TEXT 37

Tekstas

Texte

arjuna uvāca
ayatiḥ śraddhayopeto
yogāc calita-mānasaḥ
aprāpya yoga-saṁsiddhiṁ
kāṁ gatiṁ kṛṣṇa gacchati

Synonyms

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; ayatiḥ — nevykėlis transcendentalistas; śraddhayā — su tikėjimu; upetaḥ — užsiėmęs; yogāt — nuo mistinio ryšio; calita — nukrypęs; mānasaḥ — kurio protas; aprāpya — negalintis pasiekti; yoga-saṁsiddhim — aukščiausios misticizmo tobulybės; kām — kokį; gatim — tikslą; kṛṣṇa — o Kṛṣṇa; gacchati — pasiekia.

arjunaḥ uvāca: Arjuna dit; ayatiḥ: le spiritualiste qui ne réussit pas; śraddhayā: avec foi; upetaḥ: engagé; yogāt: du lien mystique; calita: dévié; mānasaḥ: qui a un tel mental; aprāpya: manquant d’atteindre; yoga-saṁsiddhim: la plus haute perfection dans le yoga mystique; kām: quel; gatim: destin; kṛṣṇa: ô Kṛṣṇa; gacchati: obtient-il.

Translation

Arjuna tarė: O Kṛṣṇa, kas laukia nevykėlio transcendentalisto, kuris su tikėjimu stoja į savęs pažinimo kelią, bet vėliau dėl žemiškos mąstysenos iš jo pasitraukia ir nepasiekia misticizmo aukštumų?

Arjuna dit: Ô Kṛṣṇa, quel est le destin du spiritualiste qui, bien qu’il ait emprunté avec foi la voie du yoga, l’abandonne pour n’avoir su détacher son mental du monde, et qui, par suite, n’atteint pas la perfection mystique ?

Purport

KOMENTARAS: „Bhagavad-gītoje“ aprašytas savęs pažinimo, arba misticizmo kelias. Fundamentalus savęs pažinimo principas – žinoti, kad gyvoji esybė nėra materialus kūnas, kad ji skirtinga nuo kūno, o jos laimė – tai amžinas gyvenimas, palaima ir žinojimas. Amžinas gyvenimas, palaima ir žinojimas – transcendentalios kategorijos, anapus kūno ir proto. Savęs pažinimo siekiama per žinias, aštuonialypės yogos sistemos praktika arba per bhakti-yogą. Praktikuojant kiekvieną iš šių procesų būtina suvokti prigimtinę gyvosios esybės padėtį ir jos ryšį su Dievu, išsiaiškinti, kokios veiklos reikia imtis norint atgauti prarastą ryšį ir pasiekti aukščiausią tobulybę – Kṛṣṇos sąmonę. Naudojantis vienu iš trijų aukščiau minėtų metodų, anksčiau ar vėliau būtinai pasiekiamas aukščiausias tikslas. Antrame skyriuje Viešpats tvirtino, kad net ir menkos pastangos pažengti į priekį transcendentiniame kelyje suteikia didžiulę išsivadavimo viltį. Šiam amžiui tinkamiausias iš šių trijų metodų yra bhakti-yoga, nes ji yra tiesiausias kelias pažinti Dievą. Norėdamas tuo dar kartą įsitikinti Arjuna prašo, kad Viešpats Kṛṣṇa patvirtintų anksčiau sakytus žodžius. Galima stoti į savęs pažinimo kelią, turint kuo geriausius ketinimus, tačiau gilinti žinias ir praktikuoti aštuonialypę yogos sistemą šiame amžiuje pernelyg sudėtinga. Todėl nepaisant nuolatinių pastangų, galima patirti nesėkmę dėl daugelio priežasčių, o pirmiausia dėl to, kad ne visiškai rimtai žiūrima į šį procesą. Eiti transcendentiniu keliu – reiškia paskelbti karą iliuzinei energijai. Todėl kai tiktai žmogus ketina ištrūkti iš iliuzinės energijos letenų, ši visokiais gundymais stengiasi jį nugalėti. Sąlygotą sielą jau apžavėjo materialios energijos guṇos, ir labai tikėtina, kad praktikuodama transcendentines disciplinas ji vėl pasiduos pagundai. Kai sąlygota siela pasiduoda pagundai, tatai vadinasi yogāc calita mānasaḥ: nukrypimas nuo transcendentinio kelio. Arjunai įdomu sužinoti, kas laukia nukrypus nuo savęs pažinimo kelio.

La Bhagavad-gītā décrit la voie de la réalisation spirituelle, dont le principe de base consiste à connaître la nature véritable de l’être: il est distinct du corps et son bonheur réside dans la vie éternelle, la connaissance et la félicité transcendantales, au-delà du corps et du mental. Même si différentes voies mènent à cette réalisation de soi – le jñāna-yoga (la recherche de la connaissance), l’aṣṭāṅga-yoga (le yoga en huit phases) et le bhakti-yoga (le service de dévotion) – toutes reposent sur des principes identiques: connaître la condition intrinsèque de l’être et la relation qui l’unit au Seigneur, connaître le moyen de rétablir ce lien, et atteindre la perfection de la conscience de Kṛṣṇa. Quiconque suit l’une ou l’autre de ces trois voies atteindra à coup sûr, un jour ou l’autre, ce but suprême. Comme le Seigneur l’indiquait dans le second chapitre, le moindre effort accompli sur le chemin de la réalisation nous rapproche de la libération.

D’entre ces trois processus, le bhakti-yoga est le plus adapté à l’âge de Kali, car il est le plus direct. Parce qu’il souhaite s’en assurer à nouveau, Arjuna demande au Seigneur de confirmer ce qu’Il a déjà dit. Il se pourrait, en effet, qu’un homme suive avec sincérité la voie du jñāna-yoga ou de l’aṣṭāṅga-yoga, sans pour autant jamais toucher au but, tant ces systèmes sont d’un abord difficile en notre âge. En dépit d’efforts constants, le yogī risque toujours d’échouer dans ses tentatives, et cela pour de multiples raisons. Notamment, peut-être, parce qu’il n’aura pas strictement suivi la discipline yogique. Choisir d’emprunter la voie de la réalisation spirituelle, c’est en quelque sorte déclarer la guerre à l’énergie illusoire. Or, celle-ci, dès qu’on essaye de se soustraire de ses griffes, tente aussitôt par divers « charmes » de reprendre sa proie. L’âme, déjà fascinée par les trois modes d’influence de l’énergie matérielle, a toutes les chances de se laisser une nouvelle fois séduire, et ce, bien qu’elle ait embrassé une discipline spirituelle. Cet écart sur le chemin transcendantal de la réalisation de soi a pour nom yogāc calita-mānasaḥ, et Arjuna voudrait en connaître les conséquences.