TEXT 22

Tekstas

Tekst

vāsāṁsi jīrṇāni yathā vihāya
navāni gṛhṇāti naro ’parāṇi
tathā śarīrāṇi vihāya jīrṇāny
anyāni saṁyāti navāni dehī

Synonyms

vāsāṁsi — drabužius; jīrṇāni — senus ir sudėvėtus; yathā — lygiai kaip; vihāya — palikęs; navāni — naujus drabužius; gṛhṇāti — gauna; naraḥ — žmogus; aparāṇi — kitus; tathā — taip pat; śarīrāṇi — kūnus; vihāya — palikęs; jīrṇāni — senus ir niekam tikusius; anyāni — kitus; saṁyāti — tikrai gauna; navāni — naujus; dehī — įkūnytasis.

vāsāṁsi — rõivad; jīrṇāni — vanad ja kulunud; yathā — täpselt nagu; vihāya — loovutades; navāni — uued rõivad; gṛhṇāti — võtab omaks; naraḥ — inimene; aparāṇi — teised; tathā — samamoodi; śarīrāṇi — kehad; vihāya — loovutades; jīrṇāni — vanad ja kasutud; anyāni — erinevad; saṁyāti — võtab tõesti omaks; navāni — uued; dehī — kehastunu.

Translation

Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nebenaudingus.

Samamoodi nagu inimene paneb selga uued rõivad, loobudes vanadest, võtab hing omaks uued materiaalsed kehad, loobudes vanadest ning kasututest.

Purport

KOMENTARAS: Tai, kad atomo dydžio individuali siela keičia kūnus – pripažintas faktas. Net šiuolaikiniai mokslininkai, netikintys sielos buvimu, bet kartu ir negalintys paaiškinti, kodėl iš širdies sklinda energija, turi pripažinti, kad kūnas nuolat kinta: kūdikis tampa vaiku, vaikas – jaunuoliu, o jaunuolis – seneliu. Praėjus senatvei, tokie pokyčiai iš naujo atsikartoja – tiktai jau kitame kūne. Tai paaiškinta viename ankstesniųjų posmų (2.13).

Aatomisuuruse individuaalse hinge kehavahetus on tunnustatud fakt. Isegi kaasaegsed teadlased, kes ei usu hinge olemasolu, kuid ei suuda samal ajal selgitada ka põhjust, miks on elusolendi energia allikaks süda, peavad tunnistama keha pidevat muutumist lapsest noorukiks, noorukist täiskasvanuks ning täiskasvanust vanuriks. Vanadusele järgnev muutus on uude kehasse asetumine. Seda selgitati juba ühes eelnenud värssidest (2.13).

Sąlygas persikelti į kitą kūną atomo dydžio individualiai sielai sudaro Supersiela. Ji išpildo atomo dydžio sielos troškimą taip, kaip draugas išpildo draugo troškimą. Vedos, būtent „Muṇḍaka Upaniṣada“ bei „Śvetāśvatara Upaniṣada“, palygina sielą ir Supersielą su dviem vienas kitam artimais paukščiais, tupinčiais viename medyje. Vienas tų paukščių (individuali atomo dydžio siela) lesa medžio vaisius, o kitas (Kṛṣṇa) tiesiog stebi Savo draugą. Vienas iš paukščių – nors kokybės prasme jie tapatūs – susigundo materialaus medžio vaisiais, o kitas tiesiog stebi Savo draugo veiklą. Kṛṣṇa – stebintis paukštis, o Arjuna – lesantis. Nors jie ir draugai, vienas jų – šeimininkas, o kitas – tarnas. Kadangi atomo dydžio siela pamiršta šį ryšį, jai tenka nuolat persikelti iš vieno medžio į kitą, t.y. keisti kūnus. Jiva, siela, labai vargsta materialaus kūno medyje, bet kai tik ji, pavaldusis paukštis, antrąjį paukštį pasirenka aukščiausiu dvasiniu mokytoju – kaip pasielgė Arjuna, laisva valia atsidavęs Kṛṣṇai ir išklausęs Jo pamokymų, ji tuojau pat atsikrato sielvarto. Tai liudija ir „Muṇḍaka Upaniṣada“ (3.1.2), ir „Śvetāśvatara Upaniṣada“ (4.7):

Aatomisuuruse individuaalse hinge asetumine uude kehasse saab võimalikuks Ülihinge armu läbi. Ülihing täidab iga aatomisuuruse hinge soovi samamoodi nagu sõber täidab sõbra soovi. „Vedad", näiteks „Muṇḍaka Upaniṣad" ning ka „Śvetāśvatara Upaniṣad", võrdlevad hinge ja Ülihinge kahe sõbraliku linnuga, kes istuvad samal puul. Üks neist (individuaalne hing) sööb selle puu vilju ning teine lind (Kṛṣṇa) lihtsalt jälgib Oma sõbra tegevust. Üks neist lindudest – ehkki nad omavad samu omadusi – on materiaalsuse puu viljade lummuses, samas kui teine on lihtsalt tema tegevuste tunnistajaks. Kṛṣṇa on pealtvaatav lind ning Arjuna lind, kes sööb selle puu vilju. Ehkki nad on sõbrad, on ikkagi üks neist isand ning teine teener. Sellise alluvussuhte unustamine individuaalse hinge poolt ongi põhjuseks, miks ta peab pidevalt puud vahetama ehk teisisõnu ühest kehast teise rändama. Jīva peab sel materiaalse keha puul rasket heitlust, kuid niipea kui ta nõustub aktsepteerima teist lindu kui kõrgeimat vaimset õpetajat, nii nagu Arjuna nõustus vabatahtlikult alistuma Kṛṣṇale, vabaneb teenri rolli omav lind otsekohe kõikidest muredest. Seda kinnitatakse nii „Muṇḍaka Upaniṣadis" (3.1.2) kui „Śvetāśvatara Upaniṣadis" (4.7):

samāne vṛkṣe puruṣo nimagno
’nīśayā śocati muhyamānaḥ
juṣṭaṁ yadā paśyaty anyam īśam
asya mahimānam iti vīta-śokaḥ

„Nors abu paukščiai tupi viename medyje, lesantis paukštis yra prislėgtas rūpesčių bei liūdesio, nes jis ragauja to medžio vaisius. Bet pakanka kenčiančiam paukščiui atsigręžti į savo draugą, Viešpatį, ir išvysti Jo didybę, kai tą pačią akimirką jis atsikrato visų rūpesčių.“ Arjuna atsigręžia veidu į savo amžiną draugą – Kṛṣṇą, ir iš Jo išgirsta „Bhagavad-gītą“. Klausydamasis Kṛṣṇos, jis suvokia aukščiausiąją Viešpaties didybę ir atsikrato sielvarto.

„Ehkki need kaks lindu istuvad samal puul, on sööv lind selle puu vilju nautides väga murelik ja tusane, ent kui ta peaks mingil põhjusel pöörama palge oma sõbra poole, kes on Jumal, ja nägema Tema hiilgust, vabaneb ta kohe kõikidest muredest." Arjuna on pööranud näo oma igavese sõbra Kṛṣṇa poole ning omandab nüüd vahetult „Bhagavad-gītā" teadust. Sel moel, kuuldes seda Kṛṣṇalt, mõistab ta Jumala võimsust ja hiilgust ning vabaneb kõikidest muredest.

Čia Viešpats pataria Arjunai nesisieloti dėl to, kad ir jo žilas senolis, ir jo mokytojas pakeis kūnus. Veikiau Arjuna turėtų tik pasidžiaugti, kad teisingame mūšyje nužudęs jų kūnus, jis suteiks jiems galimybę iš karto apsivalyti nuo atoveikio už įvairiausią kūnišką veiklą. Gyvybę dedantis ant aukuro ar atiduodantis ją teisingame mūšyje akimirksniu apsivalo nuo atoveikio už kūnišką veiklą ir pasikelia į aukštesnę būties pakopą. Taigi sielvartauti Arjuna neturėjo pagrindo.

Jumal annab siin Arjunale nõu mitte kurvastada oma eaka vanaisa ja õpetaja kehavahetuse üle. Ta peaks olema hoopis rõõmus, hukates neid õiglases võitluses, teades, et seeläbi vabanevad nad oma mitmesuguste kehaliste tegude järelmõjudest. See, kes toob oma elu ohvrialtarile või lahinguväljale, kus võideldakse õigluse eest, vabaneb kohe oma kehaliste tegude järelmõjudest ning saavutab elu kõrgema tasandi. Seega polnud Arjunal kurvastamiseks vähimatki põhjust.