PENKTAS SKYRIUS
Karma-yoga – veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą
Tekstas
sannyāsaṁ karmaṇāṁ kṛṣṇa
punar yogaṁ ca śaṁsasi
yac chreya etayor ekaṁ
tan me brūhi su-niścitam
Synonyms
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; sannyāsam — atsižadėjimą; karmaṇām — visos veiklos; kṛṣṇa — o Kṛṣṇa; punaḥ — vėl; yogam — pasiaukojimo tarnystę; ca — taip pat; śaṁsasi — Tu aukštini; yat — kuris; śreyaḥ — geresnis; etayoḥ — iš šių dviejų; ekam — vieną; tat — tą; me — man; brūhi — prašau pasakyti; su-niścitam — tiksliai.
Translation
Arjuna tarė: O Kṛṣṇa, pirma Tu liepi man atsižadėti veiklos, o vėliau patari pasiaukojus veikti. Būki maloningas ir dabar aiškiai man pasakyk, kuris šių dviejų kelių geresnis?
Purport
KOMENTARAS: Penktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Viešpats sako, kad pasiaukojimo tarnystės darbas geriau negu sausi samprotavimai. Pasiaukojimo tarnystė yra lengvesnė už sausus samprotavimus, nes būdama transcendentinės prigimties, gelbsti žmogų nuo atoveikio už jo veiklą. Antrame skyriuje buvo pateiktos pradinės žinios apie sielą, pasakojama, kaip ji patenka į materialaus kūno nelaisvę. Ten pat aiškinama, kad per buddhi-yogą, t.y. pasiaukojimo tarnystę, galima išsivaduoti iš materialaus kalėjimo. Trečiame skyriuje kalbama, kad žinojimo lygį pasiekusi asmenybė jau neturi jokių pareigų, o ketvirtame skyriuje Viešpats sako Arjunai, kad įvairią aukojamąją veiklą vainikuoja žinojimas, tačiau šio skyriaus pabaigoje Arjunai Viešpats pataria pabusti ir vadovaujantis tobulu žinojimu kautis. Taigi vienodai teigdamas ir pasiaukojimo veiklos, ir žinojimu grindžiamo neveikimo svarbą, Kṛṣṇa suglumina Arjuną ir pakerta jo ryžtingumą. Arjuna supranta, kad žinojimu grindžiamas atsižadėjimas reiškia nutraukti juslinio pasitenkinimo veiklą. Tačiau kaip nutraukia veiklą tas, kuris pasiaukojęs dirba Viešpačiui? Kitaip sakant, Arjuna galvoja, kad sannyāsa – žinojimu grindžiamas atsižadėjimas – siūlo apskritai neveikti, nes veikla ir atsižadėjimas jam atrodo nesuderinami. Matyt jis nesuprato, kad darbas, grindžiamas visišku žinojimu, nesukelia jokio atoveikio ir todėl yra tolygus neveikimui. Todėl Arjuna ir klausia, ar jis turėtų visiškai atsisakyti veiklos, ar veikti, tačiau remdamasis visišku žinojimu.
Tekstas
sannyāsaḥ karma-yogaś ca
niḥśreyasa-karāv ubhau
tayos tu karma-sannyāsāt
karma-yogo viśiṣyate
Synonyms
śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; sannyāsaḥ — veiklos atsižadėjimas; karma-yogaḥ — veikla su pasiaukojimu; ca — taip pat; niḥśreyasa- karau — vedantys išsivadavimo keliu; ubhau — abu; tayoḥ — iš jų dviejų; tu — bet; karma-sannyāsāt — palyginus su karminės veiklos atsižadėjimu; karma-yogaḥ — veikla su pasiaukojimu; viśiṣyate — yra geresnė.
Translation
Dievo Asmuo atsakė: Ir veiklos atsižadėjimas, ir veikla su pasiaukojimu padeda išsivaduoti. Vis dėlto geriau dirbti pasiaukojant Viešpačiui, negu atsižadėti darbo.
Purport
KOMENTARAS: Karminė veikla (siekiant juslinio pasitenkinimo) yra materialios nelaisvės priežastis. Kol žmogus veikia siekdamas vis didesnių patogumų savo kūnui, tol jis būtinai keliauja per įvairiausius kūnus ir amžinai pasilieka materijos vergijoje. Tą mintį patvirtina „Śrīmad-Bhāgavatam“ (5.5.4–6):
yad indriya-prītaya āpṛṇoti
na sādhu manye yata ātmano ’yam
asann api kleśa-da āsa dehaḥ
yāvan na jijñāsata ātma-tattvam
yāvat kriyās tāvad idaṁ mano vai
karmātmakaṁ yena śarīra-bandhaḥ
avidyayātmany upadhīyamāne
prītir na yāvan mayi vāsudeve
na mucyate deha-yogena tāvat
„Dėl juslinių malonumų žmonės eina iš proto. Jie nežino, kad dabartinis, kančių draskomas kūnas yra jų karminės veiklos praeityje rezultatas. Nors kūnas laikinas, jis nuolatos kelia mums įvairiausių rūpesčių. Todėl nedera siekti juslinių malonumų. Jei žmogus nebando išsiaiškinti kas esąs, jo gyvenimas beprasmis. O kol jis nesuvokia tikrosios savo esmės, jis priverstas pasinerti į karminę veiklą ir siekti juslinių malonumų. Kol jo sąmonę yra užvaldžiusi juslinio pasitenkinimo idėja, jis visą laiką pereina iš vieno kūno į kitą. Net jei mintys sukasi apie karminę veiklą ir protas yra paveiktas neišmanymo, žmogus turi ugdyti pomėgį pasiaukojamai tarnauti Vāsudevai. Tik šitaip tegalima ištrūkti iš materialios būties nelaisvės.“
Taigi norint išsivaduoti vien jñānos (arba suvokimo, kad esi ne materialus kūnas, o dvasinė siela) nepakanka. Reikia veikti kaip dvasinei sielai, antraip neįmanoma išsilaisvinti iš materijos vergijos. Veikla su Kṛṣṇos sąmone nėra tolygi karminio lygio veiklai. Su visišku išmanymu atliekama veikla spartina tikrojo žinojimo raidą. Paprasčiausias karminės veiklos atsižadėjimas (be Kṛṣṇos sąmonės) neapvalo sąlygotos sielos širdies, o kol širdis netyra, žmogus priverstas užsiimti karmine veikla. Tačiau Kṛṣṇos sąmonės veikla savaime padeda išvengti karminės veiklos rezultatų, ir žmogui nebetenka nusileisti ligi materialaus lygmens. Todėl veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą visaip pranašesnė už atsižadėjimą, kur visuomet slypi nuopuolio pavojus. Atsižadėjimas be Kṛṣṇos sąmonės yra nepilnas, tai patvirtina ir Śrīla Rūpa Gosvāmis savo „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.2.258):
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate
„Jei trokštantis išsivaduoti žmogus atsižada su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu susijusių daiktų, manydamas, kad jie materialūs, jo atsižadėjimas nepilnas.“ Atsižadėjimas pilnas tik tada, kai žmogus suvokia, jog visa, kas egzistuoja, priklauso Viešpačiui, ir kad niekas į nieką negali reikšti nuosavybės teisių. Reikėtų suprasti, kad iš tikrųjų niekam niekas nepriklauso. Kokia tada gali būti kalba apie atsižadėjimą? Kas suvokia, jog viskas yra Kṛṣṇos nuosavybė, tas iš tiesų yra atsižadėjęs. Kadangi viskas priklauso Kṛṣṇai, tai viską ir reikia panaudoti Jam tarnaujant. Šiai tobulai veiklos įsisąmoninus Kṛṣṇą formai neprilygsta joks dirbtinis māyāvādos mokyklos sannyāsio atsižadėjimas.
Tekstas
yo na dveṣṭi na kāṅkṣati
nirdvandvo hi mahā-bāho
sukhaṁ bandhāt pramucyate
Synonyms
jñeyaḥ — derėtų žinoti; saḥ — tas; nitya — visada; sannyāsī — atsižadėjęs; yaḥ — kas; na — niekada; dveṣṭi — bjaurisi; na — nei; kāṅkṣati — trokšta; nirdvandvaḥ — atsikratęs visų priešybių; hi — tikrai; mahā-bāho — o tvirtaranki; sukham — laimingai; bandhāt — iš pančių; pramucyate — visiškai išsivaduoja.
Translation
Kas nei trokšta savo veiklos vaisių, nei jais bjaurisi, tas visada atsižadėjęs. Toks žmogus, išvengęs visų priešybių, lengvai sutrauko materijos pančius ir visiškai išsivaduoja, o tvirtaranki Arjuna.
Purport
KOMENTARAS: Kas pilnai išsiugdė Kṛṣṇos sąmonę, tas visada bus atsižadėjęs, nes jis nejaučia nei pasibjaurėjimo savo veiklos rezultatais, nei potraukio jiems. Toks atsižadėjęs ir pasišventęs transcendentinei Viešpaties meilės tarnystei žmogus yra gerai apsiginklavęs žinojimu, nes suvokia savo prigimtinę padėtį Kṛṣṇos atžvilgiu. Jis labai gerai žino, kad Kṛṣṇa – tai visuma, o jis pats – neatskiriama Kṛṣṇos dalelė. Toks žinojimas tobulas, nes ir kokybės, ir kiekybės prasme jis yra teisingas. Vienovės su Kṛṣṇa koncepcija neteisinga, nes dalis negali būti lygi visumai. Suvokimas, kad kokybiškai esi tapatus Aukščiausiajam, bet kiekybiškai nuo Jo skiriesi – tai teisingas transcendentinis žinojimas. Jis suteikia žmogui pilnatvę, tuomet nebėra nei ko siekti, nei ką apgailėti. Tokios asmenybės protas nėra blaškomas dualizmo, nes viską, ką jis daro, daro Kṛṣṇai. Ištrūkęs iš priešybių įtakos, žmogus išsivaduoja dar šiame pasaulyje.
Tekstas
pravadanti na paṇḍitāḥ
ekam apy āsthitaḥ samyag
ubhayor vindate phalam
Synonyms
sāṅkhya — analitinis materialaus pasaulio tyrinėjimas; yogau — darbas su pasiaukojimu; pṛthak — skirtingi; bālāḥ — menkos nuovokos; pravadanti — sako; na — niekad; paṇḍitāḥ — išsilavinę; ekam — viename; api — net jei; āsthitaḥ — esantis; samyak — visą; ubhayoḥ — abiejų; vindate — pasiekia; phalam — rezultatą.
Translation
Tik neišmanėliai kalba, kad pasiaukojimo tarnystė [karma-yoga] skiriasi nuo analitinio materialaus pasaulio tyrinėjimo [sāṅkhyos]. Tikrai išmintingi sako, kad tas, kuris ryžtingai stoja į vieną iš tų kelių, pasiekia abiejų rezultatus.
Purport
KOMENTARAS: Analitiškai nagrinėjant materialų pasaulį, siekiama rasti egzistencijos sielą. Materialiojo pasaulio siela yra Viṣṇu, arba Supersiela. Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui apima ir tarnystę Supersielai. Pirmasis metodas – aptikti medžio šaknis, o antrasis – jas laistyti. Tikrasis sāṅkhyos filosofijos pasekėjas aptinka materialaus pasaulio šaknis – Viṣṇu, ir tuomet, nušviestas tobulo žinojimo, ima tarnauti Viešpačiui. Todėl iš esmės šie du keliai nesiskiria, nes jų abiejų tikslas – Viṣṇu. Kas nesuvokia galutinio tikslo, tas sako, kad sāṅkhya ir karma-yoga skiriasi, tačiau išmintingasis žino, kad šiuos skirtingus kelius vienija bendras tikslas.
Tekstas
tad yogair api gamyate
ekaṁ sāṅkhyaṁ ca yogaṁ ca
yaḥ paśyati sa paśyati
Synonyms
yat — kokia; sāṅkhyaiḥ — sāṅkhyos filosofijos priemonėmis; prāpyate — pasiekiama; sthānam — padėtis; tat — šią; yogaiḥ — pasiaukojimo tarnystės dėka; api — taip pat; gamyate — galima pasiekti; ekam — vieną; sāṅkhyam — analitinį tyrinėjimą; ca — ir; yogam — pasiaukojimo veiklą; ca — ir; yaḥ — tas, kuris; paśyati — regi; saḥ — jis; paśyati — mato iš tikrųjų.
Translation
Kas žino, kad analitinio tyrinėjimo priemonėmis pasiektą padėtį galima laimėti ir pasiaukojimo tarnyste, ir todėl supranta, kad analitinis tyrinėjimas ir pasiaukojimo tarnystė yra to paties lygio, tas mato dalykus tokius, kokie jie yra.
Purport
KOMENTARAS: Tikrieji filosofiniai ieškojimai turi atskleisti galutinį gyvenimo tikslą. Kadangi galutinis gyvenimo tikslas – savęs pažinimas, tai šiais dviem keliais pasiekiamas galutinis rezultatas niekuo nesiskiria. Sāṅkhyos filosofiniai tyrinėjimai leidžia suvokti, kad gyvoji esybė – ne materialaus pasaulio, o aukščiausios dvasinės visumos neatskiriama dalelė. Todėl dvasinė siela neturi nieko bendra su materialiu pasauliu ir jos veikla turėtų būti siejama su Aukščiausiuoju. Veikdama su Kṛṣṇos sąmone ji iš tikrųjų užima savo prigimtinę padėtį. Pagal pirmojo – sāṅkhyos metodo reikalavimus, reikia neprisirišti prie materialių dalykų, o pasiaukojimo yogos metodas reikalauja išsiugdyti potraukį veiklai su Kṛṣṇos sąmone. Iš tikrųjų abu šie procesai nesiskiria, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vienas teigia neprisirišimą, o kitas – prisirišimą. Tačiau neprisirišti prie materialių dalykų ir prisirišti prie Kṛṣṇos iš esmės yra viena ir tas pat. Kas tai supranta, mato dalykus tokius, kokie jie yra.
Tekstas
duḥkham āptum ayogataḥ
yoga-yukto munir brahma
na cireṇādhigacchati
Synonyms
Translation
Jei žmogus su pasiaukojimu netarnauja Viešpačiui, jis netaps laimingas vien atsižadėdamas veiklos. Tuo tarpu išmintingasis, atsidėjęs pasiaukojimo tarnystei, netrukus pasiekia Aukščiausiąjį.
Purport
KOMENTARAS: Yra dvi sannyāsių – žmonių, davusių atsižadėjimo įžadus, kategorijos. Māyāvādos mokyklos sannyāsiai nagrinėja sāṅkhyos filosofiją, o vaiṣṇavų sannyāsiai studijuoja Bhāgavatam filosofiją, pateikiančią teisingus „Vedānta-sūtros“ komentarus. Māyāvādžiai sannyāsiai taip pat studijuoja „Vedāntą-sūtrą“, bet jie naudojasi savais komentarais – „Śārīraka- bhāṣya“, kuriuos parašė Śankarācārya. Bhāgavatos mokyklos pasekėjai su pasiaukojimu tarnauja Viešpačiui pagal pāñcarātrikī regulas, ir todėl transcendentinė vaiṣṇavų sannyāsių tarnystė Viešpačiui įvairi ir daugialypė. Vaiṣṇavų sannyāsių veiksmai neturi nieko bendra su materialia veikla, ir vis dėlto, su pasiaukojimu tarnaudami Viešpačiui, jie atlieka plačią veiklą. O māyāvādžiai sannyāsiai, atsidėję sāṅkhyos ir Vedāntos studijoms bei spekuliatyviems samprotavimams, nepatiria transcendentinės tarnystės Viešpačiui džiaugsmo. Nuobodžių savo studijų bei samprotavimų apie Brahmaną išvarginti, jie kartais kreipiasi į Bhāgavatam, tačiau jos teisingai nesupranta. Todėl jiems studijuoti „Śrīmad-Bhāgavatam“ – didelis vargas. Sausi samprotavimai bei impersonalistinės interpretacijos dirbtinos ir neduoda jokios naudos māyāvādžių sannyāsiams. Vaiṣṇavų sannyāsiai, su pasiaukojimu tarnaujantys Viešpačiui, yra laimingi atlikdami transcendentines savo pareigas, ir visiškai neabejotina, kad galų gale eis į Dievo karalystę. Māyāvādžiai sannyāsiai kartais iš savęs pažinimo kelio vėl nukrypsta į filantropinę ar altruistinę veiklą – tačiau tai tik materialūs užsiėmimai. Todėl peršasi išvada, kad veikiantys su Kṛṣṇos sąmone pranoksta tuos sannyāsius, kurie vien tik spekuliatyviai samprotauja, kas yra Brahmanas ir kas – ne Brahmanas, nors ir pastarieji po daugelio gimimų ateina į Kṛṣṇos sąmonę.
Tekstas
vijitātmā jitendriyaḥ
sarva-bhūtātma-bhūtātmā
kurvann api na lipyate
Synonyms
Translation
Kas dirba su pasiaukojimu, kieno sąmonė tyra ir kas valdo protą bei jusles, tas brangus visiems, ir visi jam brangūs. Nors jis nuolatos veikia, toks žmogus niekados nesusipančioja.
Purport
KOMENTARAS: Kas eina Kṛṣṇos sąmonės keliu į išsivadavimą, tas brangus visoms gyvosioms būtybėms, ir kiekviena gyvoji būtybė brangi jam. Tai – Kṛṣṇos įsisąmoninimo rezultatas. Tokiam žmogui visos gyvosios būtybės neatsiejamos nuo Kṛṣṇos, kaip medžio lapai bei šakos neatskiriami nuo medžio. Jis puikiai žino, kad laistant šaknis visos medžio šakos ir visi jo lapai gauna vandens – lygiai taip į skrandį pakliuvęs maistas suteikia stiprybės visam kūnui. Kas veikia su Kṛṣṇos sąmone, tas yra visų tarnas, todėl visiems jis labai brangus. Kadangi visi patenkinti jo veikla, jo sąmonė – tyra, o kai sąmonė yra tyra, protas visiškai kontroliuojamas. Kai kontroliuojamas protas, paklūsta juslės. Kadangi jo protas visada sutelktas į Kṛṣṇą, toks žmogus niekada nepamiršta Kṛṣṇos, o ir jo juslės negali užsiimti jokia kita veikla, išskyrus tarnystę Viešpačiui. Tokiam žmogui nepatinka kalbos, nesusijusios su Kṛṣṇa; jis nemėgsta maisto, nepaaukoto Kṛṣṇai; jis nepageidauja niekur eiti, jei tai nesusiję su tarnyste Kṛṣṇai. Vadinasi jo juslės suvaldytos. O jusles valdantis žmogus negali niekam padaryti bloga. Kam nors kils klausimas: „Tad kodėl Arjuna naudojo smurtą mūšio metu? Argi jis nebuvo įsisąmoninęs Kṛṣṇos?“ Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio jis pakenkė mūšio lauke susirinkusiems kariams, nes visi jie ir toliau egzistavo kaip individualybės (tai buvo išaiškinta antrame skyriuje), kadangi sielos nužudyti neįmanoma. Dvasine prasme Kurukṣetros mūšyje nežuvo nei viena būtybė. Kṛṣṇos, asmeniškai dalyvavusio kautynėse, nurodymu buvo pakeisti tik jų apdarai. Taigi, kovodamas Kurukṣetros mūšio lauke, Arjuna iš tikrųjų visai nesikovė, jis tiesiog vykdė Kṛṣṇos įsakymus sutelkęs sąmonę į Jį. Taip besielgiančio žmogaus niekada nepančioja jo veiklos pasekmės.
Tekstas
yukto manyeta tattva-vit
paśyañ śṛṇvan spṛśañ jighrann
aśnan gacchan svapañ śvasan
unmiṣan nimiṣann api
indriyāṇīndriyārtheṣu
vartanta iti dhārayan
Synonyms
na — niekada; eva — tikrai; kiñcit — ką nors; karomi — aš darau; iti — taip; yuktaḥ — paniręs į dievišką sąmonę; manyeta — galvoja; tattva-vit — kas žino tiesą; paśyan — regėdamas; śṛṇvan — girdėdamas; spṛśan — lytėdamas; jighran — uosdamas; aśnan — valgydamas; gacchan — eidamas; svapan — sapnuodamas; śvasan — kvėpuodamas; pralapan — kalbėdamas; visṛjan — tuštindamasis; gṛhṇan — priimdamas; unmiṣan — atsimerkdamas; nimiṣan — užsimerkdamas; api — nepaisant; indriyāṇi — juslės; indriya-artheṣu — jusliniu pasitenkinimu; vartante — tegul jos būna užimtos; iti — taip; dhārayan — galvodamas.
Translation
Dieviškos sąmonės žmogus, nors jis mato, girdi, liečia, uodžia, valgo, juda, miega ir kvėpuoja, visada vidujai supranta, kad iš tiesų ničnieko neveikia, nes kalbėdamas, tuštindamasis ar pasisotindamas, atsimerkdamas ar užsimerkdamas, jis žino, kad tai tik materialios juslės sąveikauja su savo objektais, o pats jis yra nuošalyje.
Purport
KOMENTARAS: Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus būtis tyra, ir jis neturi nieko bendra su veikla, kurią skatina penkios tiesioginės ir antraeilės priežastys: veikėjas, pats darbas, situacija, pastangos bei pasisekimas – nes jis su meile transcendentiškai tarnauja Kṛṣṇai. Nors gali atrodyti, kad jis veikia kūnu bei juslėmis, tačiau visad suvokia veikiąs dvasiškai, suvokia, jog tokia tikroji jo padėtis. Žmogaus su materialia sąmone juslės padeda jusliškai pasitenkinti, tačiau, veikiant su Kṛṣṇos sąmone, juslės tenkina Kṛṣṇos jausmus. Todėl Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus visada laisvas, nors atrodo, kad yra įsitraukęs į veiklą, susijusią su jusliniais dalykais. Rega ir klausa – tai pažinimo juslių funkcija, tuo tarpu judėjimas, kalba, tuštinimasis etc., yra vykdomųjų organų funkcija. Tačiau Kṛṣṇos sąmonės žmogui juslių veikla neturi įtakos. Jis supranta esąs amžinas Kṛṣṇos tarnas ir negali atlikti jokio veiksmo, kuris nebūtų skirtas Viešpačiui.
Tekstas
saṅgaṁ tyaktvā karoti yaḥ
lipyate na sa pāpena
padma-patram ivāmbhasā
Synonyms
Translation
Kas be prisirišimo atlieka savo pareigą, rezultatus paskirdamas Aukščiausiajam Viešpačiui, tas nesusitepa nuodėme. Jis kaip lotoso lapas, kurio nepermerkia vanduo.
Purport
KOMENTARAS: Čia brahmaṇi reiškia „įsisąmoninus Kṛṣṇą“. Materialus pasaulis – tai visuminė trijų gamtos guṇų apraiška, vadinama specialiu terminu pradhāna. Vedų himnai sarvaṁ hy etad brahma („Māṇḍūkya Upaniṣada“ 2), tasmād etat brahma nāma-rūpam annaṁ ca jāyate („Muṇḍaka Upaniṣada“ 1.2.10), mama yonir mahad brahma („Bhagavad-gītā“ 14.3) nurodo, kad materialiame pasaulyje viskas yra Brahmano apraiška, ir nors pasekmės būna labai įvairios, jos nesiskiria nuo priežasties. „Īśopaniṣadoje“ pasakyta, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Brahmanu, Kṛṣṇa, ir todėl tik Jam vienam priklauso. Natūralu, kad žmogaus, kuris giliai suvokia, jog viskas priklauso Kṛṣṇai, jog Jis yra visko savininkas ir todėl viskas panaudojama tarnystėje Viešpačiui, neveikia tiek dorų, tiek nuodėmingų jo poelgių pasekmės. Net materialusis kūnas, kuris yra Viešpaties dovana tam tikrai veiklai atlikti, gali būti panaudotas Kṛṣṇos sąmonei. Tada kūno nebesutepa nuodėmių reakcijos, kaip lotoso lapas, net ir būdamas vandenyje, nepermirksta. Viešpats Kṛṣṇa Gītoje (3.30) sako: mayi sarvāṇi karmāṇi sannyasya – Visus savo darbus skirk Man. Iš to kyla išvada: to, kuris neturi Kṛṣṇos sąmonės, veiklą sąlygoja materialusis kūnas bei juslės, o Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus veikia žinodamas, kad kūnas yra Kṛṣṇos nuosavybė ir todėl turi būti panaudotas tarnaujant Kṛṣnai.
Tekstas
kevalair indriyair api
yoginaḥ karma kurvanti
saṅgaṁ tyaktvātma-śuddhaye
Synonyms
Translation
Yogai, atmetę prisirišimus, veikia kūnu, protu, intelektu ir net juslėmis vien tam, kad apsivalytų.
Purport
KOMENTARAS: Kai veikiama įsisąmoninus Kṛṣṇą, Kṛṣṇos jausmams patenkinti, bet koks veiksmas, ar jis atliktas kūnu, protu, intelektu, ar netgi juslėmis, yra grynas, nesuteptas materijos nešvarybių. Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus veikla nesukelia materialaus atoveikio. Todėl išgrynintus veiksmus, kurie paprastai vadinami sad-ācāra, lengviausia yra atlikti veikiant pagal Kṛṣṇos sąmonės principus. Śrī Rūpa Gosvāmis tai aprašo savo „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.2.187):
karmaṇā manasā girā
nikhilāsv apy avasthāsu
jīvan-muktaḥ sa ucyate
„Žmogus, veikiantis su Kṛṣṇos sąmone (kitaip sakant, tarnaujantis Kṛṣṇai) kūnu, protu, intelektu ir kalba – net jeigu jis užsiima materialia veikla – jau materialiame pasaulyje yra išsivadavęs.“ Jis neturi klaidingos savimonės, nes jis nelaiko savęs nei materialiuoju kūnu, nei jo savininku. Jis žino, kad nėra kūnas, kad kūnas jam nepriklauso. Ir jis pats, ir jo kūnas priklauso Kṛṣṇai. Kai viską, kas sukurta kūno, proto, intelekto, kalbos, gyvybinės jėgos, turtų etc. – viską, kas jo valioje – žmogus paaukoja tarnaudamas Kṛṣnai, jis susijungia su Kṛṣṇa. Jis ir Kṛṣṇa – viena; jis neturi klaidingos savimonės, verčiančio tapatinti save su kūnu etc. Tokia yra tobulos Kṛṣṇos sąmonės pakopa.
Tekstas
śāntim āpnoti naiṣṭhikīm
ayuktaḥ kāma-kāreṇa
phale sakto nibadhyate
Synonyms
yuktaḥ — atliekantis pasiaukojimo tarnystę; karma-phalam — visos veiklos vaisių; tyaktvā — atsisakydamas; śāntim — tobulą ramybę; āpnoti — pasiekia; naiṣṭhikīm — nesudrumsčiamą; ayuktaḥ — nesantis Kṛṣṇos sąmonės; kāma- kāreṇa — kad pasitenkintų darbo vaisiais; phale — prie rezultatų; saktaḥ — prisirišęs; nibadhyate — susipainioja.
Translation
Ištikima ir pasiaukojusi siela pasiekia nesudrumsčiamą ramybę, nes aukoja Man visus savo veiklos vaisius. Tuo tarpu žmogus, nesusijungęs su Dievu ir godžiai siekiantis savo darbo vaisių, susipainioja.
Purport
KOMENTARAS: Kṛṣṇos sąmonės žmogus skiriasi nuo kūniškos sąmonės žmogaus tuo, kad pirmasis jaučia potraukį Kṛṣṇai, o antrasis – savo veiklos vaisiams. Kas prisirišęs prie Kṛṣṇos ir dirba vien dėl Jo, tas, be abejonės, yra išvaduota asmenybė ir nesirūpina savo veiklos vaisiais. Bhāgavatam aiškinama, kad aistringą veiklos rezultatų siekimą nulemia dualizmo samprata, t.y. jo priežastis – Absoliučios Tiesos nežinojimas. Kṛṣṇa yra Aukščiausia Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo. Kṛṣṇą įsisąmoninusiam žmogui nėra dualizmo. Visa, kas egzistuoja – tai Kṛṣṇos energijos padarinys, o Kṛṣṇa – viso gėrio šaltinis. Vadinasi, veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą vyksta absoliučiu lygmeniu, ji transcendentinė ir nesukelia jokių materialių pasekmių. Todėl Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus yra visiškai ramus. O tas, kuris skaičiuoja pelną, skirtą jusliškai pasitenkinti, ramybės neatras. Ramybės ir bebaimiškumo pagrindas – tai suvokimas, kad nėra nieko, kas nebūtų susiję su Kṛṣṇa. Tokia Kṛṣṇos sąmonės paslaptis.
Tekstas
sannyasyāste sukhaṁ vaśī
nava-dvāre pure dehī
naiva kurvan na kārayan
Synonyms
Translation
Kai įkūnyta gyvoji būtybė suvaldo savąją prigimtį ir mintimis atsižada veiklos, ji laiminga gyvena devynerių vartų mieste [materialiame kūne] ir nei pati veikia, nei priverčia veikti kitus.
Purport
KOMENTARAS: Įkūnyta siela gyvena devynerių vartų mieste. Kūno – arba vaizdžiai tariant, miesto – veiklą reguliuoja jį įtakojančios tam tikros gamtos guṇos. Nors siela ir priklauso nuo tų sąlygų, kurias jai primeta kūnas, panorėjusi ji gali pakilti virš jų. Ji tapatina save su materialiu kūnu ir kenčia vien tik todėl, kad pamiršo savo aukštesniąją prigimtį. Kṛṣṇos sąmonės dėka ji vėl gali užimti savo tikrąją padėtį, ir taip ištrūkti iš kūno kalėjimo. Todėl žmogus, kuris įsijungia į Kṛṣṇos sąmonę, atsiduria nuošaly kūno veiklos. Susivaldęs, su pakitusia pasaulėžiūra, jis laimingas gyvena devynerių vartų mieste. Štai kaip aprašomi devyneri vartai:
haṁso lelāyate bahiḥ
vaśī sarvasya lokasya
sthāvarasya carasya ca
„Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris gyvena gyvosios esybės kūne, yra visų visatos gyvųjų esybių valdovas. Kūnas turi devynerius vartus [dvi akis, dvi šnerves, dvi ausis, burną, išeinamąją angą bei lytinius organus]. Sąlygoto būvio gyvoji esybė laiko save kūnu, tačiau supratusi savo tapatumą su vidujai glūdinčiu Viešpačiu ji dar šiame kūne tampa tokia pat laisva, kaip ir Viešpats.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 3.18)
Taigi Krsną įsisąmoninusiam žmogui nedaro įtakos nei išorinės, nei vidinės materialaus kūno funkcijos.
Tekstas
lokasya sṛjati prabhuḥ
na karma-phala-saṁyogaṁ
svabhāvas tu pravartate
Synonyms
Translation
Įkūnyta dvasia – miesto, kuris vadinasi kūnas, valdovė – nei pati veikia, nei skatina veikti žmones, nei sukuria veiklos vaisius. Visą tai atlieka materialios gamtos guṇos.
Purport
KOMENTARAS: Septintame skyriuje bus aiškinama, kad gyvoji esybė – tai viena Aukščiausiojo Viešpaties energijų, ir ji skiriasi nuo materijos, kuri irgi yra Viešpaties energija, tik žemesnė. Aukštesnioji energija (gyvoji esybė) dar neatmenamais laikais tam tikru būdu susijo su materialia gamta. Jos įgytas laikinas kūnas, materiali gyvenamoji vieta – tai įvairiausios veiklos bei jos pasekmių priežastis. Gyvendamas tokioje aplinkoje, kuri jį sąlygoja, žmogus iš neišmanymo tapatina save su kūnu ir kenčia dėl kūno veiklos rezultatų. Kūno kančių ir nelaimių priežastis yra neišmanymas, kuris kaupėsi nuo neatmenamų laikų. Kai gyvoji esybė tampa nesusijusi su kūno veikla, ji išsivaduoja ir iš tos veiklos pasekmių. Kol gyvoji esybė gyvena mieste, vadinamame kūne, ji atrodo esanti jo valdovė, tačiau iš tikrųjų nėra nei kūno savininkė, nei jo veiksmų bei tų veiksmų atoveikio lėmėja. Gyvoji esybė tiesiog kovoja už būvį materijos vandenyno viduryje. Vandenyno bangos blaško ją tai šen, tai ten, o ji negali joms atsispirti. Geriausia išeitis gyvajai esybei – išsigauti iš vandenyno transcendentinės Kṛṣṇos sąmonės pagalba. Tiktai Kṛṣṇos sąmonė išgelbės ją nuo visos šios sumaišties.
Tekstas
na caiva sukṛtaṁ vibhuḥ
ajñānenāvṛtaṁ jñānaṁ
tena muhyanti jantavaḥ
Synonyms
na — niekada; ādatte — pasiima; kasyacit — kieno nors; pāpam — nuodėmę; na — nei; ca — taip pat; eva — tikrai; su-kṛtam — doringą veiklą; vibhuḥ — Aukščiausiasis Viešpats; ajñānena — neišmanymo; āvṛtam — apgaubtas; jñānam — žinojimas; tena — šiuo; muhyanti — suklaidintos; jantavaḥ — gyvosios esybės.
Translation
Aukščiausiasis Viešpats neatsako nei už nuodėmingus, nei už doringus gyvųjų būtybių poelgius. Vis dėlto kūne įkalintas būtybes klaidina neišmanymas, kuris užgožia jų tikrąjį žinojimą.
Purport
KOMENTARAS: Sanskrito žodis vibhu reiškia Aukščiausiąjį Viešpatį, kuris kupinas neriboto žinojimo, turtų, galios, šlovės, grožio bei atsižadėjimo. Jis visada vidujai patenkintas. Jo ramybės nesudrumsčia nei nuodėmingi, nei doringi poelgiai. Jis nesukuria jokių konkrečių aplinkybių gyvajai esybei – tai ji pati, neišmanymo suklaidinta, trokšta būti įtraukta į tam tikras gyvenimo sąlygas. Tada ir prasideda veiksmų ir atoveikių virtinė. Pagal savo aukštesniąją prigimtį gyvoji esybė yra kupina žinojimo, bet dėl ribotos galios ji visgi linkusi pasiduoti neišmanymo poveikiui. Viešpats – visagalis, o gyvoji esybė – ne. Viešpats – vibhu, visa žinantis, o gyvoji esybė – aṇu, atomo dydžio. Ji yra gyva siela, todėl laisva valia gali ko nors norėti. Tačiau jos norus išpildyti tegali tik visagalis Viešpats. Todėl kai gyvoji esybė susipainioja savo noruose, Viešpats leidžia juos įgyvendinti, tačiau Jis neatsako už būtybės veiksmus ir pasekmes situacijoje, kurios trokšta gyvoji būtybė. Susipainiojusi įkūnyta siela sutapatina save su materialiu kūnu, kurį jai lėmė aplinkybės, ir ją užgriūva laikinos gyvenimo kančios bei džiaugsmai. Paramātmos, arba Supersielos, pavidalu Viešpats nuolat lydi gyvąją esybę, todėl jis žino individualios sielos troškimus lygiai taip, kaip žmogus būdamas šalia gėlės užuodžia jos aromatą. Troškimas – tai subtili gyvosios esybės nelaisvės forma. Viešpats išpildo gyvosios esybės troškimus tiek, kiek ji to verta: žmogus planuoja, o Dievas disponuoja. Taigi pats individas nėra visagalis ir negali įgyvendinti savo troškimų, o Viešpats gali išpildyti juos visus. Visiems neutralus Viešpats palieka mažoms savarankiškoms gyvosioms esybėms pačioms spręsti, ko jos nori. Tačiau kai žmogus trokšta Kṛṣṇos, Viešpats ypatingai rūpinasi juo, ir skatina tokį jo troškimą, padedantį ateiti pas Jį ir būti amžinai laimingu. Todėl Vedų himnai ir skelbia: eṣa u hy eva sādhu karma kārayati taṁ yam ebhyo lokebhya unninīṣate. eṣa u evāsādhu karma kārayati yam adho ninīṣate – Viešpats suteikia gyvajai esybei galimybę doringai veikti, kad ji pasikeltų į dangų. Viešpats suteikia jai galimybę nusidėti ir eiti į pragarą. („Kauṣītakī Upaniṣada“ 3.8)
ātmanaḥ sukha-duḥkhayoḥ
īśvara-prerito gacchet
svargaṁ vāśv abhram eva ca
„Ir laimėje, ir kančioje gyvoji esybė yra visiškai priklausoma. Aukščiausiojo valia, kaip vėjo genamas debesis ji gali eiti į dangų arba į pragarą.“
Tad nuo amžių gyvas įkūnytos sielos troškimas išvengti Kṛṣṇos sąmonės yra jos pačios klydimų priežastis. Nors siela pagal savo prigimtį yra amžina, palaiminga ir kupina žinojimo, būdama be galo maža ji pamiršta savo prigimtinę Viešpaties tarno padėtį ir pakliūva į neišmanymo pinkles. Tik dėl neišmanymo gyvoji esybė teigia, kad už jos sąlygotą būtį atsakingas Viešpats. Tai patvirtina ir „Vedānta-sūtra“ (2.1.34): vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt tathā hi darśayati – Viešpats nei neapkenčia ko, nei myli, nors gal būtent šitaip ir atrodo.
Tekstas
yeṣāṁ nāśitam ātmanaḥ
teṣām āditya-vaj jñānaṁ
prakāśayati tat param
Synonyms
Translation
Tačiau kai žmogų nutvieskia žinojimas, išsklaidantis neišmanymą, jam viskas atsiveria – taip dieną viską apšviečia saulė.
Purport
KOMENTARAS: Be abejo, tas yra paklydęs, kas užmiršo Kṛṣṇą, o ne tas, kuris įsisąmonino Kṛṣṇą. „Bhagavad-gītoje“ teigiama: sarvaṁ jñāna- plavena, jñānāgniḥ sarva-karmāṇi ir na hi jñānena sadṛśam. Žinojimas visais laikais buvo didžiai vertinamas. O kas yra žinojimas? Tobulas žinojimas pasiekiamas atsidavus Kṛṣṇai. Tai teigia 19-as septinto skyriaus posmas: bahūnāṁ janmanām ante jñānavān māṁ prapadyate. Kai po daugelio gimimų žmogus, apšviestas tobulo žinojimo, atsiduoda Kṛṣṇai, t.y. pasiekia Kṛṣṇos sąmonę, jam viskas atsiveria taip, kaip dieną viskas tampa matoma šviečiant saulei. Gyvoji esybė turi daug galimybių suklysti. Pavyzdžiui, jeigu ji turi tiek įžūlumo manyti, jog ji yra Dievas, vadinasi, ji pateko į paskutines neišmanymo žabangas. Bet jeigu gyvoji esybė būtų Dievas, ar galėtų ją supainioti neišmanymas? Ar gali neišmanymas paveikti Dievą? Jei taip, vadinasi, neišmanymas, šėtonas, už Jį galingesnis. Tikrąjį žinojimą galima perimti iš žmogaus, pasiekusio Kṛṣṇos sąmonės tobulumą. Todėl reikia susirasti bona fide dvasinį mokytoją ir jam vadovaujant perprasti Kṛṣṇos sąmonę, nes Kṛṣṇos sąmonė, be jokių abejonių, išsklaidys neišmanymą, kaip saulė išsklaido tamsą. Net ir suvokiant, kad tu nesi materialus kūnas ir kad esi transcendentalus jo atžvilgiu, ne visada galima atskirti sielą nuo Supersielos. Viską puikiai suvoksime, jei kreipsimės į tobulą bona fide Kṛṣṇos sąmonės mokytoją. Pažinti Dievą ir savo ryšius su Juo įmanoma tik susitikus su Dievo atstovu. Dievo atstovas nesiskelbia esąs Dievas, nors jam reiškiama tokia pat pagarba, kaip ir Dievui, kadangi jis turi žinių apie Dievą. Reikia išmokti skirti Dievą nuo gyvosios esybės. Apie tai Viešpats Śrī Kṛṣṇa antrame skyriuje (2.12) sako, kad kiekviena gyvoji būtybė yra individuali, ir kad Viešpats taip pat yra individualus. Visos gyvosios būtybės buvo individualios praeityje, yra individualios dabar ir bus individualios ateityje, netgi jei išsivaduos. Naktį, tamsoje, mums viskas akyse susilieja, tačiau dieną, patekėjus saulei, prieš mūsų akis atsiveria tikras realybės vaizdas. Kai suvokiame, kad ir dvasiniame gyvenime esame individualybės, pasiekiame tikrąjį žinojimą.
Tekstas
tan-niṣṭhās tat-parāyaṇāḥ
gacchanty apunar-āvṛttiṁ
jñāna-nirdhūta-kalmaṣāḥ
Synonyms
tat-buddhayaḥ — tie, kurių intelektas nuolat nukreiptas į Aukščiausiąjį; tat- ātmānaḥ — tie, kurių protas nuolat sutelktas į Aukščiausiąjį; tat-niṣṭhāḥ — tie, kurių tikėjimas skirtas tik Aukščiausiajam; tat-parāyaṇāḥ — kas randa prieglobstį vien Jame; gacchanti — eina; apunaḥ-āvṛttim — į išsivadavimą; jñāna — žinojimu; nirdhūta — apsivalę; kalmaṣāḥ — nuo nuogąstavimų.
Translation
Kai savo intelektą, protą ir tikėjimą žmogus sutelkia į Aukščiausiąjį ir Jame atranda prieglobstį, visiško žinojimo dėka išnyksta visi jo nuogąstavimai ir jis tiesiausiu keliu eina išsivaduoti.
Purport
KOMENTARAS: Aukščiausia Transcendentinė Tiesa yra Viešpats Kṛṣṇa. „Bhagavad-gītos“ ašis – tai teigimas, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tokia visų Vedų raštų traktuotė. Para-tattva reiškia Aukščiausią Realybę, kurią išmanantieji Aukščiausiąjį suvokia kaip Brahmaną, Paramātmą ir Bhagāvaną. Bhagavānas, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, yra aukščiausias Absoliuto aspektas. Už jį nėra nieko aukščiau. Viešpats sako: mattaḥ parataraṁ nānyat kiñcid asti dhanañjaya. Beasmenio Brahmano pagrindas irgi Kṛṣṇa: brahmaṇo hi pratiṣṭhāham. Todėl Kṛṣṇa visais atžvilgiais yra Aukščiausioji Realybė. Tas, kurio protas, intelektas, tikėjimas ir viltys visada nukreipti į Kṛṣṇą, kitaip sakant, tas, kuris pilnai įsisąmonino Kṛṣṇą – tikrai atsikrato visų nuogąstavimų ir tobulai pažįsta viską, kas susiję su transcendencija. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus gerai supranta, kad Kṛṣṇa – dualistiškas (vienu metu Jis yra visa kam tapatus ir individualus). Apsiginklavęs tokiu transcendentiniu žinojimu žmogus tvirtai žengia į priekį išsivadavimo keliu.
Tekstas
brāhmaṇe gavi hastini
śuni caiva śva-pāke ca
paṇḍitāḥ sama-darśinaḥ
Synonyms
Translation
Nuolankūs išminčiai tikro žinojimo dėka vienodai žvelgia į mokytą romų brahmaną, į karvę, dramblį, šunį bei šunėdą [neliečiamąjį].
Purport
KOMENTARAS: Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus nemato nei rūšių, nei kastų skirtumo. Socialiniu požiūriu brahmanas ir neliečiamasis skiriasi lygiai taip, kaip rūšies požiūriu skiriasi šuo, karvė ir dramblys, tačiau išmanančio transcendentalisto akimis tokie kūnų skirtumai neturi jokios reikšmės. Taip yra dėl to, kad visos gyvosios būtybės susijusios su Aukščiausiuoju, nes Aukščiausiasis Viešpats Savo pilnutiniu skleidiniu glūdi kiekvieno širdyje kaip Paramātmā. Šitoks Aukščiausiojo supratimas ir yra tikrasis žinojimas. O kai dėl kūnų, priklausančių skirtingoms kastoms ir gyvybės rūšims, tai Viešpats visiems lygiai maloningas, nes Jis kiekvieną gyvąją būtybę laiko draugu ir glūdi visų širdyse kaip Paramātmā, nepriklausomai nuo tų aplinkybių, kuriose gyvosios esybės yra atsidūrusios. Paramātmos pavidalu Viešpats yra tiek neliečiamojo, tiek brahmano širdyje, nors brahmano ir neliečiamojo kūnai – skirtingi. Kūnai – įvairių materialios gamtos guṇų padariniai, tuo tarpu tiek siela, tiek Supersiela, glūdinčios juose, turi vienodą dvasinę prigimtį. Bet sielos ir Supersielos kokybinis panašumas nesulygina jų kiekybiškai, nes individuali siela yra tik viename konkrečiame kūne, o Parāmātma – visuose be išimties. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus tai tobulai išmano, todėl jis yra iš tikrųjų išsilavinęs ir į visus žvelgia vienodai. Siela bei Supersiela panašios tuo, kad abi jos sąmoningos, amžinos ir kupinos palaimos, o skiriasi tuo, kad individualios sielos sąmonė apima tik ribotą kūną, o Supersielos sąmonė apima visus kūnus ir yra visuose juose be išimties.
Tekstas
yeṣāṁ sāmye sthitaṁ manaḥ
nirdoṣaṁ hi samaṁ brahma
tasmād brahmaṇi te sthitāḥ
Synonyms
iha — šiame gyvenime; eva — tikrai; taiḥ — jų; jitaḥ — nugalėtas; sargaḥ — gimimas ir mirtis; yeṣām — tų, kurių; sāmye — pusiausvyroje; sthitam — esti; manaḥ — protas; nirdoṣam — nepriekaištingi; hi — tikrai; samam — pusiausvyroje; brahma — kaip Aukščiausiasis; tasmāt — todėl; brahmaṇi — Aukščiausiajame; te — jie; sthitāḥ — yra.
Translation
Tie, kurių protas įgavo vienodumą ir pusiausvyrą, jau įveikė gimimą ir mirtį. Jie, kaip ir Brahmanas, neturi trūkumų, todėl jau yra Jame.
Purport
KOMENTARAS: Jau buvo minėta, kad proto pusiausvyra yra savęs pažinimo požymis. Tas, kuris iš tiesų pasiekė šį lygį, yra nugalėjęs materialias sąlygas, būtent – gimimą ir mirtį. Kol žmogus tapatina save su kūnu, jis laikomas sąlygota siela, tačiau pakanka jam suvokiant save pasiekti proto pusiausvyros būvį, ir jis išsivaduoja iš sąlygoto gyvenimo. Kitaip sakant, jam nebereikia gimti materialiame pasaulyje, ir po mirties jis eina į dvasinį dangų. Viešpats neturi trūkumų, nes nejaučia nei potraukio, nei neapykantos. Taip ir gyvoji esybė, kai ji nebeturi potraukio ir neapykantos, atsikrato visų trūkumų ir tampa verta dvasinio dangaus. Tokius žmones – jų požymiai aprašomi žemiau – reikia vadinti išsivadavusiais.
Tekstas
nodvijet prāpya cāpriyam
sthira-buddhir asammūḍho
brahma-vid brahmaṇi sthitaḥ
Synonyms
na — niekada; prahṛṣyet — džiūgauja; priyam — malonų; prāpya — pasiekęs; na — ne; udvijet — jaudinasi; prāpya — įgijęs; ca — taip pat; apriyam — nemalonų; sthira-buddhiḥ — kurio intelektas nukreiptas į savąjį „aš“; asammūḍhaḥ — nesuklaidintas; brahma-vit — tobulai suprantąs Aukščiausiąjį; brahmaṇi — transcendencijoje; sthitaḥ — yra.
Translation
Kas nedžiūgauja, kai atsitinka kas nors malonaus, ir nesielvartauja patyręs nemalonumus, kieno intelektas nukreiptas į savąjį „aš“, kas neklysta ir pažino mokslą apie Dievą – tas jau pasiekė transcendenciją.
Purport
KOMENTARAS: Čia aprašomi save pažinusio žmogaus požymiai. Pirmasis požymis: jis neapgautas iliuzijos ir netapatina kūno su savo tikruoju „aš“. Jis gerai žino, kad yra ne kūnas, o fragmentinė Aukščiausiojo Dievo Asmens dalelė. Todėl jis nei džiaugiasi pasiekęs tai, kas susiję su kūnu, nei liūdi tai praradęs.Toks proto tvirtumas vadinamas sthira-buddhi – intelektu, nukreiptu į savąjį „aš“. Todėl toks žmogus nepainioja savo grubaus kūno su siela, nelaiko jo amžinu ir pripažįsta egzistuojant sielą. Toks žinojimas pakylėja jį iki lygmens, kur visiškai atsiveria mokslas apie Absoliučią Tiesą – Brahmaną, Paramātmą ir Bhagavāną. Todėl žmogus, gerai žinantis savo prigimtinį būvį, neapgaudinėja savęs ir nebando visais atžvilgiais prilygti Aukščiausiajam. Tai ir yra Brahmano arba savęs pažinimas. Tokia tvirta sąmonė ir vadinasi Kṛṣṇos sąmonė.
Tekstas
vindaty ātmani yat sukham
sa brahma-yoga-yuktātmā
sukham akṣayam aśnute
Synonyms
Translation
Išvaduoto žmogaus nevilioja materialūs jusliniai malonumai. Jis visada yra apimtas transo, semdamasis džiaugsmo vidujai. Taip save pažinusi asmenybė patiria beribę laimę, nes ji susitelkusi į Aukščiausiąjį.
Purport
KOMENTARAS: Śri Yāmunācārya, didis Kṛṣṇos sąmonės bhaktas sakė:
nava-nava-rasa-dhāmany udyataṁ rantum āsīt
tad-avadhi bata nārī-saṅgame smaryamāne
bhavati mukha-vikāraḥ suṣṭhu niṣṭhīvanaṁ ca
„Nuo tada, kai pradėjau su transcendentine meile tarnauti Kṛṣṇai, atrasdamas Jame neišsenkamą palaimą, vos tik pagalvoju apie lytinius malonumus – pasibjaurėjimas iškreipia mano lūpas ir aš nusispjaunu.“ Praktikuojantis brahmą-yogą, arba Kṛṣṇos sąmonę, taip pasineria į meilės tarnystę Viešpačiui, kad visiškai praranda potraukį materialiems jusliniams malonumams. Materialiu požiūriu, didžiausias malonumas – lytinis. Jo kerams šiame pasaulyje niekas negali atsispirti – be minties apie seksą materialistas iš viso negali dirbti. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus, apsieidamas be lytinių malonumų ir jų vengdamas, dirba su dar didesniu įkvėpimu. Toks yra dvasinio pažinimo kriterijus. Dvasinis pažinimas ir lytiniai malonumai niekaip nesiderina. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus – tai išsivadavusi siela, todėl jo nebevilioja jokie jusliniai malonumai.
Tekstas
duḥkha-yonaya eva te
ādy-antavantaḥ kaunteya
na teṣu ramate budhaḥ
Synonyms
ye — tie; hi — tikrai; saṁsparśa-jāḥ — dėl sąlyčio su materialiomis juslėmis; bhogāḥ — malonumai; duḥkha — kančios; yonayaḥ — ištakos; eva — tikrai; te — jie yra; ādi — pradžiai; anta — pabaigai; vantaḥ — pavaldūs; kaunteya — o Kuntī sūnau; na — niekada; teṣu — juose; ramate — ieško malonumų; budhaḥ — išmintingasis.
Translation
Išmintingas žmogus apeina kančių židinius, kurie atsiveria susilietus su materialiom juslėm. O Kuntī sūnau, šie malonumai turi ir pradžią, ir pabaigą, todėl išminčius juose neieško džiaugsmo.
Purport
KOMENTARAS: Materialūs jusliniai malonumai yra kontaktų su materialiom juslėm pasekmė. Jie laikini, nes laikinas pats kūnas. Išsivadavusios sielos nedomina niekas, kas laikina. Ar gali išsivadavusi siela, patyrusi transcendentinius malonumus, tenkintis netikrais malonumais? „Padma Purāṇoje“ pasakyta:
satyānande cid-ātmani
iti rāma-padenāsau
paraṁ brahmābhidhīyate
„Mistikai semiasi neribotų transcendentinių malonumų iš Absoliučios Tiesos. Todėl Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo, dar žinomas kaip Rāma.“
„Śrīmad-Bhāgavatam“ (5.5.1) taip pat pasakyta:
kaṣṭān kāmān arhate viḍ-bhujāṁ ye
tapo divyaṁ putrakā yena sattvaṁ
śuddhyed yasmād brahma-saukhyaṁ tv anantam
„Mano brangieji sūnūs, gavus žmogaus kūną nėra prasmės išsijuosus dirbti dėl juslinio pasitenkinimo – tokie malonumai prieinami netgi išmatas ėdantiems gyvūnams [kiaulėms]. Šį gyvenimą jums dera askezėmis gryninti savo būtį, tuomet galėsite pasisemti beribės transcendentinės palaimos.“
Todėl tikrieji yogai ir apsišvietę transcendentalistai nesusigundo jusliniais malonumais, kurie yra nesibaigiančios materialios būties priežastis. Juo labiau žmogus linkęs į materialius malonumus, juo smarkiau jį apninka materialios bėdos.
Tekstas
prāk śarīra-vimokṣaṇāt
kāma-krodhodbhavaṁ vegaṁ
sa yuktaḥ sa sukhī naraḥ
Synonyms
Translation
Jeigu dar būdamas šiame kūne žmogus sugeba iškęsti materialių juslių poreikius ir pažaboti savo troškimų bei pykčio jėgą, jis gyvena teisingai ir jau šiame pasaulyje yra laimingas.
Purport
KOMENTARAS: Norint daryti nuolatinę pažangą savęs pažinimo kelyje, reikia stengtis kontroliuoti materialių juslių poreikius, t.y. poreikį kalbėti, pykti, taip pat proto, skrandžio, lytinių organų ir liežuvio poreikius. Tas, kuris sugeba kontroliuoti visų juslių poreikius vadinamas gosvāmiu, arba svāmiu. Gosvāmiai gyvena griežtai apribotą gyvenimą ir pilnai kontroliuoja juslių poreikius. Nepatenkinti materialūs troškimai sukursto pyktį, ir tuomet pykčiu užsiplieskia protas, akys ir krūtinė. Todėl reikia mokytis susitvardyti dar prieš paliekant šį materialųjį kūną. Tas, kuris sugeba susitvardyti, jau pažino save, todėl yra laimingas. Transcendentalisto pareiga – visomis jėgomis stengtis suvaldyti troškimus bei pyktį.
Tekstas
tathāntar-jyotir eva yaḥ
sa yogī brahma-nirvāṇaṁ
brahma-bhūto ’dhigacchati
Synonyms
yaḥ — tas, kuris; antaḥ-sukhaḥ — laimingas vidujai; antaḥ-ārāmaḥ — semiasi džiaugsmo savyje; tathā — kaip ir; antaḥ-jyotiḥ — žvelgiąs vidujai; eva — tikrai; yaḥ — bet kas; saḥ — jis; yogī — mistikas; brahma-nirvāṇam — išsivadavimas patyrus Aukščiausiąjį; brahma-bhūtaḥ — pažinęs save; adhigacchati — pasiekia.
Translation
Kas laimingas vidujai, kas veiklus ir semiasi džiaugsmo savyje ir kas žvelgia savo vidun, tas išties tobulas mistikas. Jis išsivaduoja patirdamas Aukščiausiajį ir galiausiai Jį pasiekia.
Purport
KOMENTARAS: Ar galima atsisakyti išorinės veiklos, kuria siekiama paviršutiniškos laimės, jei nesugebama patirti laimės vidujai? Išsivadavęs žmogus patiria tikrą laimę, todėl jis gali bet kur tykiai laikytis ir gyventi pilnavertį vidinį gyvenimą. Išsilaisvinęs žmogus nebetrokšta paviršutiniškos materialios laimės. Toks būvis vadinamas brahma-bhūta, ir jį pasiekus galima būti tikram, kad grįši namo, atgal pas Dievą.
Tekstas
ṛṣayaḥ kṣīṇa-kalmaṣāḥ
chinna-dvaidhā yatātmānaḥ
sarva-bhūta-hite ratāḥ
Synonyms
labhante — pasiekia; brahma-nirvāṇam — išsivadavimas patyrus Aukščiausiąjį; ṛṣayaḥ — tie, kurie veiklūs viduje; kṣīṇa-kalmaṣāḥ — neturintys nuodėmių; chinna — atsiplėšę nuo; dvaidhāḥ — priešybių; yata-ātmānaḥ — siekiantys savęs pažinimo; sarva-bhūta — visų gyvųjų būtybių; hite — gerovei skirta veikla; ratāḥ — užsiėmę.
Translation
Tie, kurie pakilo virš priešybių, kurias gimdo dvejonės, kurių protas atgręžtas vidun, kurie visada triūsia visų gyvųjų būtybių labui ir yra be nuodėmės, išsivaduoja patirdami Aukščiausiąjį.
Purport
KOMENTARAS: Tik apie žmogų, pasiekusį tvarią Kṛṣṇos sąmonę, galima sakyti, kad jis dirba visų gyvųjų esybių labui. Kai žmogus giliai suvokia, jog Kṛṣṇa yra visa ko pirminis šaltinis, ir veikia tokia dvasia – jis iš tiesų dirba visų labui. Žmonija kenčia, nes ji užmiršo, jog Kṛṣṇa – aukščiausiasis besimėgaujantis subjektas, aukščiausiasis savininkas ir geriausias draugas. Todėl pastangos atgaivinti tą suvokimą visoje žmonių visuomenėje yra didžiausia labdara. Neišsivadavus ir nepatyrus Aukščiausiojo, šios aukščiausio lygio labdaros neįmanoma atlikti. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus neabejoja aukščiausia Kṛṣṇos valdžia. Jo nekamuoja dvejonės, nes jis yra visiškai be nuodėmės. Toks dieviškos meilės būvis.
Žmogus, kuris rūpinasi tik materialia žmonių visuomenės gerove, iš tikrųjų niekam negali padėti. Laikinas palengvėjimas, kurį gauna išorinis kūnas ir protas, yra nepakankamas. Tikroji visų sunkumų nuožmioje kovoje už būvį priežastis ta, kad užmirštamas ryšys su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Kai žmogus iki galo suvokia savo ryšį su Kṛṣṇa, iš tikrųjų jis jau yra išvaduota siela, nors dar tebėra laikiname materialiame kūne.
Tekstas
yatīnāṁ yata-cetasām
abhito brahma-nirvāṇaṁ
vartate viditātmanām
Synonyms
Translation
Kas neturi pykčio ir įveikė visus materialius troškimus, kas suvokė ir sudrausmino save, kas nuolat siekia tobulumo, tas netrukus išsivaduos, patirdamas Aukščiausiąjį.
Purport
KOMENTARAS: Iš šventų asmenybių, visada siekiančių išsivaduoti, geriausia ta, kuri įsisąmonino Kṛṣṇą. Bhāgavatam patvirtina šią tiesą (4.22.39):
karmāśayaṁ grathitam udgrathayanti santaḥ
tadvan na rikta-matayo yatayo ’pi ruddha-
sroto-gaṇās tam araṇaṁ bhaja vāsudevam
„Stenkis garbinti Vāsudevą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, su pasiaukojimu tarnaudamas Jam. Netgi didieji išminčiai nepajėgia valdyti juslių taip sėkmingai, kaip tie, kurie tarnaudami Viešpaties lotosinėms pėdoms patiria transcendentinę palaimą, taip pakirsdami giliai įsišaknijusį karminės veiklos troškimą.“
Troškimas mėgautis karminės veiklos rezultatais taip giliai įsišaknijęs sąlygotoje sieloje, kad net didieji išminčiai, nepaisant didžių pastangų, sunkiai užgniaužia tokius norus. Tačiau Viešpaties bhaktas, nuolat su pasiaukojimu tarnaujantis Kṛṣṇai ir daug pasiekęs savęs pažinimo srityje, netrukus išsivaduoja, patirdamas Aukščiausiąjį. Jis visada skendi transe, nes perprato savęs pažinimo mokslą. Galima pacituoti dar vieną posmą, analogišką ankstesniajam:
matsya-kūrma-vihaṅgamāḥ
svāny apatyāni puṣṇanti
tathāham api padma-ja
„Kad užaugintų savo palikuonis, žuvims, vėžliams ir paukščiams pakanka žvilgsnio, minties, prisilietimo. Taip ir Aš elgiuosi, o Padmaja!“
Kad užaugintų savo palikuonis, žuvims pakanka žiūrėti į juos. Vėžliui pakanka apie savuosius galvoti. Vėžlys padeda kiaušinius sausumoje, o pats vandenyje vis prisimena juos. Taip Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas, nors ir būdamas labai toli nuo Viešpaties buveinės, gali pasikelti į ją nuolatos galvodamas apie Viešpatį, t.y. atlikdamas Kṛṣṇos sąmonės veiklą. Materialios bėdos jo nekankina; toks būties būvis vadinamas brahma-nirvāṇa, o tai reiškia, kad žmogui, nuolat mintimis panirusiam į Aukščiausiąjį, materialios kančios nebeegzistuoja.
Tekstas
cakṣuś caivāntare bhruvoḥ
prāṇāpānau samau kṛtvā
nāsābhyantara-cāriṇau
munir mokṣa-parāyaṇaḥ
vigatecchā-bhaya-krodho
yaḥ sadā mukta eva saḥ
Synonyms
sparśān — juslių objektus, tokius kaip garsas; kṛtvā — laikydamas; bahiḥ — išorinius; bāhyān — nereikalingais; cakṣuḥ — akis; ca — ir; eva — tikrai; antare — tarp; bhruvoḥ — antakių; prāṇa-apānau — aukštyn ir žemyn judančio oro; samau — sulaikymą; kṛtvā — atlikdamas; nāsa-abhyantara — šnervėse; cāriṇau — dvelkiančio; yata — suvaldęs; indriya — jusles; manaḥ — protą; buddhiḥ — intelektą; muniḥ — transcendentalistas; mokṣa — išsivadavimo; parāyaṇaḥ — siekiantis; vigata — atmetęs; icchā — troškimus; bhaya — baimę; krodhaḥ — pyktį; yaḥ — tas, kuris; sadā — visada; muktaḥ — išsivadavęs; eva — tikrai; saḥ — jis yra.
Translation
Išsivaduoti siekiąs transcendentalistas atsiriboja nuo išorinių juslių objektų, žvilgsnį sukaupia tarp antakių, šnervėse sulaiko įkvėpimą ir iškvėpimą. Taip valdydamas protą, jusles ir intelektą, jis atsikrato troškimų, baimės ir pykčio. Kas visada yra tokio būvio, tas neabejotinai išsivadavęs.
Purport
KOMENTARAS: Veikdamas su Kṛṣṇos sąmone, žmogus greitai suvokia savo dvasinį „aš“, ir tada jis gali pažinti Aukščiausiąjį Viešpatį pasiaukojimo tarnystės būdu. Kai pasiaukojimo tarnystė įgyja tvirtumo, pasiekiama transcendentinė padėtis, kuri leidžia pajusti Viešpatį visose savo veiklos srityse. Ši ypatinga padėtis vadinama išsivadavimu pasiekus Aukščiausiąjį.
Išaiškinęs aukščiau minėtus išsivadavimo pasiekus Aukščiausiąjį principus, Viešpats dėsto Arjunai, kaip šią padėtį pasiekti praktikuojant misticizmą, t.y. yogą, vadinamą aṣṭāṅga-yoga, kurią sudaro aštuonios pakopos: yama, niyama, āsana, prāṇāyāma, pratyāhāra, dhāraṇā, dhyāna ir samādhi. Yogos klausimas detaliai išnagrinėtas šeštame skyriuje – penktojo pabaigoje jis nušviestas tik bendrais bruožais. Pratyāhāros metodu reikia atsiriboti nuo juslių objektų – garso, lytėjimo, pavidalo, skonio, kvapo – ir nukreipus žvilgsnį tarp antakių, pusiau atmerktomis akimis, susikoncentruoti į nosies galiuką. Visiškai akių užmerkti nereikia, nes galima užmigti. Neparanku ir visiškai jas atmerkti – tada kyla pavojus, kad dėmesį patrauks juslių objektai. Šnervėse kvėpavimas sulaikomas supriešinant aukštyn ir žemyn kūne judantį orą. Praktikuojant šią yogą, suvaldomos juslės, atsiribojama nuo išorinių juslinių objektų, taip pasiruošiama išsivaduoti ir pasiekti Aukščiausiąjį.
Šis yogos metodas padeda žmogui atsikratyti visų baimių bei pykčio ir pasiekus transcendentinę padėtį pajusti Supersielos buvimą. Kitaip sakant, Kṛṣṇos sąmonė yra lengviausias būdas pritaikyti yogos principus. Nuodugniai tai bus aiškinama kitame skyriuje. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus, visą laiką su pasiaukojimu tarnaudamas, išvengia pavojaus, kad juslės susiras sau kitokį užsiėmimą. Toks juslių valdymo būdas pranašesnis už aṣṭāṅga-yogą.
Tekstas
sarva-loka-maheśvaram
suhṛdaṁ sarva-bhūtānāṁ
jñātvā māṁ śāntim ṛcchati
Synonyms
bhoktāram — tas, kuriam skirti rezultatai; yajña — aukų; tapasām — ir atgailų bei askezių; sarva-loka — visų planetų ir jų pusdievių; mahā-īśvaram — Aukščiausiasis Viešpats; su-hṛdam — geradaris; sarva — visų; bhūtānām — gyvųjų esybių; jñātvā — žinodamas tai; mām — Mane (Viešpatį Kṛṣṇą); śāntim — išsivadavimą iš materialių skausmų; ṛcchati — tas pasiekia.
Translation
Kas visiškai įsisąmonino Mane, žinodamas, kad Man skirti visų aukų ir askezių rezultatai, kad Aš esu visų planetų bei pusdievių Aukščiausiasis Viešpats ir visų gyvųjų esybių draugas, linkintis joms gera, to nebekankina materialios negandos.
Purport
KOMENTARAS: Sąlygotos sielos, patekusios į iliuzinės energijos gniaužtus, atkakliai siekia ramybės materialiame pasaulyje. Tačiau jos nežino taikos (ramybės) formulės, kuri yra pateikiama šiame „Bhagavad-gītos“ skyriuje. Geriausia taikos formulė tokia: visos žmonijos veiklos vaisiai skiriami Kṛṣṇai. Žmonės turėtų viską skirti transcendentinei Viešpaties tarnystei, nes Jis – planetų ir gyvenančių jose pusdievių savininkas. Jo niekas nepranoksta, net patys didžiausi pusdieviai – Viešpats Śiva ir Viešpats Brahmā. Vedose („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 6.7) Aukščiausiasis Viešpats apibūdinamas taip: tam īśvarāṇāṁ paramaṁ maheśvaram. Iliuzijos apkerėtos gyvosios esybės stengiasi tapti visko, ką tik aprėpia jų žvilgsnis, valdovėmis, tačiau iš tikrųjų sąlygas joms diktuoja materiali Viešpaties energija. Viešpats – materialios gamtos valdovas, o sąlygotos sielos pavaldžios griežtiems jos dėsniams. Kol nesuprasime tos paprastos tiesos, nepasieksime taikos pasaulyje nei vieni patys, nei visi kartu. Kṛṣṇos sąmonės esmė tokia: Viešpats Kṛṣṇa yra aukščiausias dominuojantis subjektas, o visos gyvosios esybės kartu su didžiausiais pusdieviais yra Jo valdiniai. Visišką ramybę galima rasti tik pasiekus Kṛṣṇos sąmonės aukštumas.
Penktasis skyrius argumentuotai išaiškina Kṛṣṇos sąmonę, kuri paprastai vadinama karma-yoga. Jis atsako ir į klausimą iš spekuliatyvių samprotavimų srities, kaip praktikuojant karma-yogą galima išsivaduoti. Veikti Kṛṣṇos sąmonės dvasia – tai veikti aiškiai įsisąmoninus Viešpaties viršenybę savo atžvilgiu. Tokia veikla nesiskiria nuo transcendentinio žinojimo. Tiesioginė Kṛṣṇos sąmonė yra bhakti-yoga, o jñāna-yoga – tai kelias, vedantis į bhakti-yogą. Kṛṣṇos sąmonė – tai veikla visiškai suvokiant savo ryšį su Aukščiausiuoju Absoliutu, o aukščiausias tos sąmonės lygis – visiškai suvokti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Tyra siela – amžinas Dievo tarnas, fragmentinė ir neatsiejama Jo dalelė. Sąlyčiui su māya (iliuzija) sielą paskatina noras ją valdyti – tai ir yra daugelio sielos kančių priežastis. Kol siela kontaktuoja su materija, ji dirba verčiama materialaus būtinumo. Tačiau Kṛṣṇos sąmonė netgi materijos valdomą sielą grąžina į dvasinį gyvenimą, per veiklą atgaivindama dvasinį gyvosios esybės būvį dar materialiame pasaulyje. Kuo labiau pažengęs žmogus, tuo labiau jis vaduojasi iš materijos gniaužtų. Viešpats nėra kam nors šališkas. Viskas priklauso nuo to, kaip praktiškai įgyvendinamos Kṛṣṇos sąmonės pareigos, kurios padeda visiškai valdyti jusles, nugalėti troškimų bei pykčio jėgą. Turint tvirtą Kṛṣṇos sąmonės pagrindą ir kontroliuojant anksčiau minėtas aistras, realiai pasiekiamas transcendentinis lygmuo, t.y. brahma-nirvāṇa. Kṛṣṇos sąmonės praktika savaime apima ir aštuonialypę mistinę yogą, nes pasiekiamas ir jos galutinis tikslas. Galimas ir laipsniško tobulėjimo kelias, kai praktikuojama yama, niyama, āsana, prāṇāyāma, pratyāhāra, dhāraṇā, dhyāna, samādhi, tačiau visa tai – tik pirmas žingsnis į tobulumą, kuris pasiekiamas pasiaukojus tarnaujant. Tik pasiaukojimo tarnystė suteikia žmogui ramybę. Toks yra aukščiausias gyvenimo tobulumas.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti penktąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Karma yoga – veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą“.