Skip to main content

TEXT 56

TEXT 56

Tekstas

Tekst

duḥkheṣv anudvigna-manāḥ
sukheṣu vigata-spṛhaḥ
vīta-rāga-bhaya-krodhaḥ
sthita-dhīr munir ucyate
duḥkheṣv anudvigna-manāḥ
sukheṣu vigata-spṛhaḥ
vīta-rāga-bhaya-krodhaḥ
sthita-dhīr munir ucyate

Synonyms

Synonyms

duḥkheṣu — trejopų kančių; anudvigna-manāḥ — nesujaudintu protu; sukheṣu — laimės; vigata-spṛhaḥ — nesudomintas; vīta — be; rāga — prisirišimų; bhaya — baimės; krodhaḥ — ir pykčio; sthita-dhīḥ — kurio protas tvirtas; muniḥ — išminčiumi; ucyate — vadinamas.

duḥkheṣu — kolme liiki kannatustes; anudvigna-manāḥ — häirimatu mõistusega; sukheṣu — õnnes; vigata-spṛhaḥ — tundmata huvi; vīta — vaba; rāga — kiindumus; bhaya — hirm; krodhaḥ — ja viha; sthita-dhīḥ — see, kelle mõistus on häirimatu; muniḥ — tark; ucyate — nimetatakse.

Translation

Translation

Kieno proto nesudrumsčia net trejopos kančios, kas nedžiūgauja laimėje, kas atsikratė prisirišimo, baimės bei pykčio, tas vadinamas tvirto proto išminčiumi.

Häirimatu mõistusega targaks nimetatakse seda, kes ei lase end häirida ei keset kolme liiki kannatusi ega suurt õnne ning kes on vaba kiindumustest, hirmust ja vihast.

Purport

Purport

KOMENTARAS: Munis yra tas, kuris sugeba sužadinti savo protą įvairiais spekuliatyviais samprotavimais, bet neprieina tikrų išvadų. Sakoma, kad kiekvienas munis turi savitą požiūrį, ir jei vieno munio pozicija nesiskiria nuo visų kitų, jis nėra munis tikrąja to žodžio prasme. Na cāsāv ṛṣir yasya mataṁ na bhinnam („Mahābhārata“, Vana-parva 313.117). Tačiau sthita-dhīr munis, apie kurį čia kalba Viešpats, skiriasi nuo įprasto munio. Sthita-dhīr munis niekada neužmiršta Kṛṣṇos, nes jis išsėmė visas savo proto spekuliacijų galias. Jis vadinasi praśānta-niḥśeṣa-mano-rathāntara („Stotra-ratna“ 43) – tai reiškia, kad jis pranoko spekuliatyvių samprotavimų lygį ir priėjo išvadą, kad Viešpats Śrī Kṛṣṇa, arba Vāsudeva, yra viskas (vāsudevaḥ sarvam iti sa mahātmā su-durlabhaḥ). Toks žmogus vadinamas muniu su pastoviu protu. Jis yra visiškos Kṛṣṇos sąmonės, ir jo nesudrumsčia trejopų kančių antplūdžiai, nes visas savo negandas jis suvokia kaip Viešpaties malonę ir mano, kad dėl savo ankstesnių piktybių jis vertas dar didesnių vargų. Jis mato, kad Viešpaties malone jo vargai sumažėjo iki minimumo. Analogiškai ir savo laimės priežastis jis kildina iš Viešpaties malonės, nes jaučiasi tos laimės nevertas. Jis suvokia, kad tiktai Viešpaties malonės dėka jam sudarytos palankios sąlygos geriau tarnauti Viešpačiui. Tarnaudamas Viešpačiui, jis visada drąsus ir aktyvus, jo neveikia prisirišimas bei pasibjaurėjimas. Prisirišimas – tai daiktų naudojimas jusliškai pasitenkinti, o atsižadėjimas – tokio prisirišimo priešingybė. Tačiau tas, kuris tvirtai laikosi Kṛṣṇos sąmonės, nei prisiriša prie ko, nei vengia, nes jo gyvenimas paskirtas tarnauti Viešpačiui. Todėl jis nepyksta, jeigu jo pastangos neatneša sėkmės. Visada – ir sėkmėje, ir nesėkmėje – Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus ryžtas tvirtas.

Sõna muni viitab inimesele, kes kasutab oma mõistust erinevateks mõttespekulatsioonideks, jõudmata nende läbi faktiliste järeldusteni. Öeldakse, et igal munil on oma vaatenurk, ning kui muni ei erine teistest munidest ei saa teda selle sõna täpses tähenduses muniks pidadagi. Nāsāv ṛṣir yasya mataṁ na bhinnam. („Mahābhārata", Vana-parva 313.117) Kuid sthita-dhīr muni, keda Jumal selles värsis mainib, on erinev tavalisest munist. Sthita- dhīr muni viibib alati Kṛṣṇa teadvuses, sest ta on loobunud kõikidest isiklikest spekulatsioonidest. Teda iseloomustatakse sõnadega praśānta-niḥśeṣa- mano-rathāntara („Stotra-ratna" 43). See tähendab, et ta on tõusnud kõrgemale mõttespekulatsioonide tasandilt ning jõudnud järelduseni, et Jumal Śrī Kṛṣṇa ehk Vāsudeva on kõik (vāsudevaḥ sarvam iti sa mahātmā su-durlabhaḥ). Teda nimetatakse häirimatu mõistusega muniks. Selline täielikus Kṛṣṇa teadvuses viibiv inimene ei lase end häirida materiaalse maailma kolme liiki kannatustest, sest ta võtab kõiki kannatusi kui Jumala armu, pidades end oma varasemate tegude pärast veelgi suuremate kannatuste vääriliseks ja teades, et Jumal on Oma armust vähendanud tema kannatused miinimumini. Kogedes õnne, tänab ta samuti Jumalat, mõeldes, et ta tegelikult seda õnne ei vääri. Selline inimene mõistab, et ainult Jumala armu läbi viibib ta sellises soodsas olukorras, et saab rakendada end Jumala teenimisse, ning Jumala teenimise nimel on ta alati kartmatu ja aktiivne, laskmata end mõjutada erinevatest kiindumustest ja vastumeelsustest. Kiindumus tähendab asjade omandamist oma enese meelelise rahuldamise jaoks ning loobumus tähendab selliste meeleliste kiindumuste puudumist. Kṛṣṇa teadvuses viibiv inimene ei oma aga meeleliste tegevuste suhtes ei kiindumust ega loobumust, sest kogu tema elu on pühendatud Jumala teenimisele. Seepärast ei satu ta ka kunagi raevu, kui tema ettevõtmised on edutud. Sõltumata sellest, kas teda saadab edu või ebaedu, on Kṛṣṇa teadvuses viibib inimene alati kindel oma eesmärgis.