TEXT 59

Tekstas

Text

viṣayā vinivartante
nirāhārasya dehinaḥ
rasa-varjaṁ raso ’py asya
paraṁ dṛṣṭvā nivartate

Synonyms

viṣayāḥ — nuo juslinio malonumo objektų; vinivartante — įpranta susilaikyti; nirāhārasya — apribojimais; dehinaḥ — įkūnytas; rasa-varjam — atsisakydamas skonio; rasaḥ — malonumo skonis; api — nors ir yra; asya — jo; param — daug aukštesnius dalykus; dṛṣṭvā — patirdamas; nivartate — liaujasi.

viṣayāḥ — objects for sense enjoyment; vinivartante — are practiced to be refrained from; nirāhārasya — by negative restrictions; dehinaḥ — for the embodied; rasa-varjam — giving up the taste; rasaḥ — sense of enjoyment; api — although there is; asya — his; param — far superior things; dṛṣṭvā — by experiencing; nivartate — he ceases from.

Translation

Įkūnyta siela gali susilaikyti nuo juslinių malonumų, bet skonis juslių objektams išlieka. Tačiau patyrusi tobulesnį skonį ji pažaboja potraukį juslių objektams ir įgyja tvirtą sąmonę.

Though the embodied soul may be restricted from sense enjoyment, the taste for sense objects remains. But, ceasing such engagements by experiencing a higher taste, he is fixed in consciousness.

Purport

KOMENTARAS: Nepasiekus transcendentinio būvio, juslinių malonumų atsisakyti neįmanoma. Riboti juslinius malonumus taisyklėmis yra tas pats, kas drausti ligoniui tam tikrus valgius. Pacientui nepatinka tie draudimai, be to, valgių skonis jį ir toliau traukia. Juslės irgi ribojamos taikant tam tikrą dvasinį metodą, pavyzdžiui, aṣṭāṅga-yogą, sudarytą iš yamos, niyamos, āsanos, prāṇāyāmos, pratyāhāros, dhārāṇos, dhyānos etc. Tai rekomenduojama menkos nuovokos žmonėms, nežinantiems nieko geresnio. Tačiau tam, kuris puoselėdamas Kṛṣṇos sąmonę patyrė Aukščiausiojo Viešpaties Kṛṣṇos grožį, apkarsta tai, kas negyva, materialu. Todėl apribojimai yra skirti dvasinį tobulėjimą menkai teišmanantiems neofitams, be to, jie tinka tik iki žmogus nepajaučia skonio Kṛṣṇos sąmonės praktikai. Tikrai įsisąmoninus Kṛṣṇą, savaime išnyksta polinkis blankybėms.

Unless one is transcendentally situated, it is not possible to cease from sense enjoyment. The process of restriction from sense enjoyment by rules and regulations is something like restricting a diseased person from certain types of eatables. The patient, however, neither likes such restrictions nor loses his taste for eatables. Similarly, sense restriction by some spiritual process like aṣṭāṅga-yoga, in the matter of yama, niyama, āsana, prāṇāyāma, pratyāhāra, dhāraṇā, dhyāna, etc., is recommended for less intelligent persons who have no better knowledge. But one who has tasted the beauty of the Supreme Lord Kṛṣṇa, in the course of his advancement in Kṛṣṇa consciousness, no longer has a taste for dead, material things. Therefore, restrictions are there for the less intelligent neophytes in the spiritual advancement of life, but such restrictions are only good until one actually has a taste for Kṛṣṇa consciousness. When one is actually Kṛṣṇa conscious, he automatically loses his taste for pale things.