Skip to main content

TEXT 5

TEXT 5

Tekstas

Tekst

śrī-bhagavān uvāca
bahūni me vyatītāni
janmāni tava cārjuna
tāny ahaṁ veda sarvāṇi
na tvaṁ vettha paran-tapa
śrī-bhagavān uvāca
bahūni me vyatītāni
janmāni tava cārjuna
tāny ahaṁ veda sarvāṇi
na tvaṁ vettha paran-tapa

Synonyms

Synoniemen

śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; bahūni — daug; me — Mano; vyatītāni — praėjo; janmāni — gimimų; tava — tavo; ca — taip pat; arjuna — o Arjuna; tāni — tuos; aham — Aš; veda — žinau; sarvāṇi — visus; na — ne; tvam — tu; vettha — žinai; parantapa — o priešų baudėjau.

śrī-bhagavān uvāca — de Persoonlijkheid Gods zei; bahūni — veel; me — van Mij; vyatītāni — zijn voorbijgegaan; janmāni — geboorten; tava — van jou; ca — en ook; arjuna — o Arjuna; tāni — die; aham — Ik; veda — weet; sarvāṇi — alle; na — niet; tvam — jou; vettha — weet; parantapa — o bedwinger van de vijand.

Translation

Vertaling

Dievo Asmuo tarė: Daugybę gyvenimų mes pragyvenome – tiek Aš, tiek tu. Aš atmenu juos visus, o tu jų atminti negali, o priešų baudėjau!

De Persoonlijkheid Gods zei: Vele, vele geboorten hebben zowel jij als Ik doorgemaakt. Ik kan ze Me allemaal herinneren, maar jij niet, o bedwinger van de vijand!

Purport

Betekenisverklaring

KOMENTARAS: „Brahma-saṁhitoje“ (5.33) sutinkame informaciją apie daugelį Viešpaties inkarnacijų. Joje pasakyta:

De Brahma-saṁhitā (5.33) geeft informatie over vele, vele incarnaties van de Heer. Er wordt gezegd:

advaitam acyutam anādim ananta-rūpam
ādyaṁ purāṇa-puruṣaṁ nava-yauvanaṁ ca
vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi
advaitam acyutam anādim ananta-rūpam
ādyaṁ purāṇa-puruṣaṁ nava-yauvanaṁ ca
vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Aš garbinu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Govindą (Kṛṣṇą), pirminę asmenybę – absoliučią, neklystančią, bepradę. Nors apsireiškęs daugybe pavidalų, Jis nepakinta, yra pirminis, seniausias ir visada jaunystės grožiu trykštantis asmuo. Nors amžinus, palaimingus, visa žinančius Viešpaties pavidalus gali suvokti tik geriausi Vedų žinovai, tyriems, besąlygiškai pasiaukojusiems bhaktams jie yra visada apreikšti.“

‘Ik vereer de Allerhoogste Persoonlijkheid Gods, Govinda [Kṛṣṇa], de oorspronkelijke persoon, die absoluut, onfeilbaar en zonder begin is. Hoewel Hij in oneindig veel vormen geëxpandeerd is, blijft Hij toch dezelfde oorspronkelijke persoon, de oudste en Hij die er altijd uitziet als een jongen in de bloei van zijn jeugd. Zulke eeuwige, alwetende vormen van de Heer, die vol geluk zijn, worden gewoonlijk zelfs door de beste Vedische geleerden niet begrepen, maar ze zijn altijd zichtbaar voor de zuivere toegewijden.’

„Brahma-saṁhitoje“ (5.39) taip pat pasakyta:

In de Brahma-saṁhitā (5.39) staat ook:

rāmādi-mūrtiṣu kalā-niyamena tiṣṭhan
nānāvatāram akarod bhuvaneṣu kintu
kṛṣṇaḥ svayaṁ samabhavat paramaḥ pumān yo
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi
rāmādi-mūrtiṣu kalā-niyamena tiṣṭhan
nānāvatāram akarod bhuvaneṣu kintu
kṛṣṇaḥ svayaṁ samabhavat paramaḥ pumān yo
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Aš garbinu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Govindą (Kṛṣṇą), kuris visados egzistuoja Rāmos, Nṛsiṁhos ir daugeliu kitų inkarnacijų ir dalinių įsikūnijimų, tačiau Jis Pats yra pirminis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, asmeniškai nužengiantis į šį pasaulį.“

‘Ik vereer de Allerhoogste Persoonlijkheid Gods, Govinda [Kṛṣṇa], die altijd in verschillende incarnaties verschijnt, zoals Rāma, Nṛsiṁha en ook in vele subincarnaties, maar die de oorspronkelijke Persoonlijkheid Gods is, die Kṛṣṇa genoemd wordt en die ook persoonlijk neerdaalt.’

Vedose taip pat nurodoma, kad Viešpats, būdamas vienas vienintelis, apsireiškia nesuskaičiuojama daugybe pavidalų. Jis primena vaiduryos brangakmenį, kuris keisdamas spalvas pats nesikeičia. Visus nesuskaičiuojamus Viešpaties pavidalus patiria tyri, besąlygiškai pasiaukoję bhaktai, tačiau tų pavidalų neįmanoma suvokti tik studijuojant Vedas (vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau). Tokie bhaktai, kaip Arjuna – nuolatiniai Viešpaties palydovai, ir kai Viešpats nužengia į šį pasaulį, Jo patikėtiniai bhaktai įsikūnija drauge, kad patarnautų Viešpačiui įvairiausiais būdais. Arjuna – vienas iš tokių bhaktų, ir šis posmas paaiškina, kad prieš keletą milijonų metų, kai Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad-gītą“ Saulės dievui Vivasvānui, Arjuna taip pat ten dalyvavo, tiesa, jis turėjo kitą kūną. Bet Viešpats tuo ir skiriasi nuo Arjunos, kad Jis prisimena šį įvykį, o Arjuna – ne. Tuo gyvosios esybės, neatskiriamos Aukščiausiojo dalelės, skiriasi nuo Aukščiausiojo Viešpaties. Nors posme Kṛṣṇa kreipiasi į Arjuną kaip didvyrį, pajėgų įveikti priešus, tačiau to nepakanka, kad jis prisimintų ankstesniuosius savo gyvenimus. Vadinasi, kad ir kokia galinga materialiu požiūriu būtų gyvoji esybė, ji niekada neprilygs Aukščiausiajam Viešpačiui. Nuolatos Viešpatį lydintis bhaktas, be abejonės, yra išsivadavusi asmenybė, bet neprilygsta Viešpačiui. „Brahma-saṁhitoje“ Viešpats pavadintas nepuolančiu (acyuta). Tai reiškia, jog Jis niekada neužsimiršta, net ir kontaktuodamas su materija. Todėl Viešpats ir gyvoji esybė niekad nebus visais atžvilgiais lygūs, net jeigu gyvoji esybė ir pasiektų tokį išsivadavimo laipsnį, kokį pasiekė Arjuna. Nors Arjuna – Viešpaties bhaktas, kartais ir jis pamiršta Viešpaties prigimtį, bet dieviškąja malone bhaktas išsyk suvokia, kad Viešpats yra nepuolantis, tuo tarpu nebhaktas ar demonas negali suvokti tos transcendentinės prigimties. Vadinasi, demoniški protai nesuvoks Gītos pateikiamų tiesų. Kṛṣṇa atsimena, ką Jis darė prieš milijonus metų, o Arjuna – ne, nors pagal savo prigimtį ir Kṛṣṇa, ir Arjuna amžini. Čia reikia pažymėti, kad gyvoji esybė pamiršta viską, nes keičia kūną, o Viešpats yra sac-cid-ānanda-vigraha – Jo kūnas nekinta. Jis – advaita, tai reiškia, kad tarp Jo kūno ir Jo Paties nėra skirtumo. Viskas, kas su Juo susiję, yra dvasia, tuo tarpu sąlygota siela skiriasi nuo savo materialaus kūno. Kadangi Viešpaties kūnas ir Jo „Aš“ – tapatūs, Jis visada, net jeigu ir nužengia į materialią plotmę, yra kitoks nei paprasta gyvoji esybė. Demonai negali pripažinti transcendentinės Viešpaties prigimties, kurią Pats Viešpats apibūdina kitame posme.

Ook in de Veda’s wordt gezegd dat de Heer, hoewel Hij īīn is en geen gelijke heeft, Zich in ontelbare vormen manifesteert. Hij is als de vaidūrya, een steen die van kleur verandert maar toch īīn en dezelfde blijft. Deze veelvormigheid wordt begrepen door de zuivere toegewijden, maar niet door een eenvoudige studie van de Veda’s (vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau).

Toegewijden als Arjuna horen altijd bij het gezelschap van de Heer en wanneer de Heer incarneert, incarneren de toegewijden die Zijn metgezellen zijn ook om Hem in verschillende rollen te dienen. Arjuna is een van die toegewijden en uit dit vers blijkt dat toen Heer Kṛṣṇa de Bhagavad-gītā enkele miljoenen jaren geleden tot de zonnegod Vivasvān sprak, Arjuna ook aanwezig was, maar in een andere rol. Het verschil tussen de Heer en Arjuna is dat de Heer Zich dit voorval kan herinneren, maar Arjuna niet. Dat is het verschil tussen het levend wezen, dat een integrerend deeltje is, en de Allerhoogste Heer. Hoewel Arjuna hier wordt aangesproken als de machtige held die veel vijanden kan bedwingen, is hij niet in staat om zich te herinneren wat er in zijn verscheidene vorige levens gebeurd is. Het levend wezen kan daarom nooit de Allerhoogste Heer evenaren, hoe groot het ook mag zijn naar materiële maatstaven. Wie een eeuwige metgezel van de Heer is, is beslist een bevrijd persoon, maar hij kan niet gelijk zijn aan de Heer. De Heer wordt in de Brahma-saṁhitā beschreven als onfeilbaar (acyuta), wat betekent dat Hij Zichzelf nooit vergeet, ook al staat Hij in contact met de materiële energie. De Heer en het levend wezen kunnen dus nooit in alle opzichten aan elkaar gelijk zijn, zelfs al is het levend wezen net zo bevrijd als Arjuna.

Hoewel Arjuna een toegewijde van de Heer is, vergeet hij soms de aard van de Heer, maar door goddelijke genade kan een toegewijde onmiddellijk de onfeilbaarheid van de Heer begrijpen, terwijl een niet-toegewijde of demon Zijn transcendentale aard niet kan begrijpen. Demonische breinen kunnen deze beschrijvingen in de Bhagavad-gītā dus niet begrijpen. Kṛṣṇa herinnerde Zich Zijn activiteiten van miljoenen jaren, maar Arjuna kon dat niet, ook al zijn zowel Kṛṣṇa als Arjuna van nature eeuwig.

In dit verband kunnen we ook opmerken dat een levend wezen alles vergeet, doordat het van lichaam verandert; maar de Heer kan het Zich herinneren omdat Hij Zijn sac-cid-ānanda-lichaam niet verwisselt. Hij is advaita, wat betekent dat er geen verschil bestaat tussen Zijn lichaam en Hemzelf. Alles wat met Hem verbonden is, is spiritueel, terwijl de geconditioneerde ziel van haar materiële lichaam verschilt. En omdat het lichaam van de Heer en Zijn Zelf volkomen gelijk zijn, is Zijn positie altijd verschillend van die van het gewone levend wezen, zelfs wanneer Hij afdaalt naar het materiële niveau. De demonen kunnen de transcendentale natuur van de Heer niet aanvaarden. In het volgende vers zal de Heer deze natuur Zelf uitleggen.