Skip to main content

TEXT 14

TEXT 14

Tekstas

Texto

na māṁ karmāṇi limpanti
na me karma-phale spṛhā
iti māṁ yo ’bhijānāti
karmabhir na sa badhyate
na māṁ karmāṇi limpanti
na me karma-phale spṛhā
iti māṁ yo ’bhijānāti
karmabhir na sa badhyate

Synonyms

Palabra por palabra

na — niekad; mām — Man; karmāṇi — visos veiklos rūšys; limpanti — daro poveikį; na — ne; me — Mano; karma-phale — karminėje veikloje; spṛhā — siekiai; iti — taip; mām — Mane; yaḥ — tas, kuris; abhijānāti — žino; karmabhiḥ — tokios veiklos atoveikiais; na — niekada; saḥ — jis; badhyate — susipančioja.

na — nunca; mām — a Mí; karmāṇi — toda clase de trabajos; limpanti — afectan; na — ni; me — Mí; karma-phale — en la acción fruitiva; spṛhā — aspiración; iti — así pues; mām — a Mí; yaḥ — aquel que; abhijānāti — sabe; karmabhiḥ — mediante la reacción de ese trabajo; na — nunca; saḥ — él; badhyate — se enreda.

Translation

Traducción

Nėra tokios veiklos, kuri darytų Man įtaką, nesiekiu Aš ir veiklos vaisių. Suvokiantis šią tiesą apie Mane neįklimpsta į savo karminės veiklos pasekmes.

No hay ningún trabajo que Me afecte, ni ambiciono los frutos de la acción. Aquel que entiende esta verdad acerca de Mí, tampoco se enreda en las reacciones fruitivas del trabajo.

Purport

Significado

KOMENTARAS: Materialiame pasaulyje galioja nerašytas įstatymas, kad karalius negali neteisingai elgtis, arba kitais žodžiais sakant, pačiam karaliui valstybės įstatymai negalioja. Taip ir Viešpaties nė kiek neveikia materialiame pasaulyje vykstanti veikla, nors Jis – šio pasaulio kūrėjas. Jis sukuria pasaulį, tačiau Pats yra anapus Savo kūrinijos, tuo tarpu gyvąsias esybes supančioja jų pačių materialios veiklos atoveikiai, nes jos geidžia valdyti materijos resursus. Įmonės savininkas neatsako už gerus ar blogus savo darbininkų poelgius, už juos atsako patys darbininkai. Gyvosios esybės atlieka veiklą, per kurią jos siekia juslinio pasitenkinimo, nors Viešpats tokių veiksmų neliepia atlikti. Vis labiau siekdamos juslinių malonumų gyvosios esybės triūsia šiame pasaulyje ir svajoja apie pomirtinę laimę danguje. Viešpats, būdamas Pats Sau pakankamas, nė kiek nesižavi tariama dangiškąja laime. Dangaus pusdieviai – tik Jo tarnai. Savininkas niekada nesiveržia prie žemų džiaugsmų, kurių siekia jo darbininkai. Viešpats yra anapus materialių veiksmų ir atoveikių. Pavyzdžiui, lietus neatsako už įvairių rūšių augmeniją, dygstančią žemėje, tačiau be lietaus augmenija suvešėti negali. Tai patvirtinta smṛti raštuose:

Así como en el mundo material hay leyes constitucionales que estipulan que el rey nunca hace nada malo, o que el rey no está sujeto a las leyes del estado, de modo similar, el Señor, aunque es el creador de este mundo material, no es afectado por las actividades del mismo. Él crea y permanece apartado de la creación, mientras que las entidades vivientes se enredan en los resultados fruitivos de las actividades materiales, debido a su propensión a enseñorearse de los recursos materiales. El propietario de un establecimiento no es responsable de las actividades buenas y malas de los trabajadores, sino que los mismos trabajadores son responsables de ellas. Las entidades vivientes están dedicadas a sus respectivas actividades de complacencia de los sentidos, y esas actividades no las ordena el Señor. Para progresar en la complacencia de los sentidos, las entidades vivientes se dedican al trabajo de este mundo, y aspiran a una felicidad celestial después de la muerte. El Señor, siendo completo en Sí Mismo, no siente atracción por la supuesta felicidad celestial. Los semidioses del cielo solo son Sus dedicados sirvientes. El propietario nunca desea la felicidad de grado inferior que los trabajadores desean. Él está apartado de las acciones y reacciones materiales. Por ejemplo, las lluvias no son responsables de los diferentes tipos de vegetación que aparecen en la tierra, aunque sin esas lluvias no hay posibilidad de que crezca la vegetación. Las smṛti védicas confirman este hecho de la siguiente manera:

nimitta-mātram evāsau
sṛjyānāṁ sarga-karmaṇi
pradhāna-kāraṇī-bhūtā
yato vai sṛjya-śaktayaḥ
nimitta-mātram evāsau
sṛjyānāṁ sarga-karmaṇi
pradhāna-kāraṇī-bhūtā
yato vai sṛjya-śaktayaḥ

„Viešpats yra vienintelė materialių visatų aukščiausioji priežastis. Tiesioginė jų priežastis – materiali gamta, kurios dėka kosmoso apraiškos įgauna regimą pavidalą.“ Sukurtos būtybės yra pačių įvairiausių rūšių: pusdieviai, žmonės, gyvūnai – visos jos atsako už savo ankstesnių gyvenimų gerus ir blogus darbus. Viešpats paprasčiausiai suteikia joms galimybę tuos darbus atlikti ir jas valdyti paveda gamtos guṇoms, tačiau Pats Jis nėra atsakingas už ankstesnius ir dabartinius jų veiksmus. „Vedānta-sūtroje“ (2.1.34) sakoma: vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt – Viešpats nešališkas gyvosioms esybėms. Gyvoji esybė pati atsako už savo poelgius. Viešpats tiktai teikia jai galimybę tarpininkaujant materialiai gamtai, išorinei energijai. Išmanančio šiuos sudėtingus karmos, arba karminės veiklos dėsnius žmogaus neveikia tos veiklos pasekmės. Kitaip sakant, kas suvokia transcendentinę Viešpaties prigimtį, tas jau yra Kṛṣṇą įsisąmoninęs, patirtį turintis žmogus. Karmos dėsniai jo nebeveikia. O kas nežino transcendentinės Viešpaties prigimties ir mano, kad Viešpats, kaip ir paprastos gyvosios esybės, trokšta mėgautis Savo veiklos vaisiais, tas būtinai susipainioja savo veiklos atoveikiuose. Tačiau Aukščiausiąją Tiesą pažinęs jau yra išlaisvinta siela, įgijusi tvarią Kṛṣṇos sąmonę.

«En las creaciones materiales, el Señor es únicamente la causa suprema. La causa inmediata es la naturaleza material, mediante la cual la manifestación cósmica se hace visible». Los seres creados son de muchas variedades —tales como los semidioses, los seres humanos y los animales inferiores—, y todos ellos están sujetos a las reacciones de sus pasadas actividades, buenas o malas. El Señor solo les da las facilidades adecuadas para esas actividades, y las regulaciones de las modalidades de la naturaleza. Pero Él nunca es responsable de sus actividades pasadas y presentes. En el Vedānta-sūtra (2.1.34) se confirma que el Señor nunca se vuelve parcial por ninguna entidad viviente: vaiṣamya-nairgṛṇye na sāpekṣatvāt. La entidad viviente es responsable de sus propios actos. El Señor únicamente le brinda facilidades por medio de la naturaleza material, la energía externa. Todo aquel que esté plenamente versado en todas las complejidades de esta ley del karma, o de las actividades fruitivas, no queda afectado por los resultados de sus actividades. En otras palabras, la persona que entiende esta naturaleza trascendental del Señor es una persona experimentada en lo referente al proceso de conciencia de Kṛṣṇa, y, en consecuencia, nunca está supeditada a las leyes del karma. Aquel que no conoce la naturaleza trascendental del Señor y que cree que las actividades del Señor apuntan a los resultados fruitivos, como en el caso de las actividades de las entidades vivientes ordinarias, se enreda indudablemente en las reacciones fruitivas. Pero aquel que conoce a la Verdad Suprema es un alma liberada que está fija en el estado de conciencia de Kṛṣṇa.