TEXT 37

Tekstas

Tekst

śrī-bhagavān uvāca
kāma eṣa krodha eṣa
rajo-guṇa-samudbhavaḥ
mahāśano mahā-pāpmā
viddhy enam iha vairiṇam

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; kāmaḥ — geismas; eṣaḥ — tas; krodhaḥ — pyktis; eṣaḥ — tas; rajaḥ-guṇa — iš aistros guṇos; samudbhavaḥ — gimęs; mahā-aśanaḥ — visa ryjantis; mahā-pāpmā — didžiai nuodėmingas; viddhi — žinoki; enam — šis; iha — materialiame pasaulyje; vairiṇam — didžiausias priešas.

śrī-bhagavān uvāca — Jumala Kõrgeim Isiksus ütles; kāmaḥ — iha; eṣaḥ — see; krodhaḥ — viha; eṣaḥ — see; rajaḥ-guṇa — kire guṇa; samudbhavaḥ — sündinud; mahā-aśanaḥ — kõikeneelav; mahā-pāpmā — väga patune; viddhi — tea; enam — seda; iha — materiaalses maailmas; vairiṇam — suurim vaenlane.

Translation

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Tai – geismas, Arjuna. Jis gimsta susilietus su materialiąja aistros guṇa, o paskui virsta pykčiu. Jisai – nuodėmingasis, viską šiame pasaulyje ryjantis priešas.

Jumala Kõrgeim Isiksus vastas: Oo, Arjuna, see on vaid iha, selle maailma kõikehävitav patune vaenlane, mis on sündinud kokkupuutest kire guṇaga ning hiljem vihaks muutunud.

Purport

KOMENTARAS: Kai gyvoji esybė susiliečia su materialia kūrinija, amžina gyvosios esybės meilė Kṛṣṇai, susidūrusi su aistros guṇa, virsta geismu. Kitaip sakant, meilės Dievui jausmas virsta geismu, kaip pienas, įmaišius į jį rūgštaus tamarindo – jogurtu. Nepatenkintas geismas perauga į įniršį, įniršis – į iliuziją, o iliuzija pratęsia materialųjį egzistavimą. Taigi geismas – mirtinas gyvosios esybės priešas, tiktai jis verčia tyrą gyvąją esybę kalėti materialiame pasaulyje. Pykčiu ir jo pasekmėm reiškiasi neišmanymo guṇa. Jeigu laikydamasis nurodytų gyvenimo ir elgesio normų žmogus neleidžia aistros guṇai degraduoti iki neišmanymo, bet pakyla iki dorybės, jis pajunta dvasinio gyvenimo skonį ir gali išsigelbėti nuo pykčio ir jį lydinčio nuosmukio.

Kui elusolend puutub kokku materiaalse loomega, moondub tema igavene armastus Kṛṣṇa vastu, kokkupuutes kire guṇaga, ihaks. Teisisõnu öeldes muutub armastus Jumala vastu ihaks, samamoodi nagu piim muutub kokkupuutes tamarindipuu hapuka viljaga jogurtiks. Kui iha jääb aga rahuldamata, muutub see vihaks, mis omakorda muutub illusiooniks ning illusiooni tõttu jätkab elusolend materiaalset eksistentsi. Seepärast on iha elusolendi suurim vaenlane – üksnes iha on see, mis hoiab teda materiaalse maailma köidikuis. Viha on üks teadmatuse guṇa avaldumisi. Guṇad avalduvad viha ning teiste nähtustena. Kui inimene tõuseb pühakirjadele vastavat elu elades, kire guṇast vooruse guṇasse, selle asemel, et teadmatuse guṇasse langeda, siis pääseb ta tänu vaimsetele kiindumustele vihani mandumisest.

Aukščiausiasis Dievo Asmuo išsklinda daugybe ekspansijų, siekdamas plėtoti nuolat augančią Savo dvasinę palaimą, ir gyvosios esybės yra neatskiriamos tos dvasinės palaimos dalelytės. Jos irgi iš dalies nepriklausomos, bet neteisingai pasinaudojus nepriklausomybe, kai polinkis tarnauti virsta noru tenkinti jusles, jas užvaldo geismas. Šį materialųjį pasaulį Viešpats sukūrė duodamas sąlygotoms sieloms galimybę tenkinti savo geidulingus polinkius; kai ilgalaikė, geismų sąlygota veikla atves gyvąsias esybes į aklavietę, jos ims teirautis, kokia tikroji jų padėtis.

Jumala Kõrgeim Isiksus laiendas End Oma alati suureneva vaimse õndsuse nimel mitmeks ning elusolendid on selle vaimse õndsuse lahutamatud osakesed. Ka elusolendid omavad osalist sõltumatust, kuid selle sõltumatuse väära kasutamise tõttu, kaldudes Jumala teenimisest meelelistesse naudingutesse, võtab elusolendi üle võimust iha. See materiaalne loome on loodud Jumala poolt selleks, et tingimustest sõltuvad hinged saaksid rahuldada oma meeli ning, olles lõpuks nende rahuldamise läbi täiesti segadusse aetud, esitaksid küsimuse sellest, milline on nende tegelik positsioon.

Tokiu teiginiu ir prasideda „Vedanta-sūtra“, kurioje yra sakoma: athāto brahma-jijñāsā – reikia teirautis apie Aukščiausiąjį. O Aukščiausiasis „Śrīmad-Bhāgavatam“ nusakomas kaip janmādy asya yato ‘ nvayād itarataś ca – „Visa ko pradžia yra Aukščiausiasis Brahmanas.“ Taigi Aukščiausiajame slypi ir geismo pradas. Bet jeigu geismas paverčiamas meile Aukščiausiajam, Kṛṣṇos sąmone, kitaip sakant, troškimu patenkinti Kṛṣṇą – tai ir geismą, ir pyktį galima sudvasinti. Hanumānas, Viešpaties Rāmos didis tarnas, išliejo savo pyktį sudegindamas Rāvaṇos aukso miestą, bet to dėka tapo didžiausiu Viešpaties bhaktu. Čia, „Bhagavad-gītoje“, Viešpats Kṛṣṇa irgi skatina Arjuną nukreipti pyktį į priešus ir tuo patenkinti Viešpatį. Taigi net geismas ir pyktis, panaudoti Kṛṣṇos labui, iš priešų virsta mūsų draugais.

Selle sama küsimusega algab „Vedānta-sūtra", kus öeldakse: athāto brahma-jijñāsā. „Inimene peab esitama küsimusi Kõigekõrgema kohta." „Śrīmad-Bhāgavatam" määratleb Kõigekõrgemat järgmiselt: janmādy asya yato 'nvayād itarataś ca. „Kõige alge on Kõigekõrgem Brahman." Seega asub ka iha alge Kõigekõrgemas. Seepärast, kui muuta iha armastuseks Kõigekõrgema vastu ehk teisisõnu, ihaldada kõike Kṛṣṇa heaks, siis muutuvad nii iha kui ka viha vaimseks. Jumal Rāma suur teener Hanumān väljendas oma viha, põletades maha Rāvaṇa kuldse linna, kuid selle läbi sai temast suurim Jumala pühendunu. Ka siin, „Bhagavad-gītās", veenab Jumal Arjunat suunama oma viha Jumala rahuldamiseks vaenlaste vastu. Seega lakkavad iha ja viha Kṛṣṇa teadvuse arendamisse rakendades olemast meie vaenlased ning muutuvad meie sõpradeks.