Skip to main content

TEXT 7

TEXT 7

Tekstas

Texte

yadā yadā hi dharmasya
glānir bhavati bhārata
abhyutthānam adharmasya
tadātmānaṁ sṛjāmy aham
yadā yadā hi dharmasya
glānir bhavati bhārata
abhyutthānam adharmasya
tadātmānaṁ sṛjāmy aham

Synonyms

Synonyms

yadā yadā — kai tik kur; hi — tikrai; dharmasya — religijos; glāniḥ — nukrypimai; bhavati — pasireiškia; bhārata — o Bharatos aini; abhyutthānam — vyravimas; adharmasya — bedievybės; tadā — tada; ātmānam — savo „aš“; sṛjāmi — parodau; aham — Aš.

yadā yadā: chaque fois, où que ce soit; hi: certes; dharmasya: de la religion; glāniḥ: des écarts; bhavati: apparaissent; bhārata: ô descendant de Bharata; abhyutthānam: la prédominance; adharmasya: de l’irréligion; tadā: à ce moment; ātmānam: Moi-même; sṛjāmi: Me manifeste; aham: Je.

Translation

Translation

Kai tik religija kur nors ima nykti ir įsivyrauja bedievybė, Aš nužengiu Pats, o Bharatos aini.

Chaque fois qu’en quelque endroit de l’univers les principes de la religion connaissent un déclin et que s’élève l’irréligion, ô descendant de Bharata, Je descends en personne.

Purport

Purport

KOMENTARAS: Posme didelė reikšmė tenka žodžiui sṛjāmi. Sṛjāmi negali būti vartojamas reikšme „kūrimas“, nes ankstesnis posmas nurodo, kad Viešpaties pavidalas, t.y. kūnas, nėra kuriamas ir kad visi Jo pavidalai egzistuoja amžinai. Todėl sṛjāmi nurodo, kad Viešpats apsireiškia toks, koks Jis yra. Nors Viešpats nužengia į žemę numatytu laiku, kartą į Brahmos dieną, septintojo Manu dvidešimt aštuntą epochą, Dvāpara- yugos pabaigoje, Jis neįpareigotas laikytis šių taisyklių, nes yra visiškai laisvas ir gali elgtis kaip tinkamas. Tad Jis pasirodo Savo Paties valia, kai tik pasaulyje įsivyrauja bedievybė ir nyksta tikroji religija. Religijos principus nustato Vedos, ir Vedų taisyklių deramai nesilaikantis žmogus tampa bedieviu. Bhāgavatam tvirtinama, jog religijos principai – tai Viešpaties įstatymai. Tiktai Viešpats gali sukurti religijos sistemą. Be to laikoma, kad kūrimo pradžioje Pats Viešpats perdavė Vedas Brahmai per širdį. Vadinasi dharmos, arba religijos, principai – tai tiesioginiai Aukščiausiojo Dievo Asmens nurodymai (dharmaṁ tu sākṣād bhagavat-praṇitām). Šie principai labai aiškiai apibūdinti „Bhagavad-gītoje“. Vedų tikslas – įgyvendinti Aukščiausiojo Viešpaties nurodytus principus, o Jis Pats Gītos pabaigoje liepia atsiduoti tiktai Jam ir niekam kitam, nes toks yra aukščiausiasis religijos principas. Vedų principai skatina visiškai atsiduoti Viešpačiui; kai juos įgyvendinti kliudo demoniški asmenys, apsireiškia Viešpats. Iš Bhāgavatam sužinome, jog Viešpats Buddha – tai Kṛṣṇos inkarnacija, kuri pasirodė tuo metu, kai pasaulyje sparčiai plito materializmas ir kai materialistai siekė savo tikslų dangstydamiesi Vedų autoritetu. Nors Vedų taisyklės ribojo gyvulių aukojimą, tačiau demoniškų polinkių žmonės, juos aukodami, nesilaikė draudimų. Viešpats Buddha nužengė, kad sustabdytų tuos beprotiškus veiksmus ir įgyvendintų Vedose nurodytą prievartos nenaudojimo principą. Todėl kiekviena be išimties avatāra, Viešpaties inkarnacija, turi savo misiją. Visos avatāros apibūdintos apreikštuose raštuose, todėl niekam nevalia vadintis avatāra, jeigu jo nepripažįsta šventraščiai. Neteisinga manyti, jog Viešpats nužengia tik į Indiją. Jis gali pasirodyti bet kur ir bet kada, kai tik to panori. Nužengęs Jis kiekvienąsyk kalba religijos klausimais tiek, kiek tomis aplinkybėmis pajėgia suvokti to meto žmonės. Bet Jo misijos tikslas visada vienas – vesti žmones į Dievo sąmonę, mokyti juos paklusnumo religijos principams. Kartais Jis nužengia Pats, o kartais atsiunčia Savo bona fide atstovą kaip Savo sūnų ar tarną, arba pasirodo Pats, prisidengęs kokiu nors pavidalu.

Le terme sṛjāmi est ici très important. Il n’a pas le sens de création, puisque le verset précédent précise que la forme de Dieu – Son corps – n’a pas été créée. Toutes les formes sous lesquelles Il apparaît sont éternelles. Le mot sṛjāmi signifie donc que Kṛṣṇa Se manifeste tel qu’Il est. Bien que d’ordinaire, Il apparaisse à des périodes déterminées (une fois dans chaque jour de Brahmā, sous le règne du septième Manu, à la fin du Dvāpara-yuga du vingt-huitième kalpa), cette règle ne Le contraint pas, et Il reste libre d’agir comme bon Lui semble. Il vient donc par Sa propre volonté chaque fois que l’irréligion prédomine et que la véritable religion disparaît. Les principes de la religion sont exposés dans les Védas, et l’on se dégrade au point de devenir irréligieux dès qu’on néglige de les suivre. Le Bhāgavatam enseigne que ces principes sont les lois de Dieu. Dieu est le seul qui puisse créer une religion. C’est donc Lui qui, originellement, énonça les Védas dans le cœur de Brahmā, le premier être créé. Ainsi, les principes du dharma, de la religion, relèvent des instructions directes de Dieu, la Personne Suprême (dharmaṁ tu sākṣād bhagavat-praṇītam), et on les retrouve d’un bout à l’autre de la Bhagavad-gītā. Les Védas ont pour but d’établir ces principes sous les directives du Seigneur Suprême, Lequel, à la fin de la Bhagavad-gītā, affirme que le summum de la religion est de s’abandonner à Lui seul.

Les principes védiques nous conduisent donc vers un abandon total à Dieu. Et, chaque fois que des hommes de nature démoniaque s’opposent au respect de ces principes, le Seigneur apparaît. Le Bhāgavatam nous explique que si Buddha, qui est une incarnation de Kṛṣṇa, vint à une époque où le matérialisme avait envahi la terre, c’est que les athées s’appuyaient sur les Védas pour justifier leurs actes pervers: sous prétexte de sacrifices, ils tuaient d’innocentes bêtes, sans tenir compte des restrictions très sévères des Védas, qui n’admettent les sacrifices d’animaux que dans certains cas seulement. Buddha vint pour mettre fin à ces massacres inutiles et instituer les principes de la non-violence. Tous les avatāras du Seigneur ont donc une mission particulière à remplir, et ils sont décrits dans les Écritures révélées. Par conséquent, nul ne peut être considéré comme un avatāra à moins d’être mentionné dans ces écrits.

Il est faux de dire que le Seigneur n’apparaît qu’en Inde. Il peut Se manifester n’importe où et quand Il le désire. Lorsqu’Il vient, sous une forme ou sous une autre, Il donne aux hommes, selon les lieux et circonstances, autant de connaissance spirituelle qu’ils peuvent en assimiler. Mais la mission de tous les avatāras est toujours la même: amener l’humanité à prendre conscience de Dieu et à respecter les principes de la religion. Parfois, Kṛṣṇa descend personnellement; d’autres fois, Il envoie Son représentant légitime, qui peut être Son fils, Son serviteur, ou Lui-même sous une forme déguisée.

„Bhagavad-gītos“ tiesos buvo išdėstytos Arjunai, o per jį – kitoms iškilnioms asmenybėms, nes dvasiškai Arjuna buvo toliau pažengęs už įprastus žmones, gyvenančius kitose pasaulio dalyse. Du plius du lygu keturi – veiksmas teisingas ir aritmetikoje, ir aukštojoje matematikoje. Vis dėlto egzistuoja ne tik paprasta aritmetika, bet ir aukštoji matematika. Todėl visomis Savo inkarnacijomis Viešpats moko tų pačių tiesų, bet, pagal aplinkybes, jos būna pateikiamos aukštesniu arba žemesniu lygiu. Toliau bus paaiškinta, kad aukštesnių religijos principų pradedama laikytis įvedus socialinio gyvenimo keturių luomų ir keturių statusų sistemą. Tikrasis visų inkarnacijų tikslas – visur atgaivinti Kṛṣṇos sąmonę. O ar ta sąmonė pasireikš, ar nepasireikš – priklausys tik nuo aplinkybių.

Les principes de la Bhagavad-gītā furent énoncés à Arjuna, comme à d’autres éminentes personnes, car il était spirituellement très avancé par rapport aux gens d’autres parties du monde. Deux et deux font quatre: c’est là une vérité admise aussi bien par l’écolier que par l’universitaire. Mais le calcul élémentaire n’en diffère pas moins des mathématiques savantes. De même, les principes qu’enseignent les différentes incarnations divines sont toujours identiques, mais selon les circonstances, ils se présentent sous une forme simplifiée ou élaborée. Comme on le verra plus loin, les principes spirituels supérieurs ne deviennent accessibles qu’à partir du moment où l’on accepte le varṇāśrama-dharma (les quatre statuts sociaux et les quatre ordres spirituels). La mission des avatāras est toujours de raviver en chacun la conscience de Kṛṣṇa, laquelle se manifeste ou non selon les circonstances.