TEXT 25

Tekstas

Texte

śanaiḥ śanair uparamed
buddhyā dhṛti-gṛhītayā
ātma-saṁsthaṁ manaḥ kṛtvā
na kiñcid api cintayet

Synonyms

śanaiḥ — palengva; śanaiḥ — žingsnis po žingsnio; uparamet — žmogus turi sulaikyti; buddhyā — intelektu; dhṛti-gṛhītayā — su įsitikinimu; ātma- saṁstham — patalpintą į transcendenciją; manaḥ — protą; kṛtvā — padaręs; na — ne; kiñcit — apie ką kitą; api — net; cintayet — turi galvoti.

śanaiḥ: graduellement; śanaiḥ: pas à pas; uparamet: on doit; buddhyā: par l’intelligence; dhṛti-gṛhītayā: soutenue par la conviction; ātma-saṁstham: situé dans la transcendance; manaḥ: le mental; kṛtvā: faisant ainsi; na: rien; kiñcit: d’autre; api: même; cintayet: ne doit penser à.

Translation

Palengva, žingsnis po žingsnio, reikia eiti į transą, pasitelkus tam intelektą, paremtą tvirtu įsitikinimu. Taip protas turi būti sutelktas vien į savąjį „aš“ ir nenukrypti į nieką daugiau.

Guidée par une ferme conviction, l’intelligence doit permettre d’atteindre graduellement à la transcendance. On peut alors fixer son esprit sur l’Être Suprême et ne plus penser à rien d’autre.

Purport

KOMENTARAS: Su intelektu ir tvirtu įsitikinimu žmogus laipsniškai nutraukia juslių veiklą. Tai vadinasi pratyāhāra. Įsitikinimas, meditacija ir juslių veiklos nutraukimas suvaldo protą, ir protas įeina į transą, arba samādhi. Tada nebelieka jokio pavojaus atsidurti materialios būties sampratos valdžioje. Kitaip sakant, nors žmogus ir priverstas (kol turi materialų kūną) kontaktuoti su materija, jam nederėtų galvoti apie juslinius malonumus. Nevalia galvoti apie jokius malonumus, išskyrus viena – kaip patenkinti Aukščiausiąjį „Aš“. Tokia būklė lengvai pasiekiama tiesiogiai praktikuojant Kṛṣṇos sąmonę.

Par la force de sa conviction et par l’entremise de son intelligence, l’homme doit graduellement atteindre le pratyāhāra, étape où cesse toute action sensorielle. Une fois que sa ferme conviction, la méditation et l’arrêt de l’activité des sens lui ont permis de dominer le mental, le yogī doit se fixer dans le samādhi, l’extase méditative, où il ne risque plus de choir. En d’autres termes, bien que l’on soit contraint, tant que le corps existe, de rester en contact avec la matière, il ne faut pas méditer sur les plaisirs des sens. La seule satisfaction qu’on doive rechercher est celle de l’Âme Suprême. Cet objectif est du reste aisément atteint lorsqu’on pratique d’emblée la conscience de Kṛṣṇa.