Skip to main content

TEXT 12

VERSO 12

Tekstas

Texto

kāṅkṣantaḥ karmaṇāṁ siddhiṁ
yajanta iha devatāḥ
kṣipraṁ hi mānuṣe loke
siddhir bhavati karma-jā
kāṅkṣantaḥ karmaṇāṁ siddhiṁ
yajanta iha devatāḥ
kṣipraṁ hi mānuṣe loke
siddhir bhavati karma-jā

Synonyms

Sinônimos

kāṅkṣantaḥ — trokšdami; karmaṇām — karminės veiklos; siddhim — tobulumo; yajante — jie garbina aukomis; iha — materialiame pasaulyje; devatāḥ — pusdievius; kṣipram — labai greitai; hi — tikrai; mānuṣe — žmonių visuomenėje; loke — šiame pasaulyje; siddhiḥ — sėkmė; bhavati — ateina; karma- — iš karminės veiklos.

kāṅkṣantaḥ — desejando; karmaṇām — das atividades fruitivas; siddhim — perfeição; yajante — adoram com sacrifícios; iha — no mundo material; devatāḥ — os semideuses; kṣipram — mui rapidamente; hi — decerto; mānuṣe — na sociedade humana; loke — dentro deste mundo; siddhiḥ — sucesso; bhavati — vem; karma- — do trabalho fruitivo.

Translation

Tradução

Žmonės šiame pasaulyje trokšta pasisekimo karminėje veikloje, todėl jie ir garbina pusdievius. Žinoma, jie greitai sulaukia tokios veiklos rezultatų.

Os homens deste mundo desejam sucesso nas atividades fruitivas, e por isso adoram os semideuses. É claro que os homens obtêm rapidamente os resultados do trabalho fruitivo neste mundo.

Purport

Comentário

KOMENTARAS: Yra įsivyravusi neteisinga nuomonė dėl šio pasaulio dievų, t.y. pusdievių. Menkos nuovokos žmonės, nors ir pripažįstami dideliais eruditais, tuos pusdievius laiko įvairiomis Aukščiausiojo Viešpaties formomis. Iš tiesų pusdieviai – ne kokios nors skirtingos Dievo formos, bet įvairios neatskiriamos Dievo dalelės. Dievas – vienas, o Jo neatskiriamų dalelių – daug. Vedos sako: nityo nityānām – Dievas yra vienas. Īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ. Aukščiausiasis Dievas vienas – Kṛṣṇa, o pusdieviai yra apdovanoti galiomis tik tam, kad galėtų valdyti materialų pasaulį. Visi pusdieviai – gyvosios esybės (nityānām), vieni turi didesnę, kiti mažesnę materialią galią. Jie negali būti lygūs Aukščiausiajam Dievui – Nārāyaṇai, Viṣṇu arba Kṛṣṇai. O tas, kuris mano, jog Dievas ir pusdieviai – vienodo lygio būtybės, yra ateistas, pāṣaṇḍis. Netgi didžiausi pusdieviai – Brahmā ir Śiva – negali lygintis su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tiesą sakant, tokie pusdieviai, kaip Brahmā ir Śiva, patys garbina Viešpatį (śiva-viriñci- nutam). Nepaisant to, nors ir kaip tai būtų keista, dažnas žmonių lyderis yra garbinamas siaurapročių, kurie tiki klaidingomis antropomorfizmo bei zoomorfizmo teorijomis. Iha devatāḥ nurodo į galingą šio materialaus pasaulio žmogų ar pusdievį. Bet Narāyāṇa, Viṣṇu, ar Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo – ne šio pasaulio būtybė. Jis virš materialios kūrinijos, transcendentalus jos atžvilgiu. Net impersonalistų lyderis Śrīpāda Śaṅkarācārya tvirtina, kad Nārāyaṇa, t.y Kṛṣṇa, yra anapus materialios kūrinijos. Tačiau neišmanėliai (hṛta-jñāna) garbina pusdievius, nes siekia greitų rezultatų, ir juos gauna, bet nesuvokia, jog šitaip pasiekti rezultatai – laikini ir skirti menkos nuovokos žmonėms. Protingas žmogus yra įsisąmoninęs Kṛṣṇą ir nemato reikalo garbinti nereikšmingus pusdievius dėl skubios, laikinos naudos. Tiek materialaus pasaulio pusdieviai, tiek ir jų garbintojai išnyks kartu su pasauliu. Pusdievių dovanotos malonės – materialios ir laikinos. O materialūs pasauliai ir jų gyventojai, net ir pusdieviai bei jų garbintojai – tik kosminio vandenyno burbuliukai. Visgi šiame pasaulyje žmonių visuomenė kraustosi iš proto dėl laikinų materialių turtų – žemės, šeimos ir viso to, kas teikia malonumą. Laikinų gėrybių trokštantys žmonės garbina pusdievius arba visuomenės galinguosius. Jeigu įsiteikęs politiniam lyderiui žmogus tampa vyriausybės ministru, tai laikoma didžiausiu pasiekimu. Todėl žmonės keliaklupsčiauja prieš vadinamuosius vadovus arba „šio pasaulio didžiūnus“, kad gautų laikinų gėrybių, ir jas iš tiesų gauna. Tokie kvaili žmonės nesidomi Kṛṣṇos sąmone, kurios dėka galima visiems laikams įveikti materialiai būčiai būdingus sunkumus. Jie siekia juslinių malonumų, ir dėl menkiausios galimybės jusliškai pasitenkinti mielai garbina įgalintas gyvąsias esybes – pusdievius. Posmas nurodo, jog retas kuris domisi Kṛṣṇos sąmone. Daugumai terūpi materialūs malonumai, ir todėl žmonės garbina galingas gyvąsias esybes.

Costuma-se fazer um falso juízo sobre os deuses ou semideuses deste mundo material, e homens de pouca inteligência, embora se façam passar por grandes eruditos, aceitam tais semideuses como as várias formas do Senhor Supremo. Na verdade, os semideuses não são diferentes formas de Deus, mas diferentes partes integrantes de Deus. Deus é um só, e as partes integrantes são muitas. Os Vedas dizem que nityo nityānām: Deus é único. Īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ. O Deus supremo é um — Kṛṣṇa — e aos semideuses são delegados poderes para administrar este mundo material. Todos os semideuses são entidades vivas (nityānām) com diferentes graus de poder material. Eles não podem ser iguais ao Deus Supremo — Nārāyaṇa, Viṣṇu ou Kṛṣṇa. Quem quer que pense que Deus e os semideuses estão no mesmo nível é chamado ateu, ou pāṣaṇḍī. Nem os grandes semideuses, tais como Brahmā e Śiva, podem ser comparados ao Senhor Supremo. De fato, o Senhor é adorado por semideuses, tais como Brahmā e Śiva (śiva-viriñci-nutam). É curioso ver que muitos líderes humanos são adorados por homens tolos que erroneamente se deixam influenciar pelo conceito do antropomorfismo ou zoomorfismo. Iha devatāḥ denota um homem poderoso ou um semideus deste mundo material. Mas Nārāyaṇa, Viṣṇu ou Kṛṣṇa, a Suprema Personalidade de Deus, não pertence a este mundo. Ele é superior, ou transcendental à criação material. Mesmo Śrīpāda Śaṅkarācārya, o líder dos impersonalistas, assegura que Nārāyaṇa, ou Kṛṣṇa, está além desta criação material. Entretanto, os tolos (hṛta-jñāna) adoram os semideuses porque desejam resultados imediatos. Eles conseguem os resultados, mas não sabem que os resultados obtidos através deste processo são temporários e destinam-se aos menos inteligentes. A pessoa inteligente está em consciência de Kṛṣṇa e não precisa adorar os semideuses irrisórios em troca de algum benefício imediato e temporário. Os semideuses deste mundo material, bem como seus adoradores, desaparecerão quando ocorrer a aniquilação deste mundo material. As dádivas dos semideuses são materiais e temporárias. Tanto os mundos materiais quanto seus habitantes, incluindo os semideuses e seus adoradores, são bolhas no oceano cósmico. Neste mundo, porém, a sociedade humana busca avidamente coisas temporárias, tais como a opulência material manifesta sob a forma de terras, família e parafernália agradável. Para conseguir tais glórias temporárias, as pessoas adoram os semideuses ou os homens poderosos que vivem na sociedade humana. Se um homem consegue uma posição no governo adorando um líder político, ele acha que obteve um grande benefício. Todos eles estão, portanto, bajulando os pretensos líderes ou “pistolões” a fim de conseguir benefícios temporários, e eles de fato conseguem tudo isso. Esses tolos não estão interessados na consciência de Kṛṣṇa com a qual se consegue a solução permanente dos problemas da existência material. Todos eles estão em busca do gozo dos sentidos, e, para conseguir um pouco de facilidade para o gozo dos sentidos, eles se deixam atrair pela adoração a entidades vivas dotadas de poder, conhecidas como semideuses. Este verso indica que as pessoas raramente se interessam pela consciência de Kṛṣṇa. Elas estão interessadas principalmente em prazer material, e por isso adoram alguma entidade viva poderosa.