TEXT 58

Tekstas

Texte

yadā saṁharate cāyaṁ
kūrmo ’ṅgānīva sarvaśaḥ
indriyāṇīndriyārthebhyas
tasya prajñā pratiṣṭhitā

Synonyms

yadā — kai; saṁharate — atitraukia; ca — taip pat; ayam — jis; kūrmaḥ — vėžlys; aṅgāni — galūnes; iva — kaip; sarvaśaḥ — visas; indriyāṇi — jusles; indriya-arthebhyaḥ — nuo juslių objektų; tasya — jo; prajñā — sąmonė; pratiṣṭhitā — tvirta.

yadā: quand; saṁharate: rentre; ca: aussi; ayam: il; kūrmaḥ: une tortue; aṅgāni: les membres; iva: comme; sarvaśaḥ: tous ensemble; indriyāṇi: les sens; indriya-arthebhyaḥ: des objets des sens; tasya: sa; prajñā: conscience; pratiṣṭhitā: fixée.

Translation

Kas sugeba savo jusles atitraukti nuo juslių objektų taip, kaip vėžlys įtraukia šarvan savo galūnes, tas yra tvirtos ir tobulos sąmonės.

Semblable à une tortue rétractant ses membres au fond de sa carapace, celui qui parvient à écarter ses sens de leurs objets est solidement établi dans une conscience parfaite.

Purport

KOMENTARAS: Yogą, bhaktą ar save suvokusią sielą galima atpažinti pagal sugebėjimą valdyti jusles taip, kaip jis nori. Tačiau dauguma žmonių – juslių vergai, paklūstantys juslių diktatui. Toks atsakymas į klausimą, kokia yra yogo padėtis. Juslės lyginamos su nuodingomis gyvatėmis, jos trokšta neribotos veikimo laisvės. Yogas, ar bhaktas, turi būti labai stiprus, kad tarytum gyvačių kerėtojas įstengtų suvaldyti jusles ir niekada neduotų joms laisvės veikti. Apreikštuose šventraščiuose sutinkame daugybę nurodymų: vieni iš jų draudžia, kiti – rekomenduoja kokią nors veiklą. Tas, kuris nesilaiko šių draudžiančių ir leidžiančių nurodymų ir neatsisako juslinių malonumų, negali pasiekti tvarios Kṛṣṇos sąmonės. Geriausias juslių sulaikymo pavyzdys pateikiamas šiame posme – tai vėžlys. Vėžlys gali bet kada įtraukti savo galūnes ir, esant reikalui, bet kada jas vėl iškišti. Taip ir Kṛsṇą įsisąmoninęs žmogus panaudoja savo jusles tik tam tikram tikslui – tarnauti Viešpačiui, kitam jų nenaudoja. Arjunai patariama naudoti savo jusles tarnystėje Viešpačiui, o ne savo malonumams. Juslės, visą laiką tarnaujančios Viešpačiui, primena vėžlio galūnes, kurias šis laiko įtraukęs į šarvą.

On est un yogī, un dévot ou une âme réalisée, quand on est capable de maîtriser ses sens, contrairement à la plupart des hommes qui sont esclaves de leurs sens et n’agissent que sous leur dictée. Voilà la réponse à la question d’Arjuna concernant le yogī. Les sens veulent agir librement et sans contrainte. On les compare à des serpents venimeux que le yogī, ou le dévot, doit garder sous son contrôle avec autant d’habileté qu’un charmeur de serpents. Il ne doit jamais les laisser agir indépendamment de sa volonté.

Les Écritures révélées nous donnent plusieurs règles à suivre: certaines sont des interdictions, d’autres des commandements. À moins d’observer ces règles et d’imposer certaines restrictions à ses sens, on ne peut fermement s’établir dans la conscience de Kṛṣṇa. Le meilleur exemple, mentionné ici, est celui de la tortue. Elle peut, selon le besoin et le moment, rétracter ses membres ou les faire sortir de sa carapace. Ainsi, le dévot n’utilise ses sens qu’à des fins précises, au service du Seigneur, et les retient en toute autre occasion. Arjuna reçoit ici l’instruction d’utiliser ses sens au service du Seigneur, et non pas pour sa propre satisfaction. Engager constamment ses sens au service du Seigneur, c’est faire comme la tortue qui rétracte ses membres au fond de sa carapace.