TEXT 28

Tekstas

Texte

avyaktādīni bhūtāni
vyakta-madhyāni bhārata
avyakta-nidhanāny eva
tatra kā paridevanā

Synonyms

avyakta-ādīni — pradžioje neišreikšta; bhūtāni — visa, kas yra sukurta; vyakta — išreikšta; madhyāni — viduryje; bhāratā — o Bharatos aini; avyakta — neišreikšta; nidhanāni — po sunaikinimo; eva — taip yra; tatra — todėl; kā — koks; paridevanā — sielvartas.

avyakta-ādīni: non manifesté au début; bhūtāni: tout ce qui est créé; vyakta: manifesté; madhyāni: au milieu; bhārata: ô descendant de Bharata; avyakta: non manifesté; nidhanāni: une fois anéanti; eva: tout est comme cela; tatra: donc; kā: quelle; paridevanā: lamentation.

Translation

Pradžioje visos sukurtos būtybės esti neišreikštos, tarpiniame būvyje jos įgyja išreikštą pavidalą, o po naikinimo vėl tampa neišreikštos. Tad ar yra dėl ko sielotis?

Tous les êtres créés sont à l’origine non manifestés. Ils se manifestent dans leur phase transitoire, puis retournent à l’état non manifesté une fois anéantis. À quoi bon s’en attrister, ô descendant de Bharata ?

Purport

KOMENTARAS: Jeigu teigsime, kad egzistuoja dviejų rūšių filosofai – tikintys esant sielą ir netikintys, tai ir vieni, ir kiti sielvartauti neturi jokio pagrindo. Tuos, kurie netiki sielos egzistavimu, Vedų išminties pasekėjai vadina ateistais. Tarkime, jog mes pripažįstame ateistinę teoriją – net ir šiuo atveju pergyventi nėra dėl ko. Net ir nepaisant to, kad siela egzistuoja atskirai, turime suvokti, kad prieš visatos sukūrimą materijos pradmenys esti dar neišreikšti. Kaip iš eterio atsiranda oras, iš oro – ugnis, iš ugnies – vanduo, o iš vandens – žemė, taip iš subtilaus neišreikšto būvio randasi išreikšti daiktai. Iš žemės sudaromi patys įvairiausi daiktai. Imkime, pavyzdžiui, daugiaaukštį dangoraižį, pastatytą iš žemės. Kai dangoraižis sugriaunamas, jis vėl praranda išreikštą būvį ir egzistuoja atomų pavidalu kaip buvo iš pradžių. Energijos tvermės dėsnis galioja kaip galiojęs, tiktai skirtumas toks, kad bėgant laikui daiktai įgauna išreikštą arba neišreikštą pavidalą. Tad ar verta sielvartauti dėl kokio daikto – ar jis būtų išreikšto pavidalo, ar būtų neišreikštas? Šiaip ar taip, net ir tai, kas neišreikšta, niekur neišnyksta. Pradmenys būna neišreikšti ir pradžioje, ir pabaigoje; jie įgyja išreikštą pavidalą tiktai tarpiniame būvyje ir materialia prasme tai nesudaro esminio skirtumo.

On rencontre deux types de philosophes, celui qui croit en l’existence de l’âme et celui qui n’y croit pas. Or, l’un et l’autre n’ont aucune raison de se lamenter. Les hommes qui suivent les principes de la sagesse védique appellent « athées » ceux qui nient l’existence de l’âme. Or, en supposant que l’on accepte la philosophie athée, quelle raison peut-on avoir de se plaindre ? Même sans considérer l’âme, qui a une existence séparée, les éléments matériels existaient déjà à l’état non manifesté avant la création. De cet état subtil provient l’état manifesté: l’éther engendre l’air, l’air le feu, le feu l’eau, l’eau la terre, et la terre une variété de phénomènes. Prenons l’exemple d’un gratte-ciel en démolition: assemblage d’éléments issus de la terre, il est passé de l’état manifesté à celui de non manifesté, pour finalement se décomposer en une masse d’atomes. La loi de la conservation de l’énergie opère sans discontinuer, mais les objets sont tantôt manifestés, tantôt non manifestés. Pourquoi donc se lamenter ? Même redevenus non manifestés, ils ne sont pas perdus. À l’origine comme à la fin de toute chose, tout est non manifesté; la manifestation n’apparaît qu’au stade intermédiaire. Or, matériellement parlant, cette différence n’a pas de réelle importance.

O jeigu mes pripažįstame „Bhagavad-gītoje“ pateiktą Vedų teiginį, kuris skelbia, kad materialūs kūnai ilgainiui suyra (antavanta ime dehāḥ) ir tik siela išlieka amžinai (nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ), mes turime visada atminti, jog kūnas – tai drabužis, tad ar verta sielotis keičiant rūbą? Amžinos sielos požiūriu materialus kūnas faktiškai neegzistuoja, jo būtis – tarytum sapnas. Sapne mes galime skraidyti padebesiais ar sėdėti karietoje kaip karaliai, bet nubudę matome, kad mes nei danguje, nei karietoje. Vedų išmintis skatina pažinti save remiantis tuo principu, kad materialus kūnas neegzistuoja. Taigi ar tikime sielos buvimu, ar ne – abiem atvejais nėra priežasties sielvartauti dėl prarasto kūno.

Si l’on accepte la conclusion des Écrits védiques énoncée dans la Bhagavad-gītā, à savoir que le corps matériel périt avec le temps (antavanta ime dehāḥ) alors que l’âme est éternelle (nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ), on a toujours conscience que le corps n’est qu’un vêtement et qu’il n’y a pas lieu de pleurer un vêtement. Le corps matériel n’a pas d’existence réelle par rapport à l’âme. En un sens, il est comme un rêve. Nous pouvons rêver que nous volons ou que nous sommes un roi sur son char, mais au réveil, nous voyons bien qu’il n’en est rien. La sagesse des Écritures védiques encourage la réalisation spirituelle en démontrant la non-existence du corps matériel. Par conséquent, que l’on croie ou non en l’existence de l’âme, il n’y a nulle raison de se lamenter sur la perte du corps.