KOMENTARAS: Viešpats kalba apie Savo gimimo savitumą: nors Jis ir pasirodąs kaip paprastas žmogus, Jis prisimena visus daugybės ankstesniųjų „gimimų“ įvykius, o paprastas žmogus neatsimena net ką daręs prieš keletą valandų. Jeigu kieno nors paklaustume, kas vyko vakar lygiai tą pačią minutę, paprastas žmogus negalėtų iš karto atsakyti. Jam greičiausiai reikėtų įtempti savo atmintį, kad prisimintų, ką būtent darė vakar tuo pačiu laiku. Vis dėlto dažnai žmogus drįsta pasiskelbti esąs Dievas, ar Kṛṣṇa. Nereikia tikėti tokiais beprasmiais tvirtinimais. Toliau posme Viešpats ir vėl paaiškina Savo prakṛti, t.y. Savo pavidalą. Žodis prakṛti reiškia prigimtį, kaip, beje ir svarūpa, t.y. „nuosavas pavidalas“. Viešpats sako, kad Jis apsireiškia Savo Paties kūnu. Jis nekeičia kūnų kaip paprasta gyvoji esybė. Sąlygota siela šį gyvenimą gali turėti vienokį kūną, o kitą gyvenimą – kitokį. Materialiame pasaulyje gyvoji esybė neturi nuolatinio kūno, ji keliauja iš vieno kūno į kitą. Tuo tarpu Viešpats nepereina iš vieno kūno į kitą. Kad ir kada Jis ateitų, Savo vidinės energijos dėka Jis ateina tuo pačiu, pirminiu kūnu. Kitaip sakant, Kṛṣṇa nužengia į materialų pasaulį pirmapradžiu amžinu dvirankiu pavidalu, su fleita rankose. Jis apsireiškia Savo amžinu, materialaus pasaulio nesuteršiamu kūnu. Nors Jis apsireiškia nekintamu transcendentiniu kūnu ir yra visatos Viešpats, vis dėlto gali atrodyti, kad Jis gimsta taip, kaip ir paprasta gyvoji esybė. Nors Jo kūnas neyra, kaip materialūs kūnai, atrodo, kad Viešpats Kṛṣṇa išauga iš vaikiško amžiaus ir tampa paaugliu, o po to jaunuoliu. Tačiau nuostabiausia, kad pasiekęs jaunystę Jis jau nebesensta. Kurukṣetros mūšio metu Jis jau turėjo anūkų būrį, materialiu požiūriu buvo pasiekęs gana brandų amžių, bet atrodė kaip dvidešimties – dvidešimt penkerių metų jaunuolis. Niekada nepamatysime, kad Kṛṣṇa būtų vaizduojamas senas, nes Jis nesensta, kaip senstame mes, nors praeityje, dabar ir ateityje Jis yra seniausias visoje kūrinijoje. Nesunyksta ir nepakinta nei Jo kūnas, nei intelektas. Todėl aišku, kad būdamas materialiame pasaulyje, Jis apsireiškia tuo pačiu negimusiu, amžinu pavidalu, įkūnijančiu žinojimą bei palaimą, o Jo transcendentinis kūnas ir intelektas nekinta. Jo nužengimas ir pasitraukimas primena saulės patekėjimą, judėjimą dangaus skliautu ir saulės laidą. Kai saulės nesimato, manome, kad ji nusileido, o kai ji suspindi prieš mūsų akis, sakome, kad ji patekėjo virš horizonto. Iš tikrųjų saulė yra visada savo vietoje, bet netobulos mūsų juslės verčia manyti, kad ji teka ir leidžiasi. O kadangi Viešpaties Kṛṣṇos nužengimas ir pasitraukimas nė iš tolo nepanašus į paprastos gyvosios esybės „gimimą“ ir „mirtį“, visiškai aišku, kad dėl Savo vidinės galios Jis yra amžinas palaimingas žinojimas ir kad Jo neteršia materiali gamta. Vedos taip pat teigia, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo negimsta, nors daugybė Jo apsireiškimų lyg ir rodo Jį gimstant. Literatūroje, papildančioje Vedas, pasakyta, kad nors Viešpats „gimsta“, Jo kūnas nekinta. Bhāgavatam pasakojama, kad Savo motinai Jis apsireiškė kaip keturrankis Nārāyaṇa, papuoštas visomis šešiomis vertenybėmis. Jo pasirodymas pirmapradžiu amžinu pavidalu – nepriežastinė malonė, kuria apdovanojamos gyvosios esybės, kad jos galėtų sutelkti mintis į Aukščiausiąjį Viešpatį tokį, koks Jis yra, o ne į pramanytus įsivaizduojamus pavidalus, kuriuos impersonalistai klaidingai priskiria Viešpačiui. Pagal „Viśva-kośos“ žodyną, žodis māyā arba ātma-māyā nurodo nepriežastinę Viešpaties malonę. Viešpats atsimena visus Savo ankstesnius nužengimus ir pasitraukimus, o paprasta gyvoji esybė pamiršta ryšius su ankstesniuoju kūnu, vos tik gauna kitą. Kṛṣṇa yra visų gyvųjų esybių Viešpats, nes būdamas žemėje atlieka įstabius, antžmogiškus žygius. Viešpats – tai nekintama Absoliuti Tiesa, o Jo pavidalas ir Jo „Aš“ nesiskiria, kaip nesiskiria Jo kūnas nuo Jo savybių. Gali kilti klausimas, kodėl Viešpats ateina į pasaulį, o vėliau iš jo pasitraukia. Į šį klausimą atsako kitas posmas.