Skip to main content

TEXT 2

TEXT 2

Tekstas

Texte

śrī-bhagavān uvāca
sannyāsaḥ karma-yogaś ca
niḥśreyasa-karāv ubhau
tayos tu karma-sannyāsāt
karma-yogo viśiṣyate
śrī-bhagavān uvāca
sannyāsaḥ karma-yogaś ca
niḥśreyasa-karāv ubhau
tayos tu karma-sannyāsāt
karma-yogo viśiṣyate

Synonyms

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; sannyāsaḥ — veiklos atsižadėjimas; karma-yogaḥ — veikla su pasiaukojimu; ca — taip pat; niḥśreyasa- karau — vedantys išsivadavimo keliu; ubhau — abu; tayoḥ — iš jų dviejų; tu — bet; karma-sannyāsāt — palyginus su karminės veiklos atsižadėjimu; karma-yogaḥ — veikla su pasiaukojimu; viśiṣyate — yra geresnė.

śrī-bhagavān uvāca: Dieu, la Personne Suprême, dit; sannyāsaḥ: le renoncement à l’action; karma-yogaḥ: l’action dans la dévotion; ca: aussi; niḥśreyasa-karau: menant sur le sentier de la libération; ubhau: tous les deux; tayoḥ: des deux; tu: mais; karma-sannyāsāt: en comparaison avec le renoncement à l’action intéressée; karma-yogaḥ: l’action dans la dévotion; viśiṣyate: est mieux.

Translation

Translation

Dievo Asmuo atsakė: Ir veiklos atsižadėjimas, ir veikla su pasiaukojimu padeda išsivaduoti. Vis dėlto geriau dirbti pasiaukojant Viešpačiui, negu atsižadėti darbo.

Dieu, la Personne Suprême, répond: Bien que le renoncement aux actes et l’acte dévotionnel conduisent l’un et l’autre à la libération, le service de dévotion prévaut.

Purport

Purport

KOMENTARAS: Karminė veikla (siekiant juslinio pasitenkinimo) yra materialios nelaisvės priežastis. Kol žmogus veikia siekdamas vis didesnių patogumų savo kūnui, tol jis būtinai keliauja per įvairiausius kūnus ir amžinai pasilieka materijos vergijoje. Tą mintį patvirtina „Śrīmad-Bhāgavatam“ (5.5.4–6):

L’action intéressée (accomplie afin de jouir des sens) enchaîne son auteur à la matière. Tant qu’on agira simplement pour améliorer ses conditions de vie matérielle, on devra transmigrer de corps en corps et demeurer indéfiniment en ce monde. Ce que confirme le Śrīmad-Bhāgavatam (5.5.4–6):

nūnaṁ pramattaḥ kurute vikarma
yad indriya-prītaya āpṛṇoti
na sādhu manye yata ātmano ’yam
asann api kleśa-da āsa dehaḥ
nūnaṁ pramattaḥ kurute vikarma
yad indriya-prītaya āpṛṇoti
na sādhu manye yata ātmano ’yam
asann api kleśa-da āsa dehaḥ
parābhavas tāvad abodha-jāto
yāvan na jijñāsata ātma-tattvam
yāvat kriyās tāvad idaṁ mano vai
karmātmakaṁ yena śarīra-bandhaḥ
parābhavas tāvad abodha-jāto
yāvan na jijñāsata ātma-tattvam
yāvat kriyās tāvad idaṁ mano vai
karmātmakaṁ yena śarīra-bandhaḥ
evaṁ manaḥ karma-vaśaṁ prayuṅkte
avidyayātmany upadhīyamāne
prītir na yāvan mayi vāsudeve
na mucyate deha-yogena tāvat
evaṁ manaḥ karma-vaśaṁ prayuṅkte
avidyayātmany upadhīyamāne
prītir na yāvan mayi vāsudeve
na mucyate deha-yogena tāvat

„Dėl juslinių malonumų žmonės eina iš proto. Jie nežino, kad dabartinis, kančių draskomas kūnas yra jų karminės veiklos praeityje rezultatas. Nors kūnas laikinas, jis nuolatos kelia mums įvairiausių rūpesčių. Todėl nedera siekti juslinių malonumų. Jei žmogus nebando išsiaiškinti kas esąs, jo gyvenimas beprasmis. O kol jis nesuvokia tikrosios savo esmės, jis priverstas pasinerti į karminę veiklą ir siekti juslinių malonumų. Kol jo sąmonę yra užvaldžiusi juslinio pasitenkinimo idėja, jis visą laiką pereina iš vieno kūno į kitą. Net jei mintys sukasi apie karminę veiklą ir protas yra paveiktas neišmanymo, žmogus turi ugdyti pomėgį pasiaukojamai tarnauti Vāsudevai. Tik šitaip tegalima ištrūkti iš materialios būties nelaisvės.“

« L’homme est avide de plaisirs matériels, ignorant que son corps, exposé à toutes sortes de souffrances est précisément le fruit d’actions intéressées passées. Bien qu’elle soit temporaire, cette enveloppe charnelle est toujours source d’affliction. Il n’est pas bon, dès lors, d’agir en vue du seul plaisir des sens. La vie de celui qui ne s’enquiert pas de sa véritable identité demeure vaine, car tant qu’il ne connaît pas son identité véritable, il ne peut qu’agir dans le but de jouir des sens. Et tant qu’il s’absorbe dans la seule quête du plaisir matériel, il se voit contraint de transmigrer d’un corps à l’autre. Quand bien même son mental serait influencé par l’ignorance et pénétré de désirs pour les fruits de l’acte, il doit développer de l’attachement pour le service dévotionnel du Seigneur, Vāsudeva (Kṛṣṇa). Alors seulement pourra-t-il trancher les liens de l’existence matérielle. »

Taigi norint išsivaduoti vien jñānos (arba suvokimo, kad esi ne materialus kūnas, o dvasinė siela) nepakanka. Reikia veikti kaip dvasinei sielai, antraip neįmanoma išsilaisvinti iš materijos vergijos. Veikla su Kṛṣṇos sąmone nėra tolygi karminio lygio veiklai. Su visišku išmanymu atliekama veikla spartina tikrojo žinojimo raidą. Paprasčiausias karminės veiklos atsižadėjimas (be Kṛṣṇos sąmonės) neapvalo sąlygotos sielos širdies, o kol širdis netyra, žmogus priverstas užsiimti karmine veikla. Tačiau Kṛṣṇos sąmonės veikla savaime padeda išvengti karminės veiklos rezultatų, ir žmogui nebetenka nusileisti ligi materialaus lygmens. Todėl veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą visaip pranašesnė už atsižadėjimą, kur visuomet slypi nuopuolio pavojus. Atsižadėjimas be Kṛṣṇos sąmonės yra nepilnas, tai patvirtina ir Śrīla Rūpa Gosvāmis savo „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.2.258):

Être un jñānī, savoir que l’on est une âme spirituelle distincte du corps, ne permet pas pour autant d’atteindre la libération. Il faut également agir en conséquence, car c’est le seul moyen de briser les chaînes qui nous retiennent prisonniers de la matière. L’action dans la conscience de Kṛṣṇa, toutefois, ne ressemble en rien à l’action axée sur l’intérêt personnel. Joindre l’action à la connaissance renforce notre progrès sur la voie du vrai savoir. Par contre, si l’âme conditionnée renonce aux actes matériels sans prendre part aux activités de la conscience de Kṛṣṇa, elle ne pourra purifier son cœur. Et tant qu’elle gardera quelque impureté, il lui sera impossible de ne pas s’adonner à l’action intéressée. Seule l’action accomplie dans la conscience de Kṛṣṇa libère automatiquement l’âme des chaînes du karma et l’empêche de redescendre à un niveau matériel. D’où la supériorité de l’action accomplie dans la conscience de Kṛṣṇa sur le simple renoncement qui comporte toujours un risque de chute et, par conséquent, demeure incomplet. Śrīla Rūpa Gosvāmī corrobore ce point dans son Bhakti-rasāmṛta-sindhu (1.2.258):

prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate
prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate

„Jei trokštantis išsivaduoti žmogus atsižada su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu susijusių daiktų, manydamas, kad jie materialūs, jo atsižadėjimas nepilnas.“ Atsižadėjimas pilnas tik tada, kai žmogus suvokia, jog visa, kas egzistuoja, priklauso Viešpačiui, ir kad niekas į nieką negali reikšti nuosavybės teisių. Reikėtų suprasti, kad iš tikrųjų niekam niekas nepriklauso. Kokia tada gali būti kalba apie atsižadėjimą? Kas suvokia, jog viskas yra Kṛṣṇos nuosavybė, tas iš tiesų yra atsižadėjęs. Kadangi viskas priklauso Kṛṣṇai, tai viską ir reikia panaudoti Jam tarnaujant. Šiai tobulai veiklos įsisąmoninus Kṛṣṇą formai neprilygsta joks dirbtinis māyāvādos mokyklos sannyāsio atsižadėjimas.

« Le renoncement de l’homme vraiment désireux d’obtenir la libération ne sera jamais complet si, les considérant matérielles, il rejette les choses reliées à Dieu, la Personne Suprême ».

Le renoncement n’est parfait que si l’on a conscience que tout appartient à Dieu, que nul ne peut donc se dire propriétaire de quoi que ce soit. Au demeurant, quand on comprend que rien ne nous appartient, comment pourrait-il être question de renoncement ? Celui qui reconnaît Kṛṣṇa comme le possesseur suprême fait preuve du vrai renoncement. Et puisque tout appartient à Kṛṣṇa, tout doit être utilisé à Son service. Cette forme d’action accomplie dans la conscience de Kṛṣṇa est parfaite, et de loin supérieure au renoncement artificiel des sannyāsīs de l’école māyāvāda.