoki ir mane. Transcendentinį Tavo pavidalą slepia yoga-māyā. Brahmajyoti – tai Tavo vidinės galios skraistė. Būk maloningas ir išsklaidyk tą akinantį spindėjimą, kuris man trukdo išvysti sac-cid-ānanda-vigrahą – Tavo amžinąjį žinojimo ir palaimos pavidalą.“ Transcendentinį Aukščiausiojo Dievo Asmens pavidalą, kupiną palaimos ir žinojimo, yra aptraukusi Jo vidinė galia – brahmajyoti, todėl menkos nuovokos impersonalistai negali regėti Aukščiausiojo.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.14.7) pateikiama tokia Brahmos malda: „O Aukščiausiasis Dievo Asmuo, o Supersiela, o visų paslapčių šeimininke, ar gali kas šiame pasaulyje protu aprėpti Tavo galią ir Tavo pramogas? Tavo vidinė galia visą laiką plečiasi, todėl Tavęs niekas negali suvokti. Mokslininkai ir eruditai gali ištirti atominę materialaus pasaulio ir net planetų struktūrą, tačiau Tavo energijos bei galios jiems nepavyks išmatuoti, nors Tu – visada jiems prieš akis.“ Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Kṛṣṇa, ne tik kad yra negimusis, bet ir avyaya – neišsenkantis. Amžinas Jo pavidalas – tai palaima ir žinojimas, o visos Jo energijos – neišsenkančios.

Tekstas

vedāhaṁ samatītāni
vartamānāni cārjuna
bhaviṣyāṇi ca bhūtāni
māṁ tu veda na kaścana

Synonyms

veda — žinau; aham — Aš; samatītāni — visą praeitį; vartamānāni — dabartį; ca — ir; arjuna — o Arjuna; bhaviṣyāṇi — ateitį; ca — taip pat; bhūtāni — visas gyvąsias esybes; mām — Mane; tu — tačiau; veda — žino; na — ne; kaścana — kas nors.

Translation

O Arjuna, Aš – Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir žinau viską, kas buvo praeityje, kas vyksta dabar ir kas bus ateityje. Aš pažįstu visas gyvąsias esybes, bet Manęs nepažįsta niekas.

Purport

KOMENTARAS: Posme gerai atskleista asmeniškumo ir beasmeniškumo problema. Jeigu Kṛṣṇa – Aukščiausiojo Dievo Asmens pavidalas – būtų māyā, materialus, kaip mano impersonalistai, tai Jis kaip ir gyvoji esybė turėtų pakeisti Savo kūną ir pamiršti viską, kas vyko Jo praeitame gyvenime. Kas turi materialų kūną, tas nei atsimena praeitą savo gyvenimą, nei numano kitą, nei gali numatyti dabartinio gyvenimo pasekmes, – todėl jis negali žinoti, kas vyko praeityje, kas vyksta dabar ir kas vyks ateityje. Kol neapsivalysime nuo materijos nešvarybių, negalėsime pažinti praeities, dabarties ir ateities.

Viešpats Kṛṣṇa aiškiai sako, kad Jis, priešingai negu paprastas žmogus, žino viską, kas vyko praeityje, kas vyksta dabar ir kas nutiks ateityje. Ketvirtas skyrius parodė, kad Viešpats Kṛṣṇa atsimena, kaip prieš milijonus metų Jis mokė Vivasvāną – Saulės dievą. Kṛṣṇa pažįsta kiekvieną gyvąją esybę, nes Jis glūdi visų jų širdyse Supersielos pavidalu. Tačiau nepaisant to, kad Kṛṣṇa esti kiekvienoje gyvojoje esybėje Supersielos pavidalu ir egzistuoja kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nenuovokūs žmonės – net jeigu jie sugeba pažinti beasmenį Brahmaną – negali patirti Śrī Kṛṣṇos kaip Aukščiausiosios Asmenybės. Be abejonės, transcendentinis Śrī Kṛṣṇos kūnas – nemarus. Jis tartum saulė, o māyā – lyg debesis. Materialiame pasaulyje mes matome saulę, debesis, žvaigždes bei planetas. Debesys šiuos dangaus kūnus gali laikinai paslėpti, ir netobulos mūsų akys jų nematys. Realybėje saulės, mėnulio ir žvaigždžių jokie debesys neaptraukia, lygiai taip ir māyā negali aptraukti Aukščiausiojo Viešpaties. Vidinės Savo galios padedamas Jis neapsireiškia menkos nuovokos žmonėms. Trečiame šio skyriaus posme pasakyta, kad iš daugybės milijonų žmonių vos keletas siekia tobulumo, o iš daugelio tūkstančių tobulųjų vargu ar kuris suvokia, kas yra Viešpats Kṛṣṇa. Net ir tas, kuris pasiekė aukštą tobulumo lygį – patyrė beasmenį Brahmaną ar lokalizuotą Paramātmą, nesuvoks Aukščiausiojo Dievo Asmens Śrī Kṛṣṇos, jei nebus įsisąmoninęs Kṛṣṇos.

Tekstas

icchā-dveṣa-samutthena
dvandva-mohena bhārata
sarva-bhūtāni sammohaṁ
sarge yānti paran-tapa

Synonyms

icchā — iš troškimo; dveṣa — ir iš neapykantos; samutthena — kilusio; dvandva — dualizmo; mohena — suklaidintos; bhārata — o Bharatos aini; sarva — visos; bhūtāni — gyvosios esybės; sammoham — į paklydimą; sarge — gimdamos; yānti — eina; parantapa — o priešų nugalėtojau.

Translation

O Bharatos aini, o priešų nugalėtojau, visos gyvosios esybės gimsta apimtos iliuzijos, suklaidintos priešybių, kylančių iš troškimo ir neapykantos.

Purport

KOMENTARAS: Tikroji, prigimtinė gyvosios esybės padėtis – paklusti Aukščiausiajam Viešpačiui, kuris įkūnija gryną žinojimą. Suklaidintą ir atsitraukusią nuo gryno žinojimo gyvąją būtybę užvaldo iliuzinė energija ir ji nebegali suvokti Aukščiausiojo Dievo Asmens. Iliuzinė energija pasireiškia troškimo ir neapykantos dualizmu. Troškimų ir neapykantos valdomi neišmanėliai užsigeidžia susivienyti su Aukščiausiuoju Viešpačiu ir pavydi Kṛṣṇai Aukščiausiojo Dievo Asmens padėties. Tyri bhaktai, kurių nepaklaidino ir neužteršė troškimas ir neapykanta, supranta, kad Viešpats Kṛṣṇa apsireiškia per Savo vidines galias, bet dualizmo ir nežinojimo paklaidintieji mano, kad Aukščiausiąjį Dievo Asmenį sukūrė materialios energijos. Štai čia jų bėda. Būdinga, kad paklydėliai gyvena draskomi priešybių: garbė ir nešlovė, vargas ir laimė, moteris ir vyras, gėris ir blogis, malonumas ir skausmas etc. Jie galvoja: „Štai mano žmona, štai mano namai, aš esu šių namų šeimininkas, aš – tos moters vyras.“ Tokių priešybių forma ir reiškiasi iliuzija. Priešybių suklaidinti žmonės visai sukvailėja ir todėl negali suvokti Aukščiausiojo Dievo Asmens.

Tekstas

yeṣāṁ tv anta-gataṁ pāpaṁ
janānāṁ puṇya-karmaṇām
te dvandva-moha-nirmuktā
bhajante māṁ dṛḍha-vratāḥ

Synonyms

yeṣām — kurių; tu — tačiau; anta-gatam — su šaknimis išrauta; pāpam — nuodėmė; janānām — žmonių; puṇya — doringa; karmaṇām — kurių ankstesnė veikla; te — jie; dvandva — iš dualizmo; moha — iliuzijos; nirmuktāḥ — ištrūkę; bhajante — su pasiaukojimu tarnauja; mām — Man; dṛḍha-vratāḥ — su ryžtu.

Translation

Žmonės, kurie atliko dorus darbus praeituose gyvenimuose ir šį gyvenimą gyvena dorai, tie, kurie su šaknimis išrovė nuodėmes, nepasiduoda priešybių iliuzijai ir ryžtingai atsideda tarnauti Man.

Purport

KOMENTARAS: Posmas kalba apie tuos, kurie jau verti pakilti į transcendentinį lygį. Nusidėjėliams, ateistams, kvailiams ir apgavikams labai sunku įveikti troškimo ir neapykantos dualizmą. Tik tie, kurie visą gyvenimą laikėsi reguliuojamų religijos principų, gyveno dorai ir nugalėjo atoveikį už nuodėmes, gali pasiaukoję tarnauti ir palengva pasikelti iki gryno Aukščiausiojo Dievo Asmens pažinimo. Medituodami Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tolydžio jie panyra į transą. Taip kylama į dvasinį lygmenį. Tai įmanoma pasiekti atliekant Kṛṣṇos sąmonės veiklą ir bendraujant su tyrais bhaktais, nes bendravimas su tyrais bhaktais padeda atsikratyti iliuzijos.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ (5.5.2) teigiama, jog nuoširdžiai norintis išsivaduoti turi tarnauti bhaktams (mahat-sevāṁ dvāram āhur vimukteḥ), o tas, kuris bendrauja su materialistais, eina į tamsiausią egzistencijos sritį (tamo-dvāraṁ yoṣitāṁ saṅgi-saṅgam). Turėdami vieną tikslą – išgydyti sąlygotas sielas nuo iliuzijos, Viešpaties bhaktai išvaikšto žemę skersai ir išilgai. Impersonalistai nežino, kad užmiršę savo prigimtinį būvį – savo pavaldumą Aukščiausiajam Viešpačiui, jie smarkiai nusižengia Dievo įstatymams. Kol vėl neužimsime savo prigimtinės padėties, tol neįstengsime suvokti Aukščiausiojo Asmens ir ryžtingai atsidėti transcendentinei meilės tarnystei.

Tekstas

jarā-maraṇa-mokṣāya
mām āśritya yatanti ye
te brahma tad viduḥ kṛtsnam
adhyātmaṁ karma cākhilam

Synonyms

jarā — nuo senatvės; maraṇa — ir mirties; mokṣāya — tam, kad išsivaduotų; mām — Manyje; āśritya — radę prieglobstį; yatanti — siekia; ye — visi, kurie; te — tokie žmonės; brahma — Brahmanas; tat — iš tikro, tai; viduḥ — jie žino; kṛtsnam — viską; adhyātmam — transcendentinę; karma — veiklą; ca — taip pat; akhilam — visiškai.

Translation

Išmintingieji, kurie stengiasi išsivaduoti nuo senatvės ir mirties, prieglobstį randa Manyje, su pasiaukojimu Man tarnaudami. Iš teisybės, jie – Brahmanas, nes viską išmano apie transcendentinę veiklą.

Purport

KOMENTARAS: Gimimas, mirtis, senatvė ir ligos turi įtakos materialiam, bet ne dvasiniam kūnui. Dvasinis kūnas negimsta, nemiršta, nesensta ir neserga. Kas jį įgyja, tampa Aukščiausiojo Dievo Asmens patikėtiniu ir amžinai su pasiaukojimu Jam tarnauja. Jis yra iš tiesų išsivadavęs. Ahaṁ brahmāsmi: „Aš esu dvasia“. Pasakyta, kad žmogus turi suvokti esąs Brahmanas – dvasinė siela. Posmas nurodo, kad tokia „aš – Brahmanas“ būties samprata būdinga ir pasiaukojimo tarnystei. Tyri bhaktai egzistuoja transcendentiniu Brahmano lygmeniu ir viską išmano apie transcendentinę veiklą.

Netyri bhaktai skiriami į keturias kategorijas. Transcendentiškai tarnaudami Viešpačiui jie pasiekia tai, ko trokšta, ir, Aukščiausiojo Viešpaties malone visiškai įsisąmoninę Kṛṣṇą, iš tiesų dvasiškai bendrauja su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tuo tarpu pusdievių garbintojai niekuomet neateina pas Aukščiausiąjį Viešpatį į Jo aukščiausią planetą. Aukščiausios Kṛṣṇos planetos, vadinamos Goloka Vṛndāvana, negali pasiekti ir menkos nuovokos žmonės, kurie apsiribojo Brahmano pažinimu. Tik tie, kurie veikia su Kṛṣṇos sąmone (mām āśritya), nusipelnė Brahmano vardo, nes jie iš tikro stengiasi pasiekti Kṛṣṇos planetą. Jie neturi abejonių dėl Krṣṇos, ir iš tiesų yra Brahmanas.

Tie, kurie garbina Viešpaties arcą, arba pavidalą, ar medituoja Viešpatį, kad išsivaduotų iš materijos nelaisvės, Viešpaties malone suvokia ir Brahmano, adhibhūtos etc. esmę. Apie tai Viešpats aiškina kitame skyriuje.

Tekstas

sādhibhūtādhidaivaṁ māṁ
sādhiyajñaṁ ca ye viduḥ
prayāṇa-kāle ’pi ca māṁ
te vidur yukta-cetasaḥ

Synonyms

sa-adhibhūta — materialios kūrinijos esminį pradą; adhidaivam — vadovaujantį visiems pusdieviams; mām — Mane; sa-adhiyajñam — ir vadovaujantį visiems aukojimams; ca — taip pat; ye — tie, kurie; viduḥ — žino; prayāṇa — mirties; kāle — metu; api — net; ca — ir; mām — Mane; te — jie; viduḥ — žino; yukta-cetasaḥ — protu panirę į Mane.

Translation

Kas visiškai įsisąmonino Mane ir žino, jog Aš, Aukščiausiasis Viešpats, esu materialios kūrinijos, pusdievių ir visų aukojimo būdų esminis pradas, tas gali pažinti Mane – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – net ir mirties valandą.

Purport

KOMENTARAS: Žmonės, veikiantys su Kṛṣṇos sąmone, niekada neišklysta iš kelio, vedančio į visišką Aukščiausiojo Dievo Asmens suvokimą. Bendravimas su tais, kurie įsisąmonino Kṛṣṇą, padeda suvokti, kad Aukščiausiasis Viešpats yra materialios kūrinijos ir net pusdievių esminis pradas. Transcendentinio bendravimo procese žmogus pamažu įtiki Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, ir mirties metu toks Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus jau nebegali pamiršti Kṛṣṇos. Savaime suprantama, jis eina į Aukščiausiojo Viešpaties planetą, Goloka Vṛndāvaną.

Septintas skyrius konkrečiai aiškina, kaip visiškai įsisąmoninti Kṛṣṇą. Krsnos sąmonė užsimezga bendraujant su tais, kurie jau įsisąmonino Kṛṣṇą. Toks bendravimas yra dvasinis ir jis įgalina žmogų sueiti į tiesioginį sąlytį su Aukščiausiuoju Viešpačiu, kurio malone kiekvienas gali suprasti, jog Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tuo pačiu realiai suvokiamas gyvosios esybės prigimtinis būvis ir tai, kaip ji, užmiršusi Kṛṣṇą, įsivelia į materialią veiklą. Laipsniškai ugdydama Kṛṣṇos sąmonę deramoje draugijoje, gyvoji esybė supranta, jog materialios gamtos dėsniai sąlygoja ją todėl, kad ji užmiršo Kṛṣṇą. Ji supranta, kad žmogaus gyvybės forma – tai galimybė atgauti Kṛṣṇos sąmonę, tad reikia pasinaudoti ta galimybe bepriežastinei Aukščiausiojo Viešpaties malonei laimėti.

Šis skyrius aptaria daug temų. Jis kalba apie kenčiantį, smalsų, materialiu požiūriu skurstantį žmogų, Brahmano ir Paramātmos pažinimą, išsivadavimą iš gimimo, mirties ir ligų bei Aukščiausiojo Viešpaties garbinimą. Tačiau aukšto Kṛṣṇos sąmonės lygio žmogus nesidomi jokiais kitais keliais. Jis tiesiog atsideda Kṛṣṇos sąmonės veiklai ir atgauna savo prigimtinę amžino Viešpaties Kṛṣṇos tarno padėtį. Pasinėręs į tyrą pasiaukojimo tarnystę jis su džiaugsmu klausosi apie Aukščiausiąjį Viešpatį ir Jį šlovina. Jis įsitikinęs, kad taip pasieks visus savo tikslus. Toks tvirtas tikėjimas vadinamas dṛḍha-vrata, ir juo prasideda bhakti-yoga, arba transcendentinė meilės tarnystė. Tokia visų šventraščių nuomonė. Septintasis „Bhagavad- gītos“ skyrius – tokio įsitikinimo kvintesencija.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti septintąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Absoliuto pažinimas“.