TEXT 28

Tekstas

Tekst

avyaktādīni bhūtāni
vyakta-madhyāni bhārata
avyakta-nidhanāny eva
tatra kā paridevanā

Synonyms

avyakta-ādīni — pradžioje neišreikšta; bhūtāni — visa, kas yra sukurta; vyakta — išreikšta; madhyāni — viduryje; bhāratā — o Bharatos aini; avyakta — neišreikšta; nidhanāni — po sunaikinimo; eva — taip yra; tatra — todėl; kā — koks; paridevanā — sielvartas.

avyakta-ādīni — alguses mitteavaldunud; bhūtāni — kõik, mis loodud; vyakta — avaldunud; madhyāni — keskel; bhārata — oo, Bharata järglane; avyakta — mitteavaldunud; nidhanāni — pärast hävitamist; eva — see kõik on nii; tatra — seepärast; kā — mis; paridevanā — kurtmine.

Translation

Pradžioje visos sukurtos būtybės esti neišreikštos, tarpiniame būvyje jos įgyja išreikštą pavidalą, o po naikinimo vėl tampa neišreikštos. Tad ar yra dėl ko sielotis?

Kõik loodud eluvormid on algul mitteavaldunud seisundis, avaldunud oma vahepealses seisundis, ning taas mitteavaldunud pärast nende hävitamist. Milleks siis nende pärast kurvastada?

Purport

KOMENTARAS: Jeigu teigsime, kad egzistuoja dviejų rūšių filosofai – tikintys esant sielą ir netikintys, tai ir vieni, ir kiti sielvartauti neturi jokio pagrindo. Tuos, kurie netiki sielos egzistavimu, Vedų išminties pasekėjai vadina ateistais. Tarkime, jog mes pripažįstame ateistinę teoriją – net ir šiuo atveju pergyventi nėra dėl ko. Net ir nepaisant to, kad siela egzistuoja atskirai, turime suvokti, kad prieš visatos sukūrimą materijos pradmenys esti dar neišreikšti. Kaip iš eterio atsiranda oras, iš oro – ugnis, iš ugnies – vanduo, o iš vandens – žemė, taip iš subtilaus neišreikšto būvio randasi išreikšti daiktai. Iš žemės sudaromi patys įvairiausi daiktai. Imkime, pavyzdžiui, daugiaaukštį dangoraižį, pastatytą iš žemės. Kai dangoraižis sugriaunamas, jis vėl praranda išreikštą būvį ir egzistuoja atomų pavidalu kaip buvo iš pradžių. Energijos tvermės dėsnis galioja kaip galiojęs, tiktai skirtumas toks, kad bėgant laikui daiktai įgauna išreikštą arba neišreikštą pavidalą. Tad ar verta sielvartauti dėl kokio daikto – ar jis būtų išreikšto pavidalo, ar būtų neišreikštas? Šiaip ar taip, net ir tai, kas neišreikšta, niekur neišnyksta. Pradmenys būna neišreikšti ir pradžioje, ir pabaigoje; jie įgyja išreikštą pavidalą tiktai tarpiniame būvyje ir materialia prasme tai nesudaro esminio skirtumo.

Võttes arvesse, et eksisteerib kahte liiki filosoofe – neid, kes usuvad hinge olemasolusse ning neid, kes hinge olemasolusse ei usu – ei ole kummagi filosoofiat järgides kurvastamiseks mingit põhjust. Vedatarkuste järgijad nimetavad hinge olemasolusse mitteuskujaid ateistideks. Isegi juhul, kui me oletame, et me aktsepteerime seda ateistlikku teooriat, ei ole meil kurvastamiseks ikkagi mingit põhjust. Erinevalt iseseisvalt eksisteerivast hingest, on materiaalsed elemendid enne maailma loomist mitteavaldunud olekus. Sellest peenekoelisest mitteavaldunud seisundist tekib avaldumine, täpselt nii nagu eetrist tekib õhk, õhust tekib tuli, tulest tekib vesi ning veest maa. Maa on allikaks paljudele erinevatele avaldumistele. Näiteks on suured pilvelõhkujad tekkinud maast. Kui see pilvelõhkuja lammutada, muutub avaldunu taas mitteavaldunuks ning saab lõpuks jälle lihtsalt aatomeiks. See ei eita energia jäävuse seadust, kuid aja möödudes vaheldub materiaalsete asjade avaldunud ja mitteavaldunud seisund – selles seisnebki erinevus. Miks peaksime me siis kurvastama millegi pärast, olgu see siis avaldunud või mitteavaldunud seisundis? Ka mitteavaldunud seisundis ei lakka mitte miski eksisteerimast. Alguses ja lõpus on kõik materiaalsed elemendid mitteavaldunud seisundis ning ainult vahepealsel ajal on nad avaldunud seisundis, kuid materiaalsest seisukohast lähtudes ei oma see tähtsust.

O jeigu mes pripažįstame „Bhagavad-gītoje“ pateiktą Vedų teiginį, kuris skelbia, kad materialūs kūnai ilgainiui suyra (antavanta ime dehāḥ) ir tik siela išlieka amžinai (nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ), mes turime visada atminti, jog kūnas – tai drabužis, tad ar verta sielotis keičiant rūbą? Amžinos sielos požiūriu materialus kūnas faktiškai neegzistuoja, jo būtis – tarytum sapnas. Sapne mes galime skraidyti padebesiais ar sėdėti karietoje kaip karaliai, bet nubudę matome, kad mes nei danguje, nei karietoje. Vedų išmintis skatina pažinti save remiantis tuo principu, kad materialus kūnas neegzistuoja. Taigi ar tikime sielos buvimu, ar ne – abiem atvejais nėra priežasties sielvartauti dėl prarasto kūno.

Kui me aktsepteerime ka „Bhagavad-gītās" ära toodud vedakirjanduse järeldust, et need materiaalsed kehad on aja jooksul hävivad (antavanta ime dehāḥ), samas kui hing on igavene (nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ), siis tuleb meil alati meeles pidada, et keha on kui rõivad, ja miks peaksime me kurvastama rõivaste vahetuse üle? Igavese hingega võrreldes materiaalset keha praktiliselt ei eksisteerigi. See on justkui unenägu. Unes võime me näha, et me lendame taevas või sõidame kuningana kaarikus, kuid üles ärgates, saame aru, et tegelikult ei lenda me mööda taevast ega istu kaarikus. Vedakirjanduses soovitatakse inimesel tegeleda eneseteadvustamise praktikaga just materiaalse keha olematusele tuginedes. Seepärast pole ei hinge eksisteerimisse uskudes ega ka seda eitades põhjust keha kaotuse üle kurvastada.