TEXT 62

Tekstas

Text

dhyāyato viṣayān puṁsaḥ
saṅgas teṣūpajāyate
saṅgāt sañjāyate kāmaḥ
kāmāt krodho ’bhijāyate

Synonyms

dhyāyataḥ — kontempliuojant į; viṣayān — juslių objektus; puṁsaḥ — žmogaus; saṅgaḥ — prisirišimas; teṣu — juslių objektams; upajāyate — išsivysto; saṅgāt — iš prisirišimo; sañjāyate — išsivysto; kāmaḥ — troškimas; kāmāt — iš troškimo; krodhaḥ — pyktis; abhijāyate — pasireiškia.

dhyāyataḥ — während man betrachtet; viṣayān — Sinnesobjekte; puṁsaḥ — eines Menschen; saṅgaḥ — Anhaftung; teṣu — an die Sinnesobjekte; upajāyate — entwickelt; saṅgāt — aus Anhaftung; sañjāyate — entwickelt sich; kāmaḥ — Verlangen; kāmāt — vom Verlangen; krodhaḥ — Zorn; abhijāyate — entsteht.

Translation

Žmogui kontempliuojant į juslių objektus, išsivysto prisirišimas prie jų. Prisirišimas pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį.

Beim Betrachten der Sinnesobjekte entwickelt der Mensch Anhaftung an sie; aus solcher Anhaftung entwickelt sich Lust, und aus Lust geht Zorn hervor.

Purport

KOMENTARAS: Kai žmogus, kuris neįsisąmonino Kṛsṇos, mąsto apie juslių objektus, jį užvaldo materialūs troškimai. Juslėms visuomet reikia ką nors veikti ir jeigu jos neįtrauktos į transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui, tai, be abejonės, ieškos užsiėmimo materialioje srityje. Materialiame pasaulyje kiekvienas, net ir Viešpats Śiva bei Viešpats Brahmā – o ką jau kalbėti apie kitus dangaus planetų pusdievius – pasiduoda juslių objektų poveikiui. Vienintelis būdas išsigauti iš materialios būties labirinto – įsisąmoninti Kṛṣṇą. Viešpats Śiva buvo giliai pasinėręs į meditaciją, tačiau, kai Pārvatī sužadino jame juslinio malonumo troškimą, Śiva sutiko su jos pasiūlymu, ir šitaip gimė Kārtikeya. Kai Haridāsa Ṭhākura dar buvo jaunas Viešpaties bhaktas, jį panašiai mėgino sugundyti Māya-devī inkarnacija, tačiau besąlygiškai pasiaukojęs Viešpačiui Kṛṣṇai jis lengvai atlaikė išbandymą. Anksčiau cituotas Śrī Yāmunācāryos posmas byloja, kad nuoširdus Viešpaties bhaktas sugeba išvengti visų materialių juslinių malonumų, nes bendraudamas su Viešpačiu patyrė aukštesnį dvasinio malonumo skonį. Tokia yra sėkmės paslaptis. Todėl tas, kuris neįsisąmonino Kṛṣṇos, kad ir kaip dirbtinai užgniaužtų jausmus, stengdamasis juos suvaldyti, galų gale neišvengiamai pralaimės, nes net menkiausia mintis apie juslinius malonumus sužadins norą patenkinti savo troškimus.

ERLÄUTERUNG: Jemand, der nicht Kṛṣṇa-bewußt ist, wird beim Betrachten der Sinnesobjekte materielle Wünsche entwickeln. Die Sinne brauchen richtige Betätigung, und wenn sie nicht im transzendentalen liebenden Dienst des Herrn beschäftigt sind, werden sie sich mit Sicherheit eine Beschäftigung im Dienst des Materialismus suchen. In der materiellen Welt ist jeder, selbst Śiva und Brahmā – von anderen Halbgöttern auf den himmlischen Planeten ganz zu schweigen –, dem Einfluß der Sinnesobjekte unterworfen, und die einzige Möglichkeit, dieser Verwirrung des materiellen Daseins zu entkommen, besteht darin, Kṛṣṇa-bewußt zu werden. Śiva befand sich in tiefer Meditation, doch als Pārvatī ihn zu Sinnengenuß verführen wollte, war er mit ihrem Vorschlag einverstanden, und in der Folge wurde Kārtikeya geboren. Als Haridāsa Ṭhākura ein junger Gottgeweihter war, wurde er von der Inkarnation Māyā-devīs auf ähnliche Weise in Versuchung geführt, aber dank seiner unverfälschten Hingabe zu Śrī Kṛṣṇa bestand Haridāsa die Prüfung mit Leichtigkeit. Wie aus Śrī Yāmunācāryas zuvor zitiertem Vers deutlich hervorgeht, vermeidet ein aufrichtiger Geweihter des Herrn jeden materiellen Sinnengenuß, da er durch den spirituellen Genuß der Gemeinschaft mit dem Herrn einen höheren Geschmack erfährt. Das ist das Geheimnis des Erfolges. Mit anderen Worten, wer nicht Kṛṣṇa- bewußt ist, wird letztlich mit Sicherheit zu Fall kommen – gleichgültig wie sehr er seine Sinne durch künstliche Verdrängung zu beherrschen vermag –, denn schon der geringste Gedanke an Sinnenfreude wird ihn dazu treiben, seine Begierden zu befriedigen.