Skip to main content

TEXTS 20-23

TEXTS 20-23

Tekstas

Text

yatroparamate cittaṁ
niruddhaṁ yoga-sevayā
yatra caivātmanātmānaṁ
paśyann ātmani tuṣyati
yatroparamate cittaṁ
niruddhaṁ yoga-sevayā
yatra caivātmanātmānaṁ
paśyann ātmani tuṣyati
sukham ātyantikaṁ yat tad
buddhi-grāhyam atīndriyam
vetti yatra na caivāyaṁ
sthitaś calati tattvataḥ
sukham ātyantikaṁ yat tad
buddhi-grāhyam atīndriyam
vetti yatra na caivāyaṁ
sthitaś calati tattvataḥ
yaṁ labdhvā cāparaṁ lābhaṁ
manyate nādhikaṁ tataḥ
yasmin sthito na duḥkhena
guruṇāpi vicālyate
yaṁ labdhvā cāparaṁ lābhaṁ
manyate nādhikaṁ tataḥ
yasmin sthito na duḥkhena
guruṇāpi vicālyate
taṁ vidyād duḥkha-saṁyoga-
viyogaṁ yoga-saṁjñitam
taṁ vidyād duḥkha-saṁyoga-
viyogaṁ yoga-saṁjñitam

Synonyms

Synonyms

yatra — būsena, kai; uparamate — nutrūksta (nes pajuntama transcendentinė laimė); cittam — proto veikla; niruddham — atsiribojus nuo materijos; yoga-sevayā — praktikuojant yogą; yatra — kai; ca — taip pat; eva — tikrai; ātmanā — grynu protu; ātmānam — savojo „aš“; paśyan — suvokdamas padėtį; ātmani — vidujai; tuṣyati — jaučia pasitenkinimą; sukham — laimę; ātyantikam — aukščiausią; yat — kurią; tat — tą; buddhi — intelektu; grāhyam — apčiuopiamą; atīndriyam — transcendentinę; vetti — žino; yatra — kur; na — niekada; ca — taip pat; eva — tikrai; ayam — jis; sthitaḥ — būdamas; calati — atsitraukia; tattvataḥ — nuo tiesos; yam — tą, kurią; labdhvā — pasiekęs; ca — taip pat; aparam — bet kurį kitą; lābham — pasiekimą; manyate — laiko; na — niekada; adhikam — geresniu; tataḥ — už tą; yasmin — kurioje; sthitaḥ — būdamas; na — niekada; duḥkhena — vargų; guruṇā api — net ir labai sunkių; vicālyate — yra sukrečiamas; tam — tą; vidyāt — turi žinoti; duḥkha-saṁyoga — kančių, kylančių dėl sąlyčio su materija; viyogam — sunaikinimas; yoga-saṁjñitam — vadinamas yogos transo būsena.

yatra — in that state of affairs where; uparamate — cease (because one feels transcendental happiness); cittam — mental activities; niruddham — being restrained from matter; yoga-sevayā — by performance of yoga; yatra — in which; ca — also; eva — certainly; ātmanā — by the pure mind; ātmānam — the Self; paśyan — realizing the position of; ātmani — in the Self; tuṣyati — one becomes satisfied; sukham — happiness; ātyantikam — supreme; yat — which; tat — that; buddhi — by intelligence; grāhyam — accessible; atīndriyam — transcendental; vetti — one knows; yatra — wherein; na — never; ca — also; eva — certainly; ayam — he; sthitaḥ — situated; calati — moves; tattvataḥ — from the truth; yam — that which; labdhvā — by attainment; ca — also; aparam — any other; lābham — gain; manyate — considers; na — never; adhikam — more; tataḥ — than that; yasmin — in which; sthitaḥ — being situated; na — never; duḥkhena — by miseries; guruṇā api — even though very difficult; vicālyate — becomes shaken; tam — that; vidyāt — you must know; duḥkha-saṁyoga — of the miseries of material contact; viyogam — extermination; yoga-saṁjñitam — called trance in yoga.

Translation

Translation

Tobulumo pakopoje, kuri vadinama transu, arba samādhi, žmogaus protas yogos praktikos dėka visiškai atsiriboja nuo materialios proto veiklos. Toks tobulumas apibūdinamas kaip sugebėjimas grynu protu suvokti savąjį „aš“ ir vidujai išgyventi malonumą bei džiaugsmą. Kas pasiekia šį džiaugsmingą būvį, kai transcendentiniais jutimais patiriama beribė transcendentinė laimė, tas niekad nenukrypsta nuo tiesos ir mano, kad nėra aukštesnio laimėjimo. Pasiekusiojo tokią padėtį nesukrečia net ir pačios didžiausios negandos. Iš tiesų tai ir yra tikroji laisvė nuo visų kančių, kylančių dėl sąlyčio su materija.

In the stage of perfection called trance, or samādhi, one’s mind is completely restrained from material mental activities by practice of yoga. This perfection is characterized by one’s ability to see the Self by the pure mind and to relish and rejoice in the Self. In that joyous state, one is situated in boundless transcendental happiness, realized through transcendental senses. Established thus, one never departs from the truth, and upon gaining this he thinks there is no greater gain. Being situated in such a position, one is never shaken, even in the midst of greatest difficulty. This indeed is actual freedom from all miseries arising from material contact.

Purport

Purport

KOMENTARAS: Praktikuojant yogą, palengva atsisakoma materialių sampratų. Tai pirmoji charakteringa yogos ypatybė. Po to atsiduriama transe, arba samādhi – tai reiškia, kad yogas transcendentiniu protu ir intelektu patiria Supersielą, išvengdamas pavojaus sutapatinti savąjį „aš“ su Super „Aš“. Yogos praktika daugiau ar mažiau pagrįsta Patañjalio sistemos principais. Kai kurie neautorizuoti komentatoriai stengiasi sutapatinti individualiąją sielą su Supersiela, o monistai mano tatai esant išsivadavimu, tačiau jie nesupranta tikrojo Patañjalio yogos sistemos tikslo. Patañjalio yogos sistema pripažįsta egzistuojant transcendentinį malonumą, bet monistai šio transcendentinio malonumo nepripažįsta baimindamiesi, kad bus suabejota „vienovės“ teorija. Monistai atmeta pažinimo objekto ir pažįstančio objekto dualumą, tačiau šiame posme transcendentinis džiaugsmas (patiriamas transcendentiniais jutimais) pripažįstamas. Šiai minčiai pritaria ir Patañjalis Munis – garsusis yogos sistemos atstovas. Savo „Yoga- sūtrose“ (3.34) didis išminčius tvirtina: puruṣārtḥa-śūnyānāṁ guṇānāṁ pratiprasavaḥ kaivalyaṁ svarūpa-pratiṣṭhā vā citi-śaktir iti.

By practice of yoga one becomes gradually detached from material concepts. This is the primary characteristic of the yoga principle. And after this, one becomes situated in trance, or samādhi, which means that the yogī realizes the Supersoul through transcendental mind and intelligence, without any of the misgivings of identifying the self with the Superself. Yoga practice is more or less based on the principles of the Patañjali system. Some unauthorized commentators try to identify the individual soul with the Supersoul, and the monists think this to be liberation, but they do not understand the real purpose of the Patañjali system of yoga. There is an acceptance of transcendental pleasure in the Patañjali system, but the monists do not accept this transcendental pleasure, out of fear of jeopardizing the theory of oneness. The duality of knowledge and knower is not accepted by the nondualist, but in this verse transcendental pleasure – realized through transcendental senses – is accepted. And this is corroborated by Patañjali Muni, the famous exponent of the yoga system. The great sage declares in his Yoga-sūtras (4.33): puruṣārtha-śūnyānāṁ guṇānāṁ pratiprasavaḥ kaivalyaṁ svarūpa-pratiṣṭhā vā citi-śaktir iti.

Citi-śakti, vidinė galia, yra transcendentinė. Puruṣārtha –„materialiai orientuotas religingumas, materialinės gerovės plėtra, jusliniai malonumai ir pagaliau – pastangos susivienyti su Aukščiausiuoju“. „Vienovę su Aukščiausiuoju“ monistai vadina kaivalyam, tačiau anot Patañjalio, kaivalyam yra vidinė, t.y. transcendentinė, galia, padedanti gyvajai esybei suvokti savo prigimtinį būvį. Viešpaties Caitanyos žodžiais šis būvis yra ceto-darpaṇa- mārjanam, t.y. proto dulkėto veidrodžio valymas. „Valymas“ – iš tikrųjų išsivadavimas, ar bhava-mahā-dāvāgni-nirvāpaṇam. Šią nuostatą atitinka ir nirvāṇos, kuri taip pat yra tik pradinė pakopa, sąvoka. Bhāgavatam (2.10.6) ji vadinama svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Šis „Bhagavad-gītos“ posmas irgi tvirtina tą patį.

This citi-śakti, or internal potency, is transcendental. Puruṣārtha means material religiosity, economic development, sense gratification and, at the end, the attempt to become one with the Supreme. This “oneness with the Supreme” is called kaivalyam by the monist. But according to Patañjali, this kaivalyam is an internal, or transcendental, potency by which the living entity becomes aware of his constitutional position. In the words of Lord Caitanya, this state of affairs is called ceto-darpaṇa-mārjanam, or clearance of the impure mirror of the mind. This “clearance” is actually liberation, or bhava-mahā-dāvāgni-nirvāpaṇam. The theory of nirvāṇa – also preliminary – corresponds with this principle. In the Bhāgavatam (2.10.6) this is called svarūpeṇa vyavasthitiḥ. The Bhagavad-gītā also confirms this situation in this verse.

Po nirvāṇos (nutraukus materialią veiklą) pradedama veikti dvasiškai, t.y. pasiaukojamai tarnauti Viešpačiui. Ši veikla vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Bhāgavatam žodžiais, tai yra tikrasis gyvosios esybės gyvenimas – svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Māyā, arba iliuzija – tai dvasinis gyvenimas, apimtas materialios infekcijos. Atsikratyti šios materialios infekcijos – nereiškia panaikinti pirminę amžiną gyvosios esybės padėtį. Šį faktą pripažįsta ir Patañjalis, kai tvirtina: kaivalyaṁ svarūpa-pratiṣṭhā vā citi-śaktir iti. Citi- śakti, transcendentinis malonumas, ir yra tikrasis gyvenimas. „Vedanta- sūtra“ (1.1.12) šį teiginį patvirtina tokiais žodžiais: ānanda-mayo ‘bhyāsat. Prigimtinis transcendentinis malonumas ir yra galutinis yogos tikslas. Jį nesunku pasiekti praktikuojant pasiaukojimo tarnystę, t.y. bhakti-yogos pagalba. Bhakti-yoga bus smulkiai aiškinama septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuje.

After nirvāṇa, or material cessation, there is the manifestation of spiritual activities, or devotional service to the Lord, known as Kṛṣṇa consciousness. In the words of the Bhāgavatam, svarūpeṇa vyavasthitiḥ: this is the “real life of the living entity.” Māyā, or illusion, is the condition of spiritual life contaminated by material infection. Liberation from this material infection does not mean destruction of the original eternal position of the living entity. Patañjali also accepts this by his words kaivalyaṁ svarūpa-pratiṣṭhā vā citi-śaktir iti. This citi-śakti, or transcendental pleasure, is real life. This is confirmed in the Vedānta-sūtra (1.1.12) as ānanda-mayo ’bhyāsāt. This natural transcendental pleasure is the ultimate goal of yoga and is easily achieved by execution of devotional service, or bhakti-yoga. Bhakti-yoga will be vividly described in the Seventh Chapter of Bhagavad-gītā.

Šiame skyriuje jau buvo rašyta, kad yogos sistemoje skiriamos dviejų rūšių samādhi: samprajñāta-samādhi ir asamprajñāta-samādhi. Kai transcendentinė padėtis pasiekiama filosofiniais ieškojimais, ji vadinasi samprajñāta-samādhi. Asamprajñāta-samādhi jau neturi jokio ryšio su žemiškais malonumais, nes tas, kuris ją pasiekė, yra transcendentalus bet kokiems juslių teikiamiems džiaugsmams. Jeigu yogas pasiekia šią transcendentinę būklę, jis jau niekada iš jos neišeina. Yogas laikoma nevykėliu, jei neįstengia pasiekti tos būklės. Šiuolaikinė „jogos praktika“, kuri nedraudžia juslinių malonumų, prieštarauja pati sau. Yogas, leidžiantis sau lytinius malonumus ir vartojantis svaigalus – tai pasityčiojimas iš yogos. Negeresni ir tie yogai, kurie yogos procese susižavi siddhi (tobulybėmis). Jeigu yogus vilioja antraeiliai yogos pasiekimai, jie nepasieks tobulumo lygmens, – teigiama šiame posme. Todėl praktikuojantis yogą tam, kad pademonstruotų stulbinančius gimnastikos sugebėjimus arba siddhi, privalo žinoti, kad iš tiesų nukrypo nuo yogos tikslo.

In the yoga system, as described in this chapter, there are two kinds of samādhi, called samprajñāta-samādhi and asamprajñāta-samādhi. When one becomes situated in the transcendental position by various philosophical researches, he is said to have achieved samprajñāta-samādhi. In the asamprajñāta-samādhi there is no longer any connection with mundane pleasure, for one is then transcendental to all sorts of happiness derived from the senses. When the yogī is once situated in that transcendental position, he is never shaken from it. Unless the yogī is able to reach this position, he is unsuccessful. Today’s so-called yoga practice, which involves various sense pleasures, is contradictory. A yogī indulging in sex and intoxication is a mockery. Even those yogīs who are attracted by the siddhis (perfections) in the process of yoga are not perfectly situated. If yogīs are attracted by the by-products of yoga, then they cannot attain the stage of perfection, as is stated in this verse. Persons, therefore, indulging in the make-show practice of gymnastic feats or siddhis should know that the aim of yoga is lost in that way.

Labiausiai mūsų amžiui tinkantis yogos metodas yra Kṛṣṇos sąmonė – beje, jis nesudėtingas. Kṛṣṇa įsisąmoninusiam žmogui jo praktika suteikia tokią laimę, kad jis ir nesvajoja apie jokią kitą. Daug kliūčių iškyla norint praktikuoti haṭha-yogą, dhyāną-yogą ir jñāną-yogą, ypač šiame veidmainystės amžiuje, bet kalbant apie karma-yogos ir bhakti-yogos praktiką ta problema neegzistuoja.

The best practice of yoga in this age is Kṛṣṇa consciousness, which is not baffling. A Kṛṣṇa conscious person is so happy in his occupation that he does not aspire after any other happiness. There are many impediments, especially in this age of hypocrisy, to practicing haṭha-yoga, dhyāna-yoga and jñāna-yoga, but there is no such problem in executing karma-yoga or bhakti-yoga.

Kol turime materialų kūną, reikia tenkinti jo poreikius – valgyti, miegoti, gintis ir poruotis. Tačiau žmogus, pasiekęs tyrą bhakti-yogos būseną, t.y. Kṛṣṇos sąmonę, kūno poreikius tenkina anaiptol ne audrindamas jusles. Veikiau, jis naudojasi tuo, kas būtiniausia pragyvenimui, taip sakant, iš blogo sandėrio išgaudamas didžiausią naudą, ir patiria transcendentinę laimę praktikuodamas Kṛṣṇos sąmonę. Jis abejingas atsitiktiniams įvykiams – avarijoms, ligoms, nepritekliui ar netgi labai brangaus giminaičio mirčiai. Bet jis visada yra pasirengęs atlikti savo Kṛṣṇos sąmonės pareigas, t.y. bhakti-yogą. Nelaimingi atsitikimai nesutrukdo jam atlikti savo pareigos. „Bhagavad-gitoje“ (2.14) pasakyta: āgamāpāyino ‘nityās tāṁs titikṣasva bhārata. Jo nepalaužia jokie atsitiktinumai, nes jis žino, kad jie laikini ir nesusiję su jo pareigomis. Šitaip jis pasiekia aukščiausią yogos praktikos tobulumą.

As long as the material body exists, one has to meet the demands of the body, namely eating, sleeping, defending and mating. But a person who is in pure bhakti-yoga, or in Kṛṣṇa consciousness, does not arouse the senses while meeting the demands of the body. Rather, he accepts the bare necessities of life, making the best use of a bad bargain, and enjoys transcendental happiness in Kṛṣṇa consciousness. He is callous toward incidental occurrences – such as accidents, disease, scarcity and even the death of a most dear relative – but he is always alert to execute his duties in Kṛṣṇa consciousness, or bhakti-yoga. Accidents never deviate him from his duty. As stated in the Bhagavad-gītā (2.14), āgamāpāyino ’nityās tāṁs titikṣasva bhārata. He endures all such incidental occurrences because he knows that they come and go and do not affect his duties. In this way he achieves the highest perfection in yoga practice.