Skip to main content

TEXT 5

TEXT 5

Tekstas

Texte

śrī-bhagavān uvāca
bahūni me vyatītāni
janmāni tava cārjuna
tāny ahaṁ veda sarvāṇi
na tvaṁ vettha paran-tapa
śrī-bhagavān uvāca
bahūni me vyatītāni
janmāni tava cārjuna
tāny ahaṁ veda sarvāṇi
na tvaṁ vettha paran-tapa

Synonyms

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; bahūni — daug; me — Mano; vyatītāni — praėjo; janmāni — gimimų; tava — tavo; ca — taip pat; arjuna — o Arjuna; tāni — tuos; aham — Aš; veda — žinau; sarvāṇi — visus; na — ne; tvam — tu; vettha — žinai; parantapa — o priešų baudėjau.

śrī-bhagavān uvāca: Dieu, la Personne Suprême, dit; bahūni: beaucoup; me: des Miennes; vyatītāni: ont passé; janmāni: naissances; tava: des tiennes; ca: et aussi; arjuna: ô Arjuna; tāni: toutes ces; aham: Je; veda: connais; sarvāṇi: toutes; na: ne pas; tvam: toi; vettha: connais; param-tapa: ô Arjuna, vainqueur de l’ennemi.

Translation

Translation

Dievo Asmuo tarė: Daugybę gyvenimų mes pragyvenome – tiek Aš, tiek tu. Aš atmenu juos visus, o tu jų atminti negali, o priešų baudėjau!

Dieu, la Personne Suprême, répond: Ô toi qui toujours triomphes de l’ennemi, bien que nous ayons tous deux traversé d’innombrables existences, Je Me souviens de toutes, quand toi, tu les as oubliées.

Purport

Purport

KOMENTARAS: „Brahma-saṁhitoje“ (5.33) sutinkame informaciją apie daugelį Viešpaties inkarnacijų. Joje pasakyta:

La Brahma-saṁhitā (5.33) nous informe qu’il existe de très nombreuses incarnations divines:

advaitam acyutam anādim ananta-rūpam
ādyaṁ purāṇa-puruṣaṁ nava-yauvanaṁ ca
vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi
advaitam acyutam anādim ananta-rūpam
ādyaṁ purāṇa-puruṣaṁ nava-yauvanaṁ ca
vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Aš garbinu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Govindą (Kṛṣṇą), pirminę asmenybę – absoliučią, neklystančią, bepradę. Nors apsireiškęs daugybe pavidalų, Jis nepakinta, yra pirminis, seniausias ir visada jaunystės grožiu trykštantis asmuo. Nors amžinus, palaimingus, visa žinančius Viešpaties pavidalus gali suvokti tik geriausi Vedų žinovai, tyriems, besąlygiškai pasiaukojusiems bhaktams jie yra visada apreikšti.“

« J’adore Govinda [Kṛṣṇa], Dieu, la Personne Suprême et originelle. Il est absolu, infaillible, et n’a pas de commencement. Bien que de Sa personne émanent d’innombrables formes, Il demeure toujours le même; Il demeure la Personne originelle. Quoique le plus ancien, Il garde une éternelle jeunesse. Si Ses formes éternelles, bienheureuses et omniscientes ne sont pas accessibles à l’entendement des philosophes les plus versés dans les Écrits védiques, elles se manifestent toujours aux yeux des purs dévots. »

„Brahma-saṁhitoje“ (5.39) taip pat pasakyta:

Puis elle poursuit ainsi:

rāmādi-mūrtiṣu kalā-niyamena tiṣṭhan
nānāvatāram akarod bhuvaneṣu kintu
kṛṣṇaḥ svayaṁ samabhavat paramaḥ pumān yo
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi
rāmādi-mūrtiṣu kalā-niyamena tiṣṭhan
nānāvatāram akarod bhuvaneṣu kintu
kṛṣṇaḥ svayaṁ samabhavat paramaḥ pumān yo
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Aš garbinu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Govindą (Kṛṣṇą), kuris visados egzistuoja Rāmos, Nṛsiṁhos ir daugeliu kitų inkarnacijų ir dalinių įsikūnijimų, tačiau Jis Pats yra pirminis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, asmeniškai nužengiantis į šį pasaulį.“

« J’adore Govinda [Kṛṣṇa], Dieu, la Personne Suprême. Il apparaît toujours en ce monde sous diverses formes, tels Rāma, Nṛsiṁha, ou sous celles de nombreux avatāras secondaires. Il est cependant la Personne Divine originelle, Kṛṣṇa, qui apparaît Lui aussi en ce monde. » (B.s. 5.39)

Vedose taip pat nurodoma, kad Viešpats, būdamas vienas vienintelis, apsireiškia nesuskaičiuojama daugybe pavidalų. Jis primena vaiduryos brangakmenį, kuris keisdamas spalvas pats nesikeičia. Visus nesuskaičiuojamus Viešpaties pavidalus patiria tyri, besąlygiškai pasiaukoję bhaktai, tačiau tų pavidalų neįmanoma suvokti tik studijuojant Vedas (vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau). Tokie bhaktai, kaip Arjuna – nuolatiniai Viešpaties palydovai, ir kai Viešpats nužengia į šį pasaulį, Jo patikėtiniai bhaktai įsikūnija drauge, kad patarnautų Viešpačiui įvairiausiais būdais. Arjuna – vienas iš tokių bhaktų, ir šis posmas paaiškina, kad prieš keletą milijonų metų, kai Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad-gītą“ Saulės dievui Vivasvānui, Arjuna taip pat ten dalyvavo, tiesa, jis turėjo kitą kūną. Bet Viešpats tuo ir skiriasi nuo Arjunos, kad Jis prisimena šį įvykį, o Arjuna – ne. Tuo gyvosios esybės, neatskiriamos Aukščiausiojo dalelės, skiriasi nuo Aukščiausiojo Viešpaties. Nors posme Kṛṣṇa kreipiasi į Arjuną kaip didvyrį, pajėgų įveikti priešus, tačiau to nepakanka, kad jis prisimintų ankstesniuosius savo gyvenimus. Vadinasi, kad ir kokia galinga materialiu požiūriu būtų gyvoji esybė, ji niekada neprilygs Aukščiausiajam Viešpačiui. Nuolatos Viešpatį lydintis bhaktas, be abejonės, yra išsivadavusi asmenybė, bet neprilygsta Viešpačiui. „Brahma-saṁhitoje“ Viešpats pavadintas nepuolančiu (acyuta). Tai reiškia, jog Jis niekada neužsimiršta, net ir kontaktuodamas su materija. Todėl Viešpats ir gyvoji esybė niekad nebus visais atžvilgiais lygūs, net jeigu gyvoji esybė ir pasiektų tokį išsivadavimo laipsnį, kokį pasiekė Arjuna. Nors Arjuna – Viešpaties bhaktas, kartais ir jis pamiršta Viešpaties prigimtį, bet dieviškąja malone bhaktas išsyk suvokia, kad Viešpats yra nepuolantis, tuo tarpu nebhaktas ar demonas negali suvokti tos transcendentinės prigimties. Vadinasi, demoniški protai nesuvoks Gītos pateikiamų tiesų. Kṛṣṇa atsimena, ką Jis darė prieš milijonus metų, o Arjuna – ne, nors pagal savo prigimtį ir Kṛṣṇa, ir Arjuna amžini. Čia reikia pažymėti, kad gyvoji esybė pamiršta viską, nes keičia kūną, o Viešpats yra sac-cid-ānanda-vigraha – Jo kūnas nekinta. Jis – advaita, tai reiškia, kad tarp Jo kūno ir Jo Paties nėra skirtumo. Viskas, kas su Juo susiję, yra dvasia, tuo tarpu sąlygota siela skiriasi nuo savo materialaus kūno. Kadangi Viešpaties kūnas ir Jo „Aš“ – tapatūs, Jis visada, net jeigu ir nužengia į materialią plotmę, yra kitoks nei paprasta gyvoji esybė. Demonai negali pripažinti transcendentinės Viešpaties prigimties, kurią Pats Viešpats apibūdina kitame posme.

Les Védas déclarent aussi que bien qu’Il soit un, sans égal, le Seigneur Se manifeste sous d’innombrables formes. Il est semblable au joyau vaidhūrya, qui change constamment de couleur tout en restant le même. Ces multiples aspects du Seigneur ne peuvent être compris que des seuls purs dévots, et non de ceux qui se limitent à une étude superficielle des Védas (vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau).

Les dévots comme Arjuna sont des compagnons éternels du Seigneur et ils L’accompagnent chaque fois qu’Il descend dans l’univers matériel. Ils assument alors diverses fonctions afin de Le servir. Ainsi, notre verset montre qu’il y a plusieurs millions d’années, lorsque Kṛṣṇa énonça la Bhagavad-gītā au deva du soleil Vivasvān, Arjuna était présent, mais dans un autre rôle. Et Kṛṣṇa S’en souvient, quand Arjuna l’a oublié. Voilà ce qui distingue le Seigneur Suprême de l’être infime émanant de Lui. Arjuna, comme l’indique ce verset, est un puissant héros, à même de triompher de tous ses adversaires, mais il est incapable cependant de se souvenir de ses vies passées. Par conséquent, quelle que soit son importance d’un point de vue matériel, l’être vivant ne peut jamais égaler le Seigneur. Même Ses compagnons, qui sont tous des êtres libérés comme Arjuna, ne peuvent y parvenir.

Le Seigneur, dit la Brahma-saṁhitā, est infaillible (acyuta), ce qui signifie qu’Il n’oublie jamais Son identité, même au contact de la matière. Arjuna, par contre, bien qu’il soit un dévot du Seigneur, se méprend parfois sur la véritable nature de Kṛṣṇa. Mais par la grâce divine, un dévot peut en un instant comprendre la nature infaillible du Seigneur, alors que le non-dévot ou le démon n’y parviennent jamais. Leurs cerveaux démoniaques ne peuvent percer le sens de la Bhagavad-gītā. Kṛṣṇa et Arjuna sont tous deux éternels, mais l’un garde conscience d’actes accomplis des millions d’années auparavant, quand l’autre les a oubliés. C’est qu’en changeant de corps, l’être vivant oublie tout de sa vie passée, alors que le Seigneur, dont le corps sac-cid-ānanda ne subit aucune variation, Se souvient de tout. Il est advaita: Son corps n’est pas différent de Lui. À l’inverse de l’âme conditionnée, qui est différente de son enveloppe charnelle, tout ce qui touche à Sa Personne Divine est spirituel. Et parce que Son corps et Sa personnalité sont une seule et même chose, Kṛṣṇa Se distingue toujours de l’être ordinaire, même lorsqu’Il descend dans l’univers matériel. Il est toutefois impossible aux êtres démoniaques d’admettre cette nature absolue, pourtant si clairement décrite par Kṛṣṇa Lui-même dans le verset suivant.