TEXT 41

Tekstas

Tekst

vyavasāyātmikā buddhir
ekeha kuru-nandana
bahu-śākhā hy anantāś ca
buddhayo ’vyavasāyinām

Synonyms

vyavasāya-ātmikā — tvirtai sutelktas į Kṛṣṇą; buddhiḥ — intelektas; ekā — vienintelis; iha — šiame pasaulyje; kuru-nandana — o mylimasis Kuru aini; bahu-śākhāḥ — išsišakojęs; hi — tikrai; anantāḥ — beribis; ca — taip pat; buddhayaḥ — intelektas; avyavasāyinām — tų, kurie neįsisąmonino Kṛṣṇos.

vyavasāya-ātmikā — beslutsom i Kṛṣṇa-bevidsthed; buddhiḥ — intelligens; ekā — kun én; iha — i denne verden; kuru-nandana — O Kuruernes elskede barn; bahu-śākhāḥ — med mange grene; hi — sandelig; anantāḥ — ubegrænsede; ca — også; buddhayaḥ — intelligenserne; avyavasāyinām — for dem, der ikke er Kṛṣṇa-bevidste.

Translation

Žengiančiųjų šiuo keliu ketinimai tvirti, jų tikslas vienas. O mylimasis Kuru aini, tuo tarpu neryžtingųjų intelektas plačiai išsišakojęs.

De, der følger denne vej, er resolutte i deres forsæt, og deres mål er ét. O du Kuruernes elskede barn, intelligensen hos dem, der er ubeslutsomme, har mange grene.

Purport

KOMENTARAS: Tvirtas tikėjimas, kad Kṛṣṇos sąmonės dėka bus pasiekta aukščiausia būties tobulumo pakopa, vadinasi vyavasāyātmikā intelektu. „Caitanya-caritāmṛta“ (Madhya 22.62) teigia:

FORKLARING: En stærk tro på, at Kṛṣṇa-bevidsthed kan ophøje én til den højeste fuldkommenhed i livet, kaldes vyavasāyātmikā-intelligens. Ifølge Caitanya-caritāmṛta (Madhya 22.62):

‘śraddhā’-śabde – viśvāsa kahe sudṛḍha niścaya
kṛṣṇe bhakti kaile sarva-karma kṛta haya

Tikėjimas – tai tvirtas pasikliovimas tuo, kas iškilnu. Kai žmogus vykdo Kṛṣṇos sąmonės pareigas, jis neprivalo derintis prie materialaus pasaulio su jo įsipareigojimais šeimos tradicijoms, žmoniškumui ar tautiškumui. Veikti dėl pasitenkinimo esame sąlygojami ankstesnių gerų ar blogų darbų. Tačiau tas, kuriame nubudo Kṛṣṇos sąmonė, nebeprivalo savo veikla siekti teigiamų rezultatų. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus veikia absoliučiu lygiu, nes gėrio ir blogio priešybės jo veiksmams jau nebeturi įtakos. Aukščiausia Kṛṣṇos sąmonės tobulumo pakopa – materialios būties sampratos atsižadėjimas. Tokia būsena pasiekiama savaime laipsniškai vystantis Kṛṣṇos sąmonei.

Tro betyder urokkelig tillid til noget ophøjet. Når man er engageret i Kṛṣṇa-bevidste pligter, behøver man ikke at handle i forhold til den materielle verden med forpligtelser over for familietradition, menneskehed eller nationalitet. Frugtstræbende handlinger er videreførelsen af ens reaktioner fra tidligere gode og dårlige handlinger. Når man er vågen i Kṛṣṇa-bevidsthed, behøver man ikke længere at stræbe efter gode resultater i sine handlinger. Når man er i Kṛṣṇa-bevidsthed, er alle handlinger på det absolutte plan, for de er ikke længere underlagt dualiteter som godt og dårligt. Den højeste perfektion i Kṛṣṇa-bevidsthed er opgivelse af den materielle livsopfattelse. Dette stadie opnås automatisk gennem fremskridt i Kṛṣṇa-bevidsthed.

Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus ketinimų tvirtumas pagrįstas žinojimu. Vāsudevaḥ sarvam iti sa mahātmā su-durlabhah: Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus yra reta, kilni siela, kuri tobulai žino, jog Vāsudeva ar Kṛṣṇa – visų matomų priežasčių pagrindas. Kaip laistant medžio šaknis vandens gauna lapai ir šakos, taip ir veikiant su Kṛṣṇos sąmone didžiausia paslauga padaroma visiems – pačiam sau, šeimai, visuomenei, kraštui, žmonijai etc. Jeigu žmogaus veiksmais patenkintas Kṛṣṇa – tai ir visi kiti bus patenkinti.

Det resolutte forsæt hos en person i Kṛṣṇa-bevidsthed er baseret på viden. Vāsudevaḥ sarvam iti, sa mahātmā su-durlabhaḥ (Bg. 7.19): En person i Kṛṣṇa-bevidsthed er den sjældne gode sjæl, der er helt klar over, at Vāsudeva eller Kṛṣṇa er ophav til alle manifesterede årsager. Ligesom man ved at vande træets rod automatisk fordeler vandet til bladene og grenene, kan man ved at handle i Kṛṣṇa-bevidsthed give den største tjeneste til alle, nemlig ens eget selv, familie, samfund, nation, menneskeheden osv. Hvis Kṛṣṇa er tilfreds med ens handlinger, vil alle blive tilfredse.

Tačiau geriausiai tarnystė Kṛṣṇos sąmonės srityje atliekama vadovaujant dvasiniam mokytojui – bona fide Kṛṣṇos atstovui, suprantančiam įgimtas mokinio savybes ir galinčiam jo veiksmus nukreipti reikiama Kṛṣṇos sąmonės kryptimi. Norint gerai perprasti Kṛṣṇos sąmonę, reikia veikti ryžtingai ir paklusti Krsnos atstovui. Bona fide dvasinio mokytojo nurodymus būtina suprasti kaip savo gyvenimo misiją. Śrīla Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura savo garsiose maldose, skirtose dvasiniam mokytojui, moko mus:

Tjeneste i Kṛṣṇa-bevidsthed foregår dog bedst under den kyndige vejledning af en åndelig mester, der er Kṛṣṇas ægte repræsentant, som kender sin elevs natur, og som kan vejlede ham til at handle i Kṛṣṇa- bevidsthed. For at blive velbevandret i Kṛṣṇa-bevidsthed må man således handle med beslutsomhed og adlyde Kṛṣṇas repræsentant, og man skal acceptere den ægte åndelige mesters instruktion som sin mission i livet. Śrīla Viśvanātha Cakravartī Ṭhākura instruerer os i sine berømte bønner til den åndelige mester som følger (Gurvaṣṭakam 8):

yasya prasādād bhagavat-prasādo
yasyāprasādān na gatiḥ kuto ’pi
dhyāyan stuvaṁs tasya yaśas tri-sandhyaṁ
vande guroḥ śrī-caraṇāravindam

„Patenkindami dvasinį mokytoją, kartu patenkiname ir Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, o jeigu to nedarysime – neturėsime galimybių pakilti iki Kṛṣṇos sąmonės lygio. Todėl triskart per dieną medituodamas turiu melsti savo dvasinio mokytojo malonės ir su pagarba jam lenktis.“

“Ved at tilfredsstille den åndelige mester bliver Guddommens Højeste Personlighed tilfreds. Og hvis vi ikke tilfredsstiller den åndelige mester, er det umuligt at blive forfremmet til niveauet af Kṛṣṇa-bevidsthed. Jeg bør derfor meditere på ham og bede om hans nåde tre gange dagligt og frembære mine respektfulde hyldester til ham, min åndelige mester.”

Tačiau visą šį procesą lemia nesusijęs su kūniškąja samprata tobulas žinojimas apie sielą – ne teorinis, bet praktinis, pašalinantis visas galimybes tenkinti jusles karmine veikla. Nestabilaus proto žmogų vilioja įvairių rūšių karminė veikla.

Hele processen er imidlertid afhængig af perfekt viden om sjælen hinsides den kropslige forestilling, ikke blot teoretisk, men i praksis, hvor der ikke længere er nogen mulighed for sansenydelse, der giver sig udslag i frugtstræbende handlinger. Den, der ikke er fast forankret i sindet, afledes af forskellige former for frugtstræbende handlinger.