TEXT 39

Tekstas

Tekst

eṣā te ’bhihitā sāṅkhye
buddhir yoge tv imāṁ śṛṇu
buddhyā yukto yayā pārtha
karma-bandhaṁ prahāsyasi

Synonyms

eṣā — visa tai; te — tau; abhihitā — aiškinau; sāṅkhye — analitiniu tyrinėjimu; buddhiḥ — intelektas; yoge — veikloje be karminio rezultato; tu — tačiau; imām — tai; śṛṇu — išklausyk; buddhyā — intelektu; yuktaḥ — susietą; yayā — kurio dėka; pārtha — o Pṛthos sūnau; karma-bandham — iš atoveikių pančių; prahāsyasi — tu ištrūksi.

eṣā — kõik see; te — sulle; abhihitā — kirjeldatud; sāṅkhye — analüütilise uurimise läbi; buddhiḥ — arukus; yoge — töötades vilju ihaldamata; tu — aga; imām — seda; śṛṇu — lihtsalt kuula; buddhyā — arukusega; yuktaḥ — ühendatud; yayā — mille läbi; pārtha — oo, Pṛthā poeg; karma-bandham — järelmõjude köidikuist; prahāsyasi — sa vabaned.

Translation

Iki šiol aiškinau tau šį žinojimą pasitelkęs analitinio tyrinėjimo būdą. Dabar paklausyk, kaip jį paaiškinsiu veiklos be karminių rezultatų požiūriu. O Pṛthos sūnau, kai veiksi šitai išmanydamas, tu sutraukysi veiklos pančius.

Seni andsin Ma sulle teadmisi keha ja hinge analüüsides. Nüüd aga kuula, kuidas Ma selgitan neid rääkides tööst, mis ei too endaga karmalisi tagajärgi. Oo, Pṛthā poeg, tegutsedes nende teadmiste kohaselt võid sa vabastada end tegevuste järelmõjude köidikuist.

Purport

KOMENTARAS: Anot Vedų žodyno Nirukti, saṇkhyā yra „tai, kas smulkiai nusako reiškinius“, be to, žodis sāṅkhya nurodo filosofiją, kurios objektas – tikroji sielos prigimtis. Yogos sąvoka apima juslių suvaldymą. Arjunos ketinimas nesikauti buvo pagrįstas siekimu jusliškai pasitenkinti. Užmiršęs savo pirmutinę pareigą, jis norėjo išsisukti nuo kautynių, nes manė, jog išgelbėjęs savo giminaičių bei gentainių gyvybes, bus laimingesnis, negu valdydamas karalystę, kurią gautų nugalėjęs savo pusbrolius ir brolius – Dhṛtarāṣṭros sūnus. Ir vienu, ir kitu atveju pagrindinis jo poelgių motyvas – juslinis pasitenkinimas. Ir to laimės jausmo, kurį teikia pergalė prieš gentainius, ir tos laimės, kai matytų juos gyvus, pagrindas yra asmeninis juslinis pasitenkinimas. Jo vardan aukojama net išmintis ir pareiga. Todėl Kṛṣṇa ir norėjo pasakyti Arjunai, kad jisai, nužudęs savo senolio kūną, nenužudys pačios sielos, taip pat Jis paaiškino, jog visos individualios asmenybės, neaplenkiant nė Paties Viešpaties – amžinos individualybės. Jos buvo individualybės praeityje, yra individualybės dabar ir bus individualybės ateityje, nes visi mes – individualios sielos per amžius. Mes tiesiog keičiame įvairiausius kūnus tarsi drabužius, tačiau išsaugome savo individualumą net ir išsivadavę iš materialių drabužių nelaisvės. Viešpats Kṛṣṇa vaizdžiai paaiškino analitinį sielos ir kūno tyrinėjimo būdą. Pažinimas, visapusiškai nagrinėjantis sielą ir kūną, čia vadinamas sāṅkhya – pagal tai, kaip ši sąvoka traktuojama Nirukti žodyne. Minėtoji sāṅkhya neturi nieko bendro su ateisto Kapilos sāṅkhyos filosofija. Gerokai anksčiau prieš apsišaukėlį Kapilą, sāṅkhyos filosofiją „Śrīmad-Bhāgavatam“ Savo motinai Devahūti išdėstė tikrasis Viešpats Kapila, Viešpaties Kṛṣṇos inkarnacija. Jis aiškiai nurodė, kad puruṣa, t.y. Aukščiausiasis Viešpats, yra aktyvusis pradas, ir Jis kuria nužvelgdamas prakṛti. Šiam teiginiui pritaria Vedos ir Gītā. Vedose rašoma, kad Viešpats, nužvelgė prakṛti, gamtą, ir apvaisino ją atomo dydžio individualiomis sielomis. Visos jos veikia materialiame pasaulyje, siekdamos juslinio pasitenkinimo, ir, materialios energijos užburtos, galvoja esą besimėgaujantys subjektai. Tokia mąstysena išlaikoma iki paskutinės išsivadavimo akimirkos, kai gyvoji esybė nori susivienyti su Viešpačiu. Tai paskutiniai māyos, t.y. iliuzijos, skatinančios juslinį pasitenkinimą, spąstai, ir tiktai po daugelio gyvenimų, atiduotų jusliniams džiaugsmams, didi siela atsiduoda Vāsudevai, Viešpačiui Kṛṣṇai, ir taip užbaigia galutinės tiesos ieškojimus.

Vedaliku sõnaraamatu, „Nirukti", kohaselt tähendab sõna saṅkhyā millegi üksikasjalikku kirjeldamist, sõna sāṅkhya tähistab aga filosoofiat, mis kirjeldab hinge tegelikku olemust. Ning mõiste yoga hõlmab meelte kontrollimist. Arjuna otsus võitlemisest loobuda põhines meelte rahuldamisel. Unustades oma esmase kohustuse, tahtis ta loobuda võitlemast, arvates, et oma sugulasi mitte tappes oleks ta õnnelikum kui pärast oma vendade ja onupoegade, Dhṛtarāṣṭra poegade, alistamist, kuningriiki nautides. Mõlemal juhul lähtus ta enese meelelisest rahuldamisest. Õnn oma sugulasi elavatena nägemisest ning õnn vastaste alistamisest lähtuvad mõlemad isikliku meelelise rahuldamise tasandilt, isegi teadmiste ja kohustuste ohvriks toomise korral. Seepärast tahtiski Kṛṣṇa Arjunale selgitada, et oma vanaisa keha tappes ei tapa ta selles asuvat hinge, ning Ta selgitas, et kõik individuaalsed isiksused, kaasa arvatud Jumal Ise, on igavesed indiviidid. Nad olid indiviidid minevikus, on seda olevikus ning jäävad nendeks ka tulevikus, sest kõik me oleme individuaalsed hinged igavesti. Me lihtsalt vahetame oma kehalist kesta erinevatel viisidel, kuid meie individuaalsus säilib ka pärast materiaalsest kestast vabanemist. Jumal Kṛṣṇa selgitas hinge ja keha analüütilist uurimist väga kujundlikult. Sellist hinge ja keha erinevatest vaatenurkadest kirjeldamise teadust nimetatakse „Nirukti" sõnaraamatu kohaselt sāṅkhyaks. Sõna sāṅkhya sellel tähendusel pole midagi ühist ateist Kapila sāṅkhya filosoofiaga. Ammu enne petisest Kapila sāṅkhyat esitas sāṅkhya filosoofiat üksikasjalikult tõeline Jumal Kapila, Jumal Kṛṣṇa inkarnatsioon, kes selgitas seda filosoofiat Oma emale, Devahūtile, nagu seda on kirjeldatud „Śrīmad-Bhāgavatamis". Ta toob selgelt välja, et puruṣa ehk Kõigekõrgem Jumal on aktiivne ning et Ta loob prakṛtile pilku heites. Seda aktsepteeritakse nii „Vedades" kui ka „Gītās". „Vedade" kirjeldus kinnitab, et Jumal heitis pilgu prakṛti ehk looduse peale ning viljastas selle aatomisuuruste individuaalsete hingedega. Kõik need indiviidid töötavad materiaalses maailmas enese meelelise rahuldamise nimel ja peavad end materiaalse energia lummuses nautijaiks. Selline mentaliteet säilib isegi siis, kui elusolend soovib saavutada vabanemise Jumalaga üheks sulades. See on māyā ehk meelenaudingute illusiooni viimane püünis, ning alles pärast mitmeid sünde selliste meeleliste naudingute jaoks töötades, suudab kõrgelt arenenud hing alistuda Vāsudevale, Jumal Kṛṣṇale, lõpetades sellega oma otsingu lõpliku tõe järele.

Atsidavęs Kṛṣṇai Arjuna jau pripažino Jį dvasiniu mokytoju: śiṣyas te ‘haṁ śādhi māṁ tvāṁ prapannam. Vadinasi, dabar Krsna jam kalbės apie veiklą pagal buddhi-yogos, arba karma-yogos, principus, kitaip sakant, apie pasiaukojimo tarnystės praktiką, kuria tesiekiama patenkinti Viešpaties jausmus. Dešimto skyriaus dešimtame posme paaiškinta, kad buddhi- yoga – tai tiesioginis bendravimas su Viešpačiu, esančiu visų širdyse Paramātmos pavidalu. Tačiau toks ryšys neužsimezga be pasiaukojimo tarnystės. Tas, kuris su pasiaukojimu ar transcendentine meile tarnauja Viešpačiui, kitais žodžiais tariant, yra Kṛṣṇos sąmonės, ypatinga Viešpaties malone pasiekia buddhi-yogos pakopą. Todėl Viešpats sako, jog tiktai tiems, kurie iš transcendentinės meilės nuolat pasiaukojamai Jam tarnauja, Jis dovanoja gryną žinojimą apie pasiaukojimą su meile. Šitokiu būdu bhaktas be vargo pasiekia Dievą amžinos palaimos kupinoje Jo karalystėje.

Arjuna tunnistas juba Kṛṣṇat kui oma vaimset õpetajat Temale alistudes: śiṣyas te 'haṁ śādhi māṁ tvāṁ prapannam. Nüüd räägib Kṛṣṇa talle töötamisest buddhi-jooga ehk karma-jooga kohaselt, ehk teisisõnu sellest, kuidas praktiseerida pühendunud teenimist Jumala meelte rahuldamiseks. Buddhi-joogat kirjeldatakse kümnenda peatüki kümnendas värsis selgelt kui otsest suhtlemist Jumalaga, kes asetseb Paramātmāna igaühe südames. Kuid selline suhtlemine pole võimalik väljaspool pühendunud teenimist. See, kes on hõivatud Jumala pühendumusliku ehk transtsendentaalse armastusliku teenimisega, s.t. kes viibib Kṛṣṇa teadvuses, saavutab Jumala erilise armu läbi buddhi-jooga tasandi. Jumal ütleb seepärast, et neile, kes on alati hõivatud transtsendentaalse armastusliku pühendunud teenimisega, annab Ta puhtad teadmised armastuses pühendumisest. Sel viisil saab pühendunu kergelt jõuda Jumalani Tema igavesti õndsusest tulvil kuningriigis.

Taigi buddhi-yoga, apie kurią užsimenama šiame posme, tai pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui, o jame pavartotas žodis sāṅkhya neturi nieko bendra su ateistine sāṅkhya-yoga, kurią skelbė apsišaukėlis Kapila. Taigi klaidinga būtų manyti, jog čia minėta sāṅkhya-yoga turi kokį ryšį su ateistine sāṅkhya. Ta filosofija kalbamuoju laikotarpiu nebuvo bent kiek plačiau paplitusi, o Viešpats Kṛṣṇa nebūtų matęs reikalo minėti šiuos bedieviškus filosofinius prasimanymus. Tikrąją sāṅkhyos filosofiją Viešpats Kapila išdėstė „Śrīmad-Bhāgavatam“, tačiau net ir ji nesusijusi su dabar aptariamais dalykais. Čia sāṅkhya reiškia analitinį sielos ir kūno apibūdinimą. Viešpats Kṛṣṇa analitiškai apibūdino sielą, norėdamas padėti Arjunai pasiekti buddhi-yogos, ar bhakti-yogos, lygį. Todėl Viešpaties Kṛṣṇos sāṅkhya ir Bhāgavatam išdėstyta Viešpaties Kapilos sāṅkhya yra viena ir tas pat – bhakti-yoga. Viešpats todėl ir sakė, jog tik menkos nuovokos žmonės mato skirtumą tarp sāṅkhya-yogos ir bhakti-yogos (sāṅkhya- yogau pṛthag bālāḥ pravadanti na paṇḍitāḥ).

Niisiis tähendab selles värsis mainitud buddhi-jooga Jumala pühendunud teenimist. Sõnal sāṅkhya ei ole aga midagi ühist petis Kapila poolt algatatud ateistliku sāṅkhya-joogaga. Keegi ei tohiks eksklikult arvata, et siin mainitud sāṅkhya-jooga on kuidagi seotud ateistliku sāṅkhya filosoofiaga. See filosoofia ei omanud juba tol ajal mingit tähtsust ning kindlasti ei hakkaks Jumal Kṛṣṇa rääkima sellistest ateistlikest filosoofilistest spekulatsioonidest. Tegelikku sāṅkhya filosoofiat kirjeldab Jumal Kapila „Śrīmad-Bhāgavatamis", kuid ka sel sāṅkhya filosoofial pole käesoleva värsi temaatikaga midagi pistmist. Antud värsis tähendab sõna sāṅkhya keha ja hinge analüütilist kirjeldamist. Jumal Kṛṣṇa andis Arjunale hinge analüütilise kirjelduse, et tuua Arjuna buddhi-jooga ehk bhakti-jooga küsimusteni. Seega sāṅkhya, millest räägib Jumal Kṛṣṇa, ja sāṅkhya, millest räägib Jumal Kapila „Śrīmad-Bhāgavatamis", on üks ja seesama – bhakti- jooga. Seepärast ütleski Kṛṣṇa, et vaid väheste teadmistega inimesed eristavad sāṅkhya-joogat bhakti-joogast (sāṅkhya-yogau pṛthag bālāḥ pravadanti na paṇḍitāḥ).

Žinoma, ateistinė sāṇkhya-yoga nieko bendra neturi su bhakti-yoga, ir vis tik neišmanėliai teigia, kad „Bhagavad-gītoje“ kalbama apie ją.

Loomulikult pole ateistlikul sāṅkhya-joogal mitte midagi ühist bhakti- joogaga. Ometigi väidavad mõned puudulike teadmistega inimesed, et „Bhagavad-gītās" räägitakse just nimelt ateistlikust sāṅkhya-joogast.

Vadinasi, reikia suprasti, jog buddhi-yoga – tai veikla su Kṛṣṇos sąmone, arba palaimos ir žinojimo kupina pasiaukojimo tarnystė. Tas, kuris dirba tenorėdamas patenkinti Viešpatį, kad ir koks sunkus būtų darbas, laikosi buddhi-yogos principų ir visada jaučia transcendentinę palaimą. Atlikdamas tokią transcendentinę veiklą, Viešpaties malone žmogus savaime įgyja visapusišką transcendentinį supratimą ir tokiu būdu, netgi nesistengdamas kaupti žinių, jis visiškai išsivaduoja. Veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą labai skiriasi nuo karminės veiklos, ypač tai matyti juslinių malonumų, susijusių su šeimynine ar materialia laime, srityje. Taigi buddhi-yogo atliekama veikla yra transcendentinė.

Me peame mõistma, et buddhi-jooga tähendab tööd Kṛṣṇa teadvuses, täies õndsuses ja teadmistes pühendunud teenimisest. See, kes töötab vaid Jumala rahuldamiseks, ükskõik kui raske see töö ka poleks, töötab buddhi- jooga põhimõtete kohaselt ja viibib alati transtsendentaalses õndsuses. Sellise transtsendentaalse tegevuse abil omandab inimene Jumala armu läbi automaatselt kogu transtsendentaalse mõistmise ning saavutab ühtlasi täiusliku vabanemise, tegemata eraldi jõupingutusi teadmiste hankimiseks. Kṛṣṇa teadvuses töötamise ja töö viljade (eriti meelte rahuldamise ja perekondliku või materiaalse õnne) nimel töötamise vahel on suur erinevus. Buddhi-jooga tähendab seega sooritatavate tegude transtsendentaalset kvaliteeti.