TEXT 20

VERŠ 20

Tekstas

Verš

na jāyate mriyate vā kadācin
nāyaṁ bhūtvā bhavitā vā na bhūyaḥ
ajo nityaḥ śāśvato ’yaṁ purāṇo
na hanyate hanyamāne śarīre

Synonyms

Synonyma

na — niekada; jāyate — gimsta; mriyate — miršta; vā — arba; kadācit — bet kuriuo laiku (praeityje, dabartyje ir ateityje); na — niekada; ayam — šitas; bhūtvā — atsirado; bhavitā — atsiras; vā — ar; na — ne; bhūyaḥ — ar vėl atsiras; ajaḥ — negimęs; nityaḥ — amžinas; śāśvataḥ — visad esantis; ayam — šitas; purāṇaḥ — seniausias; na — niekada ne; hanyate — žūva; hanyamāne — nužudžius; śarīre — kūną.

na — nikdy; jāyate — narodí sa; mriyate — umiera; vā — ani; kadācit — hocikedy (v minulosti, v prítomnosti alebo v budúcnosti); na — nikdy; ayam — táto; bhūtvā — vznikla; bhavitā — vznik; vā — alebo; na — nie; bhūyaḥ — opäť vznikla; ajaḥ — nezrodená; nityaḥ — večná; śāśvataḥ — stála; ayam — tá; purāṇaḥ — najstaršia; na — nikdy; hanyate — je zabitá; hanyamāne — byť zabité; śarīre — telo.

Translation

Překlad

Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visad esanti, seniausia. Ji nežūva nužudžius kūną.

Duša sa nerodí, ani nikdy neumiera. Nikdy nevznikla, nikdy nevzniká a ani nikdy nevznikne. Je nezrodená, večná, trvalá a pôvodná. Nezahynie, keď je telo zabité.

Purport

Význam

KOMENTARAS: Be galo maža Aukščiausios Dvasios fragmentinė dalelė kokybiškai tapati Aukščiausiajam. Ji nekinta taip, kaip kinta kūnas. Sielą kartais vadina pastovia, kūṭa-stha. Kūnas patiria šešis pokyčius. Jis gimsta iš motinos įsčių, kurį laiką egzistuoja, auga, palieka tam tikrus padarinius, palengva vysta ir pagaliau nugrimzta į užmarštį. O štai siela tokių pokyčių nepatiria. Materialus kūnas gimsta todėl, kad jame įsikuria siela, bet pati siela negimsta. Siela neužgimsta su kūnu, taip pat ji ir nemiršta. Miršta tas, kuris gimsta. Kadangi siela negimsta, praeitis, dabartis ir ateitis jai neegzistuoja. Ji amžina, visados egzistuojanti ir seniausia. Kitaip sakant, nėra istorinių jos atsiradimo pėdsakų, nors mes ir norime juos rasti, turėdami galvoje kūną. Siela niekada nesensta, kaip sensta kūnas. Todėl vadinamasis senis išlaiko tą pačią vaikystės ir jaunystės dvasią. Kūno pokyčiai sielai neturi jokios įtakos. Ji nesunyksta kaip medis, kaip visa, kas materialu. Siela nesukuria ir šalutinių produktų. Vaikai, kūno sukurti šalutiniai padariniai, irgi yra skirtingos individualios sielos; tik dėl kūno mums atrodo, kad jie yra kažkokio žmogaus palikuonys. Kūnas vystosi, nes jame glūdi siela, tačiau pati siela neturi atžalų ir nesikeičia. Todėl siela ir nepatiria kūnui būdingų šešių pokyčių.

Kvalitou sa nepatrná duša ako častica Najvyššieho Ducha rovná Najvyššiemu. Duša neprechádza premenami ako telo, a preto sa niekedy nazýva stála (kūṭa-stha). Telo prechádza šiestimi rôznymi premenami: narodí sa, istý čas pretrváva, rastie, splodí potomkov, zaniká a nakoniec upadne do zabudnutia. Duša týmto zmenám nepodlieha. Duša sa nerodí; keďže však prijíma hmotné telo, narodí sa telo. Preto sa duša nezrodí ani v okamihu, keď sa tvorí telo, a nezahynie ani vo chvíli, keď telo zanikne. Všetko, čo sa raz narodilo, musí aj zomrieť; pre dušu však zrod neexistuje, a preto nemá ani minulosť, prítomnosť alebo budúcnosť. Je večná a pôvodná, čo znamená, že nie je možné zistiť počiatok jej existencie. Duša na rozdiel od tela nikdy nestarne. Preto sa takzvaný starý človek cíti vo svojom vnútri rovnako ako za mlada. Premeny tela nemajú na dušu vplyv. Duša sa nerozpadá ako strom alebo ako nejaká hmotná vec a nemá ani žiadne vedľajšie produkty. Vedľajšími produktami tela sú deti, aj to sú individuálne duše, no na základe telesného zväzku sa javia ako deti určitého človeka. Telo sa vyvíja, pretože sa v ňom nachádza duša. Duša však nemá žiadnych potomkov, nemení sa a ani neprechádza šiestimi premenami ako telo.

„Kaṭha Upaniṣados“ (1.2.18) analogiškoje citatoje skaitome:

V Kaṭha Upaniṣade (1.2.18) je jeden podobný verš, ktorý znie:

na jāyate mriyate vā vipaścin
nāyaṁ kutaścin na babhūva kaścit
ajo nityaḥ śāśvato ’yaṁ purāṇo
na hanyate hanyamāne śarīre

Šio posmo esmė ta pati, kaip ir „Bhagavad-gītos“, tačiau jame pavartotas vienas ypatingas žodis – vipaścit, reiškiantis „mokytas“ arba „turintis žinių“.

Jeho zmysel je rovnaký ako v Bhagavad-gīte; v tomto verši je však použité slovo vipaścit, ktoré znamená „učený“ alebo „s poznaním“.

Siela – kupina žinojimo, kitaip sakant, ji visada ir visiškai sąmoninga. Taigi sąmonė – sielos požymis. Net jeigu negalime aptikti sielos širdyje, kur ji glūdi, vien jau sąmonės buvimas padeda suvokti egzistuojant sielą. Kartais saulės nematyti dėl debesų ar dėl kitos priežasties, bet jos šviesą matome ir dėl to žinome, kad dabar – diena. Vos tik ankstyvą rytą nušvinta padangė, mums jau aišku, kad pateka saulė. Analogiškai, matydami sąmonę kūne – ar žmogaus, ar gyvūno, suvokiame jame slypint sielą. Tačiau ta sielos sąmonė skiriasi nuo Aukščiausiojo sąmonės, nes aukščiausioji sąmonė yra žinojimas, apimantis viską: praeitį, dabartį ir ateitį. Individualiai sielai yra būdinga užmarštis. Siela, pamiršusi savo tikrąją prigimtį, gali pasisemti mokslo ir šviesos iš aukščiausiųjų Kṛṣṇos pamokymų. Tačiau Kṛṣṇa nepanašus į užmaršią sielą, kitaip Jo mokymas „Bhagavad-gītoje“ neturėtų jokios vertės.

Duša je vždy vedomá a plná poznania. Preto je vedomie príznakom duše. Aj keď nedokážeme postrehnúť dušu v srdci, kde sídli, predsa môžeme cítiť jej prítomnosť prítomnosťou vedomia. Niekedy sa stáva, že kvôli mrakom nevidíme cez deň Slnko, no slnečné svetlo tu napriek tomu je a vďaka tomu sme presvedčení, že je deň. Len čo sa ráno na obzore objavia ranné zore, vieme, že zakrátko vyjde Slnko. Podobne, keďže ľudské i zvieracie telá majú vedomie, musia v nich byť prítomné duše. Vedomie individuálnej duše sa však od vedomia Najvyššieho odlišuje, pretože najvyššie vedomie zahŕňa všetko poznanie — poznanie minulosti, prítomnosti i budúcnosti. Vedomie nepatrnej individuálnej duše má však na rozdiel od Boha sklon k zabúdaniu. Keď nepatrná individuálna duša zabudne na svoju pravú podstatu, poučí a osvieti ju Kṛṣṇa, ktorý túto slabosť nemá. Keby bol Kṛṣṇa zábudlivý ako nepatrná duša, potom by Jeho učenie Bhagavad-gīty bolo zbytočné.

Yra dviejų rūšių sielos: siela – mikroskopinė dalelytė (aṇu-ātmā) ir Supersiela (vibhu-ātmā). Šis teiginys „Kaṭha Upaniṣadoje“ (1.2.20) patvirtinamas taip:

V Kaṭha Upaniṣade (1.2.20) je dôkaz existencie dvoch druhov duší — nepatrnej individuálnej duše (aṇu-ātmā) a Nadduše (vibhu-ātmā) — takýto:

aṇor aṇīyān mahato mahīyān
ātmāsya jantor nihito guhāyām
tam akratuḥ paśyati vīta-śoko
dhātuḥ prasādān mahimānam ātmanaḥ

„Ir Supersiela (Paramātmā), ir atomo dydžio siela (jīvātmā) yra tame pačiame kūno medyje, toje pačioje gyvosios būtybės širdyje, ir tik tas, kuris atsikratė visų materialių troškimų ir niekuo nesiskundžia, Aukščiausiojo malone gali patirti sielos didybę.“ Tolimesni skyriai parodys, kad Kṛṣṇa yra taip pat ir Supersielos šaltinis, o Arjuna – tai atomo dydžio siela, užmiršusi savo tikrąją prigimtį, todėl jai reikalinga Kṛṣṇos arba Jo bona fide atstovo (dvasinio mokytojo) pamokymų šviesa.

„Nadduša (Paramātmā) i nepatrná duša (jīvātma) sídlia v srdci živej bytosti. Iba ten, kto sa zbavil všetkých hmotných túžob a nariekania, môže vďaka milosti Najvyššieho Pána rozumieť sláve duše.“ V ďalších kapitolách bude objasnená skutočnosť, že Kṛṣṇa je zdrojom Nadduše a že Arjuna predstavuje nepatrnú dušu, ktorá zabudla na svoju pravú povahu. Preto musí byť Arjuna osvietený Kṛṣṇom, alebo Jeho pravým predstaviteľom, duchovným učiteľom.