TEXT 15

Tekstas

Verš

nādatte kasyacit pāpaṁ
na caiva sukṛtaṁ vibhuḥ
ajñānenāvṛtaṁ jñānaṁ
tena muhyanti jantavaḥ

Synonyms

Synonyma

na — niekada; ādatte — pasiima; kasyacit — kieno nors; pāpam — nuodėmę; na — nei; ca — taip pat; eva — tikrai; su-kṛtam — doringą veiklą; vibhuḥ — Aukščiausiasis Viešpats; ajñānena — neišmanymo; āvṛtam — apgaubtas; jñānam — žinojimas; tena — šiuo; muhyanti — suklaidintos; jantavaḥ — gyvosios esybės.

na — ne; ādatte — přijímá; kasyacit — kohokoliv; pāpam — hřích; na — ani; ca — také; eva — jistě; su-kṛtam — zbožné činnosti; vibhuḥ — Nejvyšší Pán; ajñānena — nevědomostí; āvṛtam — pokryté; jñānam — poznání; tena — tím; muhyanti — jsou zmateny; jantavaḥ — živé bytosti.

Translation

Překlad

Aukščiausiasis Viešpats neatsako nei už nuodėmingus, nei už doringus gyvųjų būtybių poelgius. Vis dėlto kūne įkalintas būtybes klaidina neišmanymas, kuris užgožia jų tikrąjį žinojimą.

Ani Nejvyšší Pán nepřijímá ničí hříšné či zbožné činnosti. Vtělené bytosti jsou ale zmateny nevědomostí, která zastírá jejich pravé poznání.

Purport

Význam

KOMENTARAS: Sanskrito žodis vibhu reiškia Aukščiausiąjį Viešpatį, kuris kupinas neriboto žinojimo, turtų, galios, šlovės, grožio bei atsižadėjimo. Jis visada vidujai patenkintas. Jo ramybės nesudrumsčia nei nuodėmingi, nei doringi poelgiai. Jis nesukuria jokių konkrečių aplinkybių gyvajai esybei – tai ji pati, neišmanymo suklaidinta, trokšta būti įtraukta į tam tikras gyvenimo sąlygas. Tada ir prasideda veiksmų ir atoveikių virtinė. Pagal savo aukštesniąją prigimtį gyvoji esybė yra kupina žinojimo, bet dėl ribotos galios ji visgi linkusi pasiduoti neišmanymo poveikiui. Viešpats – visagalis, o gyvoji esybė – ne. Viešpats – vibhu, visa žinantis, o gyvoji esybė – aṇu, atomo dydžio. Ji yra gyva siela, todėl laisva valia gali ko nors norėti. Tačiau jos norus išpildyti tegali tik visagalis Viešpats. Todėl kai gyvoji esybė susipainioja savo noruose, Viešpats leidžia juos įgyvendinti, tačiau Jis neatsako už būtybės veiksmus ir pasekmes situacijoje, kurios trokšta gyvoji būtybė. Susipainiojusi įkūnyta siela sutapatina save su materialiu kūnu, kurį jai lėmė aplinkybės, ir ją užgriūva laikinos gyvenimo kančios bei džiaugsmai. Paramātmos, arba Supersielos, pavidalu Viešpats nuolat lydi gyvąją esybę, todėl jis žino individualios sielos troškimus lygiai taip, kaip žmogus būdamas šalia gėlės užuodžia jos aromatą. Troškimas – tai subtili gyvosios esybės nelaisvės forma. Viešpats išpildo gyvosios esybės troškimus tiek, kiek ji to verta: žmogus planuoja, o Dievas disponuoja. Taigi pats individas nėra visagalis ir negali įgyvendinti savo troškimų, o Viešpats gali išpildyti juos visus. Visiems neutralus Viešpats palieka mažoms savarankiškoms gyvosioms esybėms pačioms spręsti, ko jos nori. Tačiau kai žmogus trokšta Kṛṣṇos, Viešpats ypatingai rūpinasi juo, ir skatina tokį jo troškimą, padedantį ateiti pas Jį ir būti amžinai laimingu. Todėl Vedų himnai ir skelbia: eṣa u hy eva sādhu karma kārayati taṁ yam ebhyo lokebhya unninīṣate. eṣa u evāsādhu karma kārayati yam adho ninīṣate – Viešpats suteikia gyvajai esybei galimybę doringai veikti, kad ji pasikeltų į dangų. Viešpats suteikia jai galimybę nusidėti ir eiti į pragarą. („Kauṣītakī Upaniṣada“ 3.8)

Sanskrtské slovo vibhu poukazuje na Nejvyššího Pána, jenž oplývá neomezeným poznáním, bohatstvím, silou, slávou, krásou a odříkáním. Je vždy spokojený sám v sobě; ničí hříšné ani zbožné činnosti Ho neznepokojují. Pán nevytváří pro žádnou živou bytost její danou životní situaci — živá bytost, zmatená nevědomostí, však touží po určitých životních podmínkách, a tím vzniká její řetěz akcí a reakcí. Vzhledem ke své vyšší povaze oplývá poznáním, ale kvůli své omezené moci je náchylná podlehnout vlivu nevědomosti. Pán je všemohoucí, ale živá bytost nikoliv. A Pán je vibhu neboli vševědoucí, zatímco živá bytost je aṇu, nepatrná. Jelikož je živou duší, má schopnost toužit na základě své svobodné vůle. Její touha se pak splní jedině díky všemocnému Pánu. Když je živá bytost zmatená touhami, Pán jí dovolí je ukojit, ale nikdy není zodpovědný za činy a následky, jež určitá vytoužená situace přinese. Zmatená vtělená duše se ztotožňuje s hmotným tělem, které za daných okolností má, a podléhá dočasnému utrpení a štěstí. Pán je v podobě Paramātmy neboli Nadduše stálým společníkem této individuální duše, a proto zná její touhy, stejně jako může člověk cítit vůni květiny, když je v její blízkosti. Touha je subtilní formou podmínění živé bytosti. Pán plní její touhu podle jejích zásluh — “Člověk míní, Bůh mění.” Individuální duše tedy není co do vyplnění tužeb všemocná. Pán však může splnit všechny touhy, a jelikož je nestranný, do tužeb nepatrných nezávislých živých bytostí se nevměšuje. Pokud však některá touží po Kṛṣṇovi, věnuje jí zvláštní péči a povzbuzuje ji, aby toužila takovým způsobem, že Ho bude moci dosáhnout a být věčně šťastná. Védské hymny proto hlásají: eṣa u hy eva sādhu karma kārayati taṁ yam ebhyo lokebhya unninīṣate. eṣa u evāsādhu karma kārayati yam adho ninīṣate — “Pán zaměstnává živou bytost zbožnými činnostmi, aby mohla zlepšit své postavení. A Pán ji také zaměstnává bezbožnými činnostmi, aby mohla jít do pekla.” (Kauṣītakī Upaniṣad 3.8)

ajño jantur anīśo ’yam
ātmanaḥ sukha-duḥkhayoḥ
īśvara-prerito gacchet
svargaṁ vāśv abhram eva ca

„Ir laimėje, ir kančioje gyvoji esybė yra visiškai priklausoma. Aukščiausiojo valia, kaip vėjo genamas debesis ji gali eiti į dangų arba į pragarą.“

“Živá bytost je co do svého neštěstí a štěstí zcela závislá na vůli Nejvyššího — může jít do nebe nebo do pekla, stejně jako je mrak unášen větrem.”

Tad nuo amžių gyvas įkūnytos sielos troškimas išvengti Kṛṣṇos sąmonės yra jos pačios klydimų priežastis. Nors siela pagal savo prigimtį yra amžina, palaiminga ir kupina žinojimo, būdama be galo maža ji pamiršta savo prigimtinę Viešpaties tarno padėtį ir pakliūva į neišmanymo pinkles. Tik dėl neišmanymo gyvoji esybė teigia, kad už jos sąlygotą būtį atsakingas Viešpats. Tai patvirtina ir „Vedānta-sūtra“ (2.1.34): vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt tathā hi darśayati – Viešpats nei neapkenčia ko, nei myli, nors gal būtent šitaip ir atrodo.

Vtělená duše si tedy svou pradávnou touhou vyhnout se vědomí Kṛṣṇy sama způsobuje svoji zmatenost. Proto i když je svou přirozeností věčná, blažená a vědomá, kvůli své nepatrnosti zapomíná na své přirozené postavení služebníka Pána, a tak je polapena nevědomostí. Pod jejím vlivem pak prohlašuje, že Pán je zodpovědný za její podmíněný život. Vedānta-sūtry (2.1.34) rovněž učí: vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt tathā hi darśayati — “Pán vůči nikomu nechová nenávist ani zvláštní přízeň, i když to tak vypadá.”