Skip to main content

TEXT 63

TEXT 63

Tekstas

Tekst

krodhād bhavati sammohaḥ
sammohāt smṛti-vibhramaḥ
smṛti-bhraṁśād buddhi-nāśo
buddhi-nāśāt praṇaśyati
krodhād bhavati sammohaḥ
sammohāt smṛti-vibhramaḥ
smṛti-bhraṁśād buddhi-nāśo
buddhi-nāśāt praṇaśyati

Synonyms

Synonyms

krodhāt — iš pykčio; bhavati — kyla; sammohaḥ — visiška iliuzija; sammohāt — iš iliuzijos; smṛti — atminties; vibhramaḥ — užtemimas; smṛti- bhraṁśāt — aptemus atminčiai; buddhi-nāśaḥ — intelekto praradimas; buddhi nāśāt — praradus intelektą; praṇaśyati — patiriamas nuopuolis.

krodhāt — fra vrede; bhavati — finder sted; sammohaḥ — fuldkommen illusion; sammohāt — fra illusion; smṛti — af hukommelsen; vibhramaḥ — forvirring; smṛti-bhraṁśāt — efter forvirring af hukommelsen; buddhi- nāśaḥ — tab af intelligens; buddhi-nāśāt — og fra tab af intelligens; praṇaśyati — falder man ned.

Translation

Translation

Pyktis visiškai paklaidina, o paklydimas aptemdo atmintį. Kai atmintis aptemsta, dingsta intelektas, o dingus intelektui vėl puolama į materijos liūną.

Vrede giver ophav til fuldstændig illusion, og fra illusion opstår der hukommelsesforvirring. Når hukommelsen forvirres, mister man sin intelligens, og når intelligensen går tabt, falder man atter ned i den materielle sump.

Purport

Purport

KOMENTARAS: Śrīla Rūpa Gosvāmis mums nurodo:

FORKLARING: Śrīla Rūpa Gosvāmī har givet os følgende instruktion (Bhakti-rasāmṛta-sindhu 1.2.258):

prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate
prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate

(„Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ 1.2.258)

Ugdant Kṛṣṇos sąmonę aiškėja, kad viską galima panaudoti Viešpaties tarnystei. Neišmanantys Kṛṣṇos sąmonės dirbtinai mėgina išvengti materialių objektų. Nors jie ir trokšta išsivaduoti iš materijos nelaisvės, tobulo atsižadėjimo pakopos nepasiekia. Tariamas jų atsižadėjimas vadinasi phalgu, nepilnavertis. O tas, kuris jau pasiekė Kṛṣṇos sąmonę, žino, kaip viską panaudoti tarnaujant Viešpačiui, todėl jis netampa materialios sąmonės auka. Pavyzdžiui, impersonalistas mano, kad Viešpats, arba Absoliutas, būdamas beasmenis negali valgyti. Impersonalistas stengiasi atsisakyti gardžių patiekalų, o bhaktas supranta, jog Kṛṣṇa – aukščiausiasis besimėgaujantis subjektas, kad Jis valgo viską, kas su pasiaukojimu Jam pasiūloma. Todėl, paaukojęs gardų maistą Viešpačiui, bhaktas vaišinasi jo likučiais, kurie vadinasi prasādam. Taip viskas sudvasinama ir nelieka pavojaus nupulti. Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas valgo prasādam, tuo tarpu nebhaktas atsisako maisto, laikydamas jį materialiu. Dirbtinis atsižadėjimas trukdo impersonalistui džiaugtis gyvenimu. Dėl šios priežasties pakanka protui šiek tiek susijaudinti, ir toks žmogus vėl smunka į materialios būties liūną. Sakoma, kad netgi tada, kai tokia siela išsivaduoja, ji vėl patiria nuopuolį, nes neturi pasiaukojimo tarnystės paramos.

Ved at udvikle Kṛṣṇa-bevidsthed kan man forstå, at alt har sin anvendelse i Herrens tjeneste. De, der mangler viden om Kṛṣṇa-bevidsthed, prøver på kunstig vis at undgå materielle ting, og selv om de gerne vil befries for materiel trældom, opnår de som følge deraf ikke det perfekte niveau af forsagelse. Deres såkaldte forsagelse kaldes phalgu eller af mindre betydning. En person i Kṛṣṇa-bevidsthed ved derimod, hvordan man skal anvende alt i Herrens tjeneste. Derfor bliver han ikke offer for materiel bevidsthed. En upersonalist har for eksempel den idé, at Herren eller den Absolutte ikke kan spise, fordi Han er upersonlig. Hvor en upersonalist således prøver at undgå god mad, ved en hengiven, at Kṛṣṇa er den højeste nyder, og at Han spiser alt, der bliver tilbudt Ham med hengivenhed. Så efter at have ofret god mad til Herren, indtager den hengivne resterne, der kaldes prasāda. På den måde bliver alting åndeliggjort, og der er ingen fare for at falde ned. De hengivne spiser prasāda i Kṛṣṇa-bevidsthed, imens de ikke-hengivne forkaster det som materielt. Derfor kan upersonalisten ikke nyde livet på grund af sin kunstige forsagelse, og af den grund trækker selv den mindste ophidselse i sindet ham atter ned i den materielle tilværelses sump. Det siges, at selv efter at være steget hele vejen op til befrielse falder en sådan sjæl ned igen, fordi han ikke har støtte i hengiven tjeneste.