TEXT 7

Tekstas

Texte

yoga-yukto viśuddhātmā
vijitātmā jitendriyaḥ
sarva-bhūtātma-bhūtātmā
kurvann api na lipyate

Synonyms

yoga-yuktaḥ — atliekanti pasiaukojimo tarnystę; viśuddha-ātmā — apsivaliusi siela; vijita-ātmā — susitvardžiusi; jita-indriyaḥ — nugalėjusi jusles; sarva- bhūta — visas gyvąsias esybes; ātma-bhūta-ātmā — užjaučianti; kurvan api — nors dirbdama; na — niekada; lipyate — įsipainioja.

yoga-yuktaḥ: engagé dans le service de dévotion; viśuddha-ātmā: une âme purifiée; vijita-ātmā: maître de soi; jita-indriyaḥ: ayant vaincu les sens; sarva-bhūta: envers tous les êtres; ātma-bhūta-ātmā: compatissant; kurvan api: bien qu’il agisse; na: jamais; lipyate: n’est enchaîné.

Translation

Kas dirba su pasiaukojimu, kieno sąmonė tyra ir kas valdo protą bei jusles, tas brangus visiems, ir visi jam brangūs. Nors jis nuolatos veikia, toks žmogus niekados nesusipančioja.

Celui qui est une âme pure, qui œuvre avec dévotion et maîtrise ses sens et son mental, aime tout le monde et est aimé de tous. Bien que toujours actif, jamais ses actes ne le lient.

Purport

KOMENTARAS: Kas eina Kṛṣṇos sąmonės keliu į išsivadavimą, tas brangus visoms gyvosioms būtybėms, ir kiekviena gyvoji būtybė brangi jam. Tai – Kṛṣṇos įsisąmoninimo rezultatas. Tokiam žmogui visos gyvosios būtybės neatsiejamos nuo Kṛṣṇos, kaip medžio lapai bei šakos neatskiriami nuo medžio. Jis puikiai žino, kad laistant šaknis visos medžio šakos ir visi jo lapai gauna vandens – lygiai taip į skrandį pakliuvęs maistas suteikia stiprybės visam kūnui. Kas veikia su Kṛṣṇos sąmone, tas yra visų tarnas, todėl visiems jis labai brangus. Kadangi visi patenkinti jo veikla, jo sąmonė – tyra, o kai sąmonė yra tyra, protas visiškai kontroliuojamas. Kai kontroliuojamas protas, paklūsta juslės. Kadangi jo protas visada sutelktas į Kṛṣṇą, toks žmogus niekada nepamiršta Kṛṣṇos, o ir jo juslės negali užsiimti jokia kita veikla, išskyrus tarnystę Viešpačiui. Tokiam žmogui nepatinka kalbos, nesusijusios su Kṛṣṇa; jis nemėgsta maisto, nepaaukoto Kṛṣṇai; jis nepageidauja niekur eiti, jei tai nesusiję su tarnyste Kṛṣṇai. Vadinasi jo juslės suvaldytos. O jusles valdantis žmogus negali niekam padaryti bloga. Kam nors kils klausimas: „Tad kodėl Arjuna naudojo smurtą mūšio metu? Argi jis nebuvo įsisąmoninęs Kṛṣṇos?“ Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio jis pakenkė mūšio lauke susirinkusiems kariams, nes visi jie ir toliau egzistavo kaip individualybės (tai buvo išaiškinta antrame skyriuje), kadangi sielos nužudyti neįmanoma. Dvasine prasme Kurukṣetros mūšyje nežuvo nei viena būtybė. Kṛṣṇos, asmeniškai dalyvavusio kautynėse, nurodymu buvo pakeisti tik jų apdarai. Taigi, kovodamas Kurukṣetros mūšio lauke, Arjuna iš tikrųjų visai nesikovė, jis tiesiog vykdė Kṛṣṇos įsakymus sutelkęs sąmonę į Jį. Taip besielgiančio žmogaus niekada nepančioja jo veiklos pasekmės.

Celui qui suit le sentier de la libération par la voie de la conscience de Kṛṣṇa est aimé de tous les êtres et tous lui sont chers. Le dévot voit tous les êtres en relation avec Dieu à la manière de branches et de feuilles qui ne sauraient exister indépendamment d’un arbre. Il sait que si l’on arrose les racines d’un arbre, l’eau va nourrir toutes les branches et toutes les feuilles; que si on alimente l’estomac, l’énergie sera distribuée à toutes les parties du corps. De même, en agissant pour le plaisir de Kṛṣṇa, il sert tous les êtres et leur devient très cher. Sa conscience est pure parce qu’il comble tous les êtres et, de ce fait, il est parfaitement maître de son mental. Et parce qu’il est maître de son mental, il est maître de ses sens. Comme son mental s’absorbe constamment dans la pensée de Kṛṣṇa, il ne risque pas de s’éloigner de Lui, ni d’user de ses sens autrement que pour Le servir. Il n’aime entendre que ce qui se rapporte à Kṛṣṇa, ne veut manger que la nourriture offerte à Kṛṣṇa et ne désire aller nulle part où l’on ne puisse Le servir. Aussi peut-on dire qu’il maîtrise ses sens. Or, quiconque maîtrise ses sens ne cause jamais de tort à personne.

On pourrait alors se demander pourquoi Arjuna, qui est conscient de Kṛṣṇa, use de violence sur le champ de bataille. Mais comme l’a fort justement expliqué le deuxième chapitre, c’est en apparence seulement qu’Arjuna porte préjudice à autrui. Puisqu’on ne peut détruire l’âme spirituelle, tous les hommes qui s’apprêtent à combattre préserveront leur individualité après l’anéantissement de leur corps. Du strict point de vue spirituel, personne ne va mourir sur le champ de bataille de Kurukṣetra. Seul changera, selon le désir du Seigneur présent en personne, le « vêtement » des combattants, leur corps matériel. Arjuna ne va donc pas vraiment combattre. Il va simplement, en pleine conscience de Kṛṣṇa, suivre les instructions du Seigneur. Celui qui agit ainsi ne s’empêtre jamais dans les rets du karma.