Skip to main content

TEXT 10

VERŠ 10

Tekstas

Verš

vīta-rāga-bhaya-krodhā
man-mayā mām upāśritāḥ
bahavo jñāna-tapasā
pūtā mad-bhāvam āgatāḥ
vīta-rāga-bhaya-krodhā
man-mayā mām upāśritāḥ
bahavo jñāna-tapasā
pūtā mad-bhāvam āgatāḥ

Synonyms

Synonyma

vīta — išsivadavę nuo; rāga — potraukio; bhaya — baimės; krodhāḥ — ir pykčio; mat-mayā — visiškai Manyje; mām — Manyje; upāśritāḥ — būdami visiškai; bahavaḥ — daugelis; jñāna — žinojimo; tapasā — askeze; pūtāḥ — apsivalę; mat-bhāvam — transcendentinę meilę Man; āgatāḥ — pasiekė.

vīta — oslobodený od; rāga — zajatia; bhaya — strachu; krodhāḥ — hnevu; mat-mayā — naplnený Mnou; mām — pri Mne; upāśritāḥ — celkom umiestnení; bahavaḥ — veľa; jñāna — poznaním; tapasā — pokáním; pūtāḥ — očistili sa; mat-bhāvam — transcendentálnu lásku ku Mne; āgatāḥ — dosiahli.

Translation

Překlad

Įveikę potraukius, baimę bei pyktį, visiškai panirę į Mane ir Manyje atradę prieglobstį, daugelis praeityje gyvenusių žmonių apsivalė pažinę Mane ir užsidegė transcendentine meile Man.

V minulosti sa mnohí a mnohí — oslobodení od lipnutia, strachu a hnevu, celkom naplnení Mnou a uchyľujúci sa pod Moju ochranu — očistili poznaním o Mne, a tak dosiahli transcendentálnu lásku ku Mne.

Purport

Význam

KOMENTARAS: Anksčiau buvo minėta, kad tam žmogui, kuris turi per didelį materialų potraukį, nepaprastai sunku suvokti Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą kaip asmenybę. Pernelyg prisirišę prie kūniškos būties sampratos žmonės taip įklimpo į materializmą, kad beveik nesuvokia, jog Aukščiausiasis gali būti asmenybė. Jiems sunku įsivaizduoti, kad egzistuoja transcendentinis kūnas, kuris neyra, yra kupinas žinojimo ir amžinos palaimos. Materialus kūnas dūlus, kupinas neišmanymo ir kančių. Todėl paprasti žmonės, kai jiems kalbama apie asmenišką Viešpaties pavidalą, įsivaizduoja jį įprastiniu kūnišku lygiu. Tokiems materialistams milžiniškas materialusis pasaulis – aukščiausia forma. Jie galvoja, jog Aukščiausiasis – beasmenis. O kadangi jie giliai įklimpę į materializmą, juos gąsdina mintis apie asmenybės sugebėjimą išlikti, išsivadavus iš materijos. Kai jie sužino, kad ir dvasinis gyvenimas individualus bei asmeniškas, jie bijo vėl tapti asmenybėmis ir todėl linkę pasirinkti kitą išeitį – įsilieti į beasmenę tuštumą. Paprastai jie gyvąsias esybes lygina su okeane pasirodančiais ir vėl išnykstančiais vandens burbulais. Štai toks yra aukščiausias dvasinės būties tobulumas, kurį galima pasiekti atsisakius individualumo, asmenybės. Toks gyvenimas – tai savotiška baimės būklė, kai tobulai nesuvokiama dvasinė būtis. Maža to, daug kas net neįsivaizduoja, kad dvasinė būtis apskritai galima. Tokie žmonės, išmušti iš vėžių daugybės skirtingų teorijų bei prieštaringų filosofinių samprotavimų, pajunta kartėlį, įpyksta ir padaro neprotingą išvadą, kad nėra jokios aukščiausios priežasties, o pati esatis galų gale tiktai tuštuma. Tai ligoniai, kurių ligos priežastis – sąlygotas gyvenimas. Kai kurie žmonės pernelyg materialiai prisirišę ir todėl neskiria dėmesio dvasiniam gyvenimui, kai kurie jų nori įsilieti į aukščiausiąją dvasinę priežastį, treti apskritai prarado viltį ir netiki niekuo, nes juos erzina įvairiausių samprotavimų dvasiniais klausimais srautas. Pastarieji ima naudoti kokias nors svaiginančias medžiagas, o savo liguistas haliucinacijas kartais palaiko dvasiniais regėjimais. Reikia vengti materialaus pasaulio prisirišimų, kurie yra trijų lygių: ignoruoti dvasinį gyvenimą, bijoti būti dvasine asmenybe ir prisilaikyti tuštumos koncepcijos, kurią gimdo gyvenimo nesėkmės. Norint atsikratyti materialios būties sampratos, besireiškiančios šiais trimis lygiais, reikia visiškai atsiduoti Viešpaties globai, vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui, ir laikytis pasiaukojimo tarnystės taisyklių. Aukščiausia pasiaukojamo gyvenimo pakopa vadinasi bhāva – transcendentinė meilė Dievui.

Ako už bolo povedané, pre toho, kto je príliš ovplyvnený hmotou, je veľmi ťažké porozumieť osobnej povahe Najvyššej Absolútnej Pravdy. Ľudia, ktorí sú pripútaní k telesnému poňatiu života, bývajú zvyčajne tak pohltení materializmom, že ani nedokážu pochopiť, ako môže jestvovať Najvyššia Osoba. Nedokážu si ani len vo sne predstaviť, že jestvuje transcendentálne telo, ktoré je nepominuteľné, plné poznania a večnej blaženosti. Z hmotného hľadiska je telo pominuteľné, plné nevedomosti a utrpenia. Na to tiež ľudia myslia, keď počujú o osobnej podobe Boha. Pre takých materialisticky založených ľudí je gigantický vesmírny výtvor najvyšší. Následkom toho sa domnievajú, že Najvyšší je neosobný. Keďže sú príliš zapletení do hmoty, boja sa myšlienky, že ich identita sa zachováva i po vyslobodení z hmotnej existencie. Keď ich poučíte o tom, že aj duchovný život je individuálny a osobný, boja sa, že sa stanú znovu osobami, a preto dávajú prirodzene prednosť vstupu do akejsi neosobnej prázdnoty. Títo ľudia zvyčajne prirovnávajú živé bytosti k morským bublinám, ktoré s morom splývajú v jedno. Toto je najvyššia dokonalosť duchovného bytia, akú možno dosiahnuť bez individuálnej osobnosti. Je to istý druh úzkosti, keď človek nemá dokonalé vedomosti o duchovnom bytí. Mnohí vôbec nedokážu pochopiť duchovnú existenciu. Keďže sú pomýlení rozličnými teóriami a rozpormi medzi rôznymi filozofickými špekuláciami, bývajú sklamaní a hnevliví a vo svojej naivite dochádzajú k záveru, že žiadna najvyššia príčina nejestvuje a že všetko je prázdnota. Takí ľudia sú vlastne chorí.

Niektorí ľudia sú príliš spútaní hmotou, a preto sa o duchovný život nezaujímajú. Iní chcú splynúť s najvyššou duchovnou príčinou a ďalší, keďže už z beznádeje namierili svoj hnev proti všetkým duchovným špekuláciám, neveria ničomu. Táto posledná skupina ľudí hľadá útočisko v rôznych omamných látkach a svoje zmyslové halucinácie niekedy považuje za duchovné vízie. Človek sa musí zbaviť troch druhov pripútanosti k hmotnému svetu: 1. zanedbávania duchovného života, 2. strachu z osobnej duchovnej totožnosti a 3. prázdnoty, ktorá pochádza zo sklamania zo života. Aby sme sa zbavili týchto troch druhov hmotného poňatia života, musíme hľadať ochranu u Pána pod vedením pravého duchovného učiteľa a riadiť sa usmerňujúcimi zásadami oddanej služby. Posledný stupeň duchovného života sa nazýva bhāva, čo znamená transcendentálna láska k Bohu.

„Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.4.15–16), apibūdinant pasiaukojimo tarnystės mokslą, sakoma:

V Bhakti-rasāmṛta-sindhu (1.4.15-16), knihe opisujúcej vedu oddanej služby, sa píše:

ādau śraddhā tataḥ sādhu-
saṅgo ’tha bhajana-kriyā
tato ’nartha-nivṛttiḥ syāt
tato niṣṭhā rucis tataḥ
ādau śraddhā tataḥ sādhu-
saṅgo ’tha bhajana-kriyā
tato ’nartha-nivṛttiḥ syāt
tato niṣṭhā rucis tataḥ
athāsaktis tato bhāvas
tataḥ premābhyudañcati
sādhakānām ayaṁ premṇaḥ
prādurbhāve bhavet kramaḥ
athāsaktis tato bhāvas
tataḥ premābhyudañcati
sādhakānām ayaṁ premṇaḥ
prādurbhāve bhavet kramaḥ

„Visų pirma reikia turėti nors silpną norą pažinti save. Jis paskatins daugiau bendrauti su dvasiškai pažengusiais žmonėmis. Tolesnė pakopa – iniciacija, suteikta dvasios aukštumų pasiekusio dvasinio mokytojo. Jo vadovaujamas neofitas bhaktas pradeda pasiaukojimo tarnystės kelią. Atliekant pasiaukojimo tarnystę, kuriai vadovauja dvasinis mokytojas, atsikratoma materialių prisirišimų, pasiekiamas pastovumas savęs pažinimo procese ir pajuntamas pasakojimų apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Śrī Kṛṣṇą skonis. Tas skonis dar labiau sustiprina potraukį Kṛṣṇos sąmonei, kuri subręsta bhāvoje – pradinėje transcendentinės meilės Dievui pakopoje. Tikroji meilė Dievui vadinasi prema, aukščiausioji gyvenimo tobulumo pakopa.“ Pasiekusieji premos pakopą be atvangos su transcendentine meile tarnauja Viešpačiui. Žodžiu, laipsniškai, pasiaukojimo tarnystės procese, vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui ir atsikračius materialių prisirišimų, baimės būti individualia dvasine asmenybe bei nusivylimų, kurie pagimdo tuštumos filosofiją, – pasiekiama aukščiausia tobulumo pakopa. Tada atsiveria kelias į Aukščiausiojo Viešpaties buveinę.

„Na začiatku musí mať človek predbežnú túžbu po sebarealizácii. To ho privedie do štádia, keď sa snaží združovať sa s duchovne pokročilejšími osobami. Potom ho zasvätí pravý duchovný učiteľ a pod jeho vedením začína robiť oddanú službu, čím sa zbavuje všetkých hmotných pút, dosahuje stabilitu na ceste k duchovnej realizácii a postupne získava chuť načúvať o Absolútnej Božskej Osobnosti, Śrī Kṛṣṇovi. Táto chuť sa časom zmení na hlbokú obľubu oddanej služby, ktorá dospeje do bhāvy alebo do predbežného štádia transcendentálnej lásky k Bohu. Pravá láska k Bohu sa nazýva prema a je najvyššou životnou dokonalosťou.“ V tomto štádiu je človek neprestajne pohrúžený v transcendentálnej láskyplnej službe Kṛṣṇovi. Touto postupnou metódou oddanej služby môže pod vedením pravého duchovného učiteľa dosiahnuť najvyššie štádium a zbaviť sa všetkých hmotných pút, strachu z individuálnej duchovnej osobnosti a sklamania, ktoré vedú k nihilistickej filozofii. Potom môže človek konečne dosiahnuť večné sídlo Najvyššieho Pána.