TEXT 62

Tekstas

Text

dhyāyato viṣayān puṁsaḥ
saṅgas teṣūpajāyate
saṅgāt sañjāyate kāmaḥ
kāmāt krodho ’bhijāyate

Synonyms

dhyāyataḥ — kontempliuojant į; viṣayān — juslių objektus; puṁsaḥ — žmogaus; saṅgaḥ — prisirišimas; teṣu — juslių objektams; upajāyate — išsivysto; saṅgāt — iš prisirišimo; sañjāyate — išsivysto; kāmaḥ — troškimas; kāmāt — iš troškimo; krodhaḥ — pyktis; abhijāyate — pasireiškia.

dhyāyataḥ — while contemplating; viṣayān — sense objects; puṁsaḥ — of a person; saṅgaḥ — attachment; teṣu — in the sense objects; upajāyate — develops; saṅgāt — from attachment; sañjāyate — develops; kāmaḥ — desire; kāmāt — from desire; krodhaḥ — anger; abhijāyate — becomes manifest.

Translation

Žmogui kontempliuojant į juslių objektus, išsivysto prisirišimas prie jų. Prisirišimas pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį.

While contemplating the objects of the senses, a person develops attachment for them, and from such attachment lust develops, and from lust anger arises.

Purport

KOMENTARAS: Kai žmogus, kuris neįsisąmonino Kṛsṇos, mąsto apie juslių objektus, jį užvaldo materialūs troškimai. Juslėms visuomet reikia ką nors veikti ir jeigu jos neįtrauktos į transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui, tai, be abejonės, ieškos užsiėmimo materialioje srityje. Materialiame pasaulyje kiekvienas, net ir Viešpats Śiva bei Viešpats Brahmā – o ką jau kalbėti apie kitus dangaus planetų pusdievius – pasiduoda juslių objektų poveikiui. Vienintelis būdas išsigauti iš materialios būties labirinto – įsisąmoninti Kṛṣṇą. Viešpats Śiva buvo giliai pasinėręs į meditaciją, tačiau, kai Pārvatī sužadino jame juslinio malonumo troškimą, Śiva sutiko su jos pasiūlymu, ir šitaip gimė Kārtikeya. Kai Haridāsa Ṭhākura dar buvo jaunas Viešpaties bhaktas, jį panašiai mėgino sugundyti Māya-devī inkarnacija, tačiau besąlygiškai pasiaukojęs Viešpačiui Kṛṣṇai jis lengvai atlaikė išbandymą. Anksčiau cituotas Śrī Yāmunācāryos posmas byloja, kad nuoširdus Viešpaties bhaktas sugeba išvengti visų materialių juslinių malonumų, nes bendraudamas su Viešpačiu patyrė aukštesnį dvasinio malonumo skonį. Tokia yra sėkmės paslaptis. Todėl tas, kuris neįsisąmonino Kṛṣṇos, kad ir kaip dirbtinai užgniaužtų jausmus, stengdamasis juos suvaldyti, galų gale neišvengiamai pralaimės, nes net menkiausia mintis apie juslinius malonumus sužadins norą patenkinti savo troškimus.

One who is not Kṛṣṇa conscious is subjected to material desires while contemplating the objects of the senses. The senses require real engagements, and if they are not engaged in the transcendental loving service of the Lord, they will certainly seek engagement in the service of materialism. In the material world everyone, including Lord Śiva and Lord Brahmā – to say nothing of other demigods in the heavenly planets – is subjected to the influence of sense objects, and the only method to get out of this puzzle of material existence is to become Kṛṣṇa conscious. Lord Śiva was deep in meditation, but when Pārvatī agitated him for sense pleasure, he agreed to the proposal, and as a result Kārtikeya was born. When Haridāsa Ṭhākura was a young devotee of the Lord, he was similarly allured by the incarnation of Māyā-devī, but Haridāsa easily passed the test because of his unalloyed devotion to Lord Kṛṣṇa. As illustrated in the above-mentioned verse of Śrī Yāmunācārya, a sincere devotee of the Lord shuns all material sense enjoyment due to his higher taste for spiritual enjoyment in the association of the Lord. That is the secret of success. One who is not, therefore, in Kṛṣṇa consciousness, however powerful he may be in controlling the senses by artificial repression, is sure ultimately to fail, for the slightest thought of sense pleasure will agitate him to gratify his desires.