Skip to main content

TEXT 15

TEXT 15

Tekstas

Texte

nādatte kasyacit pāpaṁ
na caiva sukṛtaṁ vibhuḥ
ajñānenāvṛtaṁ jñānaṁ
tena muhyanti jantavaḥ
nādatte kasyacit pāpaṁ
na caiva sukṛtaṁ vibhuḥ
ajñānenāvṛtaṁ jñānaṁ
tena muhyanti jantavaḥ

Synonyms

Synonyms

na — niekada; ādatte — pasiima; kasyacit — kieno nors; pāpam — nuodėmę; na — nei; ca — taip pat; eva — tikrai; su-kṛtam — doringą veiklą; vibhuḥ — Aukščiausiasis Viešpats; ajñānena — neišmanymo; āvṛtam — apgaubtas; jñānam — žinojimas; tena — šiuo; muhyanti — suklaidintos; jantavaḥ — gyvosios esybės.

na: jamais; ādatte: accepte; kasyacit: de quiconque; pāpam: le péché; na: non plus; ca: aussi; eva: certes; su-kṛtam: les actes vertueux; vibhuḥ: le Seigneur Suprême; ajñānena: par ignorance; āvṛtam: couverte; jñānam: la connaissance; tena: par cela; muhyanti: sont confondus; jantavaḥ: les êtres.

Translation

Translation

Aukščiausiasis Viešpats neatsako nei už nuodėmingus, nei už doringus gyvųjų būtybių poelgius. Vis dėlto kūne įkalintas būtybes klaidina neišmanymas, kuris užgožia jų tikrąjį žinojimą.

De même, le Seigneur Suprême n’est jamais responsable des actes vertueux ou coupables de l’être incarné. Si ce dernier s’égare, c’est parce que l’ignorance voile sa véritable connaissance.

Purport

Purport

KOMENTARAS: Sanskrito žodis vibhu reiškia Aukščiausiąjį Viešpatį, kuris kupinas neriboto žinojimo, turtų, galios, šlovės, grožio bei atsižadėjimo. Jis visada vidujai patenkintas. Jo ramybės nesudrumsčia nei nuodėmingi, nei doringi poelgiai. Jis nesukuria jokių konkrečių aplinkybių gyvajai esybei – tai ji pati, neišmanymo suklaidinta, trokšta būti įtraukta į tam tikras gyvenimo sąlygas. Tada ir prasideda veiksmų ir atoveikių virtinė. Pagal savo aukštesniąją prigimtį gyvoji esybė yra kupina žinojimo, bet dėl ribotos galios ji visgi linkusi pasiduoti neišmanymo poveikiui. Viešpats – visagalis, o gyvoji esybė – ne. Viešpats – vibhu, visa žinantis, o gyvoji esybė – aṇu, atomo dydžio. Ji yra gyva siela, todėl laisva valia gali ko nors norėti. Tačiau jos norus išpildyti tegali tik visagalis Viešpats. Todėl kai gyvoji esybė susipainioja savo noruose, Viešpats leidžia juos įgyvendinti, tačiau Jis neatsako už būtybės veiksmus ir pasekmes situacijoje, kurios trokšta gyvoji būtybė. Susipainiojusi įkūnyta siela sutapatina save su materialiu kūnu, kurį jai lėmė aplinkybės, ir ją užgriūva laikinos gyvenimo kančios bei džiaugsmai. Paramātmos, arba Supersielos, pavidalu Viešpats nuolat lydi gyvąją esybę, todėl jis žino individualios sielos troškimus lygiai taip, kaip žmogus būdamas šalia gėlės užuodžia jos aromatą. Troškimas – tai subtili gyvosios esybės nelaisvės forma. Viešpats išpildo gyvosios esybės troškimus tiek, kiek ji to verta: žmogus planuoja, o Dievas disponuoja. Taigi pats individas nėra visagalis ir negali įgyvendinti savo troškimų, o Viešpats gali išpildyti juos visus. Visiems neutralus Viešpats palieka mažoms savarankiškoms gyvosioms esybėms pačioms spręsti, ko jos nori. Tačiau kai žmogus trokšta Kṛṣṇos, Viešpats ypatingai rūpinasi juo, ir skatina tokį jo troškimą, padedantį ateiti pas Jį ir būti amžinai laimingu. Todėl Vedų himnai ir skelbia: eṣa u hy eva sādhu karma kārayati taṁ yam ebhyo lokebhya unninīṣate. eṣa u evāsādhu karma kārayati yam adho ninīṣate – Viešpats suteikia gyvajai esybei galimybę doringai veikti, kad ji pasikeltų į dangų. Viešpats suteikia jai galimybę nusidėti ir eiti į pragarą. („Kauṣītakī Upaniṣada“ 3.8)

Le mot vibhuḥ est employé dans ce verset pour indiquer que le Seigneur Suprême possède à l’infini la beauté, la richesse, la renommée, la puissance, le savoir et le renoncement. Toujours satisfait en Lui-même, Il n’est jamais affecté par les actes coupables ou vertueux des âmes distinctes. Il ne crée de condition particulière pour personne. Ce sont les êtres eux-mêmes qui, égarés par l’ignorance, veulent jouir de certaines conditions de vie et se rivent aux chaînes du karma, car l’âme, de par sa nature supérieure, possède la connaissance. Mais à cause de son pouvoir limité, elle subit l’ascendant de l’ignorance. Du reste, contrairement au Seigneur Suprême omnipotent et omniscient (vibhu), elle est infinitésimale (aṇu).

Bien qu’en tant qu’âme spirituelle, l’être détienne le libre arbitre de ses désirs, seul le Seigneur tout-puissant est en mesure de les satisfaire. Même lorsqu’il s’égare dans ses désirs, le Seigneur lui permet de les assouvir, sans qu’on puisse pour autant Lui imputer la responsabilité du karma – les actes et leurs conséquences – qu’engendrent les situations auxquelles il aspire. L’être illusionné s’identifie aux divers corps qu’il revêt et devient dès lors la proie des souffrances et des joies éphémères de l’existence.

Le Seigneur, dans Sa forme de Paramātmā, d’Âme Suprême, accompagne toujours l’être dans le corps. Il connaît donc tous ses désirs, à la manière de celui qui respire le parfum d’une fleur parce qu’il s’en tient à proximité. Le désir est pour l’âme incarnée une forme de conditionnement subtil. C’est en fonction de ses mérites que le Seigneur comble les souhaits de chacun. « L’homme propose, Dieu dispose », dit le proverbe.

L’être distinct n’a donc pas le pouvoir de satisfaire lui-même ses désirs. Le Seigneur est le seul qui puisse combler tous les vœux. Impartial envers tous, Kṛṣṇa n’interfère pas avec les désirs des âmes infinitésimales qui restent indépendantes. Toutefois, Il met un soin particulier à guider celui qui veut revenir à Lui. Il l’encourage à tourner de plus en plus vers Lui ses aspirations, afin qu’il puisse L’atteindre et goûter ainsi un bonheur sans fin.

Les hymnes védiques confirment ce point: eṣa u hy eva sādhu karma kārayati taṁ yam ebhyo lokebhya unninīṣate, eṣa u evāsādhu karma kārayati yam adho ninīṣate – « Le Seigneur permet aux êtres d’accomplir des actes pieux qui servent leur élévation. Il leur permet également de commettre des actes impies qui les mènent en enfer. » (Kauṣītakī Upaniṣad 3.8)

ajño jantur anīśo ’yam
ātmanaḥ sukha-duḥkhayoḥ
īśvara-prerito gacchet
svargaṁ vāśv abhram eva ca
ajño jantur anīśo ’yam
ātmanaḥ sukha-duḥkhayoḥ
īśvara-prerito gacchet
svargaṁ vāśv abhram eva ca

„Ir laimėje, ir kančioje gyvoji esybė yra visiškai priklausoma. Aukščiausiojo valia, kaip vėjo genamas debesis ji gali eiti į dangų arba į pragarą.“

« Dans le bonheur comme dans le malheur, l’être vivant est totalement dépendant du Seigneur. Par Sa volonté, il va au paradis ou en enfer, comme un nuage emporté par le vent. »

Tad nuo amžių gyvas įkūnytos sielos troškimas išvengti Kṛṣṇos sąmonės yra jos pačios klydimų priežastis. Nors siela pagal savo prigimtį yra amžina, palaiminga ir kupina žinojimo, būdama be galo maža ji pamiršta savo prigimtinę Viešpaties tarno padėtį ir pakliūva į neišmanymo pinkles. Tik dėl neišmanymo gyvoji esybė teigia, kad už jos sąlygotą būtį atsakingas Viešpats. Tai patvirtina ir „Vedānta-sūtra“ (2.1.34): vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt tathā hi darśayati – Viešpats nei neapkenčia ko, nei myli, nors gal būtent šitaip ir atrodo.

L’âme incarnée, parce qu’elle souhaite depuis la nuit des temps demeurer à l’écart de la conscience de Kṛṣṇa, est elle-même la cause de son égarement. Bien qu’elle soit par nature éternelle, bienheureuse et omnisciente, elle oublie du fait de sa finitude sa condition inhérente de servante de Dieu et tombe captive de l’ignorance. Sous son emprise, elle tient le Seigneur pour responsable de son conditionnement. Mais le Vedānta-sūtra (2.1.34) affirme: vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt tathā hi darśayati – « Le Seigneur, malgré les apparences, ne favorise ni ne défavorise personne. »