Skip to main content

TEXT 46

TEXT 46

Tekstas

Texto

yāvān artha uda-pāne
sarvataḥ samplutodake
tāvān sarveṣu vedeṣu
brāhmaṇasya vijānataḥ
yāvān artha uda-pāne
sarvataḥ samplutodake
tāvān sarveṣu vedeṣu
brāhmaṇasya vijānataḥ

Synonyms

Palabra por palabra

yāvān — visa kas; arthaḥ — naudingo; uda-pāne — vandens šulinyje; sarvataḥ — visais atžvilgiais; sampluta-udake — dideliame vandens telkinyje; tāvān — lygiai taip ir; sarveṣu — visuose; vedeṣu — Vedų raštuose; brāhmaṇasya — žmogui, kuris yra patyręs Aukščiausiąjį Brahmaną; vijānataḥ — tam, kuris turi visišką žinojimą.

yāvān — todo eso; arthaḥ — tiene por objeto; uda-pāne — en un pozo de agua; sarvataḥ — en todos los aspectos; sampluta-udake — en un gran depósito de agua; tāvān — de modo similar; sarveṣu — en todas; vedeṣu — Escrituras védicas; brāhmaṇasya — del hombre que conoce el Brahman Supremo; vijānataḥ — que tiene pleno conocimiento.

Translation

Traducción

Visas reikmes, kurias patenkina mažas šulinys, gali patenkinti ir didelis vandens telkinys. Taip ir žinantis galutinį Vedų tikslą pasiekia visus kitus jų tikslus.

Todos los propósitos que cumple un pequeño pozo, puede cumplirlos de inmediato un gran depósito de agua. De igual modo, todos los propósitos de los Vedas pueden ser cumplidos por aquel que conoce el propósito que hay detrás de ellos.

Purport

Significado

KOMENTARAS: Ritualai bei aukojimai, minimi Vedų raštų karma-kāṇḍos skyriuje, skatina laipsniškai siekti savęs pažinimo. O savęs pažinimo tikslas yra aiškiai apibrėžtas penkioliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje (15.15): Vedų studijavimo tikslas – pažinti Viešpatį Kṛṣṇą, pirmapradę visa ko priežastį. Taigi pažinti save – tai pažinti Kṛṣṇą ir amžinus savitarpio ryšius su Juo. Apie gyvųjų esybių ir Kṛṣṇos ryšį užsimenama ir penkioliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje (15.7). Gyvosios esybės – sudėtinės Kṛṣṇos dalelės, todėl Vedų pažinimo viršūnė – atgaivinti individualių gyvųjų esybių Kṛṣnos sąmonę. Tai patvirtinta „Śrīmad-Bhāgavatam“ (3.33.7):

Los rituales y sacrificios que se mencionan en la división karma-kāṇḍa de la literatura védica, tienen por objeto fomentar el desarrollo gradual de la autorrealización. Y la finalidad de la autorrealización se expresa claramente en el capítulo quince del Bhagavad-gītā (15.15): el propósito del estudio de los Vedas es el de conocer al Señor Kṛṣṇa, la causa primordial de todo. Así pues, autorrealización significa comprender a Kṛṣṇa y la relación eterna que uno tiene con Él. La relación que las entidades vivientes tienen con Kṛṣṇa, también se menciona en el capítulo quince del Bhagavad-gītā (15.7). Las entidades vivientes son partes integrales de Kṛṣṇa; por lo tanto, que la entidad viviente individual reviva su conciencia de Kṛṣṇa, constituye la máxima etapa de la perfección del conocimiento védico. Eso se confirma en el Śrīmad-Bhāgavatam (3.33.7) de la siguiente manera:

aho bata śva-paco ’to garīyān
yaj-jihvāgre vartate nāma tubhyam
tepus tapas te juhuvuḥ sasnur āryā
brahmānūcur nāma gṛṇanti ye te
aho bata śva-paco ’to garīyān
yaj-jihvāgre vartate nāma tubhyam
tepus tapas te juhuvuḥ sasnur āryā
brahmānūcur nāma gṛṇanti ye te

„O mano Viešpatie, tas, kuris kartoja Tavo šventąjį vardą, net jei jis žemos kilmės, gimęs caṇḍālos (šunėdžio) šeimoje – yra pasiekęs aukščiausiąjį dvasinės savivokos lygį. Toks žmogus bus atlikęs visų rūšių askezes bei aukas pagal Vedose nurodytus ritualus, daug kartų išstudijavęs Vedų raštus, o prieš tai nusimaudęs visose šventose vietose. Jis laikomas geriausiu tarp āryų.

«¡Oh, mi Señor!, la persona que canta Tu santo nombre, aunque haya nacido en una familia baja, tal como la de un caṇḍāla [persona que come perros], se encuentra en el plano máximo de la autorrealización. Una persona tal debe de haber realizado toda clase de penitencias y sacrificios conforme a los rituales védicos, y debe de haber estudiado las Escrituras védicas muchísimas veces, después de bañarse en todos los lugares sagrados de peregrinaje. Se considera que una persona como esa es el mejor miembro de la familia aria».

Taigi reikia būti pakankamai išmintingiems ir suprasti Vedų paskirtį, o nesižavėti tiktai ritualais ir trokšti pasikelti į dangaus karalystes, kuriose aukštesnis juslinio pasitenkinimo lygis. Mūsų laikų paprastas žmogus tiesiog neįstengtų laikytis visų Vedų ritualams nustatytų taisyklių, nuodugniai išstudijuoti visą Vedāntą ir Upaniṣadas. Norėdami pasiekti visus Vedų tikslus, turėtume tam skirti daug laiko, jėgų, išmanymo bei išteklių. Vargu ar mūsų laikais tai įmanoma. Tuo tarpu pagrindinį vediškosios kultūros tikslą galima pasiekti kartojant šventąjį Viešpaties vardą – kaip tai rekomenduoja daryti visų puolusių sielų gelbėtojas Viešpats Caitanya. Kai didysis Vedų žinovas Prakāśānanda Sarasvatis paklausė Viešpaties Caitanyos, kodėl Jis tarsi koks sentimentalus žmogus kartoja šventąjį Viešpaties vardą, užuot studijavęs Vedāntos filosofiją, Viešpats atsakė, kad Jo dvasinis mokytojas laikęs Jį didžiausiu kvailiu ir liepęs kartoti šventąjį Kṛṣṇos vardą. Jis darė kaip palieptas, ir Jį užvaldė beprotiška ekstazė. Dabartiniame Kali amžiuje dauguma žmonių kvaili ir nepakankamai išsilavinę, kad suvoktų Vedāntos filosofiją. Aukščiausias Vedāntos filosofijos tikslas pasiekiamas be įžeidimų kartojant šventąjį Viešpaties vardą. Vedānta – Vedų išminties aukščiausia viršūnė, o Vedāntos filosofijos autorius bei žinovas – Viešpats Kṛṣṇa. Didžiausias vedāntistas – tai tokia didi siela, kuri jaučia malonumą kartodama šventąjį Viešpaties vardą. Toks yra aukščiausias Vedų misticizmo tikslas.

Así que, uno debe ser lo suficientemente inteligente como para entender la finalidad de los Vedas, sin estar apegado únicamente a los rituales, y no debe desear ser elevado a los reinos celestiales en busca de una complacencia sensual de mejor calidad. No es posible que el hombre común de esta época siga todas las reglas y regulaciones de los rituales védicos, ni tampoco es posible estudiar a fondo el Vedānta y los Upaniṣads. Ejecutar las órdenes de los Vedas requiere de mucho tiempo, energía, conocimiento y recursos. Ello a duras penas es posible en esta era. La mejor finalidad de la cultura védica se cumple, no obstante, mediante el canto del santo nombre del Señor, tal como lo recomienda el Señor Caitanya, el redentor de todas las almas caídas. Cuando Prakāśānanda Sarasvatī, un gran erudito védico, le preguntó al Señor Caitanya que por qué estaba cantando el santo nombre del Señor como un sentimental en vez de estudiar la filosofía vedānta, el Señor le respondió que Su maestro espiritual había concluido que Él era un gran tonto, y que por ello le había pedido que cantara el santo nombre del Señor Kṛṣṇa. Él lo hizo, y eso lo puso en un estado de éxtasis tal, que parecía haberse vuelto loco. En esta era de Kali, la mayor parte de la población es tonta y no está debidamente educada para entender la filosofía vedānta; la mejor finalidad de la filosofía vedānta se cumple al cantar sin ofensas el santo nombre del Señor. El Vedānta es la última palabra en sabiduría védica, y el Señor Kṛṣṇa es el autor y el conocedor de la filosofía vedānta; y el vedantista más elevado de todos es la gran alma que encuentra placer en cantar el santo nombre del Señor. Ese es el fin último de todo el misticismo védico.