TEXT 37

Tekstas

Text

śrī-bhagavān uvāca
kāma eṣa krodha eṣa
rajo-guṇa-samudbhavaḥ
mahāśano mahā-pāpmā
viddhy enam iha vairiṇam

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; kāmaḥ — geismas; eṣaḥ — tas; krodhaḥ — pyktis; eṣaḥ — tas; rajaḥ-guṇa — iš aistros guṇos; samudbhavaḥ — gimęs; mahā-aśanaḥ — visa ryjantis; mahā-pāpmā — didžiai nuodėmingas; viddhi — žinoki; enam — šis; iha — materialiame pasaulyje; vairiṇam — didžiausias priešas.

śri-bhagavān uvāca — the Personality of Godhead said; kāmaḥ — lust; eṣaḥ — this; krodhaḥ — wrath; eṣaḥ — this; rajaḥ-guṇa — the mode of passion; samudbhavaḥ — born of; mahā-aśanaḥ — all-devouring; mahā-pāpmā — greatly sinful; viddhi — know; enam — this; iha — in the material world; vairiṇam — greatest enemy.

Translation

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Tai – geismas, Arjuna. Jis gimsta susilietus su materialiąja aistros guṇa, o paskui virsta pykčiu. Jisai – nuodėmingasis, viską šiame pasaulyje ryjantis priešas.

The Supreme Personality of Godhead said: It is lust only, Arjuna, which is born of contact with the material mode of passion and later transformed into wrath, and which is the all-devouring sinful enemy of this world.

Purport

KOMENTARAS: Kai gyvoji esybė susiliečia su materialia kūrinija, amžina gyvosios esybės meilė Kṛṣṇai, susidūrusi su aistros guṇa, virsta geismu. Kitaip sakant, meilės Dievui jausmas virsta geismu, kaip pienas, įmaišius į jį rūgštaus tamarindo – jogurtu. Nepatenkintas geismas perauga į įniršį, įniršis – į iliuziją, o iliuzija pratęsia materialųjį egzistavimą. Taigi geismas – mirtinas gyvosios esybės priešas, tiktai jis verčia tyrą gyvąją esybę kalėti materialiame pasaulyje. Pykčiu ir jo pasekmėm reiškiasi neišmanymo guṇa. Jeigu laikydamasis nurodytų gyvenimo ir elgesio normų žmogus neleidžia aistros guṇai degraduoti iki neišmanymo, bet pakyla iki dorybės, jis pajunta dvasinio gyvenimo skonį ir gali išsigelbėti nuo pykčio ir jį lydinčio nuosmukio.

When a living entity comes in contact with the material creation, his eternal love for Kṛṣṇa is transformed into lust, in association with the mode of passion. Or, in other words, the sense of love of God becomes transformed into lust, as milk in contact with sour tamarind is transformed into yogurt. Then again, when lust is unsatisfied, it turns into wrath; wrath is transformed into illusion, and illusion continues the material existence. Therefore, lust is the greatest enemy of the living entity, and it is lust only which induces the pure living entity to remain entangled in the material world. Wrath is the manifestation of the mode of ignorance; these modes exhibit themselves as wrath and other corollaries. If, therefore, the mode of passion, instead of being degraded into the mode of ignorance, is elevated to the mode of goodness by the prescribed method of living and acting, then one can be saved from the degradation of wrath by spiritual attachment.

Aukščiausiasis Dievo Asmuo išsklinda daugybe ekspansijų, siekdamas plėtoti nuolat augančią Savo dvasinę palaimą, ir gyvosios esybės yra neatskiriamos tos dvasinės palaimos dalelytės. Jos irgi iš dalies nepriklausomos, bet neteisingai pasinaudojus nepriklausomybe, kai polinkis tarnauti virsta noru tenkinti jusles, jas užvaldo geismas. Šį materialųjį pasaulį Viešpats sukūrė duodamas sąlygotoms sieloms galimybę tenkinti savo geidulingus polinkius; kai ilgalaikė, geismų sąlygota veikla atves gyvąsias esybes į aklavietę, jos ims teirautis, kokia tikroji jų padėtis.

The Supreme Personality of Godhead expanded Himself into many for His ever-increasing spiritual bliss, and the living entities are parts and parcels of this spiritual bliss. They also have partial independence, but by misuse of their independence, when the service attitude is transformed into the propensity for sense enjoyment, they come under the sway of lust. This material creation is created by the Lord to give facility to the conditioned souls to fulfill these lustful propensities, and when completely baffled by prolonged lustful activities, the living entities begin to inquire about their real position.

Tokiu teiginiu ir prasideda „Vedanta-sūtra“, kurioje yra sakoma: athāto brahma-jijñāsā – reikia teirautis apie Aukščiausiąjį. O Aukščiausiasis „Śrīmad-Bhāgavatam“ nusakomas kaip janmādy asya yato ‘ nvayād itarataś ca – „Visa ko pradžia yra Aukščiausiasis Brahmanas.“ Taigi Aukščiausiajame slypi ir geismo pradas. Bet jeigu geismas paverčiamas meile Aukščiausiajam, Kṛṣṇos sąmone, kitaip sakant, troškimu patenkinti Kṛṣṇą – tai ir geismą, ir pyktį galima sudvasinti. Hanumānas, Viešpaties Rāmos didis tarnas, išliejo savo pyktį sudegindamas Rāvaṇos aukso miestą, bet to dėka tapo didžiausiu Viešpaties bhaktu. Čia, „Bhagavad-gītoje“, Viešpats Kṛṣṇa irgi skatina Arjuną nukreipti pyktį į priešus ir tuo patenkinti Viešpatį. Taigi net geismas ir pyktis, panaudoti Kṛṣṇos labui, iš priešų virsta mūsų draugais.

This inquiry is the beginning of the Vedānta-sūtras, wherein it is said, athāto brahma-jijñāsā: one should inquire into the Supreme. And the Supreme is defined in Śrīmad-Bhāgavatam as janmādy asya yato ’nvayād itarataś ca, or, “The origin of everything is the Supreme Brahman.” Therefore the origin of lust is also in the Supreme. If, therefore, lust is transformed into love for the Supreme, or transformed into Kṛṣṇa consciousness – or, in other words, desiring everything for Kṛṣṇa – then both lust and wrath can be spiritualized. Hanumān, the great servitor of Lord Rāma, exhibited his wrath by burning the golden city of Rāvaṇa, but by doing so he became the greatest devotee of the Lord. Here also, in Bhagavad-gītā, the Lord induces Arjuna to engage his wrath upon his enemies for the satisfaction of the Lord. Therefore, lust and wrath, when they are employed in Kṛṣṇa consciousness, become our friends instead of our enemies.