Skip to main content

TEXT 20

VERSO 20

Tekstas

Texto

kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ
prapadyante ’nya-devatāḥ
taṁ taṁ niyamam āsthāya
prakṛtyā niyatāḥ svayā
kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ
prapadyante ’nya-devatāḥ
taṁ taṁ niyamam āsthāya
prakṛtyā niyatāḥ svayā

Synonyms

Sinônimos

kāmaiḥ — dėl troškimų; taiḥ taiḥ — įvairių; hṛta — netekę; jñānāḥ — žinojimo; prapadyante — atsiduoda; anya — kitiems; devatāḥ — pusdieviams; tam tam — atitinkamų; niyamam — taisyklių; āsthāya — laikydamiesi; prakṛtyā — prigimties; niyatāḥ — valdomi; svayā — savos.

kāmaiḥ — por desejos; taiḥ taiḥ — vários; hṛta — privados de; jñānāḥ — conhecimento; prapadyante — rendem-se; anya — a outros; devatāḥ — semideuses; tam tam — correspondentes; niyamam — regulações; āsthāya — seguindo; prakṛtyā — por natureza; niyatāḥ — controlados; svayā — por sua própria.

Translation

Tradução

Tie, kurių intelektą pasiglemžė materialūs troškimai, atsiduoda pusdieviams ir laikosi garbinimo taisyklių, atitinkančių jų pačių prigimtį.

Aqueles cuja inteligência foi roubada pelos desejos materiais rendem-se aos semideuses e prestam adoração através de determinadas regras e regulações que se coadunam com suas próprias naturezas.

Purport

Comentário

KOMENTARAS: Žmonės, neužsiteršę materija, atsiduoda Aukščiausiajam Viešpačiui ir atsideda pasiaukojimo tarnystei. Kol žmogus visiškai nenusiplauna materijos nešvaros, pagal savo prigimtį jis – nebhaktas. Jeigu žmogus, nors ir turėdamas troškimų, kreipiasi į Aukščiausiąjį Viešpatį, jis nejaučia tokio stipraus potraukio išorinei gamtai. Siekdamas teisingo kelio, jis netrukus atsikrato materialaus geismo. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pataria kiekvienam – ir tyram bhaktui, įveikusiam materialius troškimus, ir žmogui, kupinam jų, ir siekiančiam išsivaduoti iš materijos nešvarybių – atsiduoti Vāsudevai ir garbinti Jį. Bhāgavatam (2.3.10) pasakyta:

Aqueles que estão livres de todas as contaminações materiais rendem-se ao Senhor Supremo e ocupam-se em Seu serviço devocional. Enquanto não expurgarem a contaminação material, eles, por natureza, continuarão sendo não-devotos. Mas mesmo aqueles que têm desejos materiais e que recorrem ao Senhor Supremo não sentem muita atração pela natureza externa; como se aproximam da meta correta, eles logo ficam livres de toda a luxúria material. No Śrīmad-Bhāgavatam, recomenda-se que, quer alguém seja um devoto puro e livre de todos os desejos materiais, quer esteja cheio de desejos materiais, quer deseje livrar-se da contaminação material, ele deve em todos os casos render-se a Vāsudeva e adorá-lO. Como se confirma no Bhāgavatam (2.3.10):

akāmaḥ sarva-kāmo vā
mokṣa-kāma udāra-dhīḥ
tīvreṇa bhakti-yogena
yajeta puruṣaṁ param
akāmaḥ sarva-kāmo vā
mokṣa-kāma udāra-dhīḥ
tīvreṇa bhakti-yogena
yajeta puruṣaṁ param

Menkos nuovokos žmonės, praradę dvasinį supratimą, ieško pusdievių globos ir laukia, kad jų materialūs troškimai tuojau pat išsipildytų. Paprastai jie nesikreipia į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, nes juos veikia žemesnės gamtos guṇos (neišmanymas ir aistra), ir todėl jie garbina įvairius pusdievius. Jie laikosi garbinimo taisyklių, ir to jiems pakanka. Pusdievių garbintojus valdo menki troškimai, jie nežino, kaip pasiekti aukščiausiąjį tikslą, bet Aukščiausiojo Viešpaties bhaktas neišklysta iš kelio. Vedų raštai pataria garbinti tam tikrus dievus tam tikram tikslui pasiekti (pvz.: ligoniui patariama garbinti Saulę), todėl neatsidavę Viešpačiui žmonės mano, kad kai kuriais atvejais pusdieviai reikšmingesni už Aukščiausiąjį Viešpatį. Tačiau tyras bhaktas žino, kad Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa – visa ko šeimininkas. „Caitanya-caritāmṛtoje“ (Ādi 5.142) pasakyta: ekale īśvara kṛṣṇa, āra saba bhṛtya – vienintelis šeimininkas yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, visi kiti yra tarnai. Todėl tyras bhaktas niekada nesikreipia į pusdievius prašydamas patenkinti savo materialius poreikius. Jis pasikliauja Aukščiausiuoju Viešpačiu ir pasitenkina tuo, ką jam duoda Viešpats.

Os menos inteligentes que perderam seu tino espiritual refugiam-se nos semideuses, esperando, com isso, obter a satisfação imediata dos seus desejos materiais. De um modo geral, eles não buscam a Suprema Personalidade de Deus, porque estão influenciados pelos modos inferiores da natureza (ignorância e paixão) e por isso adoram vários semideuses. Eles se satisfazem em seguir as regras e regulações de adoração. Os adoradores de semideuses são motivados por desejos muito limitados e não sabem como alcançar a meta suprema, mas o devoto do Senhor Supremo não fica desorientado. Porque a literatura védica recomenda que se adorem diferentes deuses para se alcançar diferentes resultados (p.ex., recomenda-se a um homem doente que adore o Sol), aqueles que não são devotos do Senhor pensam que, para eles conseguirem certos resultados, os semideuses são melhores do que o Senhor Supremo. Mas o devoto puro sabe que o Supremo Senhor Kṛṣṇa é o senhor de todos. No Caitanya-caritāmṛta (Ādi 5.142), afirma-se que ekale īśvara kṛṣṇa, āra saba bhṛtya: só a Suprema Personalidade de Deus, Kṛṣṇa, é o senhor, e todos os outros são servos. Portanto, o devoto puro jamais procura satisfazer suas necessidades materiais através da intervenção dos semideuses. Ele depende do Senhor Supremo e se satisfaz com aquilo que Este lhe der.