Skip to main content
Library » Bhagavad-gītā, kokia ji yra » TREČIAS SKYRIUS

TEXT 36

TEXT 36

Tekstas

Texte

arjuna uvāca
atha kena prayukto ’yaṁ
pāpaṁ carati pūruṣaḥ
anicchann api vārṣṇeya
balād iva niyojitaḥ
arjuna uvāca
atha kena prayukto ’yaṁ
pāpaṁ carati pūruṣaḥ
anicchann api vārṣṇeya
balād iva niyojitaḥ

Synonyms

Synonyms

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; atha — tada; kena — kieno; prayuktaḥ — pastūmėtas; ayam — tas; pāpam — nuodėmę; carati — padaro; pūruṣaḥ — žmogus; anicchan — prieš savo norą; api — nors; vārṣṇeya — o Vṛṣṇi aini; balāt — per jėgą; iva — tartum; niyojitaḥ — įtrauktas.

arjunaḥ uvāca: Arjuna dit; atha: alors; kena: par quoi; prayuktaḥ: poussé; ayam: celui qui; pāpam: des péchés; carati: commet; pūruṣaḥ: un homme; anicchan: sans le vouloir; api: bien que; vārṣṇeya: ô descendant de Vṛṣṇi; balāt: de force; iva: comme si; niyojitaḥ: engagé.

Translation

Translation

Arjuna tarė: O Vṛṣṇi aini, kas verčia žmogų nusidėti net prieš savo valią, tartum jį veiktų kažkokia jėga?

Arjuna dit: Ô descendant de Vṛṣṇi, qu’est-ce qui pousse contre son gré l’homme au péché, comme s’il y était contraint ?

Purport

Purport

KOMENTARAS: Gyvoji esybė, būdama neatskiriama Aukščiausiojo dalelė, iš prigimties yra dvasiška, tyra, neužteršta materijos nešvaros. Todėl pagal prigimtį materialaus pasaulio nuodėmės jos negali sutepti. Bet kontaktuodama su materialia gamta ji nesusimąstydama atlieka daugybę nuodėmingų poelgių, kartais net ir prieš savo valią. Arjuna klausia Kṛṣṇą apie nenatūralų gyvajai esybei polinkį nusidėti, ir tas klausimas – ypač aktualus. Nors kartais gyvoji esybė ir nenorėtų nusidėti, tačiau ji priversta tai padaryti. Į nuodėmę ją stumia ne širdyje glūdinti Supersiela, bet visiškai kita jėga, apie kurią Viešpats pasakoja kitame posme.

Parce qu’il fait partie intégrante du Suprême, l’être est originellement spirituel, pur et libre de toute contamination matérielle. Par nature, il n’est donc pas sujet aux péchés de ce monde. Mais au contact de la matière, il s’adonne sans hésitation à toutes sortes d’activités pécheresses, parfois même contre son gré. La question d’Arjuna concernant la nature pervertie des êtres vivants est donc particulièrement appropriée. L’homme se voit parfois contraint de commettre des méfaits sans l’avoir désiré. Or, ces actes coupables ne sont pas provoqués par l’Âme Suprême. Ils ont, comme l’explique le Seigneur dans le prochain verset, une toute autre cause.