TEXT 22

Tekstas

Texte

sa tayā śraddhayā yuktas
tasyārādhanam īhate
labhate ca tataḥ kāmān
mayaiva vihitān hi tān

Synonyms

saḥ — jis; tayā — tuo; śraddhayā — įkvėpimu; yuktaḥ — apdovanotas; tasya — to pusdievio; ārādhanam — garbinimo; īhate — siekia; labhate — gauna; ca — ir; tataḥ — iš to; kāmān — savo norus; mayā — Mano; eva — tiktai; vihitān — suteikiami; hi — tikrai; tān — tie.

saḥ: il; tayā: de cette; śraddhayā: inspiration; yuktaḥ: doté; tasya: de ce deva; ārādhanam: au culte; īhate: il aspire; labhate: il comble; ca: et; tataḥ: par cela; kāmān: ses désirs; mayā: par Moi; eva: seul; vihitān: arrangés; hi: certes; tān: ceux-là.

Translation

Apdovanotas tokiu tikėjimu, jis stengiasi garbinti tam tikrą pusdievį ir jo norai išsipildo. Nors iš tikrųjų tas malones suteikiu tiktai Aš.

Doté d’une telle foi, il s’efforce d’adorer un deva en particulier et voit ses vœux comblés. Mais c’est Moi seul en vérité qui accorde ces bienfaits.

Purport

KOMENTARAS: Be Aukščiausiojo Viešpaties leidimo pusdieviai negali apdalinti malonėmis savo garbintojų. Gyvoji esybė gali pamiršti, kad viskas yra Aukščiausiojo Viešpaties nuosavybė, tačiau pusdieviai to nepamiršta. Taip jau sutvarkyta, kad ir pusdievių garbinimas, ir pageidaujami rezultatai priklauso ne nuo pusdievių, bet nuo Aukščiausiojo Dievo Asmens. Menkos nuovokos gyvoji esybė šito nežino, todėl daro kvailystę ir kreipiasi į pusdievius, prašydama gėrybių. O štai tyras bhaktas, ko nors pristigęs, meldžia Aukščiausiąjį Viešpatį, bet jis niekada neprašo materialių gėrybių. Dažniausiai gyvoji esybė kreipiasi į pusdievius, nes ji beprotiškai trokšta patenkinti savo aistrą. Taip atsitinka, kai gyvoji esybė geidžia ko nors nederamo, ir Patsai Viešpats jos troškimo neišpildo. „Caitanya-cāritamṛtoje“ sakoma, kad žmogaus, garbinančio Aukščiausiąjį Viešpatį ir tuo pačiu svajojančio apie materialius malonumus, norai – prieštaringi. Pasiaukojimo tarnystė Aukščiausiajam Viešpačiui ir pusdievio garbinimas negali būti lygiaverčiai, nes pusdievio garbinimas – materiali veikla, o pasiaukojimo tarnystė Aukščiausiajam Viešpačiui – visiškai dvasinė veikla.

Les devas ne peuvent rien accorder à leurs fidèles sans le consentement du Seigneur Suprême. L’homme peut oublier que tout appartient au Seigneur, mais les devas ne l’oublient jamais. Le culte des devas, les bénédictions qui en résultent, proviennent donc d’un décret divin. Ignorant cet arrangement, les gens de peu d’intelligence s’adressent aux devas. Le dévot au contraire, s’il a un besoin particulier, prie le Seigneur et Lui seul. Mais il n’est pas dans les manières du pur dévot de quémander des bienfaits matériels. L’être qui veut assouvir des désirs excessifs se tourne vers les devas quand le Seigneur ne veut pas lui accorder une faveur indue. Le Caitanya-caritāmṛta précise bien que désirer à la fois jouir de la matière et adorer le Seigneur sont des sentiments incompatibles. Le culte rendu aux devas ne peut donc jamais être considéré comme égal au service de dévotion, à l’adoration du Seigneur Suprême, car l’un est matériel et l’autre purement spirituel.

Gyvajai esybei, trokštančiai grįžti pas Dievą, materialūs troškimai yra didelė kliūtis. Todėl tyras Viešpaties bhaktas neapdovanojamas tomis materialiomis malonėmis, kurių siekia menkesnio intelekto gyvosios esybės. Štai kodėl siekiantieji materialių malonių garbina materialiame pasaulyje viešpataujančius pusdieviu ir nenori pasiaukojamai tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui.

Les désirs matériels constituent un obstacle pour qui veut retourner à Dieu. C’est pourquoi le Seigneur n’accorde pas à Ses dévots les satisfactions matérielles que convoitent les sots, lesquels préfèrent adorer les devas résidant dans le monde matériel plutôt que servir Kṛṣṇa, le Seigneur Suprême, avec amour et dévotion.